Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Irenai Maksimovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. I. (J. I.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. I. 2017-06-15 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė skundą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-05-22 sprendimą Nr. S-110 (7-61/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017-02-23 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-78.

Paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija bei Valstybinė mokesčių inspekcija ginčijamais sprendimais neįvertino visų apmokestinimui reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vadovavosi apmokestinimą gyventojų pajamų mokesčiu reguliuojančių teisės aktų nuostatomis, mokestinis patikrinimas atliktas bei jo rezultatai įforminti pažeidžiant mokestinių patikrinimų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo teigimu, jo mokestinį patikrinimą buvo pavesta atlikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau 2016-12-15 patikrinimo akte nurodyta, kad mokestinį patikrinimą atliko VMI pareigūnė. Remiantis mokestinį patikrinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, centrinis mokesčių administratorius negalėjo pradėti mokestinio patikrinimo pagal vietos mokesčių administratoriaus pavedimą – sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo turėjo priimti tas vietos mokesčių administratorius, kurio pareigūnui pavedimu buvo pavesta tikrinti mokesčių mokėtoją. Pažymėjo, kad struktūriniai pakeitimai inspekcijos viduje negali būti laikomi pagrindu nesivadovauti galiojančiais teisės aktais. Todėl, anot pareiškėjo, patikrinimo aktą surašė ir ginčijamą sprendimą dėl jo patvirtinimo priėmė subjektas, neturintis tokios teisės.

Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtinas sumas, nesurinko pakankamai duomenų, o turimą informaciją vertino neteisingai. Mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestinamoms pajamoms priskyrė (duomenys neskelbtini) piliečio J. Ž. (J. Ž.) pagal pasaugos raštelius perduotas lėšas. Pagal susitarimą su J. Ž., į pareiškėjo vardu atidarytas sąskaitas, per tarpininkę E. D., buvo pervedinėjamos lėšos, o pareiškėjas gaunamoms sumoms surašydavo pasaugos raštelius. Pareiškėjas neturėjo teisės šiomis lėšomis disponuoti. Visos pervestos lėšos buvo grąžintos J. Ž., o mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėjas minėtomis lėšomis galėjo naudotis kaip savo asmeninėmis pajamomis. Pats J. Ž. šių aplinkybių patvirtinti negali, nes pradėjus mokestinį patikrinimą nutraukė visus ryšius tiek su pareiškėju, tiek su E. D..

Pareiškėjo teigimu, mokesčio apskaičiavimui taikant turinio viršenybės prieš formą principą, būtina nustatyti, kad sandoris ar bet kokia ūkinė operacija sudaryta turint tikslą gauti mokestinę naudą. Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas visiškai neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, o vien tik faktas, kad pareiškėjas į savo banko sąskaitą gavo kito asmens lėšas, negali patvirtinti pareiškėjo piktnaudžiavimo. Be to, mokesčių administratorius turėjo nustatyti ne tik lėšų gavimo faktą, bet ir už ką šios lėšos buvo gautos, taigi ar lėšos atitinka pajamų sampratą, įtvirtintą Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad dėl norminiais aktais įtvirtintų struktūrinių pakeitimų nuo 2016-11-01 vietos mokesčių administratorius nebevykdo jam priskirtos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės funkcijos ir šiame vietos mokesčių administratoriuje buvo reorganizuotas šią kontrolės funkciją įgyvendinantis padalinys (jį prijungiant prie VMI). Todėl aplinkybė, jog patikrinimo aktą ir sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmė ne pavedimą tikrinti išrašęs vietos mokesčių administratorius, nesudaro pagrindo išvadai, kad patikrinimo aktą ir sprendimą dėl patikrinimo akto priėmė neįgaliota institucija.

