Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, e2-9326-642/2017

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-08-14
Bylos Nr.: e2-9326-642/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Žvinklytė
Ieškovas: M. E.
Atsakovas: akcinės bendrovės Nordea Bank, Lietuvoje
Advokatai: Viačeslavas Žarkovas, Edita Bartulevičiūtė

Kategorijos

2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
2.6.8.9Sutarčių vykdymas
2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.2.6.5Galutinis sprendimas

Civilinė byla Nr. e2-9326-642/2017Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06879-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.8.9; 2.6.8.11.1; 2.6.29.1; 3.2.4.11 3.2.6.5 (S)

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 14 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė,sekretoriaujant Joanai Runelienei,dalyvaujant ieškovės M. E. atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov),

atsakovo akcinės bendrovės Nordea Bank, Lietuvoje veikiančios per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, atstovei advokatei Editai Bartulevičiūtei,

trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų G. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. E. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Nordea Bank, Lietuvoje veikiančiai per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų G. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, dėl kredito sutarties atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti atsakovo vienašališką sprendimą dėl sutarties nutraukimo neteisėtu ir atnaujinti kredito sutartį Nr. BK06/12/51L su vėlesniais pakeitimais (papildomas susitarimas Nr. BKP07/11/28L) 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad 2006 m. gruodžio 7 d. akcinė bendrovė Nordea Bank, Lietuvoje veikianti per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, M. E. ir G. S. suteikė 175 000 Lt kreditą, pagal 2006 m. gruodžio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK06/12/51L, butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, kuris buvo įkeistas piniginės prievolės bankui įvykdymo užtikrinimui. 2007 m. lapkričio 8 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. BKP07/l 1/28L prie 2006 m. gruodžio 7 d. būsto kredito sutarties, kuriuo šalys padidino skolą kreditoriui 14 481 Eur (50 000 Lt). 2017 m. balandžio mėnesį M. E. buvo pranešta apie tai, kad kreditorius akcinė bendrovė Nordea Bank, Lietuvoje veikianti per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, už kredito sutarties sąlygos pažeidimą vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį Nr. BK06/12/51L. 2017 m. balandžio 28 d. bankas, atsakydamas į ieškovės atstovo prašymą, pateikė su sutarties nutraukimu susijusius dokumentus. Ieškovė nurodė, kad šiuo metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal M. E. ieškinį atsakovui G. S. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo, skolos už sumokėtą kreditą priteisimo. Taip pat šioje byloje G. S. pateikė priešieškinį dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo, bendro turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo. Nagrinėjamojoje byloje bankas įtrauktas trečiuoju asmeniu, nes vienas iš G. S. reikalavimų yra susijęs su buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalinimu. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu, kurio ieškovė negavo, informavo kredito gavėjus (skolininkus) apie tai, kad nepadengus kredito skolos iki 2016 m. spalio 28 d., kreditorius, remdamasis sutarties 10.1 punktu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsniu ir 6.874 straipsnio 2 dalimi, nuo 2016 m. spalio 28 d. vienašališkai nutrauks kredito sutartį. Ieškovė mano, kad sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, bankas negalėjo remtis kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 2 dalimi ir dėl šios priežasties sutarties nutraukimas šiuo pagrindu yra neteisėtas. Ieškovė pažymi, kad kredito gavėjai po kredito sutarties sudarymo tinkamai ir laiku vykdė savo įsipareigojimą 9 metus ir 4 mėnesius, tuo pačiu metu bankas kaltina kredito gavėjus skolos nemokėjimu tik tai už 5 mėnesius, per kurį negrąžinta 1,3 procentų nuo suteikto kredito ir 6 procentų nuo sumokėtos kredito dalies. Skolos nemokėjimas buvo laikinas, ieškovė nesiekė visiškai nevykdyti sutarties ir ji yra suinteresuota kredito padengimu, nes nori išsaugoti savo turtą.

