Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2009-11-02 epizodas) areštu 15 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Iš G. Š. M. Š. priteista 30 000 Lt žalos atlyginimo. Ieškinys dalyje dėl 20 000 litų priteisimo L. Š. paliktas nenagrinėtas.

Šiuo nuosprendžiu G. Š. taip pat buvo išteisintas: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008-09-18 ir 2009-07-07 epizoduose), neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas; pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., tiksliai nenustatytą mėnesį, dieną ir valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas dukros M. Š. priklausomumu ir bejėgiška dėl mažametystės būkle, liesdamas rankomis, liežuviu ir savo lytiniu organu M. Š. lytinius organus, išeinamąją angą, liesdamas savo lytiniu organu jos burną, taip prieš nukentėjusiosios valią, nes ji negalėjo suprasti šių veiksmų esmės, tenkino savo lytinę aistrą tokiu fizinio sąlyčio būdu, tuo seksualiai prievartavo mažametę M. Š. , gim. (duomenys neskelbtini).

G. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėn. 1- 2 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia metė į D. Š. stiklinę peleninę, tuo padarė jai viršugalvio nubrozdinimą, sukėlė fizinį skausmą ir sutrikdė sveikatą iki 2009 m. lapkričio 6 d.

Apeliaciniu skundu nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas Antanas Cemnolonskas prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir G. Š. išteisinti, nes neįrodyta, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nuteistojo G. Š. gynėjas teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai kaip patikimus G. Š. kaltę patvirtinančius įrodymus vertino nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat jų pasakojimą teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę atlikusioms ekspertėms bei jų močiutei V. D. . Apelianto nuomone, nukentėjusiųjų atstovės V. D. parodymus teismas privalėjo vertinti itin kritiškai, nes pastaroji visuomet buvo nusistačiusi prieš G. Š. . V. D. pati patvirtino, kad, sužinojusi apie G. Š. teistumus, jo gyvenimo būdą, bandė atkalbėti dukrą nuo vestuvių su juo. Vėliau įtarinėjo G. Š. vagiant jos pinigus, smurtaujant prieš dukrą, apkaltino dėl vaikaičių O. ir E. mirčių. V. D. vyras J. D. teisme taip pat parodė, kad G. Š. gali apibūdinti tik neigiamai, kad jis blogas žmogus. Šios aplinkybės, gynėjo teigimu, rodo, jog V. ir J. D. nemėgo G. Š. ir yra suinteresuoti, kad jis ilgam netektų laisvės. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas G. Š. atžvilgiu buvo pradėtas būtent pagal V. D. pareiškimus.

Nuteistojo gynėjo nuomone, apygardos teismas, grįsdamas nuosprendį mažamečių nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad pastarosios apklausos metu suprato, ko iš jų nori suaugusieji, ir, duodamos parodymus, stengėsi jiems įtikti. Tokią išvadą apeliantas daro iš L. Š. parodymų, kad per televizorių ji matė laidą, kur buvo kalbama apie tai, jog A. Ū. tvirkino mergaitę. Gynėjo nuomone, mažametė suprato, kad suaugusieji laukia iš jos pasakojimų apie tvirkinimą, seksą, ir tokie pasakojimai ją daro svarbia, reikšminga suaugusiųjų tarpe. Kad L. Š. kalba suaugusiųjų žmonių frazėmis matyti iš tokių jos pasakymų kaip „na, vaikas tokių dalykų neišsigalvoja“, „mama gerai gyventų, bet tėvas mamą žemyn nutempė visiškai“, „susisukė girtam, durnam protas“, „ tėvas tai labai negeras, nes per tėvą mama žemyn visiškai, o mama (---), kad taip paklausė. Ir galėjo savo keliais nueit, dorai nueit“. Be to, į klausimą, ar matė, kaip tėtis „daro seksą su mama“, L. Š. pateikė, gynėjo manymu, visiškai nelogišką atsakymą, kad matė tai šešis kartus, kuris tik patvirtina, jog pastaroji nori savo atsakymais įtikti suaugusiems. Be to, L. Š. aiškino apie kažkokį sandėliuką su pornografinėmis nuotraukomis, tačiau tokio sandėliuko egzistavimą paneigė liudytojas K. M. , jo ieškojo, bet nerado ir socialinės darbuotojos. Visos šios aplinkybės, gynėjo nuomone, rodo, kad mažamečiai vaikai buvo paveikti suaugusiųjų asmenų, todėl jų parodymus taip pat reikia vertinti itin atsargiai, o ne laikyti pagrindiniais įrodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas pažymi, jog duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, nukentėjusioji D. Š. parodė, jog ji pati tikrai nematė, kad G. Š. tvirkintų M. Š. . Tuo tarpu teisme pastaroji ėmė aiškinti, kad apie valandą laiko stebėjo, kaip M. Š. seksualiai prievartavo G. Š. . Teismas šiuos D. Š. parodymus pagrįstai atmetė kaip neįtikinamus ir nenuoširdžius, tačiau neįvertino, kad tokie pastarosios parodymai kaip tik ir parodo tiek jos pačios, tiek jos tėvų suinteresuotumą bet kokia kaina apkaltinti G. Š. , netgi duodant melagingus parodymus.

Nuteistojo G. Š. gynėjas nurodo, kad apygardos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad apie seksualizuotą M. Š. elgesį parodė tik bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, t.y. D. Š. bei V. ir J. D. . Tuo tarpu kiti asmenys, kurie taip pat dažnai bendravo su M. Š. , tokio jos elgesio nepastebėjo. Teisme apklausta socialinė darbuotoja V. N. , kuri 1-2 kartus per savaitę lankydavosi nuteistojo namuose, parodė, jog pirmą kartą kaltinimus dėl seksualinio prievartavimo išgirdo iš V. D. . Pati, lankydamasi šeimoje, seksualizuoto M. Š. elgesio nepastebėjo. Netgi tada, kai ji M. Š. rado namuose tik su G. Š. , matė, jog mergaitė neatrodė išsigandusi, apsiverkusi. Ji sėdėjo ant lovos ir žaidė su žaisliukais. Pakalbinus, gražiai kalbėjo. Socialinis darbuotojas E. G. taip pat parodė, kad jam lankantis D. ir G. Š. šeimoje jokių minčių, kad vaikai seksualiai išnaudojami, nekilo. Vaikų darželio-lopšelio logopedė V. P. teisme parodė, kad M. Š. apie seksą nekalbėdavo, niekada nenaudojo su tuo susijusių sąvokų. Tokius pat parodymus davė ir M. Š. darželio auklėtoja Z. V. . Teisme apklausta ekspertė psichiatrė R. D. taip pat parodė, kad mergaičių stebėjimo metu seksualizuoto elgesio nematė, o savo išvadas grindė remdamasi bylos medžiaga. D. ir G. Š. kaimynė R. J. teisme parodė, kad nėra mačiusi verkiančios M. Š. , jai neteko girdėti mergaitės sakant „nereikia, skauda, tėtė lenda“. Kad G. Š. jausmai M. Š. būtų kitokie nei tėvo, ji nepastebėjo.