Atsakovės teigimu, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad E. D. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 – 2014 m. laikotarpiu pervedė 592 479,46 Lt sumą, o J. I. į E. D. sąskaitą pervedė 264 391,60 Lt sumą. E. D. pervedinėdavo lėšas, kurios buvo saugomos pareiškėjo banko sąskaitoje, o pareiškėjas minėtoms sumoms surašydavo pasaugos raštelius, kuriuos perduodavo E. D.. Taip pat nustatyta, kad iš J. J. vardu (duomenys neskelbtini) valstybėje registruotos banko sąskaitos į pareiškėjo sąskaitą pervesta 794 144 Lt, iš jų: 2010-07-15 – 276 224 Lt, 2012-04-27 – 517 920 Lt, mokėjimo paskirtis nenurodyta. Tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra fizinio asmens pajamos, kurios patvirtintų, kad pinigai buvo tik saugomi. Nepateikus įrodymų, kad tokios lėšos nėra fizinio asmens pajamos ar tai yra neapmokestinamosios pajamos, nuo tokių gautų pajamų turi būti skaičiuojamas GPM. Mokesčių mokėtojo teikti paaiškinimai ir dokumentai buvo prieštaringi bei nepatvirtinti kitų asmenų, tad mokesčių mokėtojas nepagrindė savo pozicijos, kad į jo asmeninę sąskaitą pervesti pinigai nėra jo pajamos. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gautomis lėšomis siekė ekonominės naudos: formavo indėlius, gavo palūkanas, kurias deklaravo pateiktose metinėse pajamų deklaracijose. Į pareiškėjo banko sąskaitą iš J. J. ir E. D. gauti bankiniai pavedimai yra kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos. Mokesčių mokėtojo pateikti pasaugos rašteliai gauti iš J. Ž. banko pavedimais gautoms sumoms pateisinti neatitinka tikrojo ūkinės operacijos turinio ir sudaryti siekiant išvengti gautų pajamų apmokestinimo. Todėl laikytina, kad pareiškėjas nedeklaravo 1 122 231,86 Lt ((592 479,46 Lt – 264 391,60 Lt) + 794 144 Lt) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas mokestinio tyrimo metu (2015-10-20) pateikė patikslintą 2013 m. pajamų deklaraciją ir papildomai deklaravo vertybinių popierių pardavimo pajamas – 172 640 Lt, vertybinių popierių įsigijimo išlaidas – 5 000 Lt ir nuo apmokestinamosios 167 640 Lt sumos apskaičiavo mokėtiną 25 146 Lt GPM. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas klaidingai deklaravo vertybinių popierių pardavimo pajamas. Pareiškėjas pajamas už akcijų pardavimą, kai valdė 50 proc. akcijų, gavęs 69 056 Lt apmokestinamų pajamų privalėjo deklaruoti tik 2013 m. gautas sumos dalis (69 056 Lt, o ne 172 640 Lt), atimti vertybinių popierių įsigijimo išlaidas – 5 000 Lt ir nuo apmokestinamosios 64 056 Lt (69056 Lt – 5000 Lt) sumos apskaičiuoti mokėtiną GPM, 2014 m. už akcijų pardavimą gavęs 41 364,54 Lt pajamų pritaikęs 10 000 Lt lengvatą, nuo 31 364,54 Lt (41 364,54 Lt – 10 000 Lt) sumos apskaičiuoti mokėtiną GPM.

Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenims nustatyta, kad VMI 2016-12-15 patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-732 apskaičiavo pareiškėjui 46 455,06 Eur gyventojų pajamų mokesčio.

VMI 2017-02-23 sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-78 patvirtino 2016-12-15 patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-732 ir jame apskaičiuotą 46 455,06 Eur gyventojų pajamų mokestį, apskaičiavo 22 883,19 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių bei skyrė 9 899 Eur gyventojų pajamų mokesčio baudą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017-02-23 sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-78 pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2017-05-22 sprendimu Nr. S-110 (7-61/2017) nusprendė patvirtinti VMI 2017-02-23 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-78.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017-02-23 sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-78 bei Mokestinių ginčų komisijos 2017-05-22 sprendimu Nr. S-110 (7-61/2017) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Byloje yra kilęs ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas).

Pareiškėjo teigimu, VMI 2017-02-23 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-78 priimtas subjekto, neturinčio teisės priimti tokį sprendimą, todėl teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, pirmiausia analizuos centrinio mokesčių administratoriaus ir vietos mokesčių administratoriaus funkcijas.

Mokesčių administravimo 2 straipsnio 23 dalis įtvirtina, kad mokestinis patikrinimas – tai mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 7 punktą, centrinis mokesčių administratorius kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. Tuo tarpu vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 7 punktu, vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją atlieka tokią pačią funkciją, t. y. kontroliuoja ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. Iš šių nuostatų matyti, kad mokestinį patikrinimą atlikti ir sprendimą dėl jo priimti turi teisę tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek ir vietos mokesčių administratorius.

