Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. H. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2025 m. sausio 8 d. rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad nuo atvykimo į Lietuvą, t. y. nuo 2021 m. liepos 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 22 d. jo laisvė buvo suvaržyta apgyvendinant jį Kybartų stovykloje. Gavęs laisvę jis nedelsdamas pradėjo kurti savo savarankišką gyvenimą Lietuvoje. Šiuo metu jį su Lietuva sieja tamprūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai, jis dirba pagal verslo liudijimą barzdaskučiu ir yra itin mėgiamas bei gerbiamas klientų, tame tarpe ir įtakingų Lietuvoje asmenų. Jis moka mokesčius, nuomojasi būstą ir palaiko plačius socialinius ryšius, mokosi lietuvių kalbos, teikia paramą vaikų organizacijai SOS ir pan.

Vertina, kad faktinės aplinkybės po Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo priėmimo pasikeitė iš esmės, todėl remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies nuostatomis sprendimas dėl jo išsiuntimo turi būti persvarstomas. Nurodydamas šias aplinkybes jis 2024 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į atsakovą, tačiau gavo atsakymą, jog neapskundus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 18 d. sprendimo, jo teisinio statuso klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir bus vykdomas.

Mano, kad Raštas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tinkamai neįvertinta jo individuali situacija, neatsižvelgta į privatų jo gyvenimą ir iš esmės pasikeitusias reikšmingas faktines aplinkybes. Atsakovas formaliai atsakė į jo prašymą ir tokiu būdu neišnagrinėjo prašymo tinkamai, nenurodė aiškių argumentų, kodėl prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo keisti/panaikinti minėtą sprendimą.

Tvirtina, kad sprendimas jo atžvilgiu buvo priimtas 2023 m. gegužės 18 d. ir turėjo būti įvykdytas nedelsiant, tačiau iki šiol nėra įvykdytas, atsakovas sąmoningai leido jam integruotis – išdavė leidimą dirbti Lietuvoje. Itin ilgas jo buvimo laikas Lietuvoje nuo 2021 m. liepos 3 d., sprendimo išsiųsti jį į kilmės šalį neįvykdymas, užmegzti socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva yra itin reikšmingi kriterijai panaikinti sprendimą išsiųsti jį į kilmės šalį.

Akcentuoja, kad pavėluotai realizuojamas sprendimas dėl asmens išsiuntimo nebeatitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijų lyginant tokius teisinius gėrius, kaip migracinių taisyklių laikymasis ir Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje įtvirtintos teisės į laisvę, šeimą, nuosavybę, saugumą ir kt. Procedūra pernelyg ilgai užsitęsė, dėl to prailginamas ir nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas.

Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 8 d. rašto Nr. 25SD487 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. nelegaliai kirto Lietuvos sieną ir pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje.

Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 22S167505 nuspręsta: nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką; uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4291-535/2023 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, nusprendė: pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 22S167505 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“. Sprendimas įsiteisėjo.

Pareiškėjo atstovė 2024 m. gruodžio 11 d. atsakovui pateikė prašymą persvarstyti Migracijos departamento 2022­ m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 22S167505 rezoliucinės dalies 2-4 punktus.

