Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-855-487-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-02
Bylos Nr.
1A-855-487-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algimantas Valantinas, Artūras Pažarskis
Nuteistasis
A. O.
Advokatai
Žilvinas Mišeikis
Kategorijos
  • 1.7.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-855-487/2012

Teisėja E. Z. Teisminio proceso kategorija:1-49-3-00007-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija:1.7.2.4., 1.1.8.2., 1.2.26.2.1. .
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. spalio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės J. Č.,

teisėjų Algimanto Valantino ir Artūro Pažarskio,sekretoriaujant Agnijai Lukaševič,dalyvaujant nukentėjusiajai (privačiai kaltintojai) T. S.,nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) atstovui E. Z.,nuteistajam A. O.,nuteistojo gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant jį be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš A. O. T. S. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 541,78 Lt proceso išlaidų bei 701,80 nukentėjusiosios teisinių paslaugų išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo kitą žmogų, o būtent: 2010 m. liepos 5 d., apie 16 .00 val., T. S. ir A. O. priklausančiame name, esančiame Miško g. 20, Ukmergėje, A. O. suėmė T. S. už rankų bei ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji atsitrenkė į namo sieną. Tokiais veiksmais jis T. S. padarė kraujosruvas dešiniojo peties srityje ir žastuose, nubrozdinimus žastuose. Šiais veiksmais A. O. nežymiai sutrikdė T. S. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. O. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Teigia, jog byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

Anot apelianto, skundžiamame nuosprendyje Ukmergės rajono apylinkės teismas nesivadovavo teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neginčijamai nenustatė priežastinio ryšio tarp nusikalstamų veiksmų ir padarinių. Padarinių kilimą teismas nepagrįstai konstatavo, remdamasis tik specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad T. S. kietais bukais daiktais padaryti sužalojimai, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pažymi, jog tokia specialisto išvada iš esmės prieštarauja pačios nukentėjusiosios T. S. parodymams, jog A. O., suėmęs abiem rankom ją už rankų, stūmė į sieną. Apelianto nuomone, tai negali būti laikoma sužalojimu kietais bukais daiktais. Nurodo, kad nuosprendyje nėra nustatyta, ar šie padariniai atsirado būtent dėl nuteistojo veiksmų, ar T. S. nesusižalojo pati, siekdama įspirti apeliantui. Pažymi, jog specialisto išvadoje nėra tiksliai nustatytas sužalojimo padarymo laikas, kuris nurodomas „prieš 2-5 paras“.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirminės apžiūros VŠ1 Ukmergės ligoninėje metu 2010-07-05 17.30 val., 2010-07-05 18 val., apžiūrint traumatologui, nukentėjusiajai buvo konstatuoti visai kitokie ir kitų vietų sužalojimai, negu jie buvo konstatuoti 2010-07-08 13 val. specialisto išvadoje. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog T. S. galėjo susižaloti ar būti sužalota vėliau po šalių konflikto.

Nurodo, kad T. S. 2011 m. rugpjūčio 16 d. skunde dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal LR BK 140 str. 1 d. buvo nurodyta, jog minimą situaciją matė kaimynė O. C., kuri liudys teisme. Tačiau ši liudytoja apklausta nebuvo. Be to, K. J. (kuri yra namą dažiusio H. V. žmona) parodė, jog matė, kaip atėjo T. S. ir rodė kraujosruvas ant rankų ir peties, teigdama, jog ją sumušė tolimas giminaitis, tačiau nuosprendyje nėra nurodyta, nei kurią dieną, nei kuriuo metu K. J. matė minėtus sužalojimus.

Anot A. O., vien nežymaus sveikatos sutrikdymo fakto konstatavimo nepakanka, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį.

Teigia, kad apelianto kaltė nustatyta nebuvo, priešingai, nuosprendyje nėra pasisakyta, ar tiesioginė/ netiesioginė tyčia nežymiai sutrikdyti kito asmens sveikatą egzistavo ir kaip šioje konkrečioje situacijoje ji pasireiškė.

Pažymi, jog santykiai tarp apelianto ir T. S. buvo konfliktiški ir ankščiau, konfliktai vyksta dėl namo padalijimo.

