Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (ginčo šalis, padavusi prašymą teismui) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Širvintų skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje kilo ginčas dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Vadovaujantis rašytine bylos medžiaga ir į bylą pateikta Komisijos bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos aplinkybės.

4.2. Atitinkamai VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad ši teisės norma reiškia, jog individualiame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.).

4.3. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nustatęs, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti individualų administracinį aktą visiškai be motyvų, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti individualiai, remdamasis konkrečiam aktui taikytinus ir specialiuosius teisės aktų reikalavimus, ir nustatyti, ar turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2347/2014 ir kt.).

4.5. Nuostatų 3 punkte nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, nurodyti VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje, pageidaujantys gauti Išmokas, turi užsiregistruoti Tarnyboje ir pateikti Tarnybai prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. Pagal Nuostatų 7 punktą, sprendimus dėl Išmokų skyrimo, neskyrimo ir mokėjimo nutraukimo priima Tarnyba, vadovaudamasi Sodros ir kitų kompetentingų institucijų duomenimis apie prašymą pateikusio savarankiškai dirbančio asmens atitiktį Įstatymo 5-1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Tarnyba Sodrai užklausą dėl prašymą pateikusio savarankiškai dirbančio asmens atitikties Įstatymo 5-1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams pateikia elektroniniu būdu ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo prašymo gavimo dienos. Sodra Tarnybai informaciją apie prašymą pateikusio savarankiškai dirbančio asmens atitiktį Įstatymo 5-1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams (pagal kiekvieną sąlygą) neatlygintinai elektroniniu būdu pateikia ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo užklausos gavimo dienos.

5. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytinos tokios išvados: 1) tik savarankiškai dirbantys asmenys, apibrėžti VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje, norėdami gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, gali teikti nustatytos formos prašymą Tarnybai (be papildomų dokumentų, pagrindžiančių prašymo teikimą); 2) gavusi tokį prašymą, Tarnyba pateikia Sodrai užklausą elektroniniu būdu dėl duomenų, reikalingų prašymui išspręsti, pateikimo; 3) Tarnyba sprendimą dėl aptariamos išmokos skyrimo (neskyrimo) priima, vadovaudamasi minėtais Sodros ir kitų kompetentingų institucijų duomenimis apie prašymą pateikusio savarankiškai dirbančio asmens atitiktį Įstatymo 5-1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams; 4) Tarnyba, priimdama sprendimą dėl išmokos skyrimo (neskyrimo), visų pirma, turi veikti vadovaudamasi įstatymais, konstituciniu atsakingo valdymo principu, iš jo kildinamo gero administravimo principu, sprendimą dėl išmokos skyrimo (neskyrimo) pagrįsti teisės normomis, faktinėmis aplinkybėmis, motyvuoti taip, kad jis būtų aiškus ir suprantamas asmeniui, kuris pateikė prašymą. Tam, kad tokį sprendimą Tarnyba priimtų ji turi įvertinti, ar asmuo, pateikęs prašymą yra savarankiškai dirbantis asmuo ir turi teisę pasinaudoti Įstatymo 5-1 straipsniu, ar asmuo, pateikęs prašymą, atitinka Įstatymo 5-1 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

6. Šiuo atveju nustatyta, kad Skyriaus sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Sodros duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas ūkininko veikla užsiima tik nuo 2020 m. sausio 1 d. Skyriaus sprendime, apart teisės normos, kurios reikalavimo pareiškėjas neatitiko, nėra pateiktos jokios faktinės aplinkybės, kurios lėmė galutinę išvadą – pareiškėjas neturi teisės gauti išmoką. Suprantama kodėl, pareiškėjas, gavęs tokį Skyriaus sprendimą, jo nesuprato ir todėl padavė skundą Komisijai, tik dabar kartu pateikdamas ir jo turimus dokumentus, kuriais jis grindžia savo teisę gauti išmoką. Šių dokumentų pareiškėjas Tarnybai neteikė, nes pagal nustatytą tvarką, tokios pareigos pareiškėjui nėra numatyta. Išmokos gavimui užtenka pateikti tik elektroniniu būdu užpildomą prašymą. Šiuo atveju Komisija turėdama prieštaringus duomenis apie tai, kada pareiškėjas pradėjo savarankiškai dirbti, padarė išvadą, kad Tarnyba pareiškėjo prašymą išnagrinėjo neobjektyviai, neįvertindama visų aplinkybių. Tačiau, kaip matyti šiuo atveju, Tarnyba ir negalėjo pasielgti kitaip, nes dokumentų, kuriais vadovavosi Komisija priimdama Sprendimą, Tarnyba neturėjo. Šios reikšmingos aplinkybės Komisija nevertino. Visgi teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, vadovaudamasis teismo sprendimo 5 punkte padarytomis išvadomis ir jų pagrindu įvertinęs Skyriaus sprendimą, daro išvadą, kad nors ir netinkamai motyvais, tačiau Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo panaikino Skyriaus sprendimą ir įpareigojo Tarnybą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Šią išvadą pagrindžiantys argumentai teikiami toliau.

