- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- ATP-1100-579/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-01023-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Evaldas Gražys
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutarties A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013-06-06 Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiasis specialistas M. M. (toliau-Institucija) priėmė nutarimą, kuriuo A. Ž. už ATPK 124² str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą paskyrė 1500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių laikotarpiui, nes jis 2012-12-22, 09 val., 30 min., (duomenys neskelbtini), chuliganiškai vairavo automobilį nesilaikydamas atsargumo ir keldamas pavojų kitiems asmenims t. y. pėsčiajai, važiavo ant pėsčiosios be jokio aiškaus tikslo ir motyvo dėl chuliganiškų paskatų dėl ko ši slydo ir rėmėsi į variklio dangtį, tam kad užtikrintų savo saugumą. Tokiais savo veiksmais A. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdamas su šiuo nutarimu A. Ž. jį skundė apylinkės teismui. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, įvertinęs skundą padavusio asmens, liudytojų, nutarimą priėmusios Institucijos atstovo paaiškinimus bei kitus byloje surinktus duomenis, sprendė, jog A. Ž. skundas nepagrįstas. Jo kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Teismas pažymėjo, jog ir savavališkas E. V. elgesys, už kurį jai paskirta nuobauda, nesudaro pagrindo vairuojant automobilį elgtis chuliganiškai jos atžvilgiu sudarant pavojų sveikatai.
A. Ž. šią nutartį skundžia Kauno apygardos teismui ir prašo ją bei Institucijos 2013-06-06 nutarimą panaikinti. Teigia, jog byloje netinkamai įvertinti įrodymai -liudytojų parodymai. E. V. byloje Nr. 64-2-AP-1167 teigė, kad išėjusi pasiaiškinti su A. Ž. dėl važiavimo į liudytojos užimtą vietą, E. V. paėmusi vazą, kuri buvo patraukta, pajuto kaip į kojas atsirėmė automobilis. Nuo automobilio pastūmimo E. V. paslydo ir su vaza griebėsi už automobilio variklio dangčio. Toje byloje liudytoja J. Š. nurodė, kad E. V. paėmusi vyriškio patrauktą vazą, paklausė jo, ar ilgai stovės, tačiau jis nieko neatsakė ir važiavo tiesiai į E. V.. Tuo metu dėmesį nukreipė į klientą ir išgirdo bumbtelėjimą. Liudytoja M. B. parodė, jog E. V. paklausus, ar vyriškis ilgai stovės, pastarasis atsakė, kad tai ne jo reikalas, ko ji laukia, ir automobilis pradėjo judėti į priekį. Priešais automobilį ėjo E. V., laikydama vazą. Automobilis atsirėmė į E. V. ir ją stūmė apie metrą į priekį. M. B. pradėjo rėkti, kad ant žmogaus važiuoja, bet automobilis nestojo. Kadangi lauke buvo slidu, E. V. paslydo ir rankose laikyta vaza atsirėmė į automobilio priekinį variklio dangtį. Liudytoja J. K. teigė, kad išgirdusi triukšmą pamatė kaip tamsiai raudonos spalvos automobilis važiuoja ant E. V., kuri rankose laikė vazą, automobilis atsirėmė į E. V. kojas, E. V. paslydo ir jai iškrito iš rankų vaza ant automobilio priekinio variklio dangčio. Teismo posėdžio metu liudytoja M. B. nurodė, jog apeliantas E. V. kliudė nueinančią, tuo tarpu E. V. nurodė, kad ji kliudyta stovinti į apeliantą veidu. Liudytoja J. Š. teismo posėdžio metu kelis kartus keitė parodymus teidama, jog apeliantas patraukė vazas, po to, kad apeliantas jų nelietė. J. K. nurodė, kad E. V. ėjo šonu nuo automobilio, tuo tarpu pati E. V. nurodė, kad stovėjo priekyje automobilio. Šie parodymai prieštaringi, be to, liudytojos su E. V. susiję bendru darbu arba draugyste.
Skunde taip pat pažymima, jog būtinasis ATPK 124² str. 2 d. požymis – chuliganiškos paskatos, kurios teismų praktikoje aiškinamos kaip tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Tokių paskatų apelianto veikoje nebuvo. Be to, iš liudytojų parodymų matyti, jog jei ir kliudė J. V. A. Ž., tai ją kliudė nueinančią ir staiga sustojusią važiuojamojoje dalyje, todėl šie veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnus jis iškvietė pats, kas rodo, jog jis elgėsi sąžiningai, priešingu atveju nebūtų bloginęs sau padėties.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus viršininkas prašo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą, nutartį palikti galioti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
