- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-11
- Bylos Nr.
- A-556-167-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03820-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Valstybinei
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. S. (toliau - ir pareiškėja) su skundu (T 1, b. l. 3-6), kurį patikslino (T 1, b. l. 46-49), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-287 (7-280/2008) ,,Dėl T. S. 2008-10-28 skundo“ ir konstatuoti, kad T. S. šeimos pajamos atitiko T. S. šeimos išlaidas, o gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka (įsiskolinimas) už 2003 metus nesusidarė, atsižvelgiant į tai delspinigiai T. S. atžvilgiu neskaičiuotini, bauda neskirtina; panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 68-251 ir Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (7.10)-7.2-25, kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2008 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 7.28-39 ir įpareigoti VMI prie FM netvirtinti patikrinimo akto.
Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu sprendimu Mokestinių ginčų komisija patvirtino VMI prie FM 2008 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 68-251, kuriuo VMI prie FM patvirtino Inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (7.10.)-7.2-25, kuriuo Inspekcija nusprendė patvirtinti 2008 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-39, nurodydama pareiškėjai sumokėti į Inspekcijos biudžeto sąskaitą 4 899 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 543 Lt GPM delspinigių, 1470 Lt GPM baudą. Paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija bei VMI prie FM neatsižvelgė į pareiškėjos šeimos iš 9 asmenų gautas 16 271 Lt pajamas (materialinę paramą), dėl ko susidarė situacija, kai pareiškėjos šeimos išlaidos 2003 m. viršijo šeimos pajamas ir dėl ko nepagrįstai buvo taikytas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnis. Pareiškėja rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1, 2 dalimis, 3.117 straipsnio 1 dalimi. Paaiškino, kad pareiškėjos šeimai taikytina NPD suma apskaičiuotina taip: 290 litų dauginama iš 24 mėnesių, dauginama iš 4 šeimos narių ir gaunama 27 840 Lt. Tikrinimo metu nustatyta, kad V. T. parėmė T. S. šeimą maisto produktais, piniginėmis lėšomis, kitomis pramoninėmis prekėmis bendrai 1 981 Lt sumai, I. P. parėmė S. šeimą 1 500 Lt sumai, N. M. parėmė S. šeimą 1 890 Lt sumai, E. Ž. – 1 720 Lt sumai, J. S. – 1 850 Lt sumai, I. Č. – 1 950 Lt sumai, V. V. – 1 780 Lt sumai, S. S. – 1 900 Lt sumai, T. D. – 1 700 Lt sumai, todėl paramos suma pareiškėjos šeimai sudaro 16 271 Lt, t. y. 11 569 Lt mažesnė nei T. S. šeimai taikytina NPD suma. Todėl T. S. nėra prievolės papildomai mokėti GPM bei su šiuo mokesčiu susijusias kitas sumas. Pareiškėjos teigimu, atmestinas Inspekcijos motyvas, jog metinėje privačių interesų deklaracijoje tinkamas nenurodymas apie iš minėtų asmenų gautas pajamas savaime suponuoja, kad šios pajamos nevertintinos. Dėl minėtos deklaracijos pildymo pažeidimų pareiškėja gali būti traukiama administracinėn atsakomybėn. Nepagrįstas yra motyvas, jog T. S. nereikalinga kitų asmenų parama, nes ji įsigijo santykinai brangų turtą, naudojosi telefonu ir internetu. Pareiškėjos manymu, paramą teikę asmenys geriau žinojo, ar parama T. S. buvo reikalinga bei kokio dydžio parama jai buvo reikalinga. Mokesčių administratoriai tarsi paneigė devynių asmenų teiktą paramą. Paaiškino, kad paramos teikimas buvo savarankiški sandoriai, kurie savo forma ir turiniu atitiko įstatymo reikalavimus. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius negali spręsti dėl sandorių teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgus į gyventojų paaiškinimus, T. S. išlaidos, skaičiuojant du pajamas gavusius asmenis, visiškai atitinka T. S. šeimos pajamas. Teismo posėdyje pareiškėja rėmėsi jau kita aplinkybe. Nurodė, kad 2003 metais ji gavo iš V. D. (V. D.) 70 000 Lt sumą bazės „Orsa“ Visagine pirkimui, pirko ½ dalį šio nekilnojamojo turto, mokėdama iš gauta paskola. Dėl to, pareiškėjos teigimu, nebuvo pagrindo vertinti jos pajamas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Paaiškino, kad vienoje deklaracijų ji buvo nurodžiusi šią aplinkybę, tačiau, kadangi neturėjo paskolos raštelio, jai mokesčių inspekcijoje liepė perrašyti deklaraciją. Tai ji ir padarė mokesčių inspekcijos darbuotojo nurodymu. Šiuo metu ji gavo paskolos raštelį, todėl prašė juo ir vadovautis.