- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-09-26
- Bylos Nr.
- I-3979-764/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas (pirm.), Liudmila Zaborovska, Egidija Smalakienė (pran.)
- Pareiškėjas
- AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas), Egidijos Smalakienės (pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ atstovei Karinai Dajoraitei, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos atstovui Justinui Kasparavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (toliau – pareiškėja, bendrovė) su skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2008-06-19 Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos (toliau – VSAT prie LR VRM Vilniaus oro uosto užkarda, atsakovė) nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-24 (toliau – Nutarimas) arba pakeisti Nutarimą, sumažinant paskirtos baudos dydį.
Paaiškino, kad atsakovė priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjai paskyrė 11 000 Lt baudą, nes ji 2008-05-22 į Vilniaus oro uostą reisu TE 221 iš Maskvos atskraidino Rusijos Federacijos pilietį M. R. (M. R.), gim. (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – keleivis), neturintį Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra reikalinga. Nurodė, kad su Nutarimu nesutinka, nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, t.y. atsakovė Nutarimą grindė netinkamais (nagrinėjamoje byloje netaikytinais) teisės aktais. Mano, kad atsakovė, priimdama Nutarimą, turėjo vadovautis LR įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas), LR valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymu, LR aviacijos įstatymu, LR užsienio reikalų ministro ir LR vidaus reikalų ministro 2007-11-21 įsakymu Nr. V-101/1V-397 „Dėl kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – Įsakymas), 2001-06-28 ES Tarybos direktyva 2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvenančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo ir 1990-06-14 Šengene pasirašytos Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo. Teigė, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos adresatai yra susitariančios valstybės, o ne privatūs asmenys, joje nėra imperatyvaus pobūdžio teisės normų, įtvirtinančių konkrečius įsipareigojimus privatiems asmenims – vežėjams. Jokios imperatyvaus pobūdžio prievolės ir atsakomybės už jos pažeidimą vežėjui Tarptautinės civilinės aviacijos konvencija ir jos 9 priedas nenumato, todėl motyvai, kad pareiškėja pažeidė Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo reikalavimus, yra nepagrįsti, už jų pažeidimą nėra ir negali būti taikoma atsakomybė bendrovei pagal LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. Minimo priedo neprivalomumą privačiam subjektui patvirtina ir LR aviacijos įstatymo 4 str. nuostata, nustatanti, kad civilinę aviaciją reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai turi atitikti Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos reikalavimus ir, kiek tai priimtina Lietuvos Respublikai, šios konvencijos prieduose pateiktus standartus, rekomenduojamą praktiką bei procedūras (...). Kadangi Lietuvos Respublikos teisės akto, įgyvendinančio Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priede nustatytą rekomenduojamą praktiką, nėra, laiko, kad Lietuvos Respublikai Konvencijos 9 priede nustatyta rekomenduojama praktika nėra priimtina, todėl atsakovės argumentacija, pagrįsta Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo nuostatomis ir tiesioginiu jų taikymu, atmestina. Pabrėžė, kad ES Reglamente taip pat nėra įtvirtintos jokios prievolės privatiems subjektams – vežėjams, o tik nurodyti įpareigojimai, susiję su trečiųjų šalių piliečių atvykimu į ES valstybes nares, privalomi valstybėms narėms ar atitinkamoms institucijoms bei trečiųjų šalių piliečiams. Pažymėjo, kad atsakovė neteisingai ir plečiamai taikė LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad