- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-20
- Bylos Nr.
- P-858-68-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. A. prašymą atnaujinti procesą O. A. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N261-972/2011.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimu (b. l. 91-92) pripažino O. A. (toliau – ir apeliantas) kaltu padarius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 3 000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Nuobauda skirta už tai, kad O. A. 2009 m. liepos 18 d., apie 16.45 val., Karklės kaime, Klaipėdos rajone, vairuodamas automobilį „Rover 620“ ir prasilenkdamas su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu „Mercedes Benz C230“, nepasirinko saugaus atstumo iš šono, kliudė automobilį „Mercedes Benz C230“ ir iš įvykio vietos pasišalino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b. l. 104) O. A. prašė Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, jog ne jis, o automobilio „Mercedes Benz C230“ vairuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio, kadangi būtent šis automobilis išvažiavo už spėjamos kelio ašies ir kliudė jį. Teigė, kad pasilikti eismo įvykio vietoje negalėjo, kadangi automobilis stabdė eismą, kuris tuo metu buvo itin intensyvus. Pažymėjo, kad įvykį matė jo motina V. J., važiavusi iš paskos kitu automobiliu, todėl jis prašė pirmosios instancijos teismo ją apklausti kaip liudytoją. Nurodė, kad su motina ruošdamiesi laikinai išvykti iš Lietuvos telefonu skambino į teismą, prašydami apie posėdį juos informuoti telefonu, tačiau informuoti nebuvo, todėl į teismo posėdį neatvyko. Apeliantas pateikė papildomą prašymą (b. l. 110), kuriame nurodė, jog yra II grupės invalidas, blogai vaikštantis, automobilis būtinas dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Nurodė jog yra gydytojas reabilitologas, išsilavinęs asmuo.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi (b. l. 126-129) nutarė O. A. apeliacinio skundo netenkinti, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad O. A. apie pirmosios instancijos teismo posėdį pranešta nebuvo ir asmuo pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, paaiškinimų teisme nedavė, tačiau apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, todėl O. A. buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus bei kitus įrodymus dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Byloje esanti medžiaga neabejotinai patvirtina, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu automobiliui „Mercedes Benz C230“ buvo apgadintas kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, užpakalinės kairės pusės durelės, užpakalinis kairės pusės sparnas, užpakalinio kairės pusės rato diskas, užpakalinis bamperis, o automobiliui „Rover 620“ buvo deformuotas priekinis kairės pusės sparnas (b. l. 8, 38-41). Iš liudytojų R. Š. ir R. S. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jiems apvažinėjant kelkraštyje stovinčius automobilius, iš priekio atvažiavęs automobilis „Rover 620“ neleido pabaigti manevro, o kadangi nebuvo kur pasitraukti, jie sustojo, tačiau automobilis „Rover 620“ važiavo toliau, kliudė stovintį jų automobilį, bei jį apgadino. Pažymėjo, kad išlipęs automobilio „Rover 620“ vairuotojas vartojo necenzūrinius žodžius, todėl įtarus, kad jis gali būti neblaivus ir ėmus skambinti policijai, vairuotojas sėdo į automobilį ir nuvažiavo (b. l. 10, 11). Administracinėn atsakomybėn traukiamas O. A. savo paaiškinime pripažino, kad prasilenkti su priešpriešais atvažiuojančiais automobiliais buvo sudėtinga, todėl prasilenkiant su automobiliu „Mercedes Benz C230“ abiejų automobilių šoniniai galinio vaizdo veidrodėliai susilietė. Pažymėjo, kad buvo išlipęs iš automobilio, tačiau su automobilio „Mercedes Benz C230“ vairuotoju susitarti nepavyko, todėl, kadangi eismas buvo labai intensyvus, galimybės sustoti nebuvo, o padaryta žala buvo minimali, jis iš lėto kartu su visa automobilių kolona nuvažiavo (b. l. 9). Nors apeliaciniame skunde O. A. nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio „Mercedes Benz C230“ vairuotojo kaltės, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokius apelianto argumentus vertino kritiškai ir laikė juos asmens pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėjo, jog, sprendžiant iš byloje esančių duomenų, būtent O. A. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, kadangi jis, prasilenkdamas su priešpriešais atvažiuojančia transporto priemone, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kliudė kitą automobilį, dėl ko jį apgadino. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat neabejotinai patvirtina, kad asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET), dėl ko jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, jog O. A. skirta minimali ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, todėl švelnesnės nuobaudos skyrimas galėtų būti siejamas su ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu.
III.
O. A. prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N261-972/2011 ir nagrinėti bylą iš naujo, suteikiant jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje, atsivesti liudytoją, teikti paaiškinimus ir įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog O. A. nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. O. A. nuomone, procesas byloje gali būti atnaujintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 punktų pagrindu. Pabrėžia, jog jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau teismo nutarties nuorašas buvo išsiųstas apeliaciniame skunde nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Šį nuorašą O. A. gavo, tačiau jokio pranešimo apie šaukimą į teismo posėdį nebuvo gauta, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą ir teisingą teismo procesą.