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 38-41, 56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja pateiktoje metinėje šeimos turto deklaracijoje ataskaitinio laikotarpio pabaigai deklaravo 21 000 Lt piniginių lėšų sumą ne banke. Pateiktoje pirminėje metinėje šeimos turto deklaracijoje už 2003 metus pareiškėja deklaravo 35 000 Lt vertės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurią 2003 m. gruodžio 31 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo kartu su fiziniu asmeniu V. D., 35 000 Lt paskolą, gautą iš šio asmens, bei 2003 m. gruodžio 16 d. įsigytas 60 Lt vertės UAB „VERTEX-AGRO“ paprastąsias vardines akcijas. Pareiškėja 2006 m. sausio 31 d. inspekcijai pateikė patikslintą šeimos turto deklaraciją už 2003 metus, kurioje vietoj gautos 35 000 Lt paskolos iš fizinio asmens deklaravo turimą 31 000 Lt piniginių lėšų likutį, turimą ne banke. Pareiškėja 2006 m. rugsėjo 8 d. pateikė inspekcijai dar vieną patikslintą šeimos turto deklaraciją už 2003 metus, kurioje jau nedeklaravo 31 000 Lt piniginių lėšų, o 2006 m. rugsėjo 14 d. pateikė 9 Visagino miesto gyventojų paaiškinimus, kad jie dėl pareiškėjos sunkios materialinės padėties suteikė pareiškėjai ir jos šeimai 2003 metais 16 271 Lt paramą. Mokesčių administratoriui pareiškėjai davus nurodymą pateikti paaiškinimus apie 2003 metais pragyvenimui skirtas šeimos išlaidas bei paaiškinti, už kokias lėšas pareiškėja įsigijo nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), pareiškėja pateikė 2006 m. vasario 6 d. ir 2006 m. vasario 20 d. paaiškinimus. 2006 m. vasario 6 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad nekilnojamojo turto dalį ji įsigijo už turėtas 31 000 Lt šeimos santaupas ir 4 000 Lt iš keturių artimų asmenų skolintas lėšas. 2006 m. vasario 20 d. paaiškinime pareiškėja dar kartą patvirtino minėto turto įsigijimą ir nurodė, kad tiek laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., tiek šiuo metu jos šeima gyvena ūkiškai, turi sodą bei sodybą, kurioje augina gyvulius, paukščius, grūdines ir kitas kultūras. Taip pat nurodė, kad minėtu laikotarpiu pajamų gavo iš savo vyro tėvų, gyvenančių (duomenys neskelbtini). Tačiau mokesčių administratoriui 2005 m. gruodžio 6 d. apsilankius pareiškėjos nurodytame sode ir sodyboje, gyvulių ir naminių paukščių nebuvo, žemės sklypas buvo neįdirbtas. Dokumentų, patvirtinančių gautas pajamas iš Ukrainos ir Baltarusijos, pareiškėja nepateikė. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos šeima 2003 metais patyrė 8 406,16 Lt išlaidų už UAB „Sugardas“, UAB „Transteleservis“, UAB „Visagino būstas“, VĮ „Visagino energija“, AB „Lietuvos telekomas“ suteiktas pareiškėjos šeimai paslaugas ir sumokėtą įmoką už pareiškėjos dukters O. S. studijas. Nustatyta, kad pareiškėjos šeimos 2003 metais vidutinės metinės namų ūkio vartojimo išlaidos pagal gyvenamąją vietą be išlaidų už būstą, vandenį, elektrą ir ryšius buvo 15 266,40 Lt. Nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis, 2003 m. gruodžio 31 d. įsigydami nekilnojamojo turto dalį, patyrė 35 000 Lt išlaidų, o pareiškėja, 2003 m. gruodžio 16 d. įsigydama UAB „VARTEX-AGRO“ akcijų, patyrė 60 Lt išlaidų. Taigi iš viso 2003 metais patyrė 58 732,56 Lt išlaidų. Nustatyta, kad pareiškėjos šeima 2003 metais gavo 19 406,31 Lt pajamų, kurias sudaro 11 323,24 Lt pareiškėjos sutuoktinio pajamos, 8 083,07 Lt pareiškėjos dukros O. S. su darbo santykiais susijusios pajamos. Pareiškėja 2003 metais pajamų negavo. Pareiškėja ir jos sutuoktinis deklaravo 21 000 Lt ne banko įstaigoje faktiškai turimų piniginių lėšų 2002 metų