Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. J. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartį, kuria pripažintas Lietuvos Respublikoje Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimas dėl globos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Austrijos Tulln‘o apylinkės teismas 2004 m. birželio 21 sprendimu nusprendė, kad globos teisė, t.y. teisė globoti, auklėti nepilnametę I. J. , gimusią (duomenys neskelbtini), bei nepilnametę L. J. , gimusią (duomenys neskelbtini), valdyti jų turtą ir atstovauti joms atitenka vaikų tėvui A. J. , gimusiam (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu sprendimu teismas taip pat nusprendė vaikų motinai V. J. , gimusiai (duomenys neskelbtini), suteikti laikiną teisę lankyti savo nepilnametę dukrą L. J. .

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 818 straipsnio pirmąja dalimi yra nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.

Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento Nr. 1347/2000 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo“, taip pat ir Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamento Nr. 44/2001 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ nuostatos leidžia daryti išvadą, kad minėto teismo sprendimo pripažinimui Lietuvos Respublikoje turi būti taikomos 1980 m. gegužės 20 d. Europos konvencijos dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo nuostatos (toliau tekste - Konvencija). Taigi, sprendžiant ginčą dėl to, ar nėra pagrindų atsisakyti pripažinti minėtą Austrijos teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, turi būti sprendžiamas klausimas, ar nėra aplinkybių, kurios pagal Konvencijos nuostatas traktuojamos kaip pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą.

Būtina pažymėti, kad pagal Konvencijos septintojo straipsnio nuostatą sprendimas, susijęs su globa, priimtas Susitariančioje valstybėje, pripažįstamas ir, jei jis vykdytinas kilmės valstybėje, yra vykdytinas ir visose kitose Susitariančiose valstybėse. Taigi pagal bendrąjį Konvencijos nustatytą principą bet kurioje Konvenciją pasirašiusioje valstybėje priimti teismo ar administracinės įstaigos sprendimai dėl globos yra pripažįstami kitose Konvenciją pasirašiusiose valstybėse. Sprendžiant klausimą dėl to, ar nėra aplinkybių, kurios pagal Konvenciją galėtų būti pagrindu atsisakyti pripažinti ir/ar vykdyti sprendimą dėl globos, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Konvencijoje, jos devintame ir dešimtame straipsniuose, nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą nėra besąlyginiai, t.y. ir esant šiems pagrindams, sprendimas gali būti pripažįstamas ir vykdomas, nes atsisakymas yra galimas, bet neprivalomas. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju, ir nustačius formalius pagrindus, kurie leistų atsisakyti ir/ar vykdyti sprendimą dėl globos, turi būti sprendžiama, ar tokio sprendimo pripažinimas ir/ar vykdymas pažeistų vaiko, jo tėvų ar kitų asmenų teises ar teisėtus bei įstatymo saugomus interesus.

Kaip vieną iš pagrindų atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimą dėl globos nustatymo pareiškėja V. J. nurodo Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies a) punkte numatytą pagrindą, pagal kurį atsisakyti ir leisti vykdyti sprendimą galima, jei nustatoma, kad sprendimo padariniai yra akivaizdžiai nesuderinami su valstybės, į kurią kreipiamasi, šeimos teisės principais ir jiems akivaizdžiai prieštarauja. Pareiškėjos teigimu, minėtu Austrijos teismo sprendimu buvo faktiškai atimtos jos, vaikų motinos, teisės, jas išimtinai paliekant tėvui, ir Lietuvos šeimos teisės požiūriu tokia situacija yra negalima. Tačiau su tokiais pareiškėjos teiginiais sutikti nėra pagrindo. Tėvų teises ir pareigas vaikams reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos XI skyriaus normos. Pagal šio skyriaus 3.174 straipsnio nuostatas, esant ginčui tarp tėvų, teisminiu keliu vaiko tėvo ar motinos prašymu gali būti nustatoma vaiko gyvenamoji vieta. Toks ginčas išsprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norą. Pagal CK 3.175 straipsnio antrosios dalies nuostatą, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti, auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas nustatomas tuomet, jei nuolatinis bendravimas kenkia vaiko interesams. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išaiškinti vaiko norus (CK 3.176 str.). Austrijos Tulln‘o apylinkės teismas 2004 m. birželio 21 d. sprendimu nuspręsdamas, kad globoti, auklėti nepilnametes dukras I. J. ir L. J. , valdyti jų turtą ir atstovauti joms atitenka vaikų tėvui A. J. , iš esmės nustatė vaikų gyvenamąją vietą pas jų tėvą. Iš minėto teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad sprendimas dėl globos buvo priimtas vadovaujantis vaikų interesais, atsižvelgiant į jų norą, į tai, kad vaikai vienareikšmiškai pasisakė už gyvenimą pas tėvą, kad jie atsisakė ankstesnių santykių su motina, į tai, kad tarp motinos ir vaikų ilgą laiką nebuvo jokių kontaktų ir siekiant išvengti spaudimo mažametei L., kad santykiai tarp jos ir motinos būtų atstatomi lėtai. Taigi, sprendimu dėl globos nustatymo, nustatant vaikų globą pas tėvą, iš esmės buvo nustatytas minimalus motinos bendravimas su mažamete dukra L., atsižvelgiant į pačios mažametės interesus, ir nusprendus, kad kitoks bendravimas (greitesnis santykių atstatymas) pakenktų pačiam vaikui. Taigi iš esmės toks sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos CK 3.174, 3.175, 3.176 straipsnių nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 3.190 straipsnio pirmosios dalies nuostatą ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas. Šią nuostatą iš esmės atitinka Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimo dalis, pagal kurią teisė valdyti nepilnamečių vaikų turtą atiteko vaikų tėvui. Sprendžiant klausimą dėl to, ar ta aplinkybė, kad Austrijos teismo sprendimu vaikų motinai, pareiškėjai V. J. nebuvo numatyta galimybė bendrauti su vyresniąja dukra I., būtina pažymėti, kad sprendimu buvo atsižvelgta į tai, kad ji yra sulaukusi 14 metų amžiaus ir motinos lankymas nebuvo nustatytas tik dėl pačios dukters valios. Šios aplinkybės negalima laikyti prieštaraujančia Lietuvos šeimos teisės principams. Būtina pažymėti ir tai, kad šios bylos nagrinėjimo metu nepilnametė I. yra 17 metų amžiaus. Pagal Konvencijos pirmojo straipsnio nuostatą, vaikas yra asmuo, turintis bet kurios valstybės pilietybę, jaunesnis kaip 16 metų amžiaus. Todėl iš esmės Konvencijos nuostatos šiuo metu nepilnametės I. atžvilgiu negali būti taikomos. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo teigti, kad Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimo padariniai yra akivaizdžiai nesuderinami su Lietuvos Respublikos šeimos teisės principais ar jiems akivaizdžiai prieštarauja.