Apeliantas nesutinka su apygardos teismo išvada, jog G. Š. kaltę patvirtina ir ta aplinkybė, kad G. Š. su M. Š. užsirakindavo bute ir dėl to turėjo visas sąlygas atlikti M. Š. nurodytus seksualinio prievartavimo veiksmus. Nurodo, jog vien sąlygų buvimas dar nereiškia, kad G. Š. būtinai turėjo atlikti jam inkriminuotus veiksmus. Juolab, kad migdant vaiką visiškai logiška užrakinti buto duris, kad kas nors neužeitų ir neprižadintų.

Nuteistojo gynėjas pažymi, jog G. Š. parodymai apie tai, kad jis seksualiai dukros neprievartavo, buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Jis, siekdamas įrodyti, kad yra nekaltas, netgi prašėsi būti patikrinamas poligrafu, tačiau teismas šį jo prašymą atmetė. Be to, nuteistojo gynėjo prašymu buvo paskirta G. Š. teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė tikslu nustatyti, ar G. Š. turi kokių nors lytinių nukrypimų, ar jį seksualiai sujaudina vaikas, ar jis jaučia seksualinį geismą vaiko atžvilgiu, tačiau ekspertai, apart silpnaprotystės, kitų ligų G. Š. nenustatė. Tai, gynėjo nuomone, rodo, kad G. Š. neserga pedofilija, kuri yra oficialiai pripažinta susirgimu ir yra įtraukta į Tarptautinę ligų klasifikaciją (F65.4(1). Jis nejaučia lytinio potraukio vaikui, todėl nelogiška teismo išvada, kad jis tenkino savo lytinę aistrą su mažamete savo dukra M. Š. . Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atlikus medicininį M. Š. tyrimą, jos lytiniuose organuose, mergystės plėvėje ir išeinamojoje angoje mechaninės traumos požymių nekonstatuota.

G. Š. gynėjas teigia, jog nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad G. Š. sukėlė D. Š. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą veikdamas tyčia. Nurodo, kad nuteistasis nuosekliai aiškino, jog peleninę jis metė ne į D. Š. , o norėdamas išmesti ją pro duris į koridorių, tačiau nepataikė, todėl peleninė, atsimušusi į sieną, pataikė D. Š. į galvą ir ją sužalojo. Tokias įvykio aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji D. Š. . Gynėjo manymu, apygardos teismas, vertindamas šiuos parodymus, padarė klaidingą išvadą, nes nei D. Š. parodymais, nei kita bylos medžiaga nepaneigti G. Š. parodymai, kad jis sužaloti D. Š. nenorėjo, peleninę norėjo išmesti į koridorių, o ne taikė ja į D. Š. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes jis šių nusikaltimų nepadarė, dėl jo veiksmų nukentėjusioji M. Š. nepatyrė jokios neturtinės žalos.

Nuteistasis G. Š. savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais motyvais kaip ir jo gynėjas. Mano, jog apygardos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, ignoravo jį teisinančius įrodymus, rėmėsi vien nepatikimais mažametės nukentėjusiosios parodymais ir klaidingomis ekspertų išvadomis.

Nuteistasis teigia, jog mažametės M. Š. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji buvo vos ketverių metų amžiaus, kalbėjo sava, vaikiška, suaugusiems sunkiai suprantama kalba, jos parodymai nerišlūs, prasilenkia su elementaria logika, atsakymai į užduodamus klausimus dviprasmiški: tai ji sako, kad lietė, tai – kad nelietė, tai mušė, tai nemušė. Be to, ketverių metų amžiaus mergaitei ekspertė uždavė klausimą, ar tėtė ją tvirkino, kai yra akivaizdu, jog tokio amžiaus vaikas šio žodžio prasmės nesupranta, o klausimas „ar tėtė prie tavęs lindo“ yra labai nekonkretus. Nukentėjusioji apklausos metu nė karto neužsiminė, kaip būtent su ja buvo atliekami veiksmai, tik linksėjo galva ir atsakydavo „taip“ arba „ne“. Joks veiksmas nebuvo pavaizduotas ir jos piešiniuose, o teismo ekspertai nesugebėjo paaiškinti, ką reiškia mergaitės žodžiai „darom seksą“, ką M. Š. pasiūlė savo sesei L. Š. . G. Š. nuomone, mažametė nukentėjusioji jį kaltinančius parodymus davė sukurstyta V. D. , kuri nuo pat jo santuokos su jos dukra D. Š. pradžios stengėsi juos išskirti, su juo susidoroti, kol pagaliau tam panaudojo jo vaikus ir žmoną.

G. Š. nurodo, kad M. Š. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas yra nekokybiškas, todėl jo gynėjas neturėjo galimybės pilnai įvertinti visų mažametės nukentėjusiosios apklausos aplinkybių. Iš garso įrašo gynėjas nustatė, kad M. Š. apklausa vyko nesklandžiai, klausimai jai buvo užduodami netinkamai. Nukentėjusioji apklausos metu verkė, prašėsi paleidžiama, tačiau prieš jos valią apklausa buvo tęsiama. Nuteistasis mano, kad apygardos teismas, įvertinęs šias jo nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad jis dėl didžiulio šoko pirmos mergaičių apklausos metu nesugebėjo užduoti joms klausimų, galėjo išimties tvarka pakartoti mažametės nukentėjusiosios apklausą, juolab, kad ekspertų išvada, jog mergaitės nereikia dar kartą apklausti, yra tik rekomendacinio pobūdžio, šiuo metu mergaitė yra vyresnė.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, jog vadovaujantis BPK 301 straipsnio nuostatomis, negalima remtis vien nukentėjusiojo ar liudytojo, kurie yra įslaptinti ar kuriems nėra galimybės tiesiogiai užduoti klausimus, parodymais, juos turi patvirtinti kiti įrodymai.

Nuteistasis mano, jog kaip jo kaltės įrodymai negali būti vertinamos ekspertų išvados ir jų nuomonė, nes pastarieji nebuvo tiesioginiai įvykių liudininkai. Be to, ekspertai buvo suklaidinti netinkamai atliktos nukentėjusiosios apklausos. Nuteistojo nuomone, nukentėjusioji M. Š. apklausos metu norėjo išreikšti savo įspūdžius, kai namie atsitiktinai ne kartą matė nuteistąjį persirenginėjant, nes namuose nėra vonios kambario, ir pastebėjo moters ir vyro kūno skirtumus, be to, ji galėjo pasislėpusi stebėti erotinio turinio filmus. Tuo tarpu ekspertai nepagrįstai tokį vaiko aiškinimą įvertino kaip patirtą seksualinę prievartą. G. Š. teigia, jog M. Š. nuotaika, paklausus jos apie seksualinius santykius, keičiasi ne dėl patirtos seksualinės prievartos, o iš baimės, kad jos senelė ją vėl bars, nes ir anksčiau dėl šios temos ją barė.

G. Š. nesutinka su ekspertų išvada, kad mergaitei padidėjęs seksualizuotas elgesys. Ši išvada, nuteistojo nuomone, paremta vien tuo, kad mergaitė neleidžia pakeisti sauskelnių ir aiškina, kad „durs, skaudės“, neatsižvelgiant į tai, kad tokio amžiaus vaikai daug juda ir sauskelnės gali veržti, trinti, dėl to atsiranda skausmas. Be to, jei vaikas būtų seksualiai prievartaujamas, jam būtų nemalonu prisiminti ir jis flomasteriu neliestų savo lytinių organų. Nuteistasis pažymi, kad iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. jokio seksualizuoto mergaitės elgesio nebuvo, jokių frazių apie „seksą“ visus metus nei darželio auklėtojoms, nei dar kam nors kitam ji nepasakė, nebuvo noro žaisti keistus žaidimus, neatsinaujino patirtas įspūdis apie prievartavimą. Visa tai prasidėjo tik tuomet, kai 2010 m. rugpjūčio mėnesį M. Š. persikėlė gyventi pas senelius D..