atsakomybė už LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. pažeidimą oro vežėjui kyla tada, kai vežėjas pažeidžia pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Mano, kad kelionės dokumentas yra pasas, kurį pareiškėja, priimdama į skrydį keleivį, patikrino, o viza nėra kelionės dokumentas ar jo dalis, todėl atsakomybė bendrovei už tai, kad ji neužtikrino, kad keleivis turėtų vizą, o ne pasą, kilti negali. Kelionės dokumento sąvoka pateikiama Įstatymo 2 str. 10 p., pagal kurį kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Kelionės dokumentų, kuriuos privalo turėti užsienietis, sąrašą nustato Įsakymas, remiantis kuriuo, kelionės dokumentu, tinkamu vykti į Lietuvos Respubliką Rusijos piliečiui pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis yra pripažįstamas inter alia piliečio pasas. Pastebėjo, kad kelionės dokumentų sąraše viza nėra minima. Be to, Įstatymas įtvirtina dvi skirtingas sąvokas „atvykimas“ į Lietuvos Respubliką ir „įleidimas“ į Lietuvos Respubliką. Tam, kad užsienietis turėtų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, jis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, o vizos turėjimas, kai tokią pareigą užsieniečiui numato LR tarptautinės sutartys, yra sąlyga užsieniečiui būti įleistam į Lietuvos Respubliką. Pagal LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str., bendrovei nėra nustatyta atsakomybė už tai, kad asmuo (užsienietis) neatitinka Įstatymo 7 str. 2-5 p. reikalavimų, įskaitant reikalavimą užsieniečiui turėti Lietuvos Respublikos vizą. Taigi pareiškėja daro išvadą, kad LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. prasme, kelionės dokumentas reiškia pasą, bet ne vizą, ir vežėjo prievolė tikrinti kelionės dokumentą apsiriboja prievole patikrinti tik užsieniečio pasą. Laiko, kad pareiškėja šią prievolę atliko ir priimdama į skrydį keleivį, patikrino jo kelionės dokumentą – asmens pasą, kuris atvykimo į Tarptautinį Vilniaus oro uostą metu buvo galiojantis. Faktą, kad keleivis turėjo galiojantį pasą, patvirtina ir Nutarime nurodyta aplinkybė, kad Rusijos pilietis M. R. (M. R.) turėjo pasą. Taip pat pabrėžė, kad atsakovė Nutarime plečiamai išaiškino ir vežėjo pareigas, t.y. vietoje numatytos LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. pareigos patikrinti kelionės dokumentą, bendrovė buvo nubaustas už tai, kad nepatikrino „visų reikiamų dokumentų“. Tokia atsakovės pozicija grindžiama neteisingu vizos sąvokos aiškinimu, nes nei Įstatymo 2 str. 33 p., nei jokiame kitame Lietuvos Respublikos teisės akte įtvirtintoje „vizos“ sąvokoje nėra nurodyta, kad viza yra kelionės dokumentas ar jo sudėtinė dalis. Nutarimu atsakovė įtvirtino naują LR transporto veiklos pagrindų įstatyme nenumatytą prievolę vežėjui, tuo peržengė savo kompetencijos ribas. Teigė, kad pareiškėjai negali kilti atsakomybė pagal LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. už tai, kad asmuo neturi leidimo – vizos – įvažiuoti į šalį, tačiau turi reikiamą kelionės dokumentą. Tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcija. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovė pagal LR valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. Atkreipė dėmesį, kad Nutarime nėra nurodyta, kokius nuostolius dėl bendrovei inkriminuoto pažeidimo patyrė Lietuvos Valstybė, į kurią keleivis nebuvo atsakovės įleistas. Mano, kadangi Lietuvos Valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl šio keleivio atvežimo į Lietuvos Respubliką, jokių neigiamų pasekmių neatsirado, todėl 11 000 Lt sankcijos, kuri daugiau kaip 30 kartų viršija vidutinę bilieto bendrovės reisu kainą, paskyrimas pareiškėjai yra iš esmės pažeidžiantis bendrovės interesus, neproporcingas pažeidimui ir nepagrįstas. Sankcija yra diskriminacinio pobūdžio.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai atsižvelgiant į skunde išdėstytus motyvus.
