Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-9949-505/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01109-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 51.5; 55.1.3 (S)

2025 m. gegužės 19 d.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 25S55115 Atsisakyti išduoti užsieniečio pasą (toliau – Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo.

Pareiškėjas skunde, taip pat jis ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti užsieniečio pasą, kadangi jam išduoto (duomenys neskelbtini) piliečio paso galiojimas yra pasibaigęs, o pasas galėtų būti pakeistas tik fiziškai nuvykus į (duomenys neskelbtini). Teigė, kad pareiškėjas grįžti į (duomenys neskelbtini) negali dėl galimo persekiojimo, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, nes tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) faktiškai vyksta karas, be to sugrįžus į (duomenys neskelbtini) jis negalėtų grįžti atgal į Lietuvos Respubliką, kur gyvena jo tėvai, kur jis dirba ir sieja išimtinai su Lietuvos Respublika tolimesnį savo gyvenimą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Lietuvoje kartu su tėvais gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų ir turi išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi jis yra lietuvių kilmės, kas rodo pareiškėjo gilią istorinę ir šeimos sąsają su Lietuva, kuri leidžia laikyti jį ne tik imigrantu, bet ir iš dalies sugrįžtančiu asmeniu, turinčiu teisėtą pagrindą čia gyventi. Pabrėžė, kad pareiškėjas visada laikosi įstatymų – jis nėra teistas, gyvendamas Lietuvoje neturėjo mokestinių skolų ir atsakingai vykdė visus savo finansinius įsipareigojimus valstybei, taip pat pareiškėjas neplanuoja grįžti į (duomenys neskelbtini), nes visa jo dabartinė ir būsima veikla yra susijusi su Lietuva. Nurodė, kad negavus pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečio paso atitinkamai apsunkinta tampa jo prašymo ir dokumentų dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje keitimo procedūra, taip pat jis neturėdamas kelionės dokumento, negali naudotis judėjimo laisve. Pareiškėjas bei jo atstovas įsitikinę, kad egzistuoja objektyvių sąlygų visuma pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 37 straipsnį išduoti užsieniečio pasą. Pastebėjo, kad ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nustatytus administracinio sprendimo turinio reikalavimus, o tuo pačiu ir gero administravimo, išsamumo principų (VAĮ 3 str.). Mano, jog Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Pažymėjo, jog UTPĮ reikalauja, kad būtų ištirta pareiškėjo prašyme nurodyta faktinė situacija bei pasisakyta dėl objektyvių priežasčių buvimo (nebuvimo), t. y. turi būti išnagrinėta padėtis kilmės valstybėje ir praktinės galimybės gauti pasą, turi būti vertinama ar aplinkybės yra objektyvios ir svarbios. UTPĮ nuostatos nedetalizuoja kokios priežastys yra laikytinos objektyviomis priežastimis. Mano, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių dėl grėsmės jo sveikatai ir saugumui kilmės šalyje iš viso netyrė, nevertino, nepasisakė, nors UTPĮ 37 straipsnis įpareigoja atsakovą įvertinti pareiškėjo praktines galimybes gauti pasą kilmės šalyje, tačiau atsakovas tik lakoniškai Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų individualią grėsmę jo gyvybei ar sveikatai. Akcentavo, kad vadovaujantis proporcingumo principu, Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą nėra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti visuomenės ir valstybės interesus, o netinkamas pareiškėjo situacijos išnagrinėjimas suponuoja Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio pažeidimą. Teigė, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą nepateikė tinkamų ir pakankamų priežasčių sprendimui pagrįsti, tinkamai neišnagrinėjo ir nemotyvavo konkrečios pareiškėjo situacijos, apsiribojo formaliu klausimo išsprendimu ir neatsižvelgė į faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėju. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamame Sprendime yra pateiktos motyvuotos ir pagrįstos išvados, kad pareiškėjas atitinka UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatytas dvi sąlygas, t. y. turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso, kadangi pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime įvertino visus pareiškėjo nurodytus motyvus, dėl kurių jis tariamai negali gauti savo kilmės valstybės paso, bei pagrįstai konstatavo, kad šios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Akcentavo, kad pareiškėjui norint gauti savo kilmės valstybės kelionės dokumentą, nereikia vykti ten, kur vyksta karinis konfliktas, taip pat jokių duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir gyvybei kyla grėsmė visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, ar, kad juo domisi (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, bei dokumentų, kurie patvirtintų, kad jam iškelta baudžiamoji byla ar gresia baudžiamasis persekiojimas, pareiškėjas nepateikė, todėl visa tai negalėjo būti pripažinta objektyviomis priežastimis, trukdančiomis jam gauti savo valstybės pasą. Mano, kad pareiškėjas dėl užsieniečio paso išdavimo kreipėsi išimtinai dėl savo patogumo, siekdamas išvengti išlaidų, susijusių su grįžimu į kilmės valstybę dokumento užsakymui ir gamyba, formalumų tvarkymu, o ne dėl to, kad egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios jam gauti kelionės dokumentą. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad jam buvo pateikti jo kilmės valstybės institucijų atsakymai, paaiškinantys paso gavimo tvarką. Pabrėžė, kad pareiškėjas seniai gyvena Lietuvoje, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, su šia šalimi sieja tolesnį likusį savo gyvenimą, yra lietuvių kilmės, ligos, nėra UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga įtakojanti užsieniečio paso išdavimą. Teigė, jog pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas patenka į Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnyje numatytą išimtį, ir jis atsirado ne dėl Migracijos departamento Sprendimo, o dėl pareiškėjo veiksmų. Nurodė, kad būtent pareiškėjo kilmės valstybė yra atsakinga už kelionės dokumentų savo piliečiams išdavimą, vien tai, kad pareiškėjas nenori vykti į savo kilmės valstybę naujam kelionės dokumentui gauti, neįpareigoja Lietuvos Respublikos išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą.