Nuteistojo nuomone, ekspertai neteisingai kaip seksualinį žaidimą įvertino nukentėjusiosios elgesį tarp kelių įsikišant žaislą ar užklotą, nes M. Š. turėjo įprotį tokiu būdu užsimigdyti. Kad mergaitė taip darydavo, patvirtino ir liudytoja R. J. , tuo tarpu D. Š. , nors šią aplinkybę žinojo, duodama parodymus, tai neigė, tokiu būdu stengdamasi jam pakenkti.

G. Š. pažymi, jog mažametė nukentėjusioji apklausos metu kalbėdama apie jį nurodė, kad jis turi „pučiuką“, kas yra moteriškos lyties organą. G. Š. manymu, ši aplinkybė patvirtina ekspertų išvados, jog nukentėjusiajai nebūdingas polinkis fantazuoti, klaidingumą.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios D. Š. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, ji parodymus davė įtakota savo motinos V. D. , o mažametė L. Š. – per televiziją rodomų laidų. Pažymi, kad apygardos teismas mažamečių nukentėjusiųjų parodymus dėl jo naudoto smurto ir engimo įvertino kaip nepatikimus, todėl nesuprantama, kodėl seksualinio prievartavimo epizode juos pripažino patikimais. Kad jis jokių nusikalstamų veiksmų savo vaikų atžvilgiu neatliko, nuteistojo nuomone, patvirtina jo gynėjo prašymu atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, kad jis neserga jokiomis psichinėmis ligomis, taip pat tos aplinkybės, jog pastarojo dukros apie jį teiraujasi, pasiilgo jo. Be to ir nukentėjusiųjų atstovė V. D. nenurodė kokių nors šiuo metu pasireiškiančių jo neva padarytų nusikalstamų veiksmų M. Š. atžvilgiu pasekmių.

Nuteistasis teigia, kad inkriminuotu laikotarpiu jis su M. Š. namuose vienas nebūdavo. 2009 m. lapkričio 30 d. M. Š. pradėjo lankyti savaitinį lopšelį-darželį, kur būdavo nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgaliais namuose būdavo ir jo žmona. Kai dukra susirgdavo, D. Š. taip pat būdavo namuose. 2008 m. mirus jų sūnui E., jis nenorėdavo likti vienas su savo vaikais, todėl tuo laikotarpiu, kai M. Š. nelankė darželio, o D. Š. dirbo, t.y. nuo 2009-08-03 iki 2009-11-30, M. Š. prižiūrėdavo kaimynė R. J. , taip pat kaimynai A.. Nors liudytoja R. J. ir socialinė darbuotoja V. N. parodė, kad yra kelis kartus mačiusios nuteistąjį vieną su M. Š. namuose, tačiau tai buvo žymiai anksčiau, t.y. 2008 metų liepos mėnesį, tuo metu, kai D. Š. buvo gimdymo namuose. Namuose jis užsirakindavo dėl įpročio, nes jam gyvenant su tėvais daugiabutyje, juos ne kartą buvo apvogę.

G. Š. nurodo, kad jokių sužalojimų, įdrėskimų ar nubrozdinimų pas nukentėjusiąją nerasta, mergystės plėvė nepažeista. Todėl nuteistajam neaišku, kodėl jis buvo kaltinamas seksualiniu prievartavimu, o ne tvirkinimu, nes būtent apie tvirkinimo veiksmus savo parodymuose kalba jo dukros. Pažymi, jog L. Š. parodė, kad ji su M. Š. ne kartą naktį matė tėvus mylintis, todėl mano, kad mergaitės galėjo visa tai pas senelius namuose atkartoti. Šios jo prielaidos teisme nepaneigė ir ekspertė A. Š. , ji tik nurodė, jog tai yra mažai tikėtina.

Nuteistojo nuomone, teismas, vertindamas jo parodymus kaip nepatikimus, nepagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, kad jis praeityje penkis kartus teistas. G. Š. teigia, kad jis nebijo atsakomybės, kaltę dėl nusikaltimų, kuriuos iš tikrųjų padarė, ankstesnėse bylose pripažino. Be to, šioje byloje jis ne kartą prašė atlikti tyrimą poligrafu, kad būtų patvirtintas jo parodymų teisingumas, kas rodo, jog jis sako tiesą.

Nuteistasis G. Š. teigia, jog D. Š. sužalojimo atvejis turėjo būti traktuojamas ne kaip tyčinis nusikaltimas, o kaip nelaimingas atsitikimas, nes jis peleninę metė pro duris į lauką. Po to, kai išslydusi peleninė atšoko nuo sienos ir sužalojo D. Š. , jis suteikė jai pirmąją pagalbą, stabdė kraujavimą.

Atsikirtimu į nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliacinius skundus nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė V. D. prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį arba paskirti nuteistajam G. Š. griežtesnę bausmę. Nurodo, jog niekuo nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad ji, nenorėdama, jog G. Š. gyventų su jos dukra, jį apkalbėjo. Teigia, kad yra įsitikinusi, jog nuteistasis seksualiai prievartavo savo mažametę dukterį M. Š. . Pastaroji, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, iki šiol vengia kalbėti apie savo tėtį, vienintelė jos frazė apie jį „tėtis girtas, bijau tėčio“. Jos žaidimuose nėra tėčio kaip gynėjo ar užtarėjo. Prakalbus apie jį mažametė ir dabar dar kartais gūžiasi, kartais susigėsta. Be to, M. Š. iki šiol vengia vyrų, net su berniukais bendrauja atsargiai, apie vyrus kalba kaip apie blogį, mėgino išsiaiškinti, ar jos broliukas užaugęs taip pat “bus vyras ir girtas darys seksą”. M. Š. patirta seksualinė prievarta, dėl to išgyventas stresas ją vis dar lanko sapnuose, ji jaučiasi nesaugi.

Nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą teigia, kad nuteistasis melagingai aiškino, jog su dukra M. Š. nepasilikdavo vienas namuose. Tokie atvejai buvo ne vieną kartą. Tai patvirtino nukentėjusiosios motina D. Š. , jų kaimynė R. J. , keletą kartų atvežusi dukros šeimai maisto G. Š. vieną su M. Š. namuose matė ir pati V. D. su vyru.