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkarda nesutiko su pateiktu skundu ir prašė pareiškėjos AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 22-24) vertina, kad pareiškėjos nuomonė, jog Tarptautinės civilinės aviacijos konvencija yra privaloma susitariančioms valstybėms, o ne privatiems asmenims, yra klaidinga, nes Valstybė, pasirašydama tarptautinę sutartį, prisiima prievolę vadovautis konvencijoje nurodytomis taisyklėmis ir praktika, tuo pačiu valstybė imasi priemonių šiai tvarkai užtikrinti. Valstybė šią prievolę užtikrina per atitinkamas valstybinės valdžios institucijas priimant norminius aktus, užtikrinant šių normų vykdymą. Visi valstybėje veikiantys subjektai privalo laikytis šių įstatymų. Bendrovė, teikdama, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir atitinkamai yra neprivalomas privačiam subjektui, daro klaidingą prielaidą, nes šio priedo straipsniai, kuriais vadovavosi atsakovė, yra ne rekomendacinio pobūdžio, o yra tarptautiniai standartai taikytini visose valstybėse narėse. Su pareiškėjos išvada, kad Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto, įgyvendinančio Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priede nustatytą rekomenduojamą praktiką, sutiko iš dalies, nes LR transporto veiklos pagrindų įstatymas apima ne tik Europos sąjungos teisės aktus bet ir 9 priedo 3 skyriaus normas. Nutarime konstatuota, kad į Vilniaus oro uostą buvo atskraidintas užsienietis be Lietuvos Respublikos vizos, kai ji būtina, taip pat nustatyta, jog vežėjas neužtikrino, kad keleivis (užsienietis) turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus. Taigi vežėjo kaltė pasireiškė veikos nerūpestingumu, t.y. neatsargia kaltės forma, nes vežėjas nesiėmė jokių veiksmų ar ėmėsi, tačiau nevisapusiškai, kad orlaiviu vežamas užsienietis turėtų visus reikiamus dokumentus ir būtų įleistas į Lietuvos Respubliką. Nuostatos, numatančios vežėjo atsakomybę, yra įtvirtintos LR transporto veiklos pagrindų įstatymo papildymo įstatyme. Minėtos nuostatos yra perkeltos ne tik iš Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos, bet ir iš Tarybos direktyvos 2001/51/EB 2001 m. birželio 28 d. „Dėl konvencijos, įgyvendinančios 26 straipsnio nuostatus, papildymo“. Šengeno įgyvendinimo konvencijos 26 str. l d. b p. aiškiai nurodo, kad vežėjas naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis, privalo įsitikinti, jog oro keliu gabenamas užsienietis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į susitariančių šalių teritoriją. Tai yra atsakomybės pagrindas. Įstatymo 6 str. yra įtvirtinta nuostata, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos vyriausybė nenustato kitaip. Šios Įstatymo nuostatos konstatuoja, kad kelionės dokumentas yra vientisas dokumentas su jame esančiais įrašais, spaudais, įklijomis, nuotrauka ir visais sunumeruotais dokumento lapais. Kelionės dokumento sąvokos aiškinimui taip pat svarbus ir Įstatymo 7 str., nustatantis užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, nes šio straipsnio 1 p., be kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 p. nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Viza yra fiksuojama kelionės dokumente – piliečio pase ir laikytina paso turinio dalimi. Užsienio piliečiui, kuriam pagal pilietybę atvykstant į Europos Sąjungą (Lietuvą) yra reikalinga viza, ji yra reikšminga kelionės dokumento dalis, apsprendžianti asmens teisę vykti prie valstybės sienos. Vežėjui nėra numatyta išimtis netikrinti kelionės dokumento – piliečio paso ar kito adekvataus kelionės dokumento. Nagrinėjimu atveju, pagal tarptautinius susitarimus, numatytus Reglamentu (EB) Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2414/2001, Reglamentu (EB) Nr. 453/2003 ir Reglamentu (EB) Nr. 1932/2006 „Dėl Bendro trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo“, Rusijos Federacijos pilietis M. R. (M. R.) privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su LR įvažiavimo viza. LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. aiškiai numatyta, kad vežėjas privalo užtikrinti, jog keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, t.y. prieš įvažiuojant į šalį, o ne kertant valstybės sieną. Įstatymas numato vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjos teiginys, kad tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcija, atmestinas, nes įstatymu vežėjas dar kartą įpareigojamas pasirūpinti gabenamais keleiviais ir nevežti užsieniečių, kurie bus neįleisti į šalį dėl įvažiavimui būtinų dokumentų neturėjimo. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiškas bylas yra konstatavęs, jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus motyvus.