Paaiškino, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne laikinosios apsaugos pagrindu, o dėl to, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka ir jis yra lietuvių kilmės asmuo. Atkreipė dėmesį į tai, kad nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasada neišduoda grįžimo dokumento, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui kiltų kokia nors grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju. Teigė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis gyvenantis nuolat Lietuvos Respublikoje, t. y. jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir jam taikomi UTPĮ numatyt ribojimai dėl judėjimo neturint galiojančio kelionės dokumento. Pažymėjo, kad užsieniečio paso nagrinėjimo procesas nėra skirtas tirti užsieniečiui kilusias, kylančias ar ateityje galinčias kilti grėsmes, o skirtas vertinti pagal paties pareiškėjo teikiamus duomenis apie jam kylančias grėsmes kilmės valstybėje. Akcentavo, kad teisės aktai įpareigoja Migracijos departamentą išduoti užsieniečio pasą tik tuo atveju, kai užsieniečiui yra suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, visais kitais atvejais užsieniečio pasas gali būti išduodamas, tačiau tik, jeigu užsienietis įrodo, kad jis negali gauti paso iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų dėl objektyvių priežasčių. Mano, kad nagrinėjamu atveju padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas paso iš savo kilmės valstybės negali gauti dėl objektyvių priežasčių. Nurodė, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, o pareiškėjas nors ir pateikė paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau jie nepatvirtina, kad jis dėl objektyvių priežasčių negali vykti į kilmės valstybę, kad gautų pasą, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 25S55115, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti užsieniečio pasą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 7 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 7 d. Pareiškėjui 2014 m. birželio 27 d. buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kuris galiojo iki 2024 m. birželio 27 d.

Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė išduoti užsieniečio pasą, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kurių jis negali gauti paso nelaikytinos objektyviomis.

Ginčo santykius reglamentuoja UTPĮ, kurio 37 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas užsieniečio pasas. Taigi, užsieniečio pasas gali būti išduotas, kai yra išpildytos visos trys kumuliatyvios sąlygos: 1) užsienietis turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) užsienietis neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas; 3) užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.

Taip pat ginčui aktualios Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 patvirtinto Užsieniečio paso išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

