Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios bei mažamečio nukentėjusiojo atstovės G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d., apie 21.50 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu R. K., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo būkle dėl jo mažametystės, maudydamas nukentėjusįjį dušo kabinoje, įkišo savo lytinį organą mažamečiui R. K. į analinę angą, padarydamas išangės įplėšas, tokiu būdu santykiaudamas tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu nukentėjusiuoju R. K..

Nukentėjusioji ir mažamečio nukentėjusiojo atstovė G. S. apeliaciniame skunde kaip ir nuteistasis A. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi priimti naują nuosprendį, atidedant A. G. paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą 3 metams. Apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais motyvais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio taikymo kaip ir nuteistojo A. G..

Nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios bei mažamečio nukentėjusiojo atstovės G. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis ir nukentėjusioji bei mažamečio nukentėjusiojo atstovė apeliaciniuose skunduose, neginčydami A. G. inkriminuotos veikos kvalifikavimo, apimties bei kaltės nusikalstamos veikos padaryme, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi priimti naują nuosprendį, atidedant paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą 3 metams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. G. yra teisėta ir pagrįsta. Už mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, numatytą BK 150 str. 4 d., yra nustatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė nuo trejų iki trylikos metų. Nuteistajam A. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija įvertina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas šią bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad A. G. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino visas nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Apygardos teismas taip pat atsižvelgė, kad A. G. anksčiau neteistas (b. l. 117), 3 kartus baustas administracine tvarka (b. l. 114-116), priklausomybės ligų centre neregistruotas, psichiatrijos ligoninėje negydytas (b. l. 124-126), nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. dirba UAB „S“ (duomenys pakeisti) (b. l. 118). Įvertinęs visas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant artimą minimaliam. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. G., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos 27 straipsniu siekiama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Be to, Konvencijos 28 straipsnis įtvirtina sunkinančias aplinkybes, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014). Nagrinėjamu atveju A. G. tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė prieš ypač pažeidžiamą auką, t. y. mažametį vaiką, kuriam buvo padaryti sužalojimai, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 51-53).

BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis A. G. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu už labai sunkaus nusikaltimo (BK 150 str. 4 d.) padarymą. Taigi šiuo atveju nėra formalių Baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu A. G. būtų galima taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, kadangi BK 75 str. taikyti galima tik asmenims, nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Labai sunkaus nusikaltimo padarymas savaime panaikina galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, todėl visais atvejais, kai kaltininko veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir labai sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 str. taikymas apskritai negalimas.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Kartu pažymėtina, jog BK 54 str. 3 d. nuostatos, suteikiančios galimybę teismui paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta straipsnio sankcijoje, gali būti taikomos skiriant bausmę, o ne atidedant už labai sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei pagrįstai konstatavo, jog nuteistajam A. G. nėra pagrindo skirti švelnesnės bausmės nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, kad A. G. beveik 3 metus gyveno su nukentėjusiuoju, buvo geras G. S. vaikų atžvilgiu, rėmė G. S. šeimą periodinėmis išmokomis, nuteistajam A. G. ir G. S. gimė sūnus, nuteistasis atsiprašė tiek mažamečio nukentėjusiojo, tiek G. S., jie jam yra atleidę, o nukentėjusysis R. K. įvykį jau yra ir pamiršęs bei šiuo metu gerai jaučiasi, laisvės atėmimo bausmės atlikimas nutrauks visus nuteistojo socialinius ryšius ir sąlygos darbo netekimą, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje baudžiamojoje sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios bei mažamečio nukentėjusiojo atstovės G. S. apeliacinius skundus atmesti.