Kolegija, išnagrinėjusi skundo ir atsiliepimo motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSAT prie LR VRM Vilniaus oro uosto užkardos Sargybų būrio vyresnioji specialistė 2008-05-22 surašė tarnybinį pranešimą dėl to, kad 2008-05-22 10.45 val. į Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punktą (toliau – PKP) reisu TE221 iš Maskvos atvyko Rusijos Federacijos pilietis M. R. (M. R.), gimęs (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), kuris neturėjo galiojančios vizos (b. l. 25). VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės pareigūnas 2008-05-22 sprendimu atsisakė Rusijos Federacijos piliečiui M. R. (M. R.) leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną, nes jis pateikė piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) be galiojančios vizos ar leidimo gyventi (b. l. 26, 29). Dėl šio įvykio 2008-05-22 Vilniaus oro uosto užkardos sargybų būrio vyresnioji specialistė surašė Įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 167-24, kuriame nurodė, kad vežėjas, AB „FlyLal-Lithuanian Airlaines“, 2008-05-22 10.45 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu TE221 iš Maskvos atskraidino užsienietį – Rusijos Federacijos pilietį M. R. (M. R.), gimusį (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), be galiojančios vizos, kai ji yra būtina, tuo savo veiksmais neužtikrino, kad keleivis turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus ir pažeidė LR transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymo) 20 str. 1 d. (b. l. 28). M. R. (M. R.) neneigė į Lietuvos Respubliką atvykęs be vizos, 2008-05-22 paaiškinime nurodė, kad jam perkant bilietus Maskovje nebuvo paaiškinta, jog vykstant į Lietuvos Respubliką reikia turėti vizą (b. l. 27). Vilniaus oro uosto užkardos vadas 2008-06-19 Nutarime nurodė, kad 2008-05-22 10.45 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu TE221 iš Maskvos (reisinis skrydis) buvo atskraidintas užsienietis – Rusijos Federacijos pilietis M. R. (M. R.), gimęs (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), be Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina, tuo pareiškėja neužtikrino, kad keleivis (užsienietis) turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus bei pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d., todėl, vadovaudamasis Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p., pareiškėjai paskyrė 11 000 Lt dydžio baudą (b. l. 8-9, 40).
Motyvuojamoji dalis
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra atsakovės priimto Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėja neginčija Nutarime konstatuotų faktinių aplinkybių buvimo, tačiau teigia, kad atsakovė Nutarimą grindė netinkamais, nagrinėjamoje byloje netaikytinais, teisės aktais, bei akcentavo, kad Rusijos Federacijos piliečio M. R. (M. R.) turėtas pasas be vizos yra tinkamas kelionės dokumentas, todėl pareiškėja nepažeidė Įstatymo 20 str. 1 d. reikalavimų.
Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų ir kitus su transporto veikla susijusius santykius reglamentuoja Įstatymas (2002-02-28 įstatymu Nr. IX-747 išdėstyta nauja Įstatymo redakcija). Įstatymas apima ES teisės aktų, tarptautinių teisės normų bei Lietuvos Respublikos teisės aktų visumą, reglamentuojančią vežėjų atsakomybę už neteisėtai į šalį įvežamus keleivius. Įstatymo 20 str. 1 d. nustatyta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (Įstatymo 20 str. 2 d.). Vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl užsieniečių teisinės padėties; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas (Įstatymo 20 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija, aiškindama nurodyto straipsnio taikymą, pažymi, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Įstatymo 5 str.), todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjai.
Kas yra kelionės dokumentai nustato Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 d., kurioje nurodoma, kad kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Pagal šio įstatymo 7 str., užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 p. nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Kas yra viza, nustato Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 33 p., kuriame nurodoma, kad viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006-04-20 įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 p. nurodoma, kad kelionės dokumentai yra pasas ar asmens tapatybės kortelė, iškvietimas, viza, draudimas ir kiti dokumentai, kurie būtini atitinkamos kelionės metu. Šių taisyklių 12 p. nurodoma, kad oro vežėjas turi teisę atsisakyti vežti keleivį dėl nepakankamų kelionės dokumentų.
Kas laikytina kelionės dokumentu, tinkamu vykti į Lietuvos Respubliką, nustato Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007-11-21 įsakymu Nr. V-101/1V-397 patvirtintas Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašas ir sąrašas, kurio 180 pozicijoje nurodoma, kad Rusijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyksta su piliečio pasais. Kolegija pabrėžia, kad pareiškėja teisingai aiškina, kad Rusijos piliečio pasas yra kelionės dokumentas.