7. Pirma, Skyrius, priėmęs sprendimą, nevertino, todėl ir Skyriaus sprendime nėra pateiktas teisinis vertinimas, ar pareiškėjas yra savarankiškai dirbantis asmuo. Pažymėtina, kad teismas, kaip ir Komisija, kuri nagrinėja administracinius ginčus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, spręsdamas administracinį ginčą neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-603/2009 ir kt.). Tarnyba teigia, kad Komisija nepagrįstai sutapatino ūkininko su savarankiškai dirbančio asmens veiklas. Tačiau nustačius, kad Skyriaus sprendime dėl to nepasisakyta, o ir Komisija iš esmės dėl šio klausimo nepadarė jokių išvadų, šis Tarnybos argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Antra, Skyriaus sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes, kaip nustatyta, jame nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, iš jo turinio nėra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Įstatymo 5-1 straipsnyje suteikta teise prašyti išmokos. Vadovaujantis tuo, darytina išvada, kad Skyriaus sprendimo faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas Skyriaus sprendimas. Trečia, aplinkybė, kad Tarnyba po Komisijos Sprendimo priėmimo kreipėsi į Sodrą ir gavo išsamesnę informaciją dėl sistemoje pateiktų duomenų ir kodėl pareiškėjas laikomas pradėjęs ūkininko veiklą nuo 2020 m. sausio 1 d., teismo nesaisto, nes teismas vertina Skyriaus sprendimo atitikimą jo priėmimo metu galiojusiems teisės aktams ir jo priėmimo metu egzistavusioms faktinėms aplinkybėms. Visgi ši Tarnybos nurodoma aplinkybė tik patvirtina teismo išvadą, kad Skyriaus sprendime stokojama motyvų, sprendimas priimtas neatlikus teisinio faktinių aplinkybių vertinimo dėl pareiškėjo statuso ir atitikimo Įstatymo 5-1 straipsnio reikalavimams. Atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba, o ne Sodra atsakinga už Tarnybos priimamų sprendimų atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Esant bet kokioms abejonėms ar neaiškumams, Tarnybai, kaip teisingai pažymėjo ir Komisija, suteikta teisė kreiptis ir į kitas kompetentingas institucijas, siekiant priimti motyvuotą, pagrįstą ir svarbiausia teisingą sprendimą.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-102-822/2019 ir kt.). Atitinkamą viešojo administravimo veiklą gali būti įgaliotas vykdyti viešojo administravimo subjektas, tokio viešojo administravimo subjekto teritorinis padalinys, teritorinis viešojo administravimo subjektas ar pareigūnas. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 10 straipsniu nustatyta, kad pagal Įstatymo 5-1 straipsnio 5 dalį ir Nuostatų 7 punktą, sprendimą dėl išmokos priima Tarnyba. Nagrinėjamu atveju ne Tarnyba, o Tarnybos Skyrius priėmė sprendimą dėl išmokos neskyrimo pareiškėjui. Vadinasi, nors šiuo atveju ir Įstatyme ir Nuostatuose aiškiai nustatyta, kad sprendimą dėl išmokos priima konkretus viešojo administravimo subjektas – Tarnyba, tačiau tokį sprendimą priėmė kitas subjektas – Skyrius – Tarnybos teritorinis padalinys. Prie Skyriaus sprendimo nėra pateikti jokie teisės aktai (nuorodos į juos), kuriais remiantis kompetencija priimti sprendimą dėl išmokos būtų suteikta Skyriaus vedėjui. Šiuo atveju teismo nesaisto Nuostatuose patvirtinta tokio sprendimo šabloninė forma, nes poįstatyminis teisės aktas neturi ir negali prieštarauti įstatymui, o šiuo atveju Įstatyme aiškiai numatyta, kad sprendimą dėl išmokos priima Tarnyba. Todėl vadovaujantis tuo, kas nustatyta ir remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu, darytina išvada, kad Skyriaus sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto.

9. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad Komisija, nors ir netinkamais motyvais, tačiau priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, nes Skyriaus sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto. Tarnybos prašymo tenkinti jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Atsakovės Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.