Atsiliepimas

Atsakovas akcinė bendrovė Nordea Bank, Lietuvoje veikiantis per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad pagal 2006 m. gruodžio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/51L bankas įsipareigojo suteikti ieškovei ir kitam kredito gavėjui G. S. nurodyto dydžio kreditą. 2007 m. lapkričio 8 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 07/11/28L kredito valiuta buvo pakeista iš litų į eurus, be to, buvo suteikta papildoma kredito suma buto su rūsiu rekonstrukcijai ir remontui. Bankas savo pareigą išmokėti 63 402,83 Eur kreditą įvykdė. Kredito gavėjai įsipareigojo gražinti kreditą ir mokėti palūkanas pagal nustatyta mokėjimų grafiką, taip pat vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Kredito sutarties vykdymas yra užtikrintas iš banko suteikto kredito lėšų įsigyto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Kredito gavėjai ir uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ sudarė 2006 m. gruodžio 12 d. draudimo polisą, kuris buvo pakeistas 2007 m. lapkričio 28 d., kuriame nurodyta, kad naudos gavėjas yra bankas. Kredito gavėjai iš esmės nuo 2015 metų pradėjo pažeidinėti mokėjimo prievoles ir jų vykdymo terminus. Bankas ragino kredito gavėjus šalinti pažeidimus ir įspėjo apie teisines pasekmes, jeigu pažeidimai nebus pašalinti (pvz.: 2016 m. birželio 15 d. reikalavimas, 2016 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimas). Bankas 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymoje, atsakydamas į ieškovės advokato paklausimą, nurodė, jog vėluojama mokėti nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. ir susidaręs įsiskolinimas sudaro 1 117,04 Eur, tačiau skola nebuvo dengiama, apskritai paskutinį kartą kredito gavėjai pagal kredito sutartį yra mokėję tik 2016 m. rugsėjo 15 d. Kadangi pažeidimai vis didėjo, kredito gavėjai savo mokėjimo prievolių tinkamai vykdyti nepradėjo, bankas 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimu Nr. OUT-15746 apie vienašališką sutarties nutraukimą suteikė kredito gavėjams papildomą vieno mėnesio terminą (iki 2016 m. spalio 28 d.) pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimus, t. y. iki nustatyto termino padengti nuo 2016 m. gegužės 5 d. per beveik 6 mėnesius iš eilės susidariusią nesumokėtą skolą (925,19 Eur skola 2016 m. rugsėjo 28 dienai) ir visas kitas iki mokėjimo dienos susidariusias sumas bei įspėjo kredito gavėjus, kad jiems iki 2016 m. spalio 28 d. nepadengus visos susidariusios skolos, bankas nuo 2016 m. spalio 28 d. vienašališkai nutraukia kredito sutartį (t. y. kredito sutartis laikoma nutraukta nuo 2016 m. spalio 28 d.). Per banko nustatytą papildomą terminą kredito gavėjai nepadengė skolos, jų daromi pažeidimai toliau tęsėsi. Todėl kredito sutartis yra nutraukta nuo 2016 m. spalio 28 d. Apskritai paskutinį kartą kredito gavėjai yra mokėję tik 2016 m. rugsėjo 15 d. ir iki šiol nėra padengę nuo 2016 m. gegužės 5 d. susidariusios skolos. Po kredito sutarties nutraukimo tarp kredito sutarties šalių vyko susirašinėjimas. Ieškovė 2017 m. balandžio 18 d. raštu kreipėsi į banką nurodydama, kad ji tariamai nieko nežino apie kredito sutarties nutraukimą ir paprašė banko pateikti su nutraukimu susijusius dokumentus bei prašė atnaujinti kredito sutartį nurodydama, kad padengs įsiskolinimą. Bankas 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. OUT-7624 nurodė ieškovei, kad kredito sutartis nutraukta nuo 2016 m. spalio 28 d. ir pateikė 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą kopiją su įteikimo šaknelėmis. Bankas taip pat nurodė, kad svarstytų kredito sutarties atnaujinimo klausimą, jeigu kredito gavėjai iki 2017 m. gegužės 15 d. padengs dalį skolos (5 000 Eur), pateiks pajamas pagrindžiančius įrodymus, pateiks susitarimą su uždarąja akcine bendrove „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudiminės apsaugos atstatymo ir pateiks kredito dalies, skirtos įkeisto buto, remontui panaudojimo pagal paskirtį dokumentus. Bankas taip pat paaiškino, kad sudarant kokius nors susitarimus, turės dalyvauti abu kredito gavėjai. Į šį banko atsakymą ieškovė nereagavo. Kadangi kreditas buvo apdraustas, bankas, nutraukęs