2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, numatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 5 str. 1 d. nurodomos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kurioje be kitų įleidimo sąlygų, a punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių piliečiui leidžiama atvykti, jei jis turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jam kirsti sieną, bei šio straipsnio 1 d. b punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių pilietis turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą Nr. 539/2001/EB, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi.
2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento Nr. 539/2001/EB 1 str. 1 d. nurodoma, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą, o tarp I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečių patenka ir Rusijos piliečiai, todėl jie, kirsdami Lietuvos Respublikos išorines sienas, turi turėti vizas.
Taigi, pagal tarptautinius susitarimus, numatytus Reglamentu (EB) Nr.539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr.2414/2001, Reglamentu (EB) Nr. 453/2003 ir Reglamentu (EB) Nr.1932/2006 ,,Dėl Bendro trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo” Rusijos pilietis M. R. (M. R.) privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su Lietuvos Respublikos viza. Vizos turėjimas užsieniečiui pagal jo pilietybę vykstančiam į ES (ir į Lietuvą) tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, kurios nesant, užsieniečiui neturi būti leista vykti per valstybės sieną.
LR ABTĮ 13 str. 1 d. įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A-11-223/2007), kad kelionės dokumentais Įstatymo 20 str. 1 d. prasme reikėtų laikyti kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, tai yra šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Lietuvos Respublikos įstatyme Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 ir 33 d., pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą. Taip pat pažymi, kad tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos bylose ( administracinės bylos A8-1060/07; A8- 1071/07; A-438-79/08).
Byloje nustatyta, kad minėtas keleivis (Rusijos pilietis) neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jam kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovės pareigūnų nebuvo praleistas per oro uosto dokumentų kontrolės punktą (b. l. 26). Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus argumentus, tai reiškia, kad, Įstatymo 20 str. taikymo prasme, jis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, todėl konstatuotina, kad atsakovė teisingai išaiškino ir pritaikė šią Įstatymo normą bei teisėtai ir pagrįstai patraukė pareiškėją atsakomybėn.
Kaip minėta, Įstatymo 20 str. 3 d. yra numatytos vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, nustatyta Įstatymo 20 str. 3 d. 2 p., numato galimybę neskirti vežėjui baudos, jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta nustatyta vežėjui ir yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas pobūdžio, matyti, kad jos yra susijusios su nustatymu fakto, jog vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Apibendrinusi tai, kas pasakyta, kolegija daro pagrįstą išvadą, kad pagal Įstatymo 20 str., vežėjui yra nustatyta pareiga prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką bei kad vežėjas nuo šios atsakomybės gali būti atleistas, jei įrodo, jog šiai pareigai įvykdyti, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėja neturi pareigos prieš įveždama keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nes tai išimtinė VSAT prie LR VRM funkcija, yra nepagrįsti.
Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad prieš įveždama keleivį į Lietuvos Respubliką, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja Maskvos oro uoste tinkamai neužtikrino keleivių kelionės dokumentų tikrinimo ir dėl to Rusijos pilietis buvo įvežtas į Lietuvos Respubliką be Lietuvos Respublikos vizos, konstatuotina, kad tuo pareiškėja savo veiksmais pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d. vežėjui nustatytą pareigą.
Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti sprendimą skirti šio Įstatymo nustatytą baudą. Kaip jau minėta, už pažeidimo, numatyto Įstatymo 20 str. padarymą, gali būti skiriama nuo 11 000 iki 18 000 litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį bauda. Taigi pareiškėjai už šio pažeidimo padarymą yra skirta minimalaus dydžio – 11 000 (vienuolikos tūkstančių) Lt bauda (b. l. 8-9, 40), paskirtoji bausmė atitinka pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei nesudaro pagrindo paryti išvadą, kad ši bausmė yra per griežta. Skiriant pareiškėjai baudą buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybės, todėl jai paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatymo pažeidimo byla Nr. 167-24 išnagrinėta laikantis Įstatymo 21-26 str. nustatytų reikalavimų, atsakovė tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Nutarimu teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjai baudą už Įstatymo 20 str. 1 d. pažeidimą, todėl jokio teisinio pagrindo panaikinti arba pakeisti atsakovės Nutarimą nėra. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjos AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.