- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-31
- Bylos Nr.
- I-4063-643/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04384-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas L. V. skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2012-01-01 iki 2015-01-01 būdamas Lukiškių TI-K patyrė psichologinį smurtą. Jis buvo laikomas neremontuotose kamerose, ant kamerų lubų matėsi pelėsis, nuo sienų luposi dažai, krito tinkas, neretai įkrisdavo ir į maistą. Įstaigos administracija nereaguodavo į prašymus perkelti į suremontuotas kameras. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo per mažas ir neatitiko nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais. Kameros lova buvo geležinė, surūdijusi. Spintelė maistui pakabinta tiesiai priešais tualetą, todėl tai buvo nehigieniška ir žlugdė pareiškėjo orumą.
Vasarą kameroje būdavo labai karšta, tačiau administracija uždraudė turėti ventiliatorius. Dėl karščio pareiškėjas jautėsi kankinamas, kilo odos problemų.
Kameros langai žiemą neužsidarydavo, administracija į prašymus suremontuoti langus nereaguodavo.
Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, jautėsi žeminamas, nustojo pasitikėti kalėjimo administracija, bijojo reikšti reikalavimus, nustojo bendrauti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad tualetinio popieriaus Lukiškių TI-K išduodamas tik vienas rulonas kartą per mėnesį. Atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, jog įstaigoje vyrams tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, pareiškėjas laikė melagingais, nurodė, kad didesnio kiekio nei išduodama tualetinio popieriaus įsigijimas yra nusikaltimas, todėl prašė apie tai pranešti atsakingoms tarnyboms. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerą tikrina tik 15 sekundžių, todėl jam nesuprantama kaip per tokį laiką galima nustatyti visus pažeidimus. Dėl neturtinės žalos dydžio pareiškėjas nurodė, kad reikalavimą reiškia tik už trejus metus, tačiau jo dydis atitinka per visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį dėl laikymo sąlygų kilusius neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas informavo teismą, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai neatitinka tikrovės, laiko tai nusikaltimu ir prašo pranešti apie tai atsakingoms institucijoms.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skundą atmesti (b. l. 9-15). Atsiliepime nurodoma, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekęs plotas ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Lukiškių TI-K graužikų ir vabzdžių naikinimo darbus atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagal sudarytą paslaugų teikimo sutartį. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus finansinius ir darbo resursus.
Atsakovo atstovas nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės stalai ir lentynos maisto produktams, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti daugiau baldų.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog nuteistiesiems sudaroma galimybė kartą per savaitę 15 min. nusiprausti po dušu, du kartus per mėnesį nuteistiesiems vyrams yra išduodamas muilas ir tualetinis popierius. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Langai vėdinimui Lukiškių TI-K yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą pažymima, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos sanitarinio mazgo įrengimui yra taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitalai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms įstaigoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais.
Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjo skundas yra grįstas abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, jo patirtus nepatogumus sieja su paties pareiškėjo elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-01-01.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Toks teisės aiškinimas taikytinais ir šioje byloje. Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, spręstina, kad pareiškėjas viso buvimo Lukiškių TI-K metu suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Kadangi pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015-09-01 (b. l. 6), laikytina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2012-01-01–2012-08-31 laikotarpį, pareikšti.
Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 9). Pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui už 2012-01-01–2012-08-31 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-09-01 iki 2015-01-01 (ginčo laikotarpis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo, pateikusio reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra reikalaujama nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su laikymo sąlygomis, vykdymą paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.
Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kada būtent buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą, teismas remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 16-36) nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012-09-01 iki 2015-01-01 buvo laikomas 7,94 kv. m ploto kamerose Nr. 73, 40, 42 ir 68. Kadangi bylos duomenimis šiose kamerose buvo laikoma daugiausia du asmenys, kuriems tekdavo po 3,97 kv. m kameros ploto, spręstina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas teigia, kad jis buvo laikomas neremontuotose kamerose, langai neužsidarydavo, ant kamerų lubų matėsi pelėsis, krito tinkas, nuo sienų luposi dažai, o įstaigos administracija nereaguodavo į prašymus perkelti į geresnės būklės kamerą.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma) 28 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (HN 76:2010 56 punktas). HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir nors HN 76:2010 nėra reglamentuotas remonto atlikimo dažnis, tačiau laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas neremontuotose kamerose nepateikė. Atsakovo atstovas 2015-09-15 pažymoje Nr. 24-6285 nurodė, kad dėl kamerų Nr. 1-75 sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nebuvo kreiptasi, todėl Lukiškių TI-K neturi patikrinimo aktų apie sanitarijos pažeidimus. Šie duomenys prieštarauja pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytiems argumentams, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras jo kameras tikrino, todėl laikytini prieštaringais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tik keturiose kamerose, teismo vertinimu, atsakovo atstovui neturėjo būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo teiginius, susijusius su šių kamerų stoviu. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kameros buvo suremontuotos ir jose nebuvo pelėsio požymių, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini įrodytais ir tai yra pagrindas konstatuoti HN 76:2010 28, 56 ir 62 punktų pažeidimo faktą.