kredito sutartį, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos, pateikdamas 2016 m. lapkričio 23 d. paraišką. Atsakovas pažymi, kad kredito gavėjai patys kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo, patys kredito sutartyje (specialiosios dalies pabaigoje) patvirtino, kad su kredito sutarties ir visų pakeitimų sąlygomis susipažino. Be to, vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Atsakovas nurodo, kad kredito sutarties bendrosios dalies 10.1 punkte šalys susitarė, kad mokėjimo prievolių pažeidimas yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti kredito sutarti, ši sąlyga yra galiojanti ir privaloma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Bankas, laikydamasis kredito sutarties bendrosios dalies 10.1 punkte nurodytos sąlygos, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone. Ir tik tada, kai tapo akivaizdu, kad kredito gavėjai nepašalins pažeidimų ir nevykdys kredito sutarties (pranešimo apie nutraukimą išsiuntimo dienai skola buvo nuo 2016 m. gegužės 5 d. įmokos ir iki šiol kredito gavėjai nėra padengę skolos). Bankas pasinaudojo kredito sutarties bendrosios dalies 10.1 punkte nurodyta sąlyga (kas atitinka ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnį, 6.874 straipsnio 2 dalį) ir nuo 2016 m. spalio 28 d. nutraukė sutartį po beveik 6 mėnesius iš eilės (nuo 2016 m. gegužės 5 d. imtinai iki 2016 m. spalio 28 d.) trukusiu mokėjimo prievolių pažeidimu - nemokėjimo pagal grafiką (neskaitant ankstesnių vėlavimų). Be to, pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 241-181 „Dėl įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių patvirtinimo“ 16 punktą, 90 dienų besitęsiantis vėlavimas gali būti laikomas esminiu pažeidimu, kuris suteikia teisę bankui nutraukti sutartį. Kaip matyti pagal šioje byloje esančius faktus, kredito gavėjų vėlavimas nutraukimo dienai tesėsi 6 mėnesius iš eilės (nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. spalio 28 d. imtinai), t. y. net 176 dienas, kas beveik dvigubai viršija minėtą 90 dienų terminą. Tai reiškia, kad bankas kredito gavėjų atžvilgiu elgėsi maksimaliai geranoriškai, siekdamas bendradarbiauti ir iš karto nesiimti kraštutinės priemonės. Ieškovė neįrodė, kad dar iki pažeidimų jie kreipėsi į banką informuodami apie konkrečias aplinkybes, tariamai trukdančias jiems vykdyti mokėjimo prievoles. Taigi, iki nutraukimo patys kredito gavėjai į banką nesikreipė, nesiekė protingai spręsti problemų, nepateikė jokių duomenų bankui, iš kurių būtų galima tikėtis operatyvaus pažeidimų pašalinimo ir tolesnio tinkamo sutarties vykdymo. Reikšdama ieškinį, kuriuo iš esmės prašo atnaujinti kredito sutartį, ieškovė nepaneigė, kad neturi pakankamai pajamų prievolėms vykdyti, nepagrindė, kokios kredito gavėjų pajamos, išlaidos, skolos kitiems kreditoriams. Tokia situacija sąlygoja tai, kad kredito gavėjai yra nepajėgūs vykdyti įsipareigojimų, todėl, jeigu sutartis būtu atstatyta (nors tam pagrindo nėra), sutartis vėl būtų nutraukta dėl mokėjimo prievolių pažeidimų. Taigi, bankas (nukentėjusioji šalis) negali būti įpareigojamas patirti dar didesnius nuostolius negu patiria iki šiol, kadangi negauna to, ko tikėjosi sudarydamas sutartį (neatgauti suplanuotu grafiku paskolintų lėšų ir jų naudoti savo veikloje). Galiausiai, kredito sutarties apdraudimas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Būsto paskolų draudimas“ reiškia, kad bankas privalo kreiptis į uždarąją akcinę bendrovę „Būsto paskolų draudimas“ ne vėliau kaip per 300 dienų nuo pažeidimo padarymo, jeigu nori gauti išmoką, o uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ draudiminė apsauga galioja tik nutraukus kredito sutartį. Nuo pirmojo pažeidimo dienos (2016 m. gegužės 5 d.) iki šiol jau yra praėjusios 390 dienų. Kredito gavėjai ilgą laiką pažeidinėjo mokėjimų grafiką, nepateikė jokių duomenų apie jų realias galimybes tinkamai vykdyti mokėjimus, apskritai su banku nebendradarbiavo, todėl nebuvo ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jie būtų galėję tinkamai vykdyti sutartį. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės elgesys, kuomet ji reiškia ieškinį, tačiau net teismui nepateikia jokių įrodymų apie pažeidimų pašalinimą, apie kredito gavėjų galėjimą vykdyti įsipareigojimus. Atsakovas pažymi, kad ieškovės teigimu, ji negavo pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą ir nieko apie tai nežinojo, tačiau šis ieškovės teiginys yra neteisingas. Atsakovas pateikia rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą yra laikomas įteiktu tinkamai, kadangi bankas pranešimą išsiuntė registruota siunta su įteikimu net 5 bankui žinomais adresais.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad klausimą dėl ieškinio tenkinimo teismui palieka spęsti savo nuožiūra. Nurodo, kad ieškovei M. E. ir trečiajam asmeniui G. S. tinkamai nevykdant laisva valia 2006 m. gruodžio 7 d. kreditavimo sutartimi Nr. BK 06/12/51L bei 2007 m. lapkričio 8 d. papildomame susitarime Nr. BKP 07/11/28L prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka negrąžinant kredito ir tinkamai nemokant palūkanų, bankas 2016 m. spalio 28 d. nutraukė kreditavimo sutartį ir 2016 m. lapkričio 23 d. su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti kreipėsi į bendrovę dėl draudimo išmokos, t. y. dėl 49 120,02 Eur gavimo. Gavusi šį pranešimą, bendrovė pradėjo draudžiamojo įvykio tyrimą, kurio metu banko ir ieškovės M. E. bei trečiojo asmens G. S. 2016 m. lapkričio 23 d. raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ paprašė pateikti papildomus įrodymus dėl kredito dalies, skirtos būsto rekonstrukcijai ir remontui panaudojimo. Iki atsiliepimo teismui rengimo dienos uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ nėra gavusi atsakymo ir papildomų įrodymų dėl kredito dalies, skirtos būsto rekonstrukcijai ir remontui panaudojimo. Tiek ieškovė bei trečiasis asmuo G. S., tiek bankas siekė sukurti prievolinius teisinius santykius, ką ir padarė pasirašydami būsto kreditavimo sutartį, hipotekos lakštą, draudimo sutartį (polisą), kurie yra/buvo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės. Pagal kreditavimo sutartį, bankas ieškovei ir trečiajam asmeniui G. S. įsipareigojo išmokėti ir išmokėjo kreditavimo sutartimi šalių sulygtas sumas, ieškovė ir trečiasis asmuo G. S. iš banko kreditavimo sutartimi sulygtas lėšas/pinigus gavo ir turėjo pareigą šiuos pinigus grąžinti, laikantis būsto kredito sutarties sąlygų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovės M. E. atstovas advokatas Viačeslavas Žarkovas (Viačeslav Žarkov) ieškinį palaikė, prašė patenkinti, patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad M. E. buvo patyrusi traumą – kojos lūžį, ji turėjo gydytis ir tuo metu dėl kilusių problemų negalėjo mokėti įmokų bankui. Šiuo metu ieškovė yra nėščia, planuoja santuoką, augina 14 metų vaiką. Viena iš banko sąlygų dėl kredito sutarties atnaujinimo buvo tai, kad ieškovė turi sumokėti 5 000 Eur, tačiau M. E. tokių pinigų neturi. Jos vardu yra įregistruotas žemės sklypas ir nebaigtas statyti namas, tačiau šis nekilnojamasis turtas yra įsigytas už ieškovės močiutės pinigus ir ieškovė laisvai disponuoti šiuo turtu negali.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo akcinės bendrovės Nordea Bank, Lietuvoje veikiančios per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, atstovė advokatė Edita Bartulevičiūtė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti, patvirtino atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes. Paaiškino, kad ieškovė įmokų bankui nemokėjo šešis mėnesius, o sistemingai įmokas mokėti vėlavo jau nuo 2014 metų. Asmeninės ieškovės problemos negali būti pateisinama priežastimi laiku nemokėti įmokų bankui, be to, ieškovė bankui nepranešė apie jokias turėtas traumas, su banku nebendradarbiavo. Viena iš banko sąlygų dėl kredito sutarties atnaujinimo buvo tai, kad ieškovė turi sumokėti 5 000 Eur (3 000 Eur susidariusi skola ir 2 000 kaip garantas, kad ieškovė yra pajėgi tęsti sutartį). Ieškovė minėtos sumos nesumokėjo ir nepagrindė turėtų išlaidų dėl buto remonto. Dėl to, kad ieškovė nemoka jokių įmokų bankui, šis patiria nuostolius. Bankas tinkamai ir laiku siuntė pranešimus ir raginimus ieškovei jos sutartyje nurodytu adresu, jos darbovietės adresu ir kitais žinomais adresais. Ieškovei