Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-250-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-731-223/2015 pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui A. J. dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dalyje dėl ieškovės automobilio rinkos vertės nustatymo, draudimo išmokos dydžio bei apeliantės nurašytų draudimo įmokų priteisimo, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė visų reikšmingų šiai bylai aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraustas transporto priemonių draudimu nuo 2013-11-08 iki 2014-11-07 (Transporto priemonių draudimo liudijimas serija LD Nr. (duomenys neskelbtini) TAI Nr. (duomenys neskelbtini)), mokant draudimo įmoką dalimis kas mėnesį po 211 Lt (1 t., 7 – 10 b. l.). 2013 m. gruodžio 28 d. apie 19 val. kelyje (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovės vardu registruotas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas A. J., susidūrė su automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ko pasėkoje ginčo automobilis buvo apgadintas, o dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas ieškovės automobilį vairavęs A. J., kuris buvo nubaustas administracine tvarka (1 t., 12 – 14, 111 – 125 b. l.). Iš 2014-06-19 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad sugadintas automobilis buvo parduotas už 4000 Lt (1 t., 15 b. l.). Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti draudimo išmoką atsisakė, nes įtarė jog autoįvykio aplinkybės gali būti suklastotos ir dėl to kreipėsi į ikiteisminio tyrimo organus (1 t., 16 – 19 b. l.). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patiktos Transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad vidutinė ieškovės automobilio rinkos vertė yra 24 000 Lt (6950,88 Eur), o remonto kaštai sudaro daugiau nei 75 proc. iki apgadinimo turėtos rinkos vertės (1 t., 20 – 17 b. l.). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad matyti, kad automobilių „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išoriniai sugadinimai yra tarpusavyje suderinami visa apimtimi (2 t., 22 – 29 b. l.). Be to, AB „Lietuvos draudimas“ pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 2014 m. sausio 3 d. išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę, iš kurios matyti, jog vardinė transporto priemonės likutinė vertė yra 17600 Lt, o likutinė vertė – 4775 Lt (1 t., 155 b. l.).

Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas vertino, jog byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog eismo įvykis yra draudiminis įvykis, dėl ko atsakovė privalo mokėti draudiminę išmoką. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išmokos dydį, rėmėsi būtent ieškovės pateikta automobilio vertės ataskaita bei sprendė, kad atsakovė tris mėnesius po įvykusio eismo įvykio nepagrįstai nurašė draudimo įmokas, dėl ko jos grąžintinos ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka tik iš dalies.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad Draudimo įstatymas draudžiamąjį įvykį apibrėžia kaip draudimo sutartyje nurodytą atsitikimą, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 str. 33 d.). CK 6.987 str. nurodoma, jog draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama tik draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jei įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.994 str. 1 d. nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi draudimo įmoka mokama tuomet, kai automobilio apgadinimo aplinkybės ir įvykio priežastis atitinka draudžiamojo įvykio apibrėžtį, t. y. draudiko prisiimtą riziką. AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galioja nuo 2013-01-01) 8.1.17 p. numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas atvejis, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius. Nagrinėjamoje byloje iš pateikto apeliacinio skundo galima suprasti, jog apeliantė abejojo, ar įvykęs eismo įvykis yra draudiminis, todėl kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė tiek pagal Draudimo įstatymo (98 str. 2 d.), tiek pagal Draudimo taisyklių (9.15. p) nuostatas išties turi teisę mokėti draudimo išmoką tik tuomet, kai gauna visą reikšmingą informaciją apie draudžiamąjį įvykį, dėl ko ji turėjo teisė ir galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl eismo įvykio aplinkybių ištyrimo. Kartu sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad draudikas neturi tokių įgaliojimų ir galimybių ištirti bei išsiaiškinti įvykusio eismo įvykio aplinkybes kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau vien dėl šių aplinkybių nebuvo pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nėra pagrindo pripažinti, kad buvo apribotos atsakovės galimybes įrodinėti savo poziciją visomis CPK leidžiamomis priemonėmis. Aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo abejoti, kad įvykęs eismo įvykis yra draudiminis. Tokias išvadas leidžia daryti nagrinėjamoje byloje esantis Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nedviprasmiškai nurodyta, jog eismo įvykyje dalyvavusių automobilių „(duomenys neskelbtini)“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išoriniai sugadinimai yra tarpusavyje suderinami visa apimtimi. Taigi byloje atliktos trasologinės ekspertizės, kurią pirmosios instancijos teismo prašė skirti ir pati atsakovė, išvados kartu su kitais byloje esančiais duomenis – administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, ieškovės automobilio nuotraukomis po įvykusio eismo įvykio, o taip pat kita rašytine medžiaga, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog įvykęs eismo įvykis yra draudžiamasis įvykis. Vien tai, kad apeliantės nurodomas ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, niekaip nepaneigia nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumos, o taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog po pirmiau minėtos trasologinės ekspertizės atlikimo apeliantė vis dar nebuvo gavusi visos reikšmingos informacijos apie draudžiamąjį įvykį, ar kad jai galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl draudimo išmokos mokėjimo. Priešingai, virš minėti duomenys akivaizdžiai patvirtino, kad po trasologinės ekspertizės atlikimo esminiai klausimai dėl draudiminio įvykio vertinimo iš esmės buvo išspręsti. Papildomai pažymėtina ir tai, kad pagal Draudimo taisyklių 13.7. p., jei įvykis yra pripažintas draudžiamuoju, o draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokos sumai, jei tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip 3 mėnesius. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad apeliantė nepagrįstai nemokėjo draudimo išmokos (neginčijamos jos dalies) ieškovei bei sprendimas draudimo išmoką priteisti ieškovės naudai yra pagrįstas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovei mokėtinos išmokos dydžiu bei su sprendimo dalimi, kuria nutarta ieškovei priteisti po eismo įvykio apeliantės išskaičiuotas draudimo įmokų dalis. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė – 2014 m. sausio 3 d. išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę. Ieškovės pateiktoje ataskaitoje nustatyta, jog minėtos transporto priemonės rinkos vertė prieš apgadinimą buvo 24000 Lt, o likutinė vertė – 6210 Lt. Atsakovės pateiktoje išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodyta, jog automobilio vardinė vertė yra 17600 Lt, o likutinė vertė po apgadinimo – 4775 Lt. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodydamas motyvų, sprendė, kad ieškovės automobilio rinkos vertė yra būtent 24000 Lt, t. y. tokia, kokia nurodyta ieškovės iniciatyva atliktame vertinime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovės automobilio rinkos vertė turėjo būti nustatoma ir apskaičiuojama atsižvelgiant ne į ieškovės pateiktą automobilio vertinimo ataskaitą, o į draudiko pateiktą išvadą. Pabrėžtina, kad pagal Draudimo taisyklių 1.20. p. transporto priemonės rinkos vertė – pinigų suma, už kurią Lietuvoje gali būti parduota analogiška transporto priemonė, sudarius tiesioginį sandorį tarp norinčių tokią transporto priemonę parduoti bei pirkti asmenų ir tinkamai pateikus rinkai, jei abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nelemiant kitoms su tokiu sandoriu tiesiogiai nesusijusioms aplinkybėms. Draudiko pasirinkimu, transporto priemonės vertė gali būti nustatoma pagal asmenų, turinčių teisę vertinti tokį turtą, oficialų įvertinimą. Be to, pastarųjų taisyklių 6.1. p. numato, jog tuo atveju, jei draudimo sutartyje nenurodyta konkreti draudimo suma, kaip kad yra šiuo atveju, draudimo suma yra lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Reikšminga ir tai, kad Draudimo taisyklių 9.1 p. numatyta, jog nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį; apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi, o taisyklių 9.8. p. įtvirtina, kad transporto priemonės sunaikinimo atveju nuostolio dydis apskaičiuojamas iš Draudimo sąlygų 6 skyriuje nurodytu būdu nustatytos transporto priemonės draudimo sumos atėmus transporto priemonės liekanų vertę. Taigi pagal pačios ieškovės prisiimtus sutartinius įsipareigojimus jai sudarant transporto priemonės draudimo sutartį, ieškovė sutiko su pirmiau išdėstytomis sąlygomis ir tuo, kad nuostoliai iš esmės yra apskaičiuojami ir nustatomi ne draudėjo, o draudiko, t. y. draudimo bendrovės. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti, jog draudiko pateikta išvada apie transporto priemonės likutinę vertę yra neprotinga ar akivaizdžiai neteisinga. Tokį vertinimą papildomai pagrindžia ir aplinkybė, kad ieškovės pateiktoje automobilio vertinimo ataskaitoje iš esmės yra remtasi ne Lietuvos, o Vokietijos tokių transporto priemonių rinka, nors Lietuvos Respublikoje pagal viešai skelbiamus duomenis tokių automobilių rinka egzistuoja. Todėl nėra pagrindo ieškovės iniciatyva atliktos vertinimo ataskaitos laikyti patikimesne, nei atsakovės pateikta, kadangi akivaizdu, jog kainos Vokietijos naudotų automobilių rinkoje gerokai skiriasi nuo Lietuvos Respublikos rinkos dėl skirtingų pragyvenimo lygių, gaunamų pajamų, teikiamų socialinių garantijų ir kt. Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į virš išdėstytus duomenis, o taip pat į tai, kad pačioje ieškovės sudarytoje transporto priemonės draudimo sutartyje nebuvo nurodyta konkreti draudimo suma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai draudimo išmoką ieškovei apskaičiavo nuo pastarosios iniciatyva atliktos turto vertinimo ataskaitos duomenų, t. y. nuo 24 000 Lt automobilio rinkos kainos. Be t o, pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino net ir ieškovės pateiktą automobilio vertinimo ataskaitą, kadangi rėmėsi tik nurodyta automobilio rinkos verte, tačiau neatsižvelgė į toje pačioje ataskaitoje nurodytą automobilio likutinę vertę, kuri yra žymiai didesnė, nei kaina, už kurią transporto priemonę pardavė ieškovė (ieškovės pateiktoje ataskaitoje automobilio likutinė vertė nurodyta 6210 Lt, o automobilis parduotas buvo vos už 4000 Lt). Kartu reikšminga ir tai, jog suma, už kurią ieškovė pardavė transporto priemonę, yra žymiai artimesnė būtent atsakovės pateiktos išvados apie transporto priemonės vertę duomenimis, kur nurodyta, jog ieškovės automobilio likutinė vertė yra 4775 Lt. Taigi, apskaičiuodamas ieškovei priklausančios draudimo išmokos dydį, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ne ieškovės iniciatyva pateiktos transporto priemonės vertės nustatymo ataskaita, o apeliantės pateikta išvada. Papildomai pažymėtina dar ir tai, kad, nustatant automobilio likutinę vertę po įvykusio eismo įvykio, turi būti vadovaujamasi apeliantės išvadoje nurodyta, o ne ieškovės sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi, kadangi išvadoje pateikti duomenys yra nustatyti įvertinus eilę objektyvių duomenų, o vien faktas, kad automobilis ieškovės buvo parduotas už 4000 Lt, neįrodo, kad jo likutinė vertė yra būtent tokia.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, o taip pat skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nesutinka ir su išvada, jog iš ieškovės draudimo įmokos dalys po įvykusio eismo įvykio buvo nuskaičiuotos nepagrįstai. Kaip teisingai nurodo atsakovė apeliaciniame skunde, sudarant draudimo sutartį, šalys buvo laisvos susitarti dėl draudimo įmokų mokėjimo būdo, t. y. ar bus mokamos periodinės ar vienkartinės draudimo įmokos. Sudarius draudimo sutartį, draudėjas tarsi nusiperka draudimo paslaugą iš draudiko, už kurią sumoka vienkartine įmoka arba periodinėmis įmokomis. Pabrėžtina, jog asmuo, siekiantis gauti pilną draudimo sutartimi nustatytą apsaugą, privalo visiškai atsiskaityti su draudiku arba reikalauti tik sumokėtų įmokų daliai proporcingos apsaugos, jei draudimo sutartis sudaroma draudimo įmoką sumokant ne iš karto, o atsiskaitant periodinėmis išmokomis. Taigi ir nagrinėjamu atveju draudėjas, t. y. ieškovė, siekdama gauti visą transporto priemonės draudimo sumą, turi būti visiškai įvykdžiusi ir savo prisiimtas prievoles. Būtent tai ir numatyta Draudimo taisyklių 9.11.5. p., kuriame nurodoma, jog tuo atveju, jeigu draudžiamojo įvykio metu apdrausta transporto priemonė sunaikinta ar prarasta, apskaičiuota draudimo išmoka yra mažinama nesumokėtomis draudėjo draudimo įmokomis, neatsižvelgus į jų mokėjimo terminus. Ši Draudimo taisyklių nuostata patvirtina, jog draudėjas, net ir draudimo sutarties objekto žuvimo atveju, privalo visiškai atsiskaityti su draudiku už draudimo paslaugas, jei siekia gauti pilną draudimo išmoką. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ieškovė reikalauja pilno prievolės jai įvykdymo, kai ji pati nėra tinkamai įvykdžiusi savo pareigų, kadangi, kaip jau minėta, šalių sudarytoje draudimo sutartyje buvo numatyta, jog ieškovė su draudėju atsiskaitys periodinėmis įmokomis kas mėnesį.