Pareiškėjo argumentus, susijusius su kamerose buvusių lovų būkle teismas vertina kaip tiesiogiai susijusius su remonto poreikiu, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymo Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, t. y. teisės aktuose imperatyviai nėra nustatytas reikalavimas įrengti visiškai izoliuotą sanitarinį mazgą, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kaip buvo atitverti sanitariniai įrenginiai nuo bendros patalpos ir nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl privatumo stokos, todėl šis pareiškėjo teiginys laikytinas įrodytu, konstatuojant, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tualetinio popieriaus išdavimu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nurodyta, kad per mėnesį vyrui yra išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, o taip pat teismui nekyla abejonių dėl Lukiškių TI-K higienos priemonėms skirtų lėšų tinkamo panaudojimo. Toks pažeidimas byloje nenustatytas, todėl nėra teisinio pagrindo apie tai informuoti kompetentingas institucijas.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo leista turėti ventiliatorių.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.10 punkte nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Taigi, teisės aktais yra nustatyta laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens teisė naudotis ventiliatoriumi tik tuo atveju, kai oro temperatūra viršija HN 76:2010 nustatytus reikalavimus patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui.
Pareiškėjas teigė, kad ventiliatoriaus poreikį juto šiltuoju metų laiku. Pagal HN 76:2010 26 punktą šiltuoju metų laiku kameros oro temperatūra turi būti 18–28 C0, santykinė oro drėgmė – 35–65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s. Pareiškėjas teigė, kad vasarą kameroje buvo labai karšta, tačiau tokie pareiškėjo argumentai yra paremti jo subjektyviais pojūčiais ir nepagrįsti įrodymais, patvirtinančiais, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu oro temperatūra viršijo HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, nurodydamas, kad oro temperatūra viršija Higienos normos nustatytą ribą ar kad ji iš viso buvo viršyta. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad pareiškėjas neįrodė, kad buvimo Lukiškių TI-K metu jam buvo iškilęs poreikis ventiliatoriui ir įstaigos administracija atsisakė jį išduoti. Šie pareiškėjo nusiskundimai laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad spintelė maistui buvo įrengta priešais sanitarinius įrengimus, todėl tai buvo nehigieniška ir žemino jo orumą. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje privalo būti įrengtos spintelės ar lentynos maisto produktams laikyti, tai, kad nurodytas spintelės įrengimas buvo nehigieniškais laikytinas subjektyviu pareiškėjo supratimu ir negali būti pripažintas neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais.
Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012-09-01 iki 2015-01-01 buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis, be to, visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendamas nesuremontuotose kamerose jautė didelį diskomfortą, į maistą krisdavo nuo lubų atsilupęs tinkas, todėl jautėsi žeminamas. Pareiškėjo teigimu, tai, kad nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, darė stiprų psichinį poveikį ir pareiškėjas patyrė eilę neigiamų išgyvenimų. Teismo vertinimu, nustatytų pažeidimų mastas ir intensyvumas leidžia spręsti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nustatytomis netinkamomis laikymo sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką, 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje, t. y. pareiškėjo išgyvenimai nebuvo momentiniai, vienkartinio pobūdžio. Kita vertus byloje nenustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų. Ši aplinkybė patvirtina, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė jo nurodytų pažeidimų pašalinimo, todėl spręstina, kad nelaikė jų itin reikšmingais. Pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, duomenų, kad byloje nustatyti Lukiškių TI-K pažeidimai būtų įtakoję jo sveikatą, byloje nenustatyta, pareiškėjas tokio pobūdžio nusiskundimų nereiškė.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo L. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.