pranešimas dėl sutarties nutraukimo buvo įteiktas jos darbo vietoje, o G. S. per mamą ir per darbovietę. Ieškovė galėtų parduoti savo turimą nekilnojamąjį turtą ir padengti įsiskolinimą. Uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ priėmė sprendimą dėl išmokos išmokėjimo, todėl kredito sutarties jau negalima atnaujinti. Draudimo apsauga pasibaigė 2017 m. gruodžio mėnesį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo G. S. ieškinį palaikė, prašė patenkinti. Paaiškino, kad įmokų bankui nemokėjo, nes šiuo metu yra nagrinėjama kita civilinė byla. Jis prašo atnaujinti kredito sutartį, bet pats savarankiško civilinio ieškinio nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2006 m. gruodžio 7 d. tarp ieškovės M. E., G. S. ir atsakovo buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 06/12/51L, kuria bankas įsipareigojo suteikti nurodyto dydžio kreditą, kurio paskirti – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. 2007 m. lapkričio 8 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 07/11/28L kredito valiuta buvo pakeista iš litų į eurus, be to, buvo suteikta papildoma kredito suma buto su rūsiu, esančio Minijos g. 145-14, Klaipėdoje, rekonstrukcijai ir remontui. Bankas savo pareigą išmokėti kreditą įvykdė, t. y. išmokėjo iš viso 63 402,83 Eur kreditą, o kredito gavėjai įsipareigojo gražinti kreditą ir mokėti palūkanas pagal nustatyta mokėjimu grafiką, t. y. kiekvieno mėnesio 5 dieną, taip pat vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Kredito sutarties vykdymas yra užtikrintas iš banko suteikto kredito lėšų įsigyto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Pagal kredito sutarties 3.1.5 punktą, uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ir kredito gavėjų draudimo sutarties sudarymas (numatant banką naudos gavėju) buvo viena iš esminių sąlygų suteikiant kreditą. Atitinkamai kredito gavėjai ir uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ sudarė 2006 m. gruodžio 12 d. draudimo polisą, kuris buvo pakeistas 2007 m. lapkričio 28 d., kuriame nurodyta, kad naudos gavėjas yra bankas. Byloje esanti mokėjimų detalizacija patvirtina, kad kredito gavėjai nuo 2015 metų pradėjo pažeidinėti nustatytą mokėjimų grafiką, kredito gavėjai bankui paskutinį kartą pagal kredito sutartį yra mokėję 2016 m. rugsėjo 15 d. ir šiuo mokėjimu buvo dengiama tik dalis susidariusios skolos. Banko 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimai mokėti skolą patvirtina, kad atsakovas ragino kredito gavėjus pašalinti pažeidimus ir įspėjo apie teisines pasekmes. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimu Nr. OUT-15746 informavo kredito gavėjus apie tai, kad kredito gavėjai pažeidinėja mokėjimų grafiką ir pareikalavo ne vėliau kaip iki 2016 m. spalio 28 d. sumokėti bankui nuo 2016 m. gegužės 5 d. per beveik 5 mėnesius susidariusią skolą (925,19 Eur) ir visas kitas iki mokėjimo dienos susidariusias sumas. Kartu bankas įspėjo, kad jeigu iki 2016 m. spalio 28 d. kredito gavėjai nepašalins mokėjimo pažeidimų, bankas nuo 2016 m. spalio 28 d. vienašališkai nutraukia kredito sutartį. Duomenų, kad kredito gavėjai skolą sumokėjo, nebuvo pateikta, todėl atsakovas nuo 2016 m. spalio 28 d. vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Atsakovas kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Būsto paskolų draudimas“ ir pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. paraišką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. 2017 m. liepos 4 d. sprendimu dėl draudimo išmokos mokėjimo uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ nutarė išmokėti draudimo išmoką – 41 034,87 Eur. 2017 m. gegužės 15 d. pažyma apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus patvirtina, kad M. E. nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. spalio 24 d. buvo nedarbinga dėl nelaimingo atsitikimo buityje. „Sodros“ informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad M. E. gaunamas darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių): 2017 m. kovo mėnesį – 750,63 Eur, 2017 m. balandžio mėnesį – 407,16 Eur, 2017 m. gegužės mėnesį – 0,00 Eur, 2017 m. birželio mėnesį – 76 Eur.