S. R. pareiškėjo prašymas atmestas, kadangi skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo peržiūrėti minėtą sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Prieš priimdamos sprendimą šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, šioje dalyje nurodytos institucijos dėl sprendimo vykdymo konsultuojasi su sprendimą užsienietį išsiųsti priėmusia valstybe.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos V. T. paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas. Sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, yra įsitesėjęs. Pareiškėjas, teigdamas, kad pasikeitus sprendime nurodytoms aplinkybės ir vadovaujantis UTPĮ 128 straipsniu, 2024 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Iš byloje pateikto pareiškėjo prašymo ir nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad pasikeitė faktinės aplinkybės: jis dirba pagal verslo liudijimą ir gauna teisėtas pajamas, iš kurių pajėgus pilnai išsilaikyti be valstybės paramos, moka mokesčius, nuomojasi būstą ir palaiko plačius socialinius ryšius, mokosi lietuvių kalbos, teikia paramą vaikų organizacijai SOS ir pan. Pareiškėjas teigia, kad su Lietuva šiuo metu jį sieja tamprūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus pažymi, kad pareiškėjo nurodyti ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuva buvo plėtojami tuo metu, kai jam buvo žinoma apie priimtą įsiteisėjusį sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos. Pareiškėjas žinodamas apie savo imigracinę teisinę padėtį Lietuvoje bei tęsdamas socialinį ir ekonominį integravimąsi į Lietuvą turėjo suvokti apie galimas neigiamas teisines pasekmes jo atžvilgiu. Aplinkybė, kad pareiškėjas dirba Lietuvoje, automatiškai nereiškia, kad jam netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva nėra pakankamas pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl jo išsiuntimo.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, užsieniečio registracijos pažymėjimas yra dokumentas, kuriuo patvirtinama užsieniečio teisė likti Lietuvos teritorijoje ir teisė dirbti (kai tokia teisė įgyjama). Taigi, nors pareiškėjui ir buvo išduodamas užsieniečio registracijos pažymėjimas, šis pažymėjimas jo buvimo Lietuvoje neįteisino, o tik suteikė pareiškėjui teisę likti Lietuvoje, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvoje, vėliau – kol bus įvykdytas jo atžvilgiu priimtas išsiuntimo sprendimas. Nors pareiškėjas įgijo teisę dirbti, tačiau teisė dirbti jam suteikta tik iki kol nebus įvykdytas išsiuntimo sprendimas, t. y., ši aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti išsiuntimo sprendimą. Be to, byloje esančios rekomendacijos, nėra pakankamos pagrįsti, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuva yra tokie stiprūs, kad galėtų sudaryti pagrindą panaikinti išsiuntimo sprendimą.

Be to, iš LITEKO duomenų nustatyta, kad 2025 m. balandžio 10 d. pareiškėjas buvo grąžintas į Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą iš Norvegijos Karalystės reisu DY 1082 pagal 2025 m. balandžio 4 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus raštą Nr. 40PR-14 „Dėl perdavimo pagal Dublino III Reglamentą“. 2025 m. balandžio 11 d. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų sprendimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A20-234-1237/2025 pareiškėjui nuspręsta paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie savo buvimo vietą iki 2025 m. liepos 11 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje arba išnyks sulaikymo pagrindai.

Iš Utenos apylinkės teismo 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A20-256-405/2025 nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. balandžio 26 d. apie 3.01 val. (Lietuvos laiku) sulaikytas Lenkijos Respublikoje vykstantis autobusu maršrutu Ryga–Berlynas, jis neturėjo dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ar būti Lenkijos Respublikoje. Tą pačią dieną perduotas Lietuvos Respublikai. Minėtu sprendimu pareiškėjui nuspręsta paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2025 m. liepos 26 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo.

Nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas 2025 m. balandžio 10 d. ir 2025 m. balandžio 26 d. buvo sulaikytas neteisėtai išvykęs iš Lietuvos, paneigia jo teiginius apie ketinimą savo gyvenimą sieti su Lietuva.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, dėl ko jis ilgą laiko tarpą (apie dvejus metus) liko Lietuvos teritorijoje, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog išsiuntimo sprendimas turi būti panaikintas. Iš nurodytų duomenų nustatyta, kad šiuo metu sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į Iraką vykdomas.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pasikeitusios aplinkybės (darbas Lietuvoje) nėra pagrindas panaikinti Migracijos departamento 2022­ m. gruodžio 29 d. sprendime Nr. 22S167505 pareiškėjo atžvilgiu pritaikytą išsiuntimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas įsiteisėjusiu sprendimu sutrumpino pareiškėjui nustatyto draudimo terminą iki 2 metų.

Draudimo atvykti į šalį instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Šiuo aspektu paminėtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko prasidėjus masiniam užsieniečių antplūdžiui iš Baltarusijos Respublikos, neteisėtai kirtęs valstybės sieną ir neturėdamas tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, pateikė nepagrįstą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo. Taigi, nuo atvykimo į Lietuvą pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių pasilikti gyventi Lietuvos teritorijoje, o nurodytas pareiškėjo elgesys Migracijos departamento pagrįstai buvo įvertintas kaip keliantis nelegalios migracijos grėsmę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Iš skundžiamo Rašto matyti, kad atsakovas išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Rašto neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundo dalis dėl jo panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta.

Nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, negali būti tenkinamas išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gruodžio 11 d. prašymą persvarstyti Migracijos departamento 2022­ m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 22S167505 rezoliucinės dalies 2-4 punktus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. H. M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.