Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-330-354/2008

Teisėja Vitalija Liauzginienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.3.1., 1.2.14.3.2., 2.4.1., 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. P. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d. pagrindu paskirtos bausmės ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d. ir 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d. pagrindu paskirtos bausmės ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš N. P. ir R. B. solidariai priteista A. L. 350 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš N. P. ir R. B. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM už G. L. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas 496,80 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. N., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. ir R. B. nuteisti už tai, kad 2006 m. balandžio 3 d., apie 22 val. 30 min., Telšių m., (duomenys neskelbtini), ant laiptų prie įėjimo į namo antrąją laiptinę, veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą G. L. atžvilgiu, pasireiškusį suduodant 5-6 smūgius rankomis bei kojomis į įvairias kūno dalis, dėl ko G. L. buvo padaryti odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos galvoje, galvos smegenų sukrėtimas, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos nugaroje, poodinė kraujosruva ir ponaginė ketvirto piršto kraujosruva dešinėje plaštakoje, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei N. P. grasinant nukentėjusiajam G. L. peiliu, pagrobė G. L. motinai A. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „SIEMENS C75“, kurio vertė 350 Lt.

Be to N. P. ir R. B. nuteisti už tai, kad 2006 m. balandžio 24 d., apie 12 valandą, veikdami kartu su R. N., R. B. kurstant R. N. ir N. P. pagrobti mobiliojo ryšio telefoną, Telšių mieste, (duomenys neskelbtini), ties stadionu, esančiu (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos teritorijoje, N. P. panaudojant fizinį smurtą M. Ž. atžvilgiu, pasireiškusį vieno smūgio sudavimu į pilvo sritį, sveikatos sutrikdymo laipsnis nenustatytas, o R. N. reikalaujant atiduoti mobilaus ryšio telefoną, pagrobė M. Ž. motinai D. G. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-N400“, kurio vertė 20 litų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų N. P. ir R. B. gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokurorė prašė nuteistųjų N. P. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų N. P. ir R. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino N. P. ir R. B. kaltais ir nuteisė – N. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 180 str. 2 d., o R. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d. ir 180 str. 1 d., 180 str. 2 d.

Savo skundais apeliantai neginčija 2006 m. balandžio 24 d. plėšimo būdu pagrobę svetimą turtą iš M. Ž., tačiau neigia įvykdę plėšimą 2006 m. balandžio 3 d. ir pagrobę mobilaus ryšio telefoną iš G. L.

Abu apeliantai savo skunduose prašydami grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, nurodė, jų manymu, ikiteisminio tyrimo metu padarytą eilę procesinių pažeidimų dėl jų teisių į gynybą neužtikrinimo, dėl nepilnai atliktų procesinių veiksmų, dėl neištirtų liudytojų parodymų.

Kolegija, atsakydama į minėtus argumentus pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę ir net pareigą apeliacinės instancijos teismui ištaisyti procesinius pažeidimus ir tik tuo atveju, kai surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kai tai trukdo nagrinėti bylą, grąžinti ją į ikiteisminio tyrimo stadiją – perduoti bylą prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.). Šiuo atveju kolegija konstatuoja, kad kaltinamajame akte nėra esminių trūkumų tiek turinio, tiek akto formos požiūriais, jokių trūkumų savo skunduose nenurodė ir nuteistieji, todėl nėra pagrindo perduoti bylą prokurorui.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą organizuoti ar atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, jeigu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tokios aplinkybės, kurių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas nustatyti sunku (BPK 324 str. 7 d.). Tačiau nuteistieji savo skunduose nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos pirmosios instancijos teismui, kurios nebūtų ištirtos teisiamajame posėdyje ir dėl jų nebūtų pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Todėl nėra teisinio pagrindo organizuoti ar atlikti kažkokius papildomus tyrimo veiksmus.

