Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės, kolegijos pirmininko Aleno Piesliako,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. K. apeliacinį skundą dėl 2017 m. liepos 21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

- B. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (3 766 eurų) bauda;

- B. K. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (3 766 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu B. K. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 100 MGL (3 766 eurų) bauda.

Iš B. K. Vilniaus teritorinės muitinės naudai priteista 1 727,59 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis B. K. prašo panaikinti 2017 m. liepos 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį bei priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.Apeliantas pažymi, kad 2007 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1K-189 „Dėl Lietuvos Respublikos muitinės postų pareigūnų, pagal tarnybos pobūdį važinėjančių tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančių į tarnybos vietą ir iš jos, važiavimo išlaidų, išskyrus taksi, kompensavimo taisyklių patvirtinimo“, B. K. kaip muitinės pareigūnui buvo suteikta teisė gauti važiavimo išlaidų kompensaciją pateikus išlaidų pagrindimo dokumentus. Tokia kompensacija buvo numatyta teisės aktuose, todėl B. K. Vilniaus teritorinės muitinės neklaidino, neturėjo ketinimo apgaule pasisavinti pinigų, o tik teisės aktų nustatyta tvarka prašė kompensuoti realiai patirtas vykimo į tarnybos vietą išlaidas. Kompensacijai gauti buvo pateikti teisės aktais patvirtintose taisyklėse nurodyti dokumentai: vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, civilinės atsakomybės draudimo kopijos, degalų įsigijimą patvirtinantys čekiai. Nagrinėjamu atveju teismas neteisingai konstatavo, kad vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo negaliojantis ir kad B. K. jo negalėjo pateikti prašant jam priklausančios kompensacijos. Vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikas buvo iki 2015 m. liepos 15 d., t. y. jis niekuomet nebuvo pripažintas negaliojančiu ir dėl jo negaliojimo nebuvo priimtas joks teismo sprendimas. 2011 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje B. K. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 24 mėnesiams, kas nedaro vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu. Draudimas vairuoti transporto priemones galiojo iki 2013 m. gruodžio 14 d., todėl nuo šios datos apeliantas vėl turėjo teisę vairuoti automobilį. Remiantis byloje esančiais duomenimis akivaizdu, kad B. K. neturėjo tikslo praturtėti Vilniaus teritorinės muitinės sąskaita, o tik gavo priklausančią kompensaciją teisės aktų nustatyta tvarka. Patirtų išlaidų kompensavimas vykimui į tarnybą nėra svetimas turtas, todėl negali būti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidindamas nukentėjusįjį, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numatė, kad dėl save ar kita asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių padarinių. Nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl kaltės formos ir kaip ji pasireiškė šiuo atveju B. K. veiką kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.Motyvuojant baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo galimybės apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis sumenkinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo kaltinamo asmens sąmoningas sudarymas situacijos, kai nukentėjusysis negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė nesikreipė į B. K. dėl kompensacijos grąžinimo, o tik pateikė į baudžiamąją bylą civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 167 straipsniu ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, galėjo būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą, o šiuo atveju tokio skundo pradedant ikiteisminį tyrimą nebuvo. Akivaizdu, kad B. K. veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymių, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas.Apeliantas pabrėžia, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad 2013 m. kovo 7 d. B. K. pateikęs prašymus Vilniaus teritorinei muitinei (VTM) dėl važiavimo išlaidų asmeniniu transportu kompensavimo, vairavo transporto priemonę dar neatlikęs teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo nuobaudos, o prie prašymo pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. negaliojančio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, nors jo galiojimo laikas nesuėjo. Tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą (2013 m. kovo 7 d. d. prašymą) ir jį panaudojo. Analogiškai suklastojo ir panaudojo kitus tikrus dokumentus bei padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.Kaip minėta, vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), tiek teikiant 2013 m. kovo 7 d. prašymą dėl kompensacijos gavimo, tiek ir vėlesnius prašymus, buvo galiojantis, nes niekuomet nebuvo pripažintas negaliojančiu. B. K. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 24 mėnesiams, kas nedaro vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu, todėl su visais prašymais nuteistasis teikė galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Tai, kad B. K. nenurodė, kad jam iki 2013 m. gruodžio 14 d. atimta teisė vairuoti transporto priemones, neturi reikšmės veiką kvalifikuojant pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Jokie dokumentai nebuvo klastojami, taip pat nepateikta jokios klaidingos informacijos. B. K. nenurodžius aplinkybių, kad yra padaręs administracinius teisės pažeidimus bei kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas draudžiantis vairuoti transporto priemones, nagrinėjamu atveju užtraukia tik drausminę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Teise vairuoti buvo atimta 24 mėnesiams nuo 2011 m. gruodžio 14 d., o pasibaigus draudimui teisę vairuoti jis įgijo 2013 m. gruodžio 14 d. Todėl visiškai nesuprantami kaltinimai dėl 2014 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 18 d. ir 2015 m. lapkričio 7 d. prašymų. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė BK 300 straipsnio 1 dalį ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.Esmines bylos aplinkybes Vilniaus rajono apylinkės teismas išnagrinėjo neišsamiai, neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl ko apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas nuosprendį grindė iš esmės tik formaliai konstatuotomis aplinkybėmis, kad B. K. veika atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme ištirtų įrodymų visumos. Nėra aišku, kuo teismas vadovavosi nurodydamas, kad B. K. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra negaliojantis, byloje nesant jokių tai patvirtinančių duomenų. Teismas rėmėsi įrodymų visuma, kuri patvirtina tiek kaltinimą apgaule įgijus savo naudai svetimą turtą, tiek kaltinimą dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo, tačiau nuosprendyje nenurodomos jokios aplinkybės ir kuo konkrečiai teismas remiamasi konstatuojant nurodytų nusikalstamų veikų buvimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis B. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas. 2017 m. liepos 21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl vairuotojo pažymėjimo ir teisės vairuoti transporto priemones sąsajų ir reikšmės. Šie motyvai yra teisingi, jie paneigia tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose gynybos pateiktus argumentus dėl vairuotojo pažymėjimo galiojimo. Asmeniui yra suteikiama teisė vairuoti transporto priemonę, o šios teisės turėjimą patvirtinantis dokumentas yra vairuotojo pažymėjimas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ATPK 326 straipsnį netekęs teisės vairuoti transporto priemonės vairuotojas privalo vairuotojo pažymėjimą atiduoti nuobaudą vykdančiai institucijai ir nevairuoti transporto priemonės. Tai, kad B. K. neatidavė vairuotojo pažymėjimo nereiškia, kad jis turėjo teisę vairuoti transporto priemonę. Jis jos neįgavo ir pasibaigus nutarime nustatytam teisės atėmimo terminui, nes jis nuobaudos nevykdė. Neteisingi ir nelogiški argumentai, kad vairuotojo pažymėjimas buvo galiojantis, nes jo galiojimas nebuvo panaikintas. Tokie argumentai iškraipo teisės vairuoti suteikimo, jos atėmimo kaip administracinės nuobaudos ir jos vykdymo sistemą. Vairuotojo pažymėjimas yra išduodamas dešimčiai metų ir jis yra išduodamas ilgesniam terminui, nei maksimalus administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpis. Vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminas šį laikotarpį patvirtina, kad vairuotojas turi teisę vairuoti transporto priemones. Kitaip kiekvieną kartą sustabdžius vairuotoją policijos pareigūnai turėtų duomenų bazėse tikrinti, ar vairuotojas turi šią teisę. Tačiau šią teisę praradus vairuotojo pažymėjimas paimamas, kad vairuotojui, iš kurio atimta teisė vairuoti transporto priemones, vairuojant ir policijos pareigūnams jį sustabdžius, jis negalėtų pateikti dokumento ir taip parodyti, kad jis turi teisę vairuoti transporto priemones. Pasibaigus nuobaudos vykdymo laikui galiojantis vairuotojo pažymėjimas grąžinamas vairuotojui. Tai, kad B. K. neatidavė vairuotojo pažymėjimo policijos pareigūnams, visą teisės atėmimo laikotarpį juo naudojosi, galimai sustabdytas policijos pareigūnų netgi pateikė jį jiems, o pastarieji nežinodami, kad B. K. neturi teisės vairuoti transporto priemones, netikrino duomenų bazėse nesukėlusio įtarimų nuteistojo, nereiškia B. K. veiksmų teisėtumo. B. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Jis nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 7 d., 2014 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 18 d. ir 2015 m. lapkričio 7 d. prie prašymų dėl važiavimo išlaidų asmeniniu transportu kompensavimo 2013, 2014 ir 2015 metais, pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. negaliojančio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, bei prašymus patvirtino savo parašu ir atitinkamai 2013 m. kovo mėnesį, 2014 m. sausio mėnesį, 2015 m. sausio mėnesį ir 2015 m. lapkričio mėnesį tiksliau nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini) patalpose ir (duomenys neskelbtini) patalpose pateikė Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto pamainos viršininkei ir Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio posto pamainos viršininkui, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Įstatymas numato du dokumento suklastojimo būdus – netikro dokumento pagaminimą ir tikro dokumento suklastojimą. Teismų praktikoje šios įstatymo nuostatos yra paaiškintos. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005), ar intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-19-942/2017).Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu B. K. buvo nuteistas už tai, kad dokumentus suklastojo prie prašymų dėl važiavimo išlaidų asmeniniu transportu kompensavimo pateikęs objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. negaliojančio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, bei prašymus patvirtino savo parašu. Šioje dalyje kolegija visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiuose veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis. B. K. inkriminuoti ir pirmosios instancijos teismo nustatyti veiksmai jam surašius ir pasirašius prašymą ir prie jo pridėjus teisę vairuoti transporto priemonę patvirtinantį dokumentą, kuomet tokios teisės B. K. neturėjo, neatitinka tikro dokumento suklastojimo sampratos. Iš esmės B. K. nuteistas už prašymo surašymą ir jo pasirašymą bei vairuotojo pažymėjimo kopijos pridėjimą prie prašymo. Kaltinime nėra nurodyta, kad nors viename iš jų būtu intelektualaus ar materialaus klastojimo požymių – juose nebuvo keičiama anksčiau užfiksuota informacija, surašant prašymą jame nebuvo įrašoma melaginga informacija. Dokumento pridėjimas, netgi tokiu atveju, koks yra inkriminuotas, negali būti vertinamas kaip dokumentų suklastojimas. Kaip nusikalstimas negali būti vertinimas ir dokumento pasirašymas, jei jame nėra jokių klastojimo požymių. Už tokių veiksmų padarymą baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės, todėl dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje B. K. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Darydamas vairuotojo pažymėjimo kopiją, kuri buvo pateikta kartu su 2015 m. lapkričio 7 d. prašymu, dėl to, kad vairuotojo pažymėjimas jau negaliojo B. K. uždengė jo galiojimo datą, tačiau tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinta kaip dokumento klastojimas.B. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad prie 2013 m. kovo 7 d., 2014 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 18 d. ir 2015 m. lapkričio 7 d. prašymų dėl važiavimo išlaidų asmeniniu transportu kompensavimo pateikė negaliojančio vairuotojo pažymėjimo kopiją, prašymus pasirašė ir pateikė viršininkui ir taip apgaule įgijo važiavimo išmokų kompensacijos išmokas, viso 1 727,59 eurus. Kaltinime nurodyta, kad B. K. apgaulė pasireiškė vairuotojo pažymėjimo kopijos pridėjimu prie prašymo ir prašymo bei vairuotojo pažymėjimo kopijos pateikimu. Kolegija jau padarė išvadą, kad tokie veiksmai negali būti vertinami kaip dokumentų suklastojimas, todėl negali būti vertinami ir kaip apgaulė. Kitokių apgaulės požymių nei kaltinime, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta. Sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas apgaule. Sukčiavimo esmė yra svetimo turto įgijimas, kurio kaltininkas neturėjo teisės įgyti. Šioje byloje reikia išspręsti, kodėl nuteistasis įgijo svetimą turtą ir ar jis turėjo teisę jį įgyti. B. K. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo važiavimo išlaidų kompensavimo išmoką. Ši išmoka jam buvo išmokėta remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1K-189 patvirtintomis Lietuvos Respublikos muitinės postų pareigūnų, pagal tarnybos pobūdį važinėjančių tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančių į tarnybos vietą ir iš jos, važiavimo išlaidų, išskyrus taksi, kompensavimo taisyklėmis. Pagal šių taisyklių 1 punktą Lietuvos Respublikos muitinės postų pareigūnų, pagal tarnybos pobūdį važinėjančių tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančių į tarnybos vietą ir iš jos, važiavimo išlaidų, išskyrus taksi, kompensavimo taisyklės nustato tvarką, pagal kurią kompensuojamos važiavimo išlaidos Lietuvos Respublikos muitinės postų pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja tarnybiniais tikslais keleiviniu arba asmeniniu transportu, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos. Pagal 2 punktą pareigūnams kompensuojamos turėtos važiavimo tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančių į tarnybos vietą ir iš jos, (išskyrus taksi išlaidas) transporto bilietų įsigijimo, jei važiuojama keleivinio transporto priemone ir degalų įsigijimo, jei važiuojama asmenine transporto priemone, išlaidos.Inkriminuojamos veikos padarymo metu B. K. buvo muitinės posto pareigūnas. Į tarnybą ir iš jos jis vyko savo transporto priemone ir todėl jis turėjo teisę gauti išlaidų kompensaciją pagal šią tvarką. Šioje byloje taikant BK 182 straipsnio sudėtį reikia skirti teisę vairuoti transporto priemonę ir teisę gauti kompensaciją. Pagal nustatytą tvarką B. K. gavo kompensaciją ne už tai, kad jis turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, o už tai, kad vyko į tarnybą savo transporto priemone ir patyrė išlaidas. Apgaulė šioje situacijoje galėtų būti tik jei B. K. būtų kompensuojama už turėjimą teises vairuoti transporto priemonę, o jis tokios teisės neturėtų arba jei jam būtų kompensuojama už vykimą į tarnyba savo transporto priemone, o jis vyktų bet kokiu kitu būdu ir išlaidų dėl vykimo į tarnybos vietą neturėtų, tačiau gautų kompensaciją už tai. Tokiais atvejais jo apgaulė būtų esminė, o priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių būtų pakankamai artimas nusikaltimui konstatuoti. Tačiau šiuo atveju B. K. buvo kompensuojama ne už teisės vairuoti transporto priemonę turėjimą, o už vykimą į tarnybos vietą ir kaip nustatyta byloje esančiais įrodymais, jis iš tiesų vyko į tarnybos vietą savo automobiliu. Pateikiant negaliojančio vairuotojo pažymėjimo kopiją galimai B. K. padarė kokios nors kitos rūšies pažeidimą, tačiau nusikalstamos veikos nepadarė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

2017 m. liepos 21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti.

B. K. išteisinti jam nepadarius veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus teritorinės muitinės civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus vairuotojo pažymėjimą Nr. 5063111 perduoti VĮ „Regitra“.