Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. N. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas P. N. (toliau - ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių 389,53 Lt (trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių litų ir penkiasdešimt trijų centų) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinėje Apsaugos skyriaus jaunesniuoju specialistu. Pareiškėjo teigimu nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Remiasi VTĮ 25 str., 26 str. nuostatomis dėl priedų ir priemokų mokėjimo, kurios taip pat taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu byloje Nr.51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03, kuriame konstatuota, kad dėl VTĮ 23 str. 2 d. numatyto ribojimo taikymo buvo neišmokėtos uždirbtos priemokos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 str. 1 d. nuostatas, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą ir 23 str. įtvirtintus principus, kad ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybė teisė. Pareiškėjas skundą grindžia ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08).

Pažymėjo, kad į teismą kreipėsi nepasibaigus 3 metų ieškinio senaties terminui, yra išsaugojęs galimybę ginti pažeistas savo teises teismine tvarka dėl jam priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo. Teigia, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikytinas neįvykdytu ir jo keliamiems reikalavimams taikytinas 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Nurodė, kad prašomų priteisti negauto darbo užmokesčio sumų laikotarpiu atliko savo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau atsakovės nesumokėjo jam viso priklausančio darbo užmokesčio, todėl tokia situacija negali būti pripažinta teisėta.

Pareiškėjo nuomone, pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jis negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovių veiksmai laikytini neteisėtais ir jiems atsirado pareiga išmokėti pareiškėjui negautą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika ir teigia, kad valstybei, kaip darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjo, kaip pareigūno, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą. Pareiškėjo nuomone, valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi Lietuvos Respublikos valstybė būdama darbdaviu neskyrė iš biudžeto būtinų lėšų teisingam apmokėjimui už pareigūnų atliktą darbą, tai pagal Konstitucijos 48 str. 1 d. jai tenka atsakomybė už būtinų lėšų paskyrimą, o VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei – jas išmokėti. Pareiškėjas nurodo, kad abi atsakovės jo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, todėl joms turi kilti solidarioji pareiga teisingai atlyginti pareiškėjui už atliktą darbą pagal Konstitucijos 48 str. 1 d.

Atsakovė VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį, todėl teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo.

Atsakovė, remdamasi teismų praktika pabrėžė, kad teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.

Pažymėjo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl pareiškėjo atžvilgiu taikomos VTĮ nuostatos, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), tačiau šiuose teisės aktuose nenustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokiu atveju taikytini Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatyti terminai. Pagal DK 298 str. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to ar yra, ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos.

Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VSAT ir trečiojo suinteresuoto asmens VSAT atsiliepime į skundą (b. l. 16-19) prašoma pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus pareiškėjui palankų sprendimą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsiliepime nurodoma, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).

Pažymėjo, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr.A5-264/2003 pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nurodo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t.y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. Pažymėjo, kad atsakovės sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių VSAT pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus.

Taip pat nurodė, kad jei teismas pripažintų, jog atsakovė pažeidė pareiškėjo teises, daliai pareiškėjo reikalavimų turėtų būti taikomas senaties terminas.

Teismo posėdyje pareiškėjas P. N. nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 34)

Atsakovių ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, laiką bei vietą buvo informuoti tinkamai (b. l. 35-37).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad P. N. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinėje Apsaugos skyriaus jaunesniuoju specialistu (b. l. 31). VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė, vadovaudamasi VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, pareiškėjui P. N. neišmokėjo: 2007 m. – 425,15 Lt, 2008 m. – 417,66 Lt, iš viso 842,81 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b. l. 6, 7-10, 29-30). Dėl neišmokėtos sumos dydžio ginčo šioje administracinėje byloje nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 str.) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ 25 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 str., kurio 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 str. 2 d. (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 d. (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai, tačiau pagal Statuto 29 ir 30 str. nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai visiškai atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-638/2005), nes darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, o už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė, todėl pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybės atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas.

LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Byloje taip pat iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o 4 d., kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika, aiškinant minėtą situaciją, pateikta LVAT 2004 m. kovo 1 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme sprendimo įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 str. 1 d. ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.

Remiantis aukščiau nurodyta LVAT praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovės VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 1 d. teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, kuriuo VTĮ 23 str. 2 d. nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovė neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovių argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.

VTĮ nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti DK. DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. birželio 11 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu 2007–2008 m., atsakovė daliai pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuos reikalavimus atmesti, kaip nepagrįstus.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Nustatyta, kad skundas teismui paduotas 2010 m. birželio 11 d. (b. l. 1-5), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, P. N. priedų, priemokų ribojimas buvo pritaikytas 2007 m. balandžio, birželio, rugsėjo mėnesiais ir 2008 m. rugpjūčio mėnesį, todėl laikytina, kad reikalavimų daliai už 2007 m. balandžio mėnesį pareiškėjas P. N. praleido senaties terminą. Pažymėtina, jog apie priedų, priemokų ribojimą už 2007 m. birželio mėnesį (pažeidimą) pareiškėjui tapo žinoma 2007 m. liepos mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už birželio mėnesį, todėl laikytina, kad senaties termino reikalavimų daliai už 2007 m. birželio mėnesį pareiškėjas P. N. nepraleido.

LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 d., 2002 m. CK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

Pareiškėjo reikalavimo daliai už 2007 m. balandžio mėnesį teismas taiko ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 str. 2., kadangi to prašė atsakovė, o aplinkybių, kurių pagrindu jis būtų atnaujintinas, teismas nenustatė, todėl teismo vertinimu pagrįsti ir teisėti pareiškėjo reikalavimai laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (b. l. 6, 7-10, 29-30), t. y. už 2007 metus: birželio mėnesį – 157,07 Lt, rugsėjo mėnesį – 11,78 Lt, už 2008 metus: rugpjūčio mėnesį – 129,23 Lt, iš viso 298,08 Lt (du šimtai devyniasdešimt aštuoni litai ir aštuoni centai).

Pažymėtina ir tai, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009 m. sausio 23 d. nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Pagal šią įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo P. N. skundas tenkinamas iš dalies: P. N. naudai iš atsakovės VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės priteistina 298,08 Lt (dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių litų ir aštuonių centų) darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą sumą, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2007–2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. birželio mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis LVAT suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėj byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo P. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. N., iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 298,08 Lt (dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių litų ir aštuonių centų) darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.