O. A. pažymi, jog jis yra II grupės invalidas, turintis sveikatos problemų, vartoja insuliną, sunkiai vaikšto ir šiuo metu laukia sąnario persodinimo operacijos. Be teisės vairuoti automobilį jis negalės judėti, kadangi tik su automobilio pagalba gali gyventi normalų gyvenimą. Teismai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir padarė materialinės teisės pažeidimą, turintį esminės reikšmės priimant sprendimą byloje. Teismai rėmėsi vien kito vairuotojo nurodytomis aplinkybėmis, visiškai ignoruodami apeliaciniame skunde pateiktus motyvus, liudytojos V. J. pateiktus rašytinius paaiškinimus pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog automobilių susidūrimas įvyko ne dėl jo kaltės, ši aplinkybė nėra tinkamai įrodyta, įvykus automobilių susidūrimui buvo užkabinti tik automobilių veidrodėliai. Net ir pripažinus administracinio teisės pažeidimo buvimą, teismai turėjo atsižvelgti į ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Teismui išsiaiškinus tikrąsias įvykio aplinkybes būtų akivaizdu, kad O. A. važiavo vienas, už jo kitame automobilyje važiavo jo motina V. J., o kitas vairuotojas važiavo su dar keturiais galimai neblaiviais keleiviais. Nurodo, jog jis nevartojo alkoholio, nes yra ligotas, vartoja insuliną. Jo motina galėtų paliudyti, kad būtent kito automobilio vairuotojas ir su juo važiavę bendrakeleiviai jam grasino ir plūdo necenzūriniais žodžiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) griežtai laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris yra reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Tikslūs proceso atnaujinimo pagrindai yra išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose ir tai yra baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas. Pažymėtina, jog toks griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus.
Nagrinėjamoje byloje O. A. prašo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N261-972/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 punktų pagrindu.
Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamoje byloje O. A. nauja esmine paaiškėjusia aplinkybe nurodo tai, kad apie apeliacinės instancijos teismo posėdį jam nebuvo pranešta, todėl jis neturėjo galimybių dalyvauti teismo posėdyje ir įgyvendinti savo teisės į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija paaiškina, jog sprendžiant dėl proceso atnaujinimo esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui (kitam suinteresuotam asmeniui) bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas (kitas suinteresuotas asmuo) sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010). Atsižvelgus į tai yra darytina išvada, kad esminėmis bylai aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu galima tik tuo atveju, kai naujai paaiškėja esminės faktinės bylos aplinkybės, kurios realiai buvo bylos nagrinėjimo metu ir galėjo turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P39-78/2008). Taigi, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką. Procesinio pobūdžio faktus sudarančios tam tikros aplinkybės negali būti siejamos su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Papildomai teisėjų kolegija nurodo, jog O. A. apeliaciniame skunde nurodė savo adresą – (duomenys neskelbtini), Klaipėda (b. l. 104), kuriuo ir buvo išsiųsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka (b. l. 119-121). Bylos medžiagoje yra prašymas teismo dokumentus O. A. siųsti adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius ir būtent šiuo adresu jam ir buvo išsiųstas pranešimas apie 2011 m. lapkričio 18 d. vyksiantį apeliacinės instancijos teismo posėdį (b. l. 124). Pagal ABTĮ 77 straipsnio 1 dalį proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad O. A. įvykdė ABTĮ 77 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą ir pranešė teismui apie savo adreso pasikeitimą, t. y. kad jam adresuojami laiškai turi būti siunčiami adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (ar (duomenys neskelbtini), Vilnius), todėl negalima neigti, kad byla buvo nepagrįstai išnagrinėta jam nedalyvaujant. Į tai atsižvelgus darytina išvada, kad procesas administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
O. A. taip pat prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto, numatančio, kad procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pagrindu.
Pažymėtina, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Prašyme dėl proceso atnaujinimo O. A. pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ATPK 10 straipsnį, 27 straipsnio 3 dalį, 130 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija su tokia O. A. daroma išvada nesutinka ir pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl APTK 10 straipsnio, numatančio administracinio teisės pažeidimo padarymą tyčia, 27 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios, kad atėmimas teisės vairuoti transporto priemones negali būti skiriamas asmenims, kurie naudojasi šiomis priemonėmis dėl neįgalumo, išskyrus atvejus, kai jas vairuoja neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmenys, normų nepasisakė ir jų netaikė. Be to, iš bylos medžiagos darytina išvada, kad O. A. nepateikė jokių įrodymų dėl savo neįgalumo nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, nei su prašymu dėl proceso atnaujinimo (b. l. 104, 110). Nors O. A. ir nurodo, jog buvo padarytas materialinės teisės normos, įtvirtintos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas, tačiau jis konkrečiai neįvardija, kokiu būdu buvo pažeista minėta teisės norma, t. y. nenurodo skirtumų tarp teisingo ir klaidingo (O. A. nuomone) šios normos aiškinimo ir taikymo, kokiais konkrečiais nutarties motyvais pasireiškė teismo pasirinktas netinkamas teisės normos aiškinimas ir taikymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, O. A. teiginiai apie neva padarytą materialinių teisės normų pažeidimą yra abstraktaus pobūdžio ir nėra pagrįsti jokiais akivaizdžiais įrodymais, kurie sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje padarytų klaidingų materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Be to, atsižvelgus į prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, darytina išvada, kad O. A. iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo priimta nutartimi, su teismo atliktu bylos faktinių įrodymų vertinimu. Tačiau pabrėžtina, kad toks nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu nesuteikia pagrindo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus bei iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Teismas nagrinėdamas bylą įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Į tai atsižvelgus darytina išvada, kad motyvai, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, atliktu apeliacinės instancijos teisme, nelaikytini pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog O. A. nurodomas netinkamas informavimas apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, net jeigu jis būtų nustatytas, taip pat negali būti laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kadangi įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007).
Atsižvelgiant į tai, kad O. A. nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, leidžiančių teigti, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnyje 2 dalyje numatytus pagrindus, darytina išvada, jog jo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N261-972/2011 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
O. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N261-972/2011 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.