Kita aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėja V. J. prašo peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartį bei atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimą dėl globos nustatymo, yra ta, kad šalių nepilnamečiai vaikai, dėl kurių globos yra priimtas sprendimas, yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl, pareiškėjos teigimu, yra Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies c) punkto i) papunktyje nurodytas pagrindas atsisakyti pripažinti sprendimą dėl globos.

Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies c) punkto i) papunktyje yra nurodyta, kad atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą galima, jei, keliant bylą kilmės valstybėje, vaikas buvo valstybės, į kurią kreipiamasi, pilietis arba nuolat ten gyveno ir su kilmės valstybe tokių ryšių neturėjo. Taigi atsisakymui pripažinti teismo sprendimą dėl globos šiuo Konvencijoje nurodytu pagrindu galima esant dviems sąlygoms: 1) keliant bylą kilmės valstybėje, vaikas buvo valstybės, į kurią kreipiamasi, pilietis arba nuolat ten gyveno ir 2) tokių ryšių su kilmės valstybe neturėjo. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad nepilnametės I. J. ir L. J. buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietės ir tai patvirtina bylos duomenys (b.l. 3, 4 – pasų nuorašai). Tačiau byloje taip pat yra nustatyta ir neginčijama, kad, keliant bylą dėl vaikų globos Austrijoje, nepilnametės I. J. ir L. J. nuolat gyveno Austrijoje. Taigi antrosios sąlygos, kuri yra būtina pagrindo atsisakyti pripažinti sprendimą dėl vaikų globos pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies c) punkto i) papunktį sudėčiai, nėra.

Sprendžiant sprendimo dėl globos pripažinimo klausimą pagal Europos konvencijos dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo nuostatas, būtina atsižvelgti į tai, kad Konvenciją pasirašiusios valstybės pripažino, jog sprendžiant vaiko globos klausimą svarbiausia yra vaiko gerovė ir Konvenciją skyrė vaikų gerovei apsaugoti. Todėl sprendžiant sprendimo dėl vaikų globos pripažinimo klausimą ir pagrindų atsisakyti pripažinti tokį sprendimą egzistavimo klausimą, pirmiausia turi būti sprendžiamas ne vien ir ne tiek formalių nepripažinimo pagrindų egzistavimo klausimas, kiek aplinkybės, ar tokio sprendimo pasekmės užtikrina vaikų gerovę ir jai neprieštarauja. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartimi pripažintas Lietuvos Respublikoje Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimas dėl globos nustatymo yra pagrįstas vaikų interesais, kurie nustatyti ir pagal pačių vaikų, galėjusių išreikšti savo pažiūras bei pareikšti savo norus, nuomonę. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimas priimtas tik vieno iš tėvų interesais ir/ar nesuderinamas su vaikų gerove.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimą dėl globos nustatymo, nustatytų Europos konvencijoje dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo bei nurodytų V. J. prašyme peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartį, nėra. Todėl nėra ir pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartį, kuria pripažintas Austrijos Tulln‘o apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimas dėl globos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 818 straipsnio šeštąja dalimi,

nutaria:

Lietuvos Apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.