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015-12-21 pavedimu tikrinti Nr. (4.65) FR0773-3526 pavedė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausiajai specialistei A. R. patikrinti pareiškėjo mokesčių ir įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga III t., b. l. 114). VMI 2016-11-09 priedas Nr. (21.59-32) FR0773-2778 patvirtina, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausiąją specialistą A. R. pakeitė VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausioji specialistė A. R., pakeitimas padarytas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos struktūrinių pokyčių (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga III t., b. l. 133). Apie nurodytų patikrinimą atliekančio asmens pareigų pakeitimą pareiškėjas informuotas VMI 2016-11-15 raštu Nr. (21.165) RKD-83 (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga III t., b. l. 134).

Vadovaujantis VMI 2016-06-23 viršininko įsakymu Nr. V-341 "Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos struktūros patvirtinimo" nuo 2016-11-01 panaikintas Vilniaus AVMI Kontrolės departamentas ir, nuo 2016-11-01 įsigaliojus VMI viršininko 2006-09-15 įsakymo Nr. V-305 "Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo" pakeitimui Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamentas prijungtas prie VMI Kontrolės departamento. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų surašyti patikrinimo aktai, dėl kurių iki Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento prijungimo prie VMI Kontrolės departamento nebuvo priimti sprendimai dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tvirtinami VMI, vadovaujantis nurodytomis MAĮ 132 straipsnio nuostatomis. Todėl ginčo atveju nustatytos aplinkybės, jog sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmė ne patikrinimo aktą surašęs vietos mokesčių administratorius (Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija), o centrinis mokesčių administratorius (VMI), kuriam MAĮ yra priskirta mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo kontrolės funkcija, nesudaro pagrindo išvadai, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo priimtas pažeidžiant nustatytą tvarką. Todėl pareiškėjo skundo motyvai nesudaro pagrindo ginčijamo VMI 2017-02-23 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo naikinti kaip nepagrįsto šiuo aspektu.

Vertinant bylos faktines aplinkybes, aktualus Mokesčių administravimo įstatymo 10 str. kuriame nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, nurodoma, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

Pagal mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio 2 straipsnio 14 dalimi, pajamos – tai pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus nurodytoje dalyje numatytas išimtis. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu gavo 1 122 231,86 Lt kitų pajamų, kurios Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatyta tvarka nebuvo apmokestintos, t. y. 2010 m. gavo 276 224 Lt iš J. J., 2011 m. gavo 192 147,21 Lt iš E. D., 2012 m. gavo 606 478 Lt (517 920 Lt iš J. J. ir 88 558 iš E. D.), 2013 m. gavo 33 658,67 iš E. D., 2014 gavo 13 723,98 iš E. D.. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnį, pajamos turėjo būti apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu. Pareiškėjas fakto, kad šios lėšos buvo gautos neginčija, tačiau pareiškėjo teigimu, jis neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, vien faktas, kad pareiškėjas į savo banko sąskaitas gavo kito asmens lėšas negali patvirtinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo teise, todėl mokesčių administratorius, vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu, turėjo nustatyti ne tik lėšų gavimo faktą, bet ir aplinkybę, kad lėšos atitinka pajamų sąvoką GPM įstatymo prasme.

Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiu gautos lėšos negali būti priskirtos apmokestinamoms pajamoms Gyventojų pajamų mokesčio 2 dalies 14 punkto prasme. Pareiškėjas 2017-11-09 paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad J. Ž. perdavinėjo pinigus E. D. tiek grynaisiais, tiek pavedimais per E. D., o E. D. pareiškėjui grynuosius pinigus perdavinėjo darbe arba gaudavo pavedimus iš jos vardu atidarytos sąskaitos. Nurodė, kad ne visos lėšos perduotos pareiškėjui buvo panaudotos indėlių sudarymui, be J. Ž. žinios pareiškėjas jokių finansinių operacijų su perduotais pinigais nedarė (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga t. III, b. l. 26). Pareiškėjo supratimu, jo sąskaitose saugomi pinigai galėjo būti panaudoti žemės sklypo pirkimui (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga t. III, b. l. 27).

