Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. 2021 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo, sporto ir mokslo ministro 2021 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. P-129 „Dėl B. B. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad tarp jo ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (toliau – ir Agentūra) vyksta darbo ginčas dėl neteisėto papildomo susitarimo prie darbo sutarties nutraukimo. Agentūra laikosi pozicijos, kad papildomą darbo susitarimą nutraukęs asmuo turėjo tam įgaliojimus, nes veikė Įsakymo pagrindu. Pareiškėjas manė, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, t. y. laikinai nesant Agentūros direktoriaus, jo funkcijas gali atlikti vienas iš direktoriaus pavaduotojų, tačiau Agentūra neturi direktoriaus, o B. B. yra tik vyriausioji patarėja.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo G. K. skundą ir nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti jam skundo kopiją su priedais ir sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

Teismo vertinimu, Įsakymas iš esmės nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Panaikinus Įsakymą, jo subjektinių teisių ir pareigų apimtis nepakeis, nes Įsakymu, esant tarnybiniam būtinumui, į kitas pareigas perkeliama B. B., o ne pareiškėjas. Kadangi Įsakyme nėra suformuluota jokių privalomųjų nurodymų pareiškėjui, jis negali būti administracinio ginčo nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas R. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Tvirtina, kad Įsakymas turėjo įtakos jo teisiniai padėčiai, nes ginčijamu administraciniu aktu buvo suteikti darbdavio įgaliojimai B. B., kuri nutraukė su pareiškėju sudarytas pagrindinę ir papildomą darbo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles.

Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, tiek pareiškėjas atskirajame skunde iš dalies netinkamai nustatė atsisakymo priimti skundą pagrindą. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, kadangi administracinis aktas, kuriuo valstybės tarnautojas yra perkeliamas į kitas pareigas, sukelia aiškias ir akivaizdžias tiesiogines teisines pasekmes. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju teismui iš tikrųjų kilo klausimas dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo reikalauti Įsakymo panaikinimo, t. y. ar Įsakymas sukelia teisines pasekmes būtent pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pabrėžęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016). Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo (žr., pvz., 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-394-520/2019). Kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galbūt neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai būtų tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Administracinis aktas gali sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ir tretiesiems asmenims, kuriems aktas nėra skirtas (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-769-552/2018).

Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą (prašymą) kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat turėtų būti suprantamos taip, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Iš pirmosios instancijos teismo motyvų matyti, jog teismas šiuo atveju iš esmės vertino pareiškėjo suinteresuotumą materialiąja prasme. Tačiau reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu, kuomet priimamas sprendimas dėl bylos esmės. Jei teismas nustatytų, kad pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, siekdamas apginti ne savo, o kitų asmenų teises, ABTĮ taikymo požiūriu tai reikštų, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl administracinio ginčo išsprendimo. Tuo pačiu tai reikštų, kad anksčiau aptartų ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos teisės pažeidimą ir ją ginti vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų būdų, o tai yra pagrindas pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir jį atmesti.

Akcentuotina ir tai, kad, pagal ABTĮ 53 straipsnį, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.

Taigi pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog skundas buvo paduotas ne to asmens, pirmiausiai turėjo pareiškėjo sutikimu pakeisti netinkamą pareiškėją tinkamu, t. y. pasiūlyti pareiškėjui tai padaryti, remdamasis ABTĮ 53 straipsniu. ABTĮ 53 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama įgyvendina proceso ekonomiškumo principą, turintį šiuo atveju užtikrinti, kad tam tikrą laiką besitęsiantis procesas nebūtų užbaigtas (nurodant galimybę inicijuoti kitą bylą) dėl procesinių kliūčių, kurios gali būti pašalintos teisme nagrinėjamoje vienoje byloje.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo buvimo, taip pat Įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo, nes tai yra materialiosios teisės klausimai, kurie negali būti vertinami sprendžiant dėl procesinio pobūdžio aplinkybių, lemiančių, ar gali vykti teismo procesas, buvimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.