A. Ž. skundas tenkinamas iš dalies.
Skunde nesutinkama su teismo ištirtų įrodymų vertinimu.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados dėl veikos faktinių aplinkybių, pažeidėjo kaltės bei veikos kvalifikavimo pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Aukštesnysis teismas sutinka su teismo išvada, jog A. Ž. kaltė, padarius ATPK 124² str. 2 d. numatytą pažeidimą, įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuosekliais, iš esmės tarpusavyje neprieštaraujančiais liudytojų parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina, jog E. V. nuosekliai tiek ikiteisminėje pažeidimo tyrimo stadijoje, tiek ir teisme nurodė, jog A. Ž. važiavo tiesiai į ją aiškiai ją matydamas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos M. B., J. Š., J. K.. M. B. parodė, jog E. V. paėmusi vazą sustojo prieš vairuotoją pasiaiškinti, tuo metu automobilis važiavo į ją ir E. V. iškrito vaza. E. V. įsirėmė į variklio dangtį, kad nenukristų. Liudytoja pažymėjo, jog A. Ž. tikrai matė prieš savo automobilį stovinčią E. V.. J. Š. parodė, jog E. V. paėmusi vazą klausė, ar ilgai stovės ir matė kai automobilis E. V. stovinčią prie mašinos kampo priekyje stuktelėjo. Liudytoja J. K. parodė, jog matė kaip E. V. ėmė vazą ir ant jos užvažiavo A. Ž. vairuojamas automobilis. Ji traukėsi, slydo ir susilaikė. Kai ji slystelėjo, buvo vairuotojo pusėje prie kampo. E. V. stovėjo prie automobilio kampo veidu.
Šių liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių sutapo tiek ikiteisminėje pažeidimo tyrimo stadijoje, tiek teisme, todėl teismas pagrįstai juos laikė patikimais ir vienas kitą papildančiais duomenimis bei jais rėmėsi nustatydamas faktines veikos aplinkybes. Skunde nurodyti liudytojų parodymų nesutapimai ar nenuoseklumai nėra esminiai, kurie leistų pagrįstai abejoti jų patikimumu ir teisingumu.
Pažymėtina, jog M. B. nurodė, kad E. V. paėmusi vazą ir eidama link kiosko stabtelėjo ir klausė, ar ilgam A. Ž. sustos, ir būtent po to A. Ž. važiavo link jos. Tai neprieštarauja E. V. parodymams, jog paėmusi vazą ji norėjo paaiškinti A. Ž., kad nevažiuotų, klausė, ar ilgai nori sustoti, ir stovėjo priekyje mašinos kai į ją atsirėmė automobilis. Todėl skundo argumentai, jo M. B. parodymai dėl įvykio aplinkybių nesutampa su E. V. parodymais, kad M. B. nurodė, jog E. V. buvo stumtelta nueinanti, nepagrįsti ir atmetami.
Liudytoja J. Š., kaip jau minėta, taip pat parodė, jog E. V. stovėjo su vaza ir klausė, ar ilgai stovės, ji buvo prie mašinos kampo, tada išgirdo stuktelėjimą. Tai, ar pradžioje A. Ž. patraukė vazą, ar ne, nėra esminė, veikos teisingam vertinimui bei kvalifikavimui reikšminga aplinkybė, todėl tai, kad J. Š. parodymai dėl to nebuvo nuoseklūs, nėra pagrindas netikėti ta dalimi jos parodymų dėl bylai reikšmingų aplinkybių, kurie buvo nuoseklūs ir sutapo su E. V. bei kitų liudytojų parodymais.
J. K. nurodė, jog E. V. buvo vairuotojo pusėje priekyje prie kampo. Ir tai iš esmės atitinka E. V. ir kitų liudytojų nurodytą aplinkybę, jog ji buvo priekyje automobilio, be to, tai neprieštarauja tolesnei įvykio eigai (E. V. atsitrenkė (atsirėmė) į priekinį automobilio variklio dantį), todėl tokie liudytojos parodymai taip pat pagrįstai laikyti atitinkančiais ir neprieštaraujančiais E. V. parodymams ir vertinti kaip patikimi nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes.
Tiek E. V., tiek ir kitos minėtos liudytojos iš esmės analogiškas aplinkybes nuosekliai nurodė tiek ikiteisminėje pažeidimo tyrimo stadijoje, tiek ir teisme, būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos taip pat nurodė ir tai, kad E. V. buvo užėmusi važiuojamąją dalį, t. y. elgėsi neteistai, todėl abejoti jų patikimumu, vien dėl to, kad yra susijusios draugystės, darbiniais ryšiais su E. V., pagrindo nėra.
Tai, kad A. Ž. pranešė bendruoju pagalbos telefonu apie įvykį, kreipėsi su prašymu ištirti, tik rodo, jog jis vykdė savo pilietinę pareigą, tačiau nėra absoliutus pagrindas jo paaiškinimus laikyti patikimais ir teisingais, nes, kaip jau minta, jie visiškai prieštarauja eilei teismo ištirtų duomenų – liudytojų parodymams, kurių patikimumas, kaip jau aptarta, jų įrodomoji galia tinkamai patikrinta ir įvertinta.
