Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-09-02 · Administracinė byla Nr. I-2781-562/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-09-02
Bylos Nr.
I-2781-562/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rosita Patackienė
Pareiškėjas
E. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2781-562/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00846-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, dalyvaujant pareiškėjui E. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (tretysis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 80 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K išbuvo nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m., periodiškai buvo kalinamas kartu su 3–4 asmenimis, kurie savo asmeninius daiktus laikė kamerose. Visą buvimo Lukiškių TI-K laiką jautėsi kankinamas, jautė moralinį spaudimą, dvasinį sukrėtimą ir diskomfortą. Gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normų, nors vidaus tvarkos taisyklių 104 punkte yra nuostata apie tai, kad miegamosios patalpos turi atitikti sveikatos ir higienos normas. Kamerose nėra ventiliacijos, todėl vasarą jose tvanku, o žiemą sienos šlapios, apipelijusios. II korpuso kamerų grindyse yra sumontuoti vandens nubėgimo trapai, tačiau jeigu jų neužkišdavo savadarbiu kamščiu, iš jų sklisdavo baisus kanalizacijos ir fekalijų tvaikas. Patalpose esančiu dušu per 15 minučių turėdavo spėti išsimaudyti keturi asmenys. Be to, Lukiškių TI-K administracijos darbuotojai pastoviai tyčiodavosi iš pareiškėjo, nors Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas žeminti suimtojo orumą. Taip pat pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, kamerose nesijautė saugiai, nebuvo garantuotas, kad ištikus nelaimei laiku gaus reikiamą pagalbą. Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo išduotas nepilnas patalynės komplektas, čiužiniai būdavo išduodami šlapi, tad jų neužsidengus su paklode miegoti būdavo tikra kančia. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009 yra konstatavęs, kad asmuo, kuris laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–10) nurodoma, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Apibendrinus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 86) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis). Be to, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras buvo atlikęs įrengtų Lukiškių TI-K dušų patikrinimus ir jokių pažeidimų ar neatitikimų normoms nenustatė. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje yra išduodamas pilnas patalinės komplektas. Švari patalynė suimtiesiems išduodama ne rečiau kaip kartą į savaitę, kaip tai numato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 (107 straipsnis). Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu suimtasis pageidauja, tai jis gali naudotis savo patalyne, niekas iš jo tokios teisės neatima. Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų nurodydamas laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. Savo skundą dėl žalos priteisimo E. R. parašė 2013 m. kovo 15 d., t. y. praėjus beveik 3,5 metų laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K į Vilniaus pataisos namus (išvykimo data 2009 m. rugsėjo 18 d.). Tai rodo pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam žmogui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimą, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad galima būtų atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų minėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant E. R. reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49–51) nurodoma, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti didelių nepatogumų. Ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Minėto įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos:bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos padarymo, Kalėjimų departamentas atkreipia dėmesį, kad jis minėtoje įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Šioje byloje tokių įrodymų ir faktų nėra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė (2009 m. vasario 20 d. nutartis A556-95/2009). „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. Administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A556-1639/2008) yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Šiuo atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 525-3063/2011). Be to, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, nesikreipė į teismą. „Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2013 m. kovo 15 d., t. y. praėjus trims metams ir šešiems mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą nei ginčui aktualiu laikotarpiu nei išvykęs iš Lukiškių TI-K nesikreipė. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes realiu laikotarpiu, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, pretenzijų dėl patiriamos neturtinės žalos nereiškė. CK 1.125 straipsnis nustato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties instituto tikslas – užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir sudaryti realią galimybę pažeistą teisę apginti, palengvinti įrodinėjimo procesą. Kalėjimų departamentas su E. R. laikymu Lukiškių TI-K susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, be to, informacijos, susijusios su konkrečių asmenų laikymu laisvės atėmimo vietose Kalėjimų departamentas nekaupia.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas E. R. palaikė savo skundą prašydamas jį tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 63–64).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad E. R. į Lukiškių TI-K atvyko 2004 m. spalio 7 d., išvyko – 2009 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 11–18). Skundą dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų surašė 2013 m. kovo 15 d., teisme gautas 2013 m. kovo 18 d. (b. l. 1).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai kaip vieną iš motyvų atmesti skundą nurodo, kad nuo buvimo tardymo izoliatoriuje ir iki skundo teismui padavimo dienos praėjo treji metai, todėl prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, aktualus tampa teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymas.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 straipsnis) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tiek Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K, tiek tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas savo atsiliepimuose pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog „ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes“. Nagrinėjamu atveju teisių pažeidimo pobūdis sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atsižvelgiant į tai bei į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, todėl nagrinėjamo laikotarpio ieškinio senaties termino eigos pabaiga 2012 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 15 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už pažeidimus, padarytus laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d.

Pažymėtina, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Įstatymuose nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar pareiškėjas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą iš esmės pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą bei nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis buvo suimtas, todėl informacijos gavimas buvo apribotas, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis taip pat nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo reikalavimai priteisti žalos atlyginimą yra atmestini.

Apibendrinus išdėstytus motyvus pareiškėjo E. R. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. R. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rosita Patackienė