Ieškovė reikalavimą dėl kredito sutarties atnaujinimo grindžia tuo, jog ji nebuvo tinkamai informuota apie kredito sutarties nutraukimą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, turi pagrindą konstatuoti, kad atsakovas šiuos ieškovės argumentus paneigė. Iš atsakovo teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą yra laikomas įteiktu tinkamai, kadangi bankas pranešimą išsiuntė registruota siunta su įteikimu visais 5 atsakovui žinomais adresais (t. y. bankas, siekdamas, kad kredito gavėjai būtų informuoti apie nutraukimą, siuntė korespondenciją ne tik kredito sutartyje nurodytu adresu, bet ir visais kitais bankui žinomais adresais, tokiu būdu maksimaliai rūpestingai ir daugiau nei reikalauja kredito sutarties bendrosios dalies 10.1 punktas, 13 punktas, įgyvendindamas pareigą informuoti): 1) kredito sutartyje kredito gavėjų nurodytu korespondencijos priėmimo (įkeisto turto adresu) adresu (duomenys neskelbtini)– siunta buvo grąžinta 2016 m. lapkričio 14 d. (pašto dėžutėje buvo palikti pranešimai) 2) ieškovės darbovietės (duomenys neskelbtini)– siunta buvo įteikta 2016 m. spalio 1 d. direktorei V. B.; 3) kredito gavėjo G. S. adresu, nurodytu hipotekos lakšte – (duomenys neskelbtini)– siunta buvo įteikta 2016 m. spalio 1 d. G. S. motinai A. S.; 4) kredito gavėjo G. S. darbovietės (duomenys neskelbtini) – siunta buvo įteikta 2016 m. spalio 3 d. personalo skyriaus vadovei J. R.. Ieškovei buvo žinoma esama situacija dėl skolos ir ji galėjo tikėtis bei suprasti, kad nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankas pateiks reikalavimą mokėti susidariusią skolą. Apie savo adreso pasikeitimą ieškovė banko neinformavo, todėl ieškovei tenka pareiga priimti korespondenciją jos pačios nurodytu adresu. Vertindamas nustatytas aplinkybes, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.17 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą; jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Duomenų, kad šalių pasirašytoje kreditavimo sutartyje ieškovės nurodyti kontaktiniai duomenys pranešimų siuntimo laikotarpiu būtų pasikeitę ir apie tai ieškovė būtų banką informavusi, nepateikta. Todėl teismas, ieškovės teiginius, kad ji apie kredito sutarties nutraukimą sužinojo tik 2017 m. balandžio mėnesį, vertina kritiškai, pažymint tai, kad ieškovei buvo žinoma aplinkybė, kad ji su banku yra pasirašiusi kredito sutartį ir kaip rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai šaliai, preziumuojama jos pareiga bankui nurodyti tikslų savo gyvenamosios vietos adresą buvo žinoma. Be to, pažymėtina tai, kad ir dabar ieškovė, reikšdama ieškinį dėl kredito sutarties atnaujinimo nurodo tuos pačius savo kontaktinius duomenis, t. y. tą patį savo gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Svarbu paminėti ir kredito sutarties bendrosios dalies 13 punktą, kuriame nurodyta, kad „Yra susitariama, kad registruotu paštu siunčiamas raštiškas šalies pranešimas laikomas gautu kitos šalies vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo pranešimo ar kad kitos šalies veiksmai neatitinka šios sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu“. Taigi, byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina aplinkybes, jog atsakovo raginimai, pranešimai apie susidariusį įsiskolinimą bei įspėjimas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo buvo įteikti ieškovei tinkamai ir kad apie sutarties nutraukimą ieškovei buvo žinoma.