Nepaisant nežymių atitikimų, visos šios liudytojos nuosekliai patvirtino, jog A. Ž. aiškiai matė priekyje jo automobilio važiuojamoje dalyje stovinčią ir aiškiai trikdančią atlikti manevrą (įvažiuoti į stovėjimo vietą) E. V., tačiau A. Ž. vis tiek į tą vietą važiavo ir tuo sukėlė grėsmę pėsčiosios E. V. saugumui. Tuo jis pažeidė KET 9 p. reikalavimus. Be to, E. Ž. šį pažeidimą padarė konflikto, kilusio tarp jo ir pėsčiosios E. V. dėl galimai neteisėtų E. V. veiksmų užimant važiuojamąją kelio dalį, eigoje, jo metu, konfliktui dar nepasibaigs, ir tai rodo, jog A. Ž. siekė parodyti akivaizdų savo pranašumą, teisumą, priešpastatyti save aplinkiniams (E. V., kitoms ten dirbančioms gėlių pardavėjoms), pademonstruoti neigiamą požiūrį į jas, todėl byloje pagrįstai nustatyta, jog kelių eismo taisyklių pažeidimas padarytas iš chuliganiškų paskatų. A. Ž. veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog E. Ž. veiksmai įvertinti ir kvalifikuoti tinkamai, tačiau skiriant nuobaudą nebuvo tinkamai, išsamiai, visapusiškai įvertinos visos reikšmingos aplinkybės, todėl paskirtoji nuobauda yra neteisinga ir akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui, jo pavojingumui bei siekiamiems tikslams.
ATPK 30¹ straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-8-2013, Nr. 2AT-7-3-2013).
Skiriant nuobaudą A. Ž. netinkamai įvertintos ATPK 30 straipsnyje numatytos aplinkybės bei jų reikšmė, netinkamai įvertintas faktinis pažeidimo pavojingumas, pareiškėjo asmenybė, pažeidimo padarymo aplinkybės.
Įvertinus tai, jog liudytoja E. V. elgėsi itin neatsargiai, ant važiuojamosios kelio dalies stovėjo tyčia, aiškiai žinodama ir matydama, kad A. Ž. nori ir ketina važiuoti į tą vietą, neteisėtai, savavališkai užstodama važiuojamą kelio dalį, taip provokuodama konfliktą, įvertinus tai, kad žala nebuvo padaryta, automobilio greitis nebuvo didelis, iš karto po kontakto automobilis buvo sustabdytas, A. Ž., siekdamas išsiaiškinti visą situaciją, pats iškvietė policijos pareigūnus, kas rodo, jog atsakomybės nevengė, elgėsi pilietiškai, o E. V. buvo nubausta pagal ATPK 188 str., darytina išvada, jog A. Ž. veika savo pavojingumu yra žymiai mažesnė nei rūšinis ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas, todėl net ir sankcijoje numatyta minimali nuobauda yra aiškiai, akivaizdžiai neproporcinga padaryto pažeidimo pavojingumui ir yra aiškiai per griežta užtikrinti administracinės nuobaudos tikslus – nubaudimą bei prevenciją. Aukštesniojo teismo nuomone, sankcijoje numatytos minimalios nuobaudos skyrimas, įvertinus faktinį veikos pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, būtų akivaizdžiai neteisingas net ir atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – per metus laiko padarytas tos pačios rūšies pažeidimas, už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda.
Įvertinus tai, jog A. Ž. turi gana ilgą vairavimo stažą, tačiau už Kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas buvo tik tris kartus, už kitus pažeidimus nebaustas, atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pažeidimą padarė neįgalus asmuo, įvertinus faktinį pažeidimo pavojingumą, visą pažeidimo situaciją, tolesnį pažeidėjo elgesį, aukštesniojo teismo nuomone yra pagrindas A. Ž. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į anksčiau aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog ATPK 20 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti, A. Ž. pakanka skirti žymiai mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali baudą neskiriant specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Tiek Institucija, priimdama nutarimą, tiek ir apylinkės teismas, tikrindamas nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, netinkamai įvertino nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, tuo pažeidė ATPK 257 str., 284 str. nuostatas, todėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2013 m. birželio 6 d. nutarimas ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis turi būti pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu teisėjas
nutaria:
A. Ž. skundą tekinti iš dalies.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2013 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 64 N-2652639-13 A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje dalyje dėl A. Ž. skirtos nuobaudos ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį pakeisti.
A. Ž. už ATPK 124² str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, skirti 200 Lt dydžio nuobaudą, neskiriant specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.