pabaigai. Taigi pareiškėjos ir jos šeimos pajamos 2003 metais sudarė 40 406,31 Lt. Paaiškino, kad mokesčių administratorius ir ginčą nagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija, vertindami pareiškėjos šeimos 2003 metų pajamas, šioms pajamoms pagrįstai nepriskyrė tariamai iš 9 fizinių asmenų suteiktos 16 271 Lt paramos. Paaiškino, kad pareiškėjos argumentai apie sunkią jos šeimos turtinę padėtį yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėja 2003 metais naudojosi mokamomis UAB „Sugardas“ teikiamomis kabelinės televizijos paslaugomis, UAB „Transteleservis“ teikiamomis interneto paslaugomis bei AB „Lietuvos telekomas“ paslaugomis. Logiškai nepaaiškinama, kodėl pareiškėjos šeima, būdama nepasiturinti ir kitų fizinių asmenų šelpiama maisto produktais, pinigais, naudojosi ne pirmo būtinumo prekėmis ir dėl to patyrė nemažas išlaidas. Be to, pareiškėja tais metais įsigyja už 35 000 Lt fiziškai pažeistą nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad pareiškėjos paaiškinimai, jog šeima gyveno ūkiškai, yra nepagrįsti. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėja ar jos šeima dėl socialinės paramos kreipėsi į atitinkamas institucijas. Pareiškėja, turėdama prievolę deklaruoti privačius interesus, deklaracijoje 16 271 Lt fizinių asmenų suteiktos paramos nedeklaravo. Atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pateiktoje 2003 metų pajamų deklaracijoje įrašyti neteisingi duomenys apie gautas pajamas, todėl jos 2003 metų pajamų apmokestinimui pagrįstai taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis. Mokesčių administratorius šiuo atveju vadovavosi ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), nuostatomis. Teigė, kad gyventojų pajamų mokestis, delspinigiai ir bauda priskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai.
Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 53) paaiškino, kad mokesčių administratorius, skaičiuodamas mokesčius, pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos teiginį, kad 2003 m. 9 asmenys suteikė pareiškėjai materialinę paramą maisto produktais, piniginėmis lėšomis, kitomis pramoninėmis prekėmis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu (T 3, b. l. 32-39) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad ginčijami mokesčiai priskaičiuoti pareiškėjai pakartotinio patikrinimo metu Inspekcijos 2008 m. birželio 30 d. patikrinimo aktu Nr. 7.28-39. Patikrinimo aktu papildomai priskaičiuota už 2003 m. 4 899,26 Lt GPM, 2543,20 Lt delspinigių už nesumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Tokia išvada padaryta dėl to, kad vietos mokesčių administratorius apskaičiavo T. S. šeimos 2003 m. patirtas išlaidas, vadovaudamasis Statistikos departamento prie Vyriausybės namų ūkio biudžetų tyrimo rezultatais už 2003 m., nustatė, kad namų ūkio vartojimo išlaidos T. S. šeimai sudaro 15 266,40 Lt, konstatavo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. įsigyta nekilnojamojo turto dalis už 35 000 Lt, 2003 m. gruodžio 16 d. įsigyta akcijų, kurių vertė 60 Lt. Vietos mokesčių administratorius apskaičiavo T. S. šeimos gautas pajamas, kurios patvirtintos dokumentais – V. S. 11 323,24 Lt deklaruotos su darbo santykiais susijusios pajamos, 8 083,07 Lt O. S. (dukters) deklaruotos gautos su darbo santykiais susijusios pajamos, taip pat įvertinta, kad už 2002 m. T. S. ir V. S. deklaravo esant 21 000 Lt ne banko įstaigoje faktiškai turimas pinigines lėšas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nustatyta, kad 2003 m. T. S. šeimos patirtos išlaidos viršija pajamas 18 326,25 Lt, ši suma ir buvo apmokestinta. Nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjos prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį už 2003 metus. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai nenaikintini, nes yra teisėti ir pagrįsti. Teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovavosi MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi. Teismas nurodė, kad mokestinio ginčo medžiaga patvirtina, jog pareiškėja neteikė įrodymų dėl pasiskolintų lėšų, neaiškino, kad negali pateikti paskolą patvirtinančio dokumento, nenurodė to priežasčių, todėl mokesčių administratoriai ir neprivalėjo remtis šiomis aplinkybėmis dėl galimos paskolos, juo labiau jie neprivalėjo įskaityti gautą paskolą, apskaičiuodami pareiškėjos šeimos pajamas 2003 metais, kadangi pareiškėjos veiksmai ir paaiškinimai šiuo klausimu yra prieštaringi ir nepatvirtinami jokiais objektyviais įrodymais. Dėl to mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi tik tinkamai patvirtinta informacija apie pareiškėjos šeimos pajamas ir išlaidas 2003 metais. Kadangi mokesčių administratoriai neturėjo jokių duomenų apie 35 000 Lt paskolą, suteiktą nekilnojamam turtui įsigyti, be to, pati pareiškėja nedeklaravo, kad nekilnojamas turtas įgytas už paskolintus pinigus, o nurodė kitus turto įsigijimo lėšų šaltinius, tai pareiškėjos pajamas ir išlaidas jie už 2003 m. pagrįstai apskaičiavo remdamiesi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galiojusiomis mokestinio ginčo metu. Šiuo atveju mokestis buvo apskaičiuotas pagal įvertinimą, remiantis Taisyklių nuostata, kad tai galima, kai mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, o mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas. Dėl to, kad pareiškėja patikslino deklaraciją už 2003 m., mokesčių administratorius įvertino patikslintas deklaracijas ir nustatė, jog kiekvieną kartą teikiant deklaracijas buvo nurodomi skirtingi duomenys apie turimas pinigines lėšas, įsipareigojimus. Mokesčių administratorius surinko visą informaciją, patvirtintą juridinę galią turinčiais dokumentais, apie pareiškėjos šeimos 2003 metais patirtas išlaidas ir gautas pajamas, konstatavo, kad pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas 18 326,25 Lt. Dėl nustatytų prieštaravimų mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė Taisyklių 14 - 17 punktuose nustatytą išlaidų metodą. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos ir jos šeimos pajamas, pagrįstai atmetė pareiškėjos pateiktus 2006 metais surašytus asmenų paaiškinimus, kad šie asmenys šelpė pareiškėjos šeimą. Šie paaiškinimai neparemti jokiais įrodymais. Pareiškėja nepagrindė ir savo paaiškinimų, kad gavo pajamų iš savo ir sutuoktinio tėvų, gyvenančių (duomenys neskelbtini). Nepateikti įrodymai ir dėl to, kad 2003 metais pareiškėja gyveno ūkiškai ir augino gyvulius, paukščius, grūdines ir kitas kultūras. Be to, toks pareiškėjos aiškinimas prieštarauja jos paaiškinimui, kad jos šeimai buvo būtina pašalpa maisto produktais. Kadangi pareiškėjos paaiškinimai dėl paramos iš gyventojų gavimo, dėl gyvenimo ūkiškai yra prieštaringi, neparemti jokiais objektyviais įrodymais, šie paaiškinimai pagrįstai buvo atmesti. Mokesčių administratorius pagrįstai, įvertinęs tai, kad yra Taisyklių 4 punkte nurodytas pagrindas, o tuo pačiu ir MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindas, mokestį apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad mokesčių administratorius besąlyginai privalo atsižvelgti į sandorius, sudarytus tarp piliečių (šiuo atveju dėl paramos teikimo pareiškėjai), kurie atitinka Civilinio kodekso reikalavimus. Visų pirma, jokie sandoriai dėl paramos teikimo pareiškėjai 2003 metais nebuvo pateikti mokesčių administratoriui. Buvo pateikti tik asmenų paaiškinimai, rašyti 2006 metais. Nebuvo pateikti dokumentai, kurie patvirtintų paramos teikimą 2003 metais. Antra, CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Mokesčių administratorius pateikė pagrįstus argumentus, kodėl nėra galimybės pripažinti, kad pareiškėjos nurodyti asmenys jai teikė paramą. Be to, šis ginčas yra dėl GPM apskaičiavimo pareiškėjai. Tai reiškia, kad tokiems santykiams taikomos MAĮ nuostatos, taip pat Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos. Šiuo atveju nebuvo aplinkybių, kurios būtų pagrindu taikyti MAĮ 69 straipsnio nuostatas, nes mokesčių administratorius, įvertinęs keletą aplinkybių (parama nedeklaruota, nebuvo poreikio teikti