Ieškovės nuomone, sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, bankas negalėjo remtis kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 2 dalimi, todėl dėl šios priežasties sutarties nutraukimas šiuo pagrindu yra neteisėtas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalį – šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalis).

Šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 10.1 punkte buvo numatyta, kad: „jeigu Kredito gavėjai nesumoka laiku bet kokios pagal šią sutartį mokėtinos sumos ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal šią sutartį, pranešdamas apie tai kredito gavėjams raštu ne vėliau kaip prieš 10 (dešimt) kalendorinių dienų. Kredito gavėjams per aukščiau nurodytą terminą padengus įsiskolinimą, kurio mokėjimo terminai suėję, ši sutartis nebus nutraukiama“. Be to, kaip jau minėta anksčiau, pagal šios sutarties 13 punktą – registruotu paštu siunčiamas raštiškas šalies pranešimas laikomas gautu kitos šalies vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo pranešimo ar kad kitos šalies veiksmai neatitinka šios sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu.

Šalių valios autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai. Pirma, tam, kad sutartis galiotų, šalys turi susitarti dėl visų esminių jos sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.162 straipsnis). Antra, sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.3 straipsnio 3, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis Nr. 3K-7-297/2012). Taip pat teismų praktikoje nurodyta, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnis, 6.59 straipsnis), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovės (kredito gavėjų) įsipareigojimų nevykdymas nebuvo vienkartinis, priešingai – kredito gavėjai nuo 2015 metų pradėjo pažeidinėti mokėjimo prievoles ir jų įvykdymo terminus. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų įrodymų, byloje esančios kredito gavėjų grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacijos: 2016 m. kovo 5 d. įmoka buvo baigta dengti tik 2016 m. liepos 11 d.; 2016 m. balandžio 5 d. įmoka – tik 2016 m. rugsėjo 15 d.; 2016 m. gegužės 5 d. įmoka – 34,91 Eur palūkanos už kredito naudojimą sumokėtos 2016 m. birželio 8 d., tuo tarpu iš 182,21 Eur kredito įmokos 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo padengta tik 75,15 Eur, likusi dalis nesumokėta; 2016 m. birželio 5 d. įmoka – 29,83 Eur palūkanos už kredito naudojimą sumokėtos 2016 m. birželio 8 d., tuo tarpu iš 184,12 Eur kredito įmokos nepadengta jokia dalis; 2016 m. liepos 5 d. įmoka – 28,76 Eur palūkanos už kredito naudojimą sumokėtos 2016 m. liepos 11 d., tuo tarpu iš 185,19 Eur kredito įmokos nepadengta jokia dalis; 2016 m. rugpjūčio 5 d. įmoka – nepadengta. Ieškovė, nuo 2016 m. gegužės 5 d. nesumokėdama susidariusios skolos, t. y. nevykdydama sutarties iki sutarties nutraukimo dienos (2016 m. spalio 28 d.) beveik 6 mėnesius iš eilės ir iki tol taip pat pažeidinėdama mokėjimo prievoles, negalėjo tikėtis kitokio rezultato, kaip kredito sutarties nutraukimas. Be to, terminas pažeidimams pašalinti buvo pakankamas. Ieškovė (kredito gavėjai) žinojo apie pažeidimus ir jų geranoriškai nepašalino, vis tęsė nemokėjimą pagal grafiką. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bankas ragino kredito gavėjus šalinti pažeidimus, įspėjo apie pasekmes. Pagal faktinę bylos situaciją matyti, kad iki kredito sutarties nutraukimo momento ieškovei faktiškai buvo suteiktas beveik 6 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti, bet ieškovė (kredito gavėjai) net per tokį ilgą laiką pažeidimų nepašalino, o juos vis tęsė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nepateikė bankui ir šiuo metu nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, kad ji turėjo/turi galimybę padengti skolą per banko nustatytą ar per įstatymo nustatytą 30 dienų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6.218 straipsnis) terminą. Ieškovė neįrodė, kad ji pašalino ar objektyviai galėjo pašalinti pažeidimus per įstatymo nustatytą terminą (30 dienų; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė nepažeidė sutarties ar kad jos (kreditų gavėjų) pažeidimas negali būti laikomas tokiu, kuris suteiktų teisę nutraukti sutartį. Ieškovės įvykdytas kredito sutarties pažeidimas teismo vertinamas kaip esminis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

Pažymėtina, kad minėta kreditavimo sutarties bendrosios dalies 10.1. punkto sąlyga ieškovės (kredito gavėjų) atžvilgiu buvo taikyta žymiai palankiau, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, 2016 m. birželio 15 d. bei 2016 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimais mokėti skolą kredito gavėjai buvo raginami sumokėti pradelstas įmokas ir palūkanas bei informavo, kad to nepadarius, bankas turės teisę nutraukti sutartį.