N. P. ir R. B. savo kaltę ginčija motyvuodami tuo, kad nukentėjusysis N. L. teisiamajame posėdyje nurodė negalintis jų atpažinti. Kolegija sutinka su pastaruoju apeliantų teiginiu ir pažymi, kad G. L. iš tikrųjų jau ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 40) tvirtino, kad jį užpuolusių, sumušusių ir pagrobusių telefoną asmenų jis atpažinti negalėtų, nes gindamasis nuo smūgių, papraščiausiai, jų neįsidėmėjo. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, kad tiriant nusikalstamą veiką kiekvienu atveju būtina atlikti visus procesinius veiksmus. Tokiu būdu, asmenų parodymas atpažinti nukentėjusiajam G. L. būtų beprasmis ir niekinis, nes ir tesiamajame posėdyje jis aiškiai ir vienodai tvirtino, kad užpuolusių asmenų atpažinti negalėtų (t. 3, b. l. 152). Tai, jog G. L. neatpažino nuteistųjų N. P. ir R. B. nepaneigia jų kaltės, nes byloje yra pakankamai kitų įrodymų, patvirtinančių jų tiesioginį dalyvavimą apiplėšiant G. L.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek N. P., tiek R. B. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės prisipažinę apiplėšę G. L., teisiamajame posėdyje ėmė neigti savo ankščiau duotus parodymus. Teisiamajame posėdyje abu apeliantai neigė įvykio dieną (2006-04-03) išvis buvę Telšiuose ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausinėjami nedalyvaujant gynėjams, prisipažino tik dėl to, kad prieš juos policijos pareigūnai naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Iš esmės tokius pačius argumentus nuteistieji nurodė ir savo apeliaciniuose skunduose.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad įvykio dieną t. y. 2006 m. balandžio 3 d. jie Telšiuose nebuvo, o Plungėje šventė N. P. gimtadienį, ką, jų teigimu, patvirtino liudytojai A. K., R. Š. ir įrašai Plungės (duomenys neskelbtini) bendrabučio budėtojo žurnale. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija pažymi, kad nei A. K., nei R. Š. nepatvirtino nuteistųjų versijos apie gimtadienio šventimą. Pirmiausia, teisiamajame posėdyje R. Š. negalėjo patvirtinti, ar N. P. ir R. B. 2006 m. balandžio 3 d. gyveno Plungės (duomenys neskelbtini) bendrabutyje, negalėjo patvirtinti ir to, ar tą vakarą N. P. sugrįžo į bendrabutį (t. 3, b. l. 153), o A. K. negalėjo patvirtinti, jog N. P. gimtadienį šventė būtent 2006 m. balandžio 3 d. (t. 3, b. l. 153). Be to ir patys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu nieko neparodę apie gimtadienio šventimą, teisiamajame posėdyje skirtingai aiškino, kur ir kaip jie šventė N. P. gimtadienį. R. B. teisiamajame posėdyje išvis neminėjo, kad šventė N. P. gimtadienį, teikdamas, kad su drauge ir G. T. buvo namuose, o liudytojas G. T. teigė, kad su R. B., N. P. ir kitais draugais šventė gimtadienį, adresu (duomenys neskelbtini), Plungėje (t. 3, b. l. 154). Pats N. P. iš pradžių teigęs, kad savo gimtadienį kartu su broliu šventė kavinėje (t. 3, b. l. 151), vėliau teisiamajame posėdyje nurodė, kad iki 22 val. gimtadienį šventė pas draugą nuomojamame bute, o vėliau grįžo į bendrabutį (t. 3, b. l. 153), nors liudytojai G. T. ir A. K. aiškino, jog gimtadienį šventė visą naktį ir N. P. niekur nebuvo išėjęs.

Liudytojai A. K. (nuteistojo N. P. brolis) ir G. T. (abiejų nuteistųjų draugas) yra artimi nuteistiesiems žmonės, jų parodymai gali būti įtakojami subjektyvių faktorių – draugystės, giminystės ryšių, siekiu sušvelninti nuteistųjų teisinę padėtį ir kt. Minėtų liudytojų parodymai nesutampa tarpusavy, prieštarauja kitoms nustatytoms įvykio aplinkybėms, todėl kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui jais nesiremti.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad N. P. nebuvo apklausiamas nedalyvaujant gynėjai.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kada procese yra būtinas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 str.), o nesant minėtame straipsnyje numatytų sąlygų, įtariamasis ar kaltinamasis savo iniciatyva gali atsisakyti gynėjo ir apie tai surašomas protokolas (BPK 52 str.). Iš byloje esančių protokolų matyti, kad visais atvejais tiek N. P., tiek R. B. buvo išaiškintos teisės turėti gynėją ir tais atvejais, kada R. B. jo atsisakydavo, buvo surašomi protokolai, o apklausiant N. P. gynėjas dalyvavo visais atvejais, nes buvo nuspręsta, jog gynėjo dalyvavimas būtinas (t. 2, b. l. 18). Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų procesinės teisės į gynybą pažeistos nebuvo (BPK 10 str.).