Teismo posėdžio metu nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam G. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė atlikęs kokius nors seksualinės prievartos veiksmus mažametės dukros M. Š. atžvilgiu. Jis parodė, kad niekada nėra likęs namuose su M. Š. vienas, gal tik kelis kartus. Po to, kai jo akivaizdoje mirė sūnus E., jis bijojo likti vienas su vaikais, nes nesugebėjo prižiūrėti vaiko. Su dukra nuolat būdavo D. Š. , vėliau mergaitė lankė savaitinį darželį arba būdavo paliekama pas R. J. ar pas A.. Mergaičių parodymus ekspertai neteisingai interpretuoja. M. Š. save migdydavo kišdama antklodę ar žaisliuką tarp kojų ir tai vadindavo „darom seksą“, tokius žodžius ji žinojo iš televizijos. Kol M. Š. gyveno pas juos namuose, jokio padidėjusio seksualumo nebuvo, jis atsirado tik tuomet, kai ji apsigyveno pas senelius. Gal abi seserys pas senelius pradėjo žaisti kokį žaidimą (t. 4, b. l. 18-19, 23-25, t. 5, b.l. 84, 94). Tačiau nuteistojo G. Š. aiškinimas, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų savo mažametės dukros atžvilgiu neatliko, yra paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Mažametė nukentėjusioji L. Š. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad, būnant pas senelius ir žaidžiant, jos sesuo M. Š. pasakė, kad tėtis su ja darė seksą. Sakė, kad liepė nusirengti nuogai, laižė „puciuką“, kaklą, sėdo ant jos. Sesė sakė, kad jai patiko ir ji prašė dar taip daryti. Nuo tada jai pradėjo skaudėti „puciuką“ ir užpakaliuką. Kitą dieną sesė nuoga ant jos, t.y. L. Š. , atsisėdo ir pasakė „darykim seksą“, sakydavo „aš pirma gulsiuos“. Kitą dieną M. Š. vėl pasakė jai „darom seksą“. Ji atsakė, kad negalima, kad pasakys močiutei. Ji ne kartą matė, kaip M. Š. kiša į „puciuką“ kaldrą, žaislinį kiški, „sesėlį“, t.y. tokį daiktą, padarytą iš šaliko, be kurių jos neužmiega. M. Š. jai sakė „sese, ir tu daryk seksą“. M. Š. , „darydama seksą“, suprakaituodavo. Ji ir vakar vakare taip darė, ir praeitą savaitę. Kai įeina močiutė ar senelis, ji ištraukia tą daiktą iš „puciuko“. (t. 1, b.l. 39-41, 45-64).

Mažametės nukentėjusiosios M. Š. atstovė pagal įstatymą V. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad M. Š. apsigyvenus jos namuose, pastebėjo, jog pastaroji lipa ant sesės L. Š. , laižo jos pilvuką, krūtinę. Be to, girdėjo M. Š. sakant sesei „seksas stačiom, kas pirmas?“. Kai tokie dalykai pasikartojo keletą kartų, nuvedė mergaitę pas medikus. Dar dabar M. Š. kartais, išėjusi į kiemą, nusimauna kelnes ir demonstruoja lytinius organus kiemo vaikams, vakarais, pasiėmusi pieštuką, kaišioja į lytinius organus. Tuomet V. D. aiškina mergaitei, kad taip negalima, o M. Š. visa išprakaituoja, pradeda verkti. Pasakius mergaitei, kad tai ne vaikų darbas, pastaroji atsako, „o kodėl ne vaikų, tėtė darė seksą“. Paklausus „su kuo darė seksą“, mergaitė atsakė „su pimpalu“, o į klausimą „su kuo darė tą seksą“ atsakė „su mano pučiuku, užpakaliuku“. Be to, dar 2010 m. rugpjūčio pradžioje, atostogaujant su M. Š. ir L. Š. Šventojoje, V. D. pastebėjo, jog M. Š. bijo vyrų: kai jos senelis, norėdamas pernešti per tiltą, pakėlė mergaitę, pastaroji labai išbalo, atrodė, kad nualps. Keičiant M. Š. sauskelnes, ji griebdavo jai už rankų, išsigandusi sakydavo „durs, skaudės“, išprakaituodavo, nunešus mergaitę į vonią apiprausti, ji vėl sakydavo „durs, skaudės“ (t. 5, b.l. 89-93). Iš esmės analogiškus parodymus V. D. davė ikiteisminio tyrimo metu.

Iš mažametės nukentėjusiosios M. Š. apklausos protokolo bei šios apklausos stenogramos matyti, kad M. Š. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad tėtis daro seksą. Tėtis su liežuviu jai laižė „puciuką“, o su subine ir pimpaliuku daro seksą mamytei. Apklausos metu M. Š. ant popieriaus lapo, kur pavaizduota nuogos mergaitės figūra, parodė bei pažymėjo pieštuku nupieštos mergaitės lytinius organus ir paaiškino, kad jai skauda, kai daro seksą ir tą vietą ji vadina „puciuku“, kad tėtis laižė lūpomis, liežuviu „puciuką“ (t. 1, b.l. 104-105, 106-107, 108-116).

Iš VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko Raidos centro M. Š. gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 694 M apžiūros protokolo matyti, jog minėtoje ligos istorijoje yra užfiksuoti: 2010-09-23 gydytojos I. K. įrašas „...mergaitė pasako, kad tėtis darė seksą ir, rodydama tarp kojyčių, sako čia“, 2010-09-27 gydytojos I. K. įrašas: „seksualizuoto elgesio nestebėta, bet mini žodį seksas, yra sakiusi „tėtis daro su manimi seksą“, taip pat medicinos psichologės I. N. įrašas, kad „mergaitė pati kalba apie tėtės seksualinį elgesį su ja – tėtis va čia darė (parodo ranka į gaktą). Seksualiai išreikšto mergaitės bendravimo su kitais vaikais ar žaidimo metu nestebima, tačiau kiek jautriai reaguoja į suaugusiojo prisilietimą prie jos“ (t. 1, b.l. 141-150).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-43 tiriamoji dalis patvirtina, kad ekspertėms bendraujant su M. Š. , pastaroji paaiškino, kad tėtis negeras, nes „žmogus negali daryti sekso... paprastai negali... pučiuką lietė... skaudėjo“, „ateina, nusimauna kelnes. Ir triusikus. Skaudėjo, kur sisiuką darai. Ir kur kakoju. Pimpė buvo kieta. Prie lūpų. Skaudėjo pučiuką... Nelindo visai. Kai babytei papasakojau, sakė negalima šitaip ... Kai babytė pasakė, tada sužinojau, kad negalima... Tėtis kalėjime ... Kalėjimas – taip reikia... sėdi, kad girtas buvo. Tėtis mušė vaikus. Blogus... Manęs nemušė... Ir sesės... Tik mamą mušė... Lietė... (nenori rodyti, kur lietė, vengia to). Blogai jaučiausi... Lietė... Mane mušė. Jis seksą daro. Tėtis daro. Vienas. Baisu ... (nenori pasakoti). Bijau tėčio“. Paskatinta ant anatomiškai tikslaus paveikslėlio (vyro pieš.) M. Š. nurodė, jog G. Š. ją lietęs ranka, lūpomis, savo lytiniu organu (t. 1, b.l. 125-128).

Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog mažametė nukentėjusioji M. Š. ne kartą patvirtino, kad G. Š. atliko jos atžvilgiu inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t.y. rankomis, liežuviu ir lytiniu organu lietė jos lytinius organus ir išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu lietė jos burną. Apie patirtą seksualinę prievartą M. Š. , visų pirma, papasakojo savo seseriai L. Š. , kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, yra jai artimiausias asmuo ir su ja būdama mažametė jaučiasi saugi. Vėliau šias aplinkybes mergaitė nurodė savo močiutei, pas kurią jau kurį laiką gyveno, taip pat Vaiko raidos centre ją gydžiusioms medikėms, ikiteisminio tyrimo teisėjai, išsamiau apie tai papasakojo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu.

Nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad mažametės nukentėjusiosios M. Š. parodymai apie G. Š. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, taip pat mažametės nukentėjusiosios L. Š. bei mažamečių atstovės pagal įstatymą V. D. parodymai apie M. Š. joms papasakotas įvykio aplinkybes bei pastarosios seksualizuotą elgesį negali būti vertinami kaip patikimi, nes V. D. yra suinteresuota išardyti G. Š. santuoką su jos dukra D. Š. , todėl galėjo paveikti mažametes duoti G. Š. nepagrįstai kaltinančius parodymus. Be to, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mergaitės suprato, ko iš jų tikisi suaugusieji, ir duodamos parodymus stengėsi jiems įtikti, M. Š. apie įvykio aplinkybes pasakojo nerišliai ir nesuprantamai, jos atsakymai į užduotus klausimus dviprasmiški, L. Š. parodymus akivaizdžiai įtakojo per televiziją rodomos laidos, be to, ji pasakojo apie sandėliuką su pornografinėmis nuotraukomis, kurio niekas negalėjo surasti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo abejoti pirmiau aptartų mažamečių nukentėjusiųjų ir jų atstovės pagal įstatymą parodymų patikimumu.

Iš byloje esančios M. Š. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-42 matyti, kad M. Š. , įvertinus jos protinio išsivystymo lygį, turimas žinias, būdingus amžiaus ir individualius ypatumus, galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. M. Š. parodymuose mažai detalių, nes ji vengia tiksliau papasakoti reikšmingas byloje aplinkybes dėl savo būsenos (iki šiol išliekančios įtariamojo baimės), tačiau jos parodymai yra realistiški, atitinkantys jos gyvenimo patirtį. Padidintas polinkis fantazuoti, supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija nenustatytas, taip pat nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą. Pradėjus kalbėti seksualinės prievartos tema, paklausus apie G. Š. , mergaitė susijaudina, ženkliai keičiasi emocinis fonas, į klausimus pradeda atsakinėti po ilgesnių pauzių arba visai neatsako. Be to, mergaitei nuo byloje nagrinėjamų įvykių pradžios ir iki šiol yra būdingas seksualizuotas elgesys, kuris yra vertinamas kaip specifinis patirtos seksualinės prievartos požymis (t. 1, b.l. 125-128). Mažametės nukentėjusiosios L. Š. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-44 nurodyta, kad L. Š. , įvertinus jos protinio išsivystymo lygį, turimas žinias, būdingus amžiaus ir individualius ypatumus, galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. L. Š. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Ji gali būti įtaigi, tačiau tai netrukdė ir netrukdo teisingai suvokti konkrečių faktinių reikšmingų bylos aplinkybių (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai ir kt.), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Negauta jokių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį jos duodamiems parodymams. L. Š. parodymai gausūs detalėmis, yra tikslūs, realistiški (t. 1, b.l. 93-96). Be to, siekiant pašalinti kaltinamojo bei jo gynėjo iškeltas abejones dėl mažamečių nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. parodymų patikimumo ir galimos suaugusiųjų ar televizijos laidų įtakos jiems, teisiamajame posėdyje buvo apklausta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes atlikusi teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. , kuri patvirtino pirmiau duotas išvadas ir paaiškino, kad atliekant mergaičių psichologinį tyrimą buvo nustatyta senelių įtaka jų parodymams, tačiau ši įtaka susijusi ne su faktinėmis įvykio aplinkybėmis, o su jų vertinimu – mergaitės pasipasakojo seneliams, o šie pateikė įvykio vertinimą. Tuomet nukentėjusioji M. Š. suprato, kad su ja buvo elgiamasi netinkamai. Tačiau M. Š. pasakojime apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes neatsiskleidė jokio suaugusio asmens poveikis ir nekilo jokių abejonių dėl to, kad mergaitė pasakoja tai, ką pati yra mačiusi ir patyrusi. Iš jos paaiškinimų ekspertizės metu akivaizdu, kad mergaitė matė apnuogintus, sukietėjusius kaltinamojo lytinius organus, pati patyrė skausmą savo lytinių organų srityje. M. Š. parodymai galėjo būti netikslūs dėl jos amžiaus bei išreikštos tėvo baimės, dėl to nukentėjusioji vieną kartą sakė vienaip, kitą kartą kitaip, tačiau mergaitė aiškiai įvardijo G. Š. atliktus veiksmus, jai, kaip ekspertei, nukentėjusiosios parodymai abejonių nekėlė. Juolab, kad M. Š. kalbant apie kaltinamąjį bei jo atliktus veiksmus, akivaizdžiai kietėsi jos nuotaika, be to, mergaitės artimieji stebėjo patirtos prievartos pasekmes – išreikštą vyrų baimę, seksualizuotą elgesį, kurio reikšmės nukentėjusioji nesuprato, tiesiog atkartojo tai, ką patyrė. Ekspertė taip pat paaiškino, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta per televiziją rodomų laidų įtaka mažametės L. Š. parodymams. Pastarosios pasakojime atsispindėjo kalba tarp jos ir sesers, o pašalinių asmenų ar televizijos laidų poveikis neatsispindėjo. Dėl L. Š. pasakojimo apie sandėliuką su pornografinėmis nuotraukomis, ekspertė nurodė, jog mažametė L. Š. dėl savo amžiaus duodama parodymus galėjo suklysti dėl įvykio vietos, nekonkrečiai ją nurodyti, tačiau mergaitės pasakojimas ekspertizės metu bei jos parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, rodo, jog nuotraukas bei pornografinio turinio filmus ji tikrai matė, taip fantazuoti ji negali (t. 5, b.l. 103-104).

Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo G. Š. santykiai su jo žmonos D. Š. tėvais D. nuo pat santuokos pradžios nesiklostė, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, kad mažamečių nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą V. D. yra suinteresuota G. Š. nepagrįstai apkaltinti labai sunkaus nusikaltimo mažametės dukros atžvilgiu padarymu, ir dėl to davė tikrovės neatitinkančius parodymus bei sukurstė tokius parodymus duoti dvi mažametes G. Š. dukras. Juolab, kad priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, ikiteisminis tyrimas G. Š. atžvilgiu buvo pradėtas ne pastarosios iniciatyva, o po to, kai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai persiuntė V. D. prašymą, kuriuo pastaroji prašė išspręsti pas ją gyvenančių mažamečių L. Š. ir M. Š. globos klausimą (t. 1, b.l. 1-4).