Nors pareiškėjo teigimu, lėšos į pareiškėjo banko sąskaitą gautos pasaugos pagrindu, teismas pastebi, kad tokių įrodymų byloje nėra. Vien pareiškėjo pateikti pasaugos rašteliai niekaip nepagrindžia J. Ž. valios perduoti pareiškėjui ir įpareigoti saugoti perduotas pinigines lėšas. Iš pasaugos raštelių turinio matyti, kad juos pasirašė tik vienas pareiškėjas, jokio J. Ž. patvirtinimo apie pareiškėjui perduotas saugoti lėšas nėra (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga t. IV, b. l. 107–119). Iš užsienio valstybių mokesčių administracijų gautos arba joms pateiktos informacijos panaudojimo ataskaita 2047-01-05 patvirtina, kad Rusijos mokesčių administratoriaus 2016-10-06 gautame atsakyme J. Ž. nurodė, kad su J. I., E. D. ir J. J. nėra pažįstamas, jokių sutarčių su jais nesudarinėjo ir piniginių lėšų per trečiuosius asmenims jiems neperdavinėjo (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga t. III, b. l. 77). Pažymėtina, kad byloje nėra jokios medžiagos, kurios pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog J. Ž. išreiškė valią perduoti lėšas pasaugai į pareiškėjo banko sąskaitą per tarpininkę E. D..

Be to, pastebėtina, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vienas kitam. Nors pareiškėjas 2015-11-30 atsakymo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai papildyme pridėjo pasaugos raštelius J. Ž. (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga, t. IV, b. l. 80), 2016-11-04 paaiškinime Nr. (21.108-32) 460-2 nurodė, kad rašytinių dokumentų apie tai, jog J. Ž. pareiškėjui perdavė pinigus neturi ir pateikti negali (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga, t. IV, b. l. 114). Taip pat pastebėtina, kad iš pradžių pareiškėjas nurodė, jog pinigai pervedami jam J. Ž. siekiant įsigyti žemės sklypą (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga, t. III, b. l. 18), vėliau 2015-11-30 atsakymų papildyme nurodė, kad pinigai tik galėjo būti panaudoti žemės sklypui, tačiau pinigų panaudojimo klausimo J. Ž. su pareiškėju neaptarinėjo (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga, t. III, b. l. 27).

Nagrinėjamos bylos atveju remtis liudytojos E. D. parodymais taip nėra pagrindo. Teismo posėdžio metu liudytoja E. D. negalėjo pateikti objektyvių duomenų dėl kokių priežasčių ji buvo pasitelkta kaip tarpininkė pervedant pinigus iš J. Ž. į pareiškėjo banko sąskaitą, negalėjo nurodyti kokiu tikslu pinigai pareiškėjui buvo pervedinėjami. Paprašyta paaiškinti pinigų pervedimo tikslą, liudytoja paaiškino, J. Ž. teigimu, Rusijoje pinigus laikyti buvo nesaugu, todėl siekiant juos apsaugoti jie buvo pervedami saugoti pareiškėjui.

Dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11).

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad į banko sąskaitą gaunamos lėšos priklausė ne jam ir kad šios lėšos negali būti apmokestinamos. Formalaus pobūdžio įrodymai, tokie kaip pasaugos rašteliai, nenuoseklūs parodymai, nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų vienareikšmiškų aplinkybių dėl pareiškėjo naudai į jo banko sąskaitą pervestų lėšų. Teismo vertinimu, vidutinio apdairumo bei rūpestingumo asmuo, gaudamas kitam asmeniui priklausančias lėšas į savo banko sąskaitą turėtų suprasti tiek tokių lėšų gavimo tikslą, tiek turėti šalių susitarimą patvirtinantį dokumentą. Šiuo atveju konkretaus tikslo kodėl lėšos buvo pervedinėjamos į pareiškėjo sąskaitą jis nenurodė, taip pat negalėjo paaiškinti aplinkybės, kodėl lėšų pervedimas vyko per tarpininkę, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių abiejų šalių susitarimą saugoti pervedamas lėšas. Byloje taip pat nėra jokių rašytinių duomenų, kad iš pareiškėjo banko sąskaitos išgrynintos lėšos buvo atiduotos J. Ž.. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog į jo banko sąskaitą gautos lėšos nepriklauso apmokestinamų pajamų kategorijai, o mokesčių administratorius objektyviais duomenimis pagrindė, kad pareiškėjo naudai lėšos buvo pervestos į jo banko sąskaitą, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias pajamas priskyrė kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms ir jas apmokestino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. nustatytu tarifu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Mokestinių ginčų komisijos 2017-05-22 sprendimas Nr. S-110 (7-61/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017-02-23 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-78 priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo J. I. (J. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.