Apeliaciniame skunde N. P. nurodo, kad jam buvo daromas psichologinis ir fizinis spaudimas, todėl jis prisiėmė kaltę už nepadarytą nusikaltimą ir davė parodymus apie tariamą R. B. dalyvavimą nusikaltime, po ko buvo paleistas į laisvę. Kaip jau buvo minėta, N. P. visus kartus buvo apklausiamas dalyvaujant jo gynėjai advokatei I. Sinkevičienei. Be to pažymėtina ir tai, kad N. P. nebuvo nei sulaikytas, nei suimtas šioje baudžiamojoje byloje – 2006 m. gruodžio 20 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 59-60). Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog prisipažino jis dėl to, kad būtų paleistas į laisvę.

N. P. apklausiamas 2006 m. gruodžio 19 d. (t. 2, b. l. 21-22) parodė, kad įvykio dieną (2006-04-03) gerai prisimena, nes tą dieną buvo jo gimtadienis. Apeliantas nurodė, kad kartu su R. B. pasivijo jaunuolį, kuris buvo visai prie pat daugiaaukščio namo laiptinės, ir abu pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną, o jaunuoliui nesutikus, abu su R. B. daužė jį rankomis ir spardė kojomis, vėliau išsitraukė peilį ir pagrasino jaunuoliui, kad jei šis neatiduos telefono, tai jį padurs. Tada jaunuolis N. P. teigimu, nebesipriešino, todėl iš jo kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną ,,Siemens“ ir abu su R. B. nubėgo prie pastarojo automobilio ,,Honda Civic“, kuriuo buvo atvykę į Telšius. Apklausiamas 2007 m. kovo 14 d. (t. 3, b. l. 40) N. P. taip pat prisipažino dėl jam pareikštų įtarimų, o duodamas parodymas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2008 m. vasario 15 d. (t. 2, b. l. 54-56) pavirtino savo parodymus, duotus 2006 m. gruodžio 19 d., o be to nurodė kitas, nors ir ne esmines, tačiau jo parodymų vertinimui svarbias aplinkybes. Dar prieš tai, kai teisiamajame posėdyje buvo apklaustas G. L., nuteistasis N. P. paminėjo, kad pirmiausia jis užkalbino nukentėjusįjį paklausęs jo, kiek yra valandų. Taigi, N. P. nurodė aplinkybę, kuri dar nebuvo žinoma nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Tokiu atveju nepagrįstas nuteistojo N. P. teiginys, kad jis pasakojo ikiteisminio tyrimo metu tai, kas jam buvo liepta policijos pareigūnų. Be to apeliantas apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad vaikiną jis su R. B. pasivijo laiptinėje, dar pirmajame aukšte, kad abu su R. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam, po ko pastarasis parkrito. Patvirtino ir tai, kad R. B. nuo pat pradžių dalyvavo plėšime, žinojo, kad jis turi peilį ir girdėjo kaip peiliu buvo grasinama nukentėjusiajam.

Nuteistojo R. B. teiginiai, jog prisipažinimas iš jo buvo išgautas nedalyvaujant gynėjui ir kriminalistams naudojant smurtą, taip pat niekuo nepagrįsti, prieštaraujantys byloje esantiems procesiniams dokumentams, iš kurių aišku, jog gynėjo nedalyvavimas 2007 m. vasario 6 d. apklausoje (t. 2, b. l. 84-87) jam netrukdė neigti savo kaltę ir neduoti jokių parodymų apie 2006 m. balandžio 3 d. įvykdytą G. L. apiplėšimą. Tačiau nepraėjus nei savaitei, akistatos su N. P. metu, kurios, kaip teisiamajame posėdyje nurodė R. B., reikalavo jis pats (t. 3, b. l. 151), dalyvaujant N. P. gynėjai advokatei I. Sinkevičienei, jis prisipažino kartu su N. P. 2006 m. balandžio 3 d. įvykdęs plėšimą Telšiuose ir patvirtino visas įvykio aplinkybes pripažindamas, kad sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam ir girdėjo, kaip N. P. grasino peiliu nukentėjusįjį padurti, o ankstesnės apklausos metu savo kaltę neigė, nes norėjo išvengti atsakomybės (t. 2, b. l. 94-95). Savo parodymus R. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 106-108), apklausiamas 2007 m. kovo 20 d. (t. 2, b. l. 110-112) ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2007 m. gruodžio 19 d. (t. 2, b. l. 182-183), kuomet nurodė, kad jis sutiko su N. P. pasiūlymu atimti telefoną, kad reikalaudamas telefono sudavė kelis smūgius vaikinukui, o telefoną paėmė N. P.