Nurodo, kad net tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog egzistuoja visi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Teigia, jog jokių sunkių padarinių jo veiksmai nesukėlė ir, kaip minėta, sužalojimai galėjo atsirasti dėl pačios T. S. kaltės.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė T. S. bei liudytojo H. V. parodymais, nors liko nepašalinta abejonė, ar pastarasis, būdamas lauke, galėjo matyti ir teisingai suvokti veikos aplinkybes, teismas nepagrįstai atmetė kitų įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas jų detaliai neanalizavo, nenurodė, kodėl juos atmeta. Toks liudytojų parodymų vertinimas yra deklaratyvus ir neišsamus.

Pažymi, jog Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendyje nėra teisinių išvadų dėl nuteistojo kaltės, priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo, kurie yra būtini, teisingai kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neištyrė ir tinkamai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų bylos įrodymų, todėl padarė esminius BPK pažeidimus.

Anot apelianto, neturtinės žalos dydis šioje baudžiamojoje byloje laikytinas neįrodytu, nes civiliniame ieškinyje yra tik abstrakčiai nurodyta, jog T. S. patyrė neturtinę žalą, tačiau nedetalizuota, kuo konkrečiai ji pasireiškė. Be to, nuteistojo nuomone, teismas iš jo nepagrįstai priteisė 541,78 Lt proceso išlaidų ir 701,80 Lt patirtų teisinių išlaidų. Atkreipia dėmesį į tai, kad nepagrįstai buvo priteista du kartus po 60,01 Lt kelionės išlaidų už tą patį teismo posėdį, t.y. 2012-01-17. Be to, šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kokia transporto priemone buvo vykta į teismo posėdį, kokios jos vidutinės kuro sąnaudos. Teismas nenagrinėjo tos aplinkybės, jog nukentėjusioji turi gyvenamąją vietą Ukmergėje, name, dėl kurio pasidalinimo tarp šalių kilo ginčas, todėl keltinas klausimas, ar atitinkamos kelionės išlaidos apskritai buvo reikalingos ir pagrįstos.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas taip pat nepasisakė ir dėl teisinių paslaugų išlaidų dydžio, t.y. nedetalizavo, kodėl buvo priteista 701,80 Lt dydžio suma, o taip pat iš ko šios išlaidos susideda.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. O. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. O. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Dėl A. O. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 140 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (LR BK 140 straipsnio 1 dalis), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (LR BK 140 straipsnio 2 dalis) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs (BK 140 straipsnio 1 dalis, taip pat ir šio straipsnio 2 dalis, jei taip nukentėjęs asmuo yra mažametis), tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006).

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. O. suėmė T. S. už rankų bei ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji atsitrenkė į sieną ir jai buvo nustatytos kraujosruvos dešinio peties srityje ir žastuose, nubrozdinimai žastuose, t.y. nežymiai sutrikdydamas T. S. sveikatą, todėl teisingai šiuos jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apelianto teiginį, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė, o T. S. galėjo susižaloti, krisdama dėl to, kad norėjo jam įspirti ar kad jie su žmona, nešdami čiužinį, galėjo netyčia juo nukentėjusiąją užkliudyti, paneigia baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais: nukentėjusiosios T. S., liudytojų H. V., K. J. parodymai, specialisto išvada, pagrįsta apžiūra ir medicininiais dokumentais, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurie patvirtina A. O. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo.

N. T. S. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad 2010 m. liepos 5 d. ji atvyko į tėvų namus adresu Miško g.20, Ukmergėje, kur namą jos prašymu dažė darbininkas H. V.. Netrukus, jai būnant namo kieme, atėjo kaltinamasis - jos giminaitis A. O., su kuriuo kilo konfliktas dėl namo dažymo. A. O. užėjo į savo namo dalį ir pradėjo mėtyti daiktus. T. S. užėjus į namo koridorių, ten buvęs A. O. suėmė ją už rankų ir stūmė į sieną, dėl ko ji dešiniu petimi atsitrenkė į sieną ir susižalojo. Tai matė H. V., tačiau jis sakėsi negalėjęs padėti, nes viskas vyko labai greitai. Ji buvo nuėjusi pas kaimynus ir rodė kraujosruvas ant rankų.

Liudytojas H. V. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad 2010 m. liepos 5 d. jis namo savininkės T. S. prašymu dažė namą. Jis matė, kaip atėjo A. O. ir tarp jo bei T. S. kilo konfliktas. A. O. pradėjo iš namo mėtyti daiktus. Liudytojas stovėjo lauke prie atvirų durų ir matė, kaip O. suėmė S. ir stūmė, už kurios vietos suėmė - jis nematė, nes iš dalies jam vaizdą užstojo Ostrausko žmona Ostrauskienė, tačiau jis tikrai matė, kaip po O. prisilietimo S. „skrido“ į sieną ir į ją atsitrenkė.