Skundžiamame sprendime nurodytas Draudimo taisyklių 5.5.2. p., pagal kurį draudimo sutartis pasibaigia, jeigu po draudimo sutarties sudarymo išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui arba draudžiamoji rizika išnyko (transporto priemonė buvo sunaikinta, prarasta ir pan.), šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi draudiminis įvykis jau yra įvykęs ir būtent dėl to ieškovė kreipėsi į draudiką ir pirmosios instancijos teismą reikalaudama išmokėti ir priteisti draudimo išmoką. Minėtas taisyklių punktas taikytinas tuo atveju, kai galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui ir draudžiamoji rizika išnyksta iki draudiminio įvykio. Negana to, pati ieškovė, pirmosios instancijos teismui pateikdama dokumentus apie transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą bei transporto priemonės vertinimą, patvirtino, jog draudimo objektas neišnyko, o buvo parduotas po įvykusio draudiminio įvykio.

Taigi, atsižvelgiant į visus virš aptartus duomenis, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė atsakovės išskaičiuotas draudimo įmokas, dėl ko ir ši skundžiamo sprendimo dalis yra keičiama, o, apskaičiuojant mokėtiną draudimo išmoką ieškovei, išskaičiuojamos tos draudimo įmokos, kurios, atsižvelgiant į draudimo sutarties galiojimo terminą, dar turėjo būti sumokėtos (ieškovei likusios sumokėti yra septynios draudimo įmokos po 211 Lt (1 t., 9, 11 b. l.).

Atsižvelgdamas į išdėstytus duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės ieškinys dėl 5676,55 Eur (19600 Lt) priteisimo tenkinamas iš dalies. Iš transporto priemonės rinkos kainos (17600 Lt) išminusavus franšizę (400 Lt), 7 mokėtinas draudimo įmokas (1477 Lt), o taip pat likutinę transporto priemonės vertę (4775 Lt), ieškovei yra priteisiama 3170,76 Eur (10948 Lt) draudimo išmoka.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė būtų kreipusi į AB „Lietuvos draudimas“ dėl išvados apie transporto priemonės likutinę vertę išdavimo ar pateikimo, nors šalys tarpusavyje susirašinėjo ir keitėsi informacija. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, o taip pat ir aplinkybę, jog ieškovės iniciatyva atliktas transporto priemonės vertinimas vyko 2014 metų birželio mėnesį, o atsakovė ieškovės automobilio vertinimą atliko 2014 m. sausio 3 d., sprendžia, jog transporto priemonės vertinimo išlaidų (231,69 Eur) iš atsakovės priteisti nėra pagrindo.

Pakeičiant teismo sprendimą, perskirstomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidariusios bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovės priteisės 136,99 Eur žyminio mokesčio bei 580 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Pakeitus šį sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies maždaug 52 procentus ieškovės reikalavimų, iš atsakovės proporcingai priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimo išlaidos (CPK 88 str., 93 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad tenkinama apie 50 procentų ieškinio reikalavimų, kad apeliantė reikalavo ieškovo ieškinį atmeti visiškai arba priteisti adekvačią susiklosčiusioms aplinkybėms draudimo sumą, o taip pat įvertinus teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, apeliacinės instancijos teisme šalių turėtos išlaidos paskirstomos per pusę. Atsakovei iš ieškovės priteisiamas 68,5 Eur žyminio mokesčio (atsakovė sumokėjo 137 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą), o iš atsakovės – 145 Eur ieškovės naudai patirtų teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (buvo 290 Eur dydžio išlaidos apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai apmokėti) (2 t., 56, 57, 58 b. l.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį dėl draudimo išmokos, vertinimo išlaidų, draudimo įmokų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buv. J. B. g. 12 Vilnius, ieškovės J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 3170,76 Eur draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 71,13 Eur žyminio mokesčio, 301,60 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buv. J. B. g. 12 Vilnius, naudai 68,5 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buv. J. B. g. 12 Vilnius, ieškovei J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 145 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.