Aprašo 29 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, patikrinęs Gyventojų registre duomenis apie užsienietį ir jam išduotus Lietuvos Respublikos asmens dokumentus bei apie užsieniečio gyvenamąją vietą, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) pasą ir kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs priežastis, dėl kurių užsienietis negali galiojančio kelionės dokumento gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, nustato, ar gali būti užsieniečiui pasas išduotas ar pakeistas.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad tarp šalių nėra ginčo dėl UTPĮ 37 straipsnyje įtvirtintų dviejų pirmųjų sąlygų užsieniečio pasui išduoti egzistavimo. Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria, ar egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą, taip pat paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2024 m. kovo 4 d., 2024 m. gegužės 27 d. ir 2024 m. spalio 8 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikai ambasadorių, taip pat 2024 m. kovo 12 d. į (duomenys neskelbtini) Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos ir pilietybės tarnybą dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio paso gavimo (pakeitimo), kadangi jo galiojimo laikas baigėsi, tačiau pasas nebuvo išduotas, taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ambasada į jo raštiškus prašymus priimti dokumentus dėl (duomenys neskelbtini) piliečio paso gavimo, teikia atsakymus, kuriuose cituoja teisės aktus, kuriais vadovaujantis reikia pateikti dokumentus dėl paso keitimo.

Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ambasadoje negali gauti grįžimo dokumento, su kuriuo galėtų vykti į (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) piliečio paso gavimo. Pareiškėjas teigia bijantis grįžti į kilmės šalį dėl galimo jo persekiojimo, taip pat grėsmės jo sveikatai ir saugumui kilmės šalyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis nurodo negalintis gauti paso iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų, ir pagrįstai konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis. Migracijos departamentas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimai, kodėl jis negali gauti paso kilmės valstybėje, yra paremti jo subjektyvia nuomone, ir nepateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai (pvz., kokia konkrečiai grėsmė jo sveikatai ir gyvybei kyla kilmės šalyje, ar, kad juo domisi (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, ar kad jam yra iškelta baudžiamoji byla, ar gresia baudžiamasis persekiojimas, ar kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne laikinosios apsaugos pagrindu, o UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu – jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, kadangi jis yra lietuvių kilmės asmuo, todėl pareiškėjo cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Mursaliyev ir kiti prieš Azerbaidžaną, Nr. 66650/13, Khlyustov prieš Rusiją, Nr. 28975/05, § 84, L.B. prieš Lietuvą, Peticija Nr. 38121/20) nėra aktuali nagrinėjamu atveju nes neatitinka pareiškėjo nagrinėjamos situacijos.

Iš ginčijamo Sprendimo akivaizdu, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo baimė vykti į kilmės valstybę dėl to, kad (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta karinis konfliktas paremta neapibrėžta tikimybe ir dėl to nelaikytina visiškai pagrįsta, kadangi tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vykstantis konfliktas dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos, yra lokalizuotas, t. y. vyksta labai apibrėžtoje teritorijoje, o aktyvių karinių veiksmų teritorijoje nevyksta. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjui norint gauti savo kilmės valstybės kelionės dokumentą, nereikia vykti į (duomenys neskelbtini) teritoriją, o jokių duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir gyvybei kyla grėsmė visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, įvertinęs padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs motyvai negali būti pripažinti objektyviomis priežastimis, trukdančiomis jam gauti savo valstybės pasą. Taigi, Migracijos departamento Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas savo teisių į laisvę ir saugumą pažeidimo nepatvirtino jokiais faktiniais duomenimis.

Pastebėtina ir tai, kad nors pareiškėjas teigia, jog jis yra lietuvių kilmės ir Lietuvoje gyvena jau seniai, kad turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir su šia šalimi sieja tolesnį likusį savo gyvenimą, tačiau, teismas pažymi, kad įvardintos priežastys neįtakoja užsieniečio paso išdavimo UTPĮ 37 straipsnio taikymo prasme. Teismas pažymi, kad būtent pareiškėjo kilmės valstybė yra atsakinga už kelionės dokumentų savo piliečiams išdavimą ((duomenys neskelbtini) ambasados raštuose nurodyti teisės aktai, reglamentuojantys (duomenys neskelbtini) piliečio paso išdavimo tvarką). Vien tai, kad pareiškėjas nenori vykti į savo kilmės valstybę naujam kelionės dokumentui gauti, neįpareigoja Lietuvos Respublikos išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1264-1188/2024), teismas daro išvadą, kad atsakovas prašymo nagrinėjimo metu bendradarbiavo su pareiškėju, daug kartų siūlė jam teikti įrodymus, patvirtinančius kad jis negali vykti į kilmės šalį, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, t. y. jis neįrodė, kad išnaudojo visas galimybes ir atliko visus veiksmus, kad gautų (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, todėl priėmė Sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl užsieniečio paso išdavimo. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nei teigia pareiškėjas, jo atstovas, skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, t. y. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 25S55115 paliekamas nepakeistas, nes pareiškėjo reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.