Ieškovei (kredito gavėjams) toliau delsiant vykdyti savo įsipareigojimus 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą suteikė kredito gavėjams papildomą vieno mėnesio terminą (iki 2016 m. spalio 28 d.) pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimus ir įspėjo, kad jiems nepadengus visos susidariusios skolos, bankas nuo 2016 m. spalio 28 d. nutrauks kredito sutartį. Ieškovei (kredito gavėjams) nepašalinus mokėjimo prievolių pažeidimų, nebendradarbiaujant su atsakovu, bankas 2016 m. spalio 28 d. nutraukė kredito sutartį. Tai reiškia, kad atsakovas nepasinaudojo realia sutarties sąlyga, nes nenutraukė sutarties pagal 10.1 punktą pažodžiui, t. y. iš karto po nemokėjimo pranešimo praėjus net ir didesniam kaip 10 dienų terminui. Teismas mano, kad atsakovas suteikė ieškovei (kredito gavėjams) protingą terminą vykdyti sutartį, todėl atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas buvo adekvati priemonė atsakovo, kaip kredito davėjo, teisių pažeidimui pašalinti.

Nors pagal teismų praktiką sutarties sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau šiuo atveju nustačius, kad atsakovas faktiškai ėmėsi veiksmų dėl sutarties nutraukimo esant gerokai ilgesniam prievolių nevykdymo terminui, ir kredito sutarties nutraukimą pripažinus teisėtu, darytina išvada, kad sutarties 10.1 p. sąlygos pripažinimas nesąžininga bei neteisėta nesukeltų jokių pasekmių.

Dėl galimybės atnaujinti sutartį, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. OUT-7624 atsakė ieškovei, kad kredito sutartis yra nutraukta nuo 2016 m. spalio 28 d. ir, kad atsakovas svarstytų sutarties atnaujinimo klausimą, jeigu ieškovė iki 2017 m. gegužės 15 d. padengtų dalį skolos (5 000 Eur), pateiktų kredito gavėjų finansinės padėties pagerėjimą įrodančius dokumentus, pateiktų bankui uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas” sutikimą dėl draudimo apsaugos atstatymo pagal draudimo polisą Nr. BPD 030412, pateiktų bankui kredito dalies, skirtos įkeisto turto remontui panaudojimo pagal paskirtį įrodymus. Pažymėtina, kad ieškovė (kredito gavėjai) iki nurodyto termino neįvykdė nei vienos iš banko siūlomų sąlygų. Teismas mano, kad siekiant geranoriškai bendradarbiauti su banku, atsakovo sąlygas buvo galima realiai įgyvendinti ir išvengti tolimesnių neigiamų pasekmių. Be to, pažymėtina tai, kad šioje byloje ieškovė, prašydama atnaujinti kredito sutartį, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų apie pagerėjusią finansinę padėtį ir galimybę tinkamai vykdyti turėtus įsipareigojimus bankui. Priešingai, byloje pateikti „Sodros“ informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad M. E. gaunamas darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) sudaro: 2017 m. kovo mėnesį – 750,63 Eur, 2017 m. balandžio mėnesį – 407,16 Eur, 2017 m. gegužės mėnesį – 0,00 Eur, 2017 m. birželio mėnesį – 76 Eur, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, kad ieškovė laukiasi, augina 14 metų vaiką, ketina sukurti santuoką. Šie duomenys tik patvirtina, kad šiuo metu M. E. finansinė padėtis nėra stabili ir ji neturi jokių realių galimybių tinkamai vykdyti prievoles.

Kadangi ieškovės ieškinys iš esmės atmestinas, jai nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė rašytiniais įrodymais pagrįstas 1 981,72 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovui iš ieškovės priteistina 1 981,72 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės M. E. atsakovui akcinei bendrovei Nordea Bank, Lietuvoje veikiančiai per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, 1 981,72 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą septyniasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Danutė Žvinklytė