Taigi, aptarti nuteistųjų N. P. ir R. B. parodymai dėl visų esminių aplinkybių sutampa su nukentėjusiojo G. L. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 39-41), tiek teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 152), juos patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto G. R. parodymai (t. 1, b. l. 167-169), kuriuos pagrįstai perskaitė pirmosios instancijos teismas (t. 3, b. l. 172) ir jais rėmėsi (BPK 276 str.). Liudytojas G. R. parodė, kad 2006 m. balandžio mėn. kartu su N. P. ir R. B., pastarojo automobiliu ,,Honda Civic“, važiavo į Telšius, kur N. P. su R. B. išlipo iš automobilio ir nuėjo prie namo, o po to, maždaug po 5 min., sugrįžę į automobilį liepė greitai važiuoti, sakė, kad iš vaiko atėmė telefoną.

Nukentėjusysis G. L. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad jis įsidėmėjo ,,Ford Escort“ automobilį, kuriuo buvo atvykę jį apiplėšę asmenys. Tai, kokiu automobiliu N. P. ir R. B. įvykio dieną buvo atvykę į Telšius, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. reikšmės neturi ir tai pagrįstai neakcentuota kaltinime. Aplinkybę, kad į Telšius N. P. ir R. B. atvyko R. B. priklausančiu automobiliu ,,Honda Civic“, ikiteisminio tyrimo metu nurodė patys nuteistieji ir liudytojas G. R., bet ne prokuroras, kaip savo skunde nurodo R. B.

Taigi, nuteistųjų ir liudytojų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad apeliantų skunduose išdėstyti argumentai, dėl ko jie teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus, visiškai nepagrįsti. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui remtis ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nuteistųjų parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių sutampa su nukentėjusiojo G. L. parodymais, liudytojo G. R. parodymais, patvirtinami specialisto išvada, kuria nustatyti nukentėjusiojo G. L. sužalojimai, atitinkantys įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 46-47).

Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visuma leidžia neabejotinai teigti, kad N. P. ir R. B., veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą ir grasindami peiliu, taip nukentėjusiajam G. L. atimdami galimybę ginti nuosavybę, pagrobė iš jo svetimą turtą.

Kolegijai nekyla abejonių, kad tiek N. P., tiek R. B. suprato visą nusikalstamo veikimo esmę – suprato, kad grobiant svetimą turtą, kaip priemonę tam tikslui pasiekti, iš pradžių naudojo fizinį smurtą, o po to pagrasino peiliu ir taip pasiekė savo tikslą – neteisėtai užvaldė mobilaus ryšio telefoną. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji iš anksto būtų susitarę apiplėšti panaudojant peilį, o peilį turėjo ir juo grasino tik N. P., tačiau akivaizdu, kad R. B. pritarė kvalifikuotam plėšimui, nes girdėjo grasinimą peiliu, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nenutraukė. Visa tai byloja apie jo bendrą pasiryžimą toliau tęsti nusikalstamą veiką. Dėl minėtų priežasčių kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad abu nuteistieji yra lygiaverčiai plėšimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., bendravykdytojai.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Apylinkės teismas už sunkų tyčinį nusikaltimą nustatęs vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupėje, ir nenustatęs nei vienos jų atsakomybės lengvinančios aplinkybės, atsižvelgęs į kitas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliantams paskyrė laisvės atėmimo bausmes žymiai mažesnes už Lietuvos respublikos BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Todėl, kolegijos nuomone, pagal Lietuvos respublikos BK 180 str. 2 d. paskirtos bausmės N. P. ir R. B. nėra aiškiai per griežtos.

Apeliantai savo skunduose nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmes, todėl švelninti nuteistiems N. P. ir R. B. paskirtų galutinių subendrintų laisvės atėmimo bausmių taip pat nėra teisinio pagrindo, nes, kolegijos nuomone, jos nėra aiškiai per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų N. P. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.