Liudytoja K. J. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad dienos nebeprisimena, tuo metu, kai jos vyras H. V., T. S. pasamdytas dažė jai priklausantį namą, ji kartu buvo atvažiavusi į Ukmergę paviešėti pas savo seserį, kuri gyvena netoliese. Prisimena, kad tuo metu buvo atėjusi T. S., kuri rodė mėlynes ant rankų, peties ir sakė, kad ją sužalojo tolimas giminaitis.

Iš 2010-07-08 specialisto išvados Nr. G 159/10(14) matyti, kad nukentėjusiosios T. S. sveikatos sužalojimo mastą tyrusiam ekspertui R. L. buvo pateikti medicininiai dokumentai - VšĮ Ukmergės ligoninės Konsultacijų poliklinikos dokumentai, kuriuose užfiksuota, kad T. S. buvo apžiūrėta 2010-07-05 17.30 val., stebima kairiojo žasto viduriniame trečdalyje 2x4 cm ploto hematoma su paviršiniu nubrozdinimu, diagnozuotas kairiojo žasto nubrozdinimas, sumušimas 2010-07-05 18 val. traumatologas :skundžiasi kairiojo žasto skausmu, kairiojo žasto užpakaliniame paviršiuje 2x3 poodinė hematoma, nubrozdinimas, diagnozė: kairiojo žasto sumušimas, nubrozdinimas. 2010-07-06 apžiūrėta gydytojos G. G.: naktį atsirado papildomas skausmas kairiojo peties, objektyviai dešiniojo peties nubrozdinimas ir hematoma 2x3 cm, kairiojo žasto hematoma 2x4 cm ir nubrozdinimas. Ekspertas, įvertinęs pateiktus medicininius dokumentus ir apžiūros duomenis, davė išvadą, kad T. S. padarytos kraujosruvos dešiniojo peties srityje ir žastuose, nubrozdinimai žastuose, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais prieš 2-5 paras iki apžiūros ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l.9).

Nors apeliantas teigia, kad iš karto po įvykio medikai, apžiūrėję nukentėjusiąją, nustatė kitokius sužalojimus, nei nurodyta specialisto išvadoje, kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančia specialisto išvada. Ekspertas R. L., darydamas išvadą dėl nukentėjusiosios T. S. sveikatos sužalojimo masto, rėmėsi pateiktais medicininiais dokumentais, kuriuose užfiksuoti sužalojimai žastuose bei dešiniame petyje, taip pat apžiūra, konstatavo sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo specialisto išvadoje nurodytus T. S. sužalojimus, juos vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, todėl pirmos instancijos teismo išvada nuosprendyje, kad nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiosios T. S. ir liudytojo H. V. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, rodo ne tikimybinę teismo išvadą, kaip nepagrįstai teigia apeliantas apeliaciniame skunde, o teismo išvadą, kad nukentėjusiosios T. S. nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, kurias patvirtino liudytojas H. V., atitinka nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija, o tuo pačiu nepasitvirtina A. O. versija, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati.

Medicininiuose dokumentuose pažymėtas 2010-07-05 nukentėjusiosios sužalojimo faktas ir užfiksuoti sumušimai atitinka baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatytą aplinkybę, kad nuteistasis A. O. nukentėjusiąją įvykio 2010-07-05 metu suėmė už rankų ir pastūmė į sieną, dėl ko pastaroji į ją atsitrenkė. Nenustatyta, kad T. S. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kitu laiku ar kitokiomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo abejoti, jog T. S. sveikatą nežymiai sutrikdė A. O. savo veiksmais.

Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad nenustatyta A. O. kaltė, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir atsiradusių pasekmių, atmestina, kaip nepagrįsta, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. O. išdėstytą versiją dėl galimo T. S. susižalojimo.

Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje nėra tokių duomenų, kuriais remiantis pirmos instancijos teismas galėjo suabejoti nukentėjusiosios T. S., liudytojų H. V., K. J. parodymais, jie iš esmės sutampa tarpusavyje, yra patvirtinti objektyviais bylos įrodymais - specialisto išvada apie T. S. sveikatos sužalojimo mastą. Pirmos instancijos teismas, analizuodamas jų parodymus, jų teisingumą vertino ir per kitą byloje surinktą medžiagą, tuo aspektu pažymėdamas, kad teisme apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir įsiteisėję nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame apibendrinta medžiaga ROIK 0110000344779. Duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji T. S. būtų dariusi liudytojams H. V., K. J. kokį nors poveikį ir tokiu būdu įtakojusi jų parodymų turinį, negauta. Taip pat nėra ir duomenų, kurie patvirtintų, kad šie liudytojai yra suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį nusikaltimo padarymu. Netikėti jų parodymais ir juos atmesti vien todėl, kad jie - pati nukentėjusioji, nukentėjusiosios pasamdytas darbininkas ar pastarojo sutuoktinė, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Apelianto motyvas, kad liko nepašalinta abejonė, ar H. V. iš savo buvimo vietos galėjo matyti įvykio aplinkybes, ir kad teismas nenurodė, kada liudytoja K. J. matė T. S. mėlynes, paneigtas surinktais ir išsamiai ištirtais baudžiamosios bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas H. V. nurodė, kad jis buvo lauke prie atvirų durų į namą, kai A. O. suėmė T. S. už kažkokios vietos, nuo ko ji „skrido“ į sieną ir į ją atsitrenkė, jis tik nematė, kaip A. O. suėmė T. S.. Taip pat K. J., apklausta pirmos instancijos teisme, nors neprisiminė laiko, kada tai buvo, tačiau aplinkybę, kai T. S. buvo atėjusi, rodė mėlynes ir sakė, kad sumušė tolimas giminaitis, siejo su laiku, kai jos vyras H. V., T. S. pasamdytas, dažė jos namą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visumoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinių A. O. veiksmų, padarant T. S. kūno sužalojimą.

Gi nuteistojo A. O. parodymai, kad jis T. S. tyčia neėmė už rankų ir nestūmė į sieną, prieštarauja aukščiau aptartų įrodymų visetui, kuriuos, o taip pat nuteistojo sutuoktinės I. O. parodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip galimų įvykio versijų nurodymą, nepapasakojant tikslių įvykusio įvykio aplinkybių, o spėliojant nukentėjusiajai padarytų sužalojimų galimas atsiradimo aplinkybes.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog A. O. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Tokiu būdu, pirmos instancijos teismui konstatavus nuteistojo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad A. O. padaryta veika gali būti laikoma mažareikšme. Apelianto apeliaciniame skunde, kaip pagrindas jo veiksmus laikyti mažareikšmiais pateiktas Kauno miesto apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas byloje PK-617-478/2012, tačiau iš jame nurodytų aplinkybių matyti, kad šioje byloje buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės, todėl teismo priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas precedentu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Dėl civilinio ieškinio ir procesinių išlaidų

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis ne tik LR CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios T. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nenukrypdamas nuo LR CK 6.250 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos nustatymo kriterijus, taip pat vadovavosi LR CK 6.282 straipsnio nuostatomis bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teismo išvados yra grindžiamos realiomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. tuo, kokius sveikatos sužalojimo padarinius patyrė nukentėjusioji, o tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo paneigti apylinkės teismo išvadų dėl neturtinės žalos dydžio ir vertinti jas kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi, šiuo konkrečiu atveju 1000 Lt piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiojo patirtą sveikatos sutrikdymą, pažeminimą, taip pat nenukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti.

Bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme T. S. pateikė įrodymus, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ji patyrė 701,80 Lt atstovavimo išlaidų (atstovavimo sutartis, pinigų paėmimo kvitas). Atsižvelgiant į atstovavimo sudėtingumą ir apimtį, teismo posėdžių kiekį, tokia atstovavimo išlaidu suma, teisėjų kolegijos vertinimu, yra proporcinga.

Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012-06-29 teismo nuosprendžiu pagrįstai priteisė iš kaltinamojo nukentėjusiosios turėtas kelionės išlaidas, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios gyvenamoji vieta yra kitame mieste, todėl atvykimas į teismą buvo susijęs su tam tikromis išlaidomis, kurios pagrįstos dokumentais. Visgi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė du kartus už kelionę į 2012-01-17 teismo posėdį. Todėl šioje dalyje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

nuteistojo A. O. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendį dalyje, kuria iš A. O. priteista 541,78 Lt proceso išlaidų T. S. naudai, ir iš A. O. priteisti 481,77 Lt proceso išlaidų nukentėjusiosios T. S. naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.

Kolegijos pirmininkė Jolanta ČepukėnienėTeisėjai Algimantas ValantinasArtūras Pažarskis