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, jog byloje nėra faktinių duomenų, patikimai patvirtinančių seksualizuotą M. Š. elgesį, apie kurį pasakoja tik, jų manymu, bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, t.y. mažamečių nukentėjusiųjų seneliai V. D. ir J. D. bei mergaičių mama D. Š. , tačiau šis apeliacinių skundų argumentas prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Kaip matyti iš lopšelio-darželio „X“ (duomenys pakeisti), kurį lanko M. Š. , auklėtojų Z. V. ir I. P. bei logopedės V. P. nuoseklių parodymų, 2009 m. spalio pabaigoje pradėjusi lankyti darželį M. Š. buvo labai jautri, pilna baimių, pakvietus dalyvauti bendroje veikloje, užsidengdavo rankomis galvą ir pasišalindavo į šoną. M. Š. šalinosi berniukų, pamačiusi juos eidavo į kampą, dengdavosi delnais akis. Be to, mergaitė labai jautriai, su baime reaguodavo į sauskelnių keitimą, keičiant sauskelnes keistai atmesdavo, išskėsdavo kojytes (t. 5, b.l. 86, 101). Liudytoja S. S. , D. kaimynė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad M. Š. apsigyvenus pas senelius, mergaitė visko bijojo, neprisileido ir jos, dengdavosi akis. Kartą, kai abi seserys - L. Š. ir M. Š. buvo jos namuose, pastaroji, pamačiusi namuose S. S. sūnų, labai išsigando. Be to, S. S. pastebėjo, jog M. Š. vis griebiasi už lytinių organų. Paklausus mergaitės, gal ji nori šlapintis, pastaroji ėmė verkti, sakė, kad jai skauda. Taip pat yra girdėjusi M. Š. sakant žodį „seksas“, o kartą, būdama pas V. D. , matė, kaip M. Š. sėdėjo praskėtusi kojas ir laikė ar tai pagaliuką, ar tai flomasterį. Pamačiusi ją ir močiutę, mergaitė iš karto prisidengė galvą ir pradėjo verkti. (t. 2, b.l. 33-38, t. 5, b.l. 87-88). Liudytoja R. J. parodė, kad prižiūrėdama mažametę Š. dukrą M. Š. , pastebėjo, kad maždaug nuo trejų metukų mergaitė pradėjo kišti antklodę tarp kojų, taip pat kišdavo rankytes į kelnaites, prie lytinių organų. Kai ji M. Š. dėl tokio elgesio sudrausdavo, pastaroji imdavo verkti, tačiau nieko jai neaiškino, nes tuo metu beveik nekalbėjo. (t. 2, b.l. 54-57, t. 5, b.l. 93-95). Taigi, aptarti faktiniai duomenys rodo, jog mergaitės elgesio ir emocijų ypatumus, ekspertų vertinamus kaip patirtos seksualinės prievartos požymį, pastebėjo ne tik jos artimieji, bet ir kiti su mergaite bendravę asmenys. Be to, ir pats nuteistasis G. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad mažametė M. Š. save migdydavo kišdama antklodę ar žaisliuką tarp kojų ir tai vadindavo „darom seksą“ (t. 5, b.l. 84). Kaip matyti iš ekspertizę atlikusios teismo psichiatrės ekspertės R. D. paaiškinimų teisiamajame posėdyje, visiškai natūralu, kad aplinkoje, kurioje mergaitė nesijautė laisvai, jos artimųjų stebėtas seksualizuotas elgesys galėjo ir nepasireikšti (t. 5, b.l. 107-108), taigi, apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad M. Š. seksualizuotas elgesys nepasireiškė ekspertizės metu, taip pat mergaitei gydantis ligoninėje, bei kad tokio mergaitės elgesio nepastebėjo Š. šeimą epizodiškai lankantys ir jų buitį tikrinantys socialiniai darbuotojai, nesudaro pagrindo abejoti mažametės M. Š. artimųjų bei pirmiau aptartų liudytojų parodymais apie mergaitės elgseną. Tas pats pasakytina ir apie apeliantų nurodytą argumentą, jog M. Š. lopšelio-darželio auklėtojos negirdėjo mergaitės kalbant apie seksą, juolab, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, M. Š. turėjo kalbos sutrikimą, dėl kurio darželyje ilgą laiką beveik nekalbėjo.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde taip pat ginčija mažamečių nukentėjusiųjų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadų patikimumą. Jis teigia, kad teismo ekspertai klaidingai interpretavo mažametės nukentėjusiosios M. Š. parodymus, ir pateikia savo šių parodymų bei mažametės elgesio, nuotaikų kaitos, duodant parodymus apie įvykio aplinkybes, vertinimą. Tačiau toks G. Š. išdėstytas pirmiau aptartų aplinkybių vertinimas yra išimtinai jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis, todėl negali būti vertinama kaip kelianti pagrįstų abejonių kvalifikuotų teismo ekspertų pateiktomis išvadomis. Juolab, kad kaip matyti iš byloje esančio ekspertizės akto bei išvadas davusių eksperčių paaiškinimų teisme, ekspertizės išvados buvo suformuluotos remiantis ne vien tik mažametės nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir duomenimis, gautais betarpiškai bendraujant su M. Š. , jos medicininių dokumentų bei baudžiamosios bylos medžiagos analize. Ekspertės, remdamosi turimomis specialiomis žiniomis, atliko tyrimą ir pateikė išvadas bei paaiškinimus dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių, todėl G. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad ekspertės nebuvo tiesioginės įvykio liudininkės, vertinant jų duotų išvadų bei paaiškinimų teisme patikimumą, neturi jokios reikšmės.

Taigi, esant šių aplinkybių visumai, netikėti mažametės nukentėjusiosios M. Š. parodymais apie G. Š. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, kurie pasitvirtino mažametės nukentėjusiosios L. Š. , nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą V. D. , liudytojų J. D. , Z. V. , I. P. , V. P. , S. S. , R. J. parodymais, ekspertizių aktų išvadomis, ekspertizes atlikusių eksperčių paaiškinimais teisme bei medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, nebuvo jokio pagrindo. Apygardos teismas pagrįstai šiuos vienas kitą papildančius duomenis vertino kaip patikimus įrodymus ir pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybės atlikti jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, nes nebūdavo su mažamete M. Š. namuose vienas, tačiau toks nuteistojo aiškinimas yra paneigtas nukentėjusiosios D. Š. , mažamečių nukentėjusiųjų atstovės V. D. bei liudytojų R. J. ir A. M. parodymais (t. 5, b.l. 84-85, 89-95), taip pat Panevėžio socialinių paslaugų centro raštais 2009-10-06 Nr. Sv-800, 2009-12-03 Nr. Sv-1014 bei Panevėžio socialinių paslaugų centro Socialinės rizikos šeimų tarnybos 2009 m. spalio 29 d. apsilankymo aktu (t. 3, b.l. 69, 70, 74), iš kurių matyti, jog G. Š. inkriminuojamu laikotarpiu buvo ne vienas atvejis, kai pastarasis su mažamete dukra M. Š. likdavo namuose vienas. Pažymėtina, jog ir pats nuteistasis G. Š. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog galėjo būti keli atvejai, kai jis vienas namuose prižiūrėjo M. Š. (t. 5, b.l. 94).

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad G. Š. nekaltumą patvirtina ta aplinkybė, kad atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę nebuvo nustatyta, kad G. Š. serga pedofilija, kuri yra oficialiai pripažinta susirgimu ir yra įtraukta į Tarptautinę ligų klasifikaciją. Kaip matyti iš teismo psichiatrės ekspertės R. D. paaiškinimų teisme, tam, kad konstatuoti pedofiliją, kaip seksualinės sferos sutrikimą, reikalingas išsamus tiriamojo asmens pasakojimas apie patiriamus išgyvenimus (t. 5, b.l. 107-108). Tuo tarpu nuteistasis G. Š. tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tiek atliekant ekspertizę, neigė savo dukros atžvilgiu atlikęs kokius nors seksualinės prievartos veiksmus, ekspertams paaiškino, kad laiko save normaliu vyru ir potraukio vaikams nejaučia (t. 5, b.l. 143-144). Taigi, akivaizdu, jog klausimas, ar G. Š. jaučia potraukį vaikams, ar ne, ir ar šis jo potraukis siekia psichikos sutrikimo laipsnį, ekspertizės metu objektyviai negalėjo būti išspręstas. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju pakankamai svarbios yra kitos aplinkybės. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusioji D. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nuteistasis G. Š. nekontroliavo savo seksualinių poreikių, kai būdavo girtas, jam nuolat reikėdavo lytinių santykių, jis reikalaudavo mylėtis prieš jos norą, kartais jai nepriimtinais būdais, ir visiškai nekreipdavo dėmesio į tai, ar kas juos mato. Be to, G. Š. net ir namuose jai liepdavo avėti aukštakulniais bateliais, dėvėti trumpą sijoną, trumpą aptemptą bliuzelę (t. 1, b.l. 163-165, t. 5, b.l. 84-85). Tokie nukentėjusiosios D. Š. parodymai pasitvirtino mažamečių nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. parodymais, iš kurių matyti, jog mergaitės ne kartą yra mačiusios savo tėvus mylintis, taip pat liudytojų R. J. , A. M. , V. Č. , R. Š. parodymais apie D. Š. aprangą bei R. Š. parodymais, kad G. Š. , užsinorėjęs pasimylėti, išvarydavo jo namuose esančius svečius, visiškai tokių savo norų neslėpdamas (t. 2, b.l. 54-57, 71-73, t. 5, b.l. 93-98). Visi šie faktiniai duomenys rodo, kad nuteistajam G. Š. būdingas padidintas lytinis potraukis, kurį, kaip nustatyta pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų visetu, pastarasis tenkino ir su savo mažamete dukra.

Taigi, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis G. Š. atliko mažametės nukentėjusiosios M. Š. atžvilgiu prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus. Ta aplinkybė, kad nuteistasis viso proceso metu nuosekliai neigė jam reiškiamus kaltinimus ir prašė būti patikrinamas poligrafu, šios teismo padarytos išvados niekaip nepaneigia. Nustatytus G. Š. nusikalstamus veiksmus apygardos teismas tinkamai įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.

BK 150 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prie šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų. Seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystimuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. (kasacinės nutartys Nr. 2K-642/2007, 2K-63/2008). BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta kvalifikuoto seksualinio prievartavimo sudėtis, užtraukianti atsakomybę už pirmiau aptartų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Pagal teismų praktiką, lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjęs asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49, kasacinė nutartis Nr. 2K- 449/2007 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenimis patikimai įrodyta, kad nuteistasis G. Š. , siekdamas tenkinti lytinę aistrą, laikotarpyje nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, rankomis, liežuviu ir lytiniu organu lietė mažametės dukros M. Š. lytinius organus ir išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu lietė M. Š. lūpas. Iš byloje esančio M. Š. gimimo liudijimo nuorašo matyti, kad nukentėjusioji gimė (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 117), taigi nusikalstamos veikos padarymo metu buvo vos trejų metų amžiaus. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-43 matyti, kad M. Š. , remdamasi turimomis žiniomis, su ja atliekamų veiksmų metu negalėjo suprasti tų veiksmų esmės, todėl visiškai negalėjo tokiems veiksmams priešintis (t. 1, b.l. 125-128). Esant šioms aplinkybėms, pirmiau aptarti G. Š. nusikalstami veiksmai pagal savo pobūdį ir pavojingumą atitinka seksualinio prievartavimo kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudojant bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusio asmens būkle, požymius, todėl apygardos teismo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Kaip jau minėta, G. Š. inkriminuoti nusikalstami veiksmai mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu apsiribojo fiziniais prisilietimais, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, objektyviai negalėjo palikti kokių nors sužalojimų nukentėjusiosios kūne. Be to, nuteistajam inkriminuota, kad jis nusikalstamus veiksmus atliko laikotarpyje nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., kai tuo tarpu teismo medicinos specialistė mažametę M. Š. apžiūrėjo tik 2011 m. kovo 14 dieną. Taigi, nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad atlikus mažametės medicininį tyrimą jos lytiniuose organuose, mergystės plėvėje ir išeinamojoje angoje nebuvo nustatyta mechaninės traumos požymių, šiuo konkrečiu atveju G. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, nepaneigia.

Kaip matyti iš nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo turinio, pastarasis mano, kad pirmosios instancijos teismas, nepatenkinęs jo prašymo ir neapklausęs nukentėjusiosios M. Š. teisiamajame posėdyje, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, tačiau toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Baudžiamojo proceso įstatymo normos, siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato, kad ikiteisminio tyrimo metu tokie asmenys paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, jog byloje nagrinėjami įvykiai iki šiol psichotraumuojančiai veikia M. Š. būseną. Atsižvelgiant į tai, ir į išliekančią išreikštą G. Š. baimę, ekspertai nerekomendavo toliau apklausti M. Š. (t. 1, b.l. 125-128). Taigi, apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas bei teismo ekspertizės akte išdėstytas rekomendacijas, pagrįstai nukentėjusiosios M. Š. į teisiamąjį posėdį nekvietė ir jos neapklausė. Juolab, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, mažametė nukentėjusioji M. Š. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepažeidžiant BPK 184 ir 186 straipsnių nuostatų. Nukentėjusiosios apklausa, vadovaujantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi, buvo vykdoma vaiko apklausos kambaryje, dalyvaujant tik psichologui, darant garso ir vaizdo įrašą, o kitiems proceso dalyviams, tame tarpe mažametės nukentėjusiosios M. Š. atstovei pagal įstatymą V. D. , Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei D. A. ir nuteistajam G. Š. , stebint ir girdint apklausą kitoje patalpoje bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduodant klausimus, kaip tai numato BPK 186 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos (t. 1, b.l. 38, 104-105). Byloje esanti mažametės M. Š. apklausos protokolo stenograma patvirtina, kad nukentėjusiosios apklausa, net ir pasitelkus psichologą, vyko sunkiai, mergaitė nenorėjo pasakoti apie įvykio aplinkybes, tačiau tai, įvertinus M. Š. amžių, jos psichologinę būseną bei individualius ypatumus, nesudaro pagrindo nesivadovauti šio procesinio veiksmo metu gautais duomenimis. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duoti mažametės nukentėjusiosios M. Š. parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, taip pat perklausytas apklausos garso įrašas (BPK 276 straipsnio 3 dalis). Taigi, apygardos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį nukentėjusiosios M. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, įstatymo reikalavimų nepažeidė, nuteistojo G. Š. teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai, kurios parodymais yra grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, nebuvo suvaržyta. Be to, mažametės nukentėjusiosios M. Š. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje buvo apklausti mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą V. D. , nukentėjusioji D. Š. , liudytojai Z. V. , I. P. , S. S. , J. D. , R. J. , V. P. , A. M. , ištirti mažametės nukentėjusiosios L. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat M. Š. medicininiai dokumentai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai, išklausyti ekspertų paaiškinimai. Nors nuteistasis teigia, kad apygardos teismas ignoravo jį teisinančius įrodymus, tačiau, kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, teismas analizavo visus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe nuteistojo G. Š. parodymus apie įvykio aplinkybes bei jo aiškinimą apie galimą V. D. suinteresuotumą nepagrįstai jį apkaltinti, juos vertino byloje surinktų įrodymų kontekste, nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Taigi, konstatuoti, jog apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Nuteistasis G. Š. nepagrįstai teigia, kad apygardos teismas prieštaringai vertino nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. parodymus M. Š. seksualinio prievartavimo ir piktnaudžiavimo tėvo teisėmis epizoduose, nes, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas M. Š. ir L. Š. parodymus dėl visų G. Š. inkriminuojamų nusikalstamų veikų vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi nustatydamas faktines įvykio aplinkybes. Tuo tarpu sprendimą išteisinti G. Š. pagal BK 163 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus motyvavo tuo, kad byloje surinktais įrodymais, įskaitant ir pirmiau minėtus mažamečių nukentėjusiųjų parodymus, nustatytas G. Š. netinkamas elgesys šeimoje nesudaro šių nusikaltimų sudėties.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, jog G. Š. 2009 m. lapkričio 1-2 d. laikotarpiu savo bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mesdamas stiklinę peleninę, padarė nukentėjusiajai D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį viršugalvio nubrozdinimu, tačiau teigia, jog šias pasekmes G. Š. sukėlė veikdamas dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį apeliacinių skundų argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme teigė, jog D. Š. sužalojo netyčia, tačiau skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu G. Š. parodė, kad įvykio dieną buvo pavargęs po darbo ir kelis kartus paprašė D. Š. išpilti nuorūkas iš peleninės. Pastaroji į jo prašymą nereagavo, todėl jis, supykęs ir norėdamas, jog žmona išgirstų, ką jis sako, metė peleninę į sieną, tačiau ji atšoko ir sužalojo D. Š. viršugalvį (t. 4, b.l. 12-13, 23-24). Bylą nagrinėjant teisme nuteistasis ėmė teigti, kad konflikto metu peleninę norėjo išmesti pro duris, tačiau ji išslydo jam iš rankų, atsimušė į sieną ir atšokusi sužalojo D. Š. viršugalvį (t. 5, b.l. 83). Tokias pačias aplinkybes nuteistasis G. Š. nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Tuo tarpu nukentėjusioji D. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad kilusio konflikto su G. Š. metu, pastarasis sunkią grūdinto stiklo peleninę metė būtent į ją, bet nepataikė. Peleninė atsitrenkė į sieną, tačiau atšoko ir tuomet ją sužalojo (t. 5, b.l. 84-85, t. 1, b.l. 163-165, 166). Netikėti nuosekliais nukentėjusiosios D. Š. parodymais apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo. Kita vertus, nuteistojo aiškinimas, kad jis, mesdamas peleninę, nesitaikė į nukentėjusiąją ir nenorėjo jos sužaloti, šiuo konkrečiu atveju jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog įvykio metu G. Š. sunkią stiklo peleninę metė ta kryptimi, kur įvykio metu buvo nukentėjusioji D. Š. . Taigi, akivaizdu, jog nuteistasis puikiai suprato, kad tokiais veiksmais kelia pavojų D. Š. sveikatai ir numatė, kad šitaip veikdamas gali sukelti pastarajai fizinį skausmą ar net ją sužaloti, o tai atitinka tyčinės kaltės intelektualųjį momentą. Apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad G. Š. , mesdamas peleninę savo žmonos pusėn, neturėjo tikslo jos sužaloti, gali būti vertinama tik kaip abejingumas galimom savo veiksmų pasekmėm, būdingas netiesioginei tyčiai, tačiau jokiu būdu nesudaro pagrindo vertinti G. Š. veiksmus sužalojant nukentėjusiąją kaip neatsargius. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. Š. nežymiai sutrikdė D. Š. sveikatą veikdamas tyčia, ir teisingai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtų bausmių ir civilinio ieškinio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam G. Š. paskirtų bausmių pagrįsta ir teisėta. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam G. Š. , baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog nuteistasis G. Š. padarė vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalto prieš artimus šeimos narius, labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė prieš mažametę savo dukrą. Bylos duomenimis, nuteistasis G. Š. praeityje ne kartą buvo nusikaltęs, tačiau teistumai yra išnykę (t. 4, b.l. 80-82, 180-186), baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 89-90), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai (t. 4, b.l. 78), oficialiai niekur nedirba. Nuteistojo G. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes, svarstydamas G. Š. skirtinų bausmių klausimą, apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam G. Š. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrė minimalią BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą arešto bausmę, o už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, paskyrė sankcijos vidurkio neviršijančią aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tokios nuteistajam G. Š. paskirtos bausmės, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti. Už atskiras nusikalstamas veikas G. Š. paskirtos bausmės teisingai subendrintos bausmių apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), pagrįstai nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo veiksmais mažametei nukentėjusiajai M. Š. nebuvo padaryta neturtinė žala.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis G. Š. tenkino lytinę aistrą su savo mažamete dukra, pasinaudodamas pastarosios bejėgiška dėl mažametystės būkle. Kaip matyti iš byloje esančių nukentėjusiosios M. Š. medicininių dokumentų, po nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiajai M. Š. buvo diagnozuoti neigiami įvykiai vaikystėje, mišrus raidos sutrikimas bei emociniai sutrikimai vaikystėje, susiję su psichotraumuojančia patirtimi vaikystėje, įskaitant patirtą prievartą, dėl ko mažametė buvo gydoma Všį Vilniaus Universiteto Vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro Krizių intervencijos skyriuje (t. b.l. 141-150). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu M. Š. taip pat buvo konstatuoti emociniai sutrikimai vaikystėje, nustatyti elgesio pakitimai (manipuliuojančio pobūdžio, demonstratyvokas ir seksualizuotas elgesys, priežastiniu ryšiu susijęs su tiriamosios patirta seksualine prievarta), prieraišumo pakitimai bei emocijų sutrikimas (padidėjęs nerimastingumas, nesaugumo jausmas, iki šiol išliekanti įtariamojo baimė). Ekspertai pažymėjo, kad byloje nagrinėjami įvykiai iki šiol psichotraumuojančiai veikia M. Š. būseną, dėl ko jai būtina suteikti ilgalaikę psichologinę pagalbą, be to, psichotraumuojantis įvykių poveikis gali pasireikšti ir vėliau, kai M. Š. pradės suvokti su ja atliktų veiksmų esmę (t. 1, b.l. 125-128). Taigi, akivaizdu, kad dėl G. Š. nusikalstamų veiksmų mažametė nukentėjusioji patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, neigiamas psichologines pasekmes, t.y. neturtinę žalą. Kolegijos manymu, įvertinus nuteistojo G. Š. atliktų nusikalstamų veiksmų savo dukros atžvilgiu pobūdį bei šiais veiksmais sukeltas pasekmes, kurios, kaip matyti iš mažametės nukentėjusiosios atstovės V. D. atsiliepimo į apeliacinius skundus, jaučiamos iki šiol, apygardos teismo priteista 30 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.