paramą pagal šeimos turimą turtą, nėra pateikta paramos teikimą patvirtinančių įrodymų, šeima nėra kreipusis dėl paramos į valstybės institucijas), padarė išvadą, kad tokia parama nebuvo teikiama iš viso. Teismas nustatė, kad gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai teisingai ir pagrįstai skaičiuoti vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o bauda nustatyta atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį, mokesčio mokėtojo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, nenustačius atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, t. y. pagrįstai skirtas baudos vidurkis pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 42-45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės; panaikinti VMI prie FM 2008 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 68-251 ir Inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (7.10)-7.2-25, kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2008 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 7.28-39 ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją patikrinimo aktą Nr. 7.28-39 nepatvirtinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas skundžiamu sprendimu netinkamai konstatavo faktus ir faktines aplinkybes.
2. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis netaikytinas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (T 3, b. l. 52-54) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio už 2003 metus.
Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pareiškėjos išlaidos 2003 m. neviršijo šeimos pajamų ir dėl to Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis netaikytinas.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Tokia tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.
Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjos ir jos šeimos narių pateiktomis deklaracijomis, paaiškinimais, statistiniais duomenimis, žinynais, kitų institucijų ir organizacijų pateikta informacija, nurodė, jog 2003 m. pareiškėjos ir jos šeimos pajamos sudarė 40 406,31 Lt, o išlaidos – 58 732,56 Lt. Pareiškėjos šeimos patirtos išlaidos viršijo pajamas 18 326,25 Lt, todėl iš nustatytos 18 326,25 Lt mokesčio bazės atėmęs metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį pareiškėjai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 4 899 Lt GPM. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjos pateiktoje metinėje šeimos turto deklaracijoje už 2003 metus įrašyti neteisingi duomenys apie gautas pajamas ir pareiškėjos pajamų apmokestinimui už 2003 metus taikė 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjai priklausančią mokėti GPM sumą mokesčių administratorius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą.
Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl devynių fizinių asmenų jai suteiktos paramos bei dėl V. D. pareiškėjai suteiktos paskolos.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas procesinės teisės normų.
Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos šeimos 2003 metais gautas pajamas, šioms pajamoms nepriskyrė pareiškėjos šeimai devynių fizinių asmenų suteiktos 16 271 Lt paramos.
Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėjos argumentai apie sunkią jos šeimos materialinę padėtį yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog materialinė parama maisto produktais, piniginėmis lėšomis, pramoninėmis prekėmis ar pan. realiai buvo perduota pareiškėjai. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja (pareiškėjos šeima) dėl socialinės paramos gavimo kreipėsi į atitinkamas savivaldybės institucijas ir tokią paramą gavo, ar tokia parama jai turėjo būti teikiama teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos atstovas Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu patvirtino, jog pareiškėja dėl jos šeimai reikalingos socialinės paramos gavimo į jokias valstybines institucijas nesikreipė.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, jog jai parama buvo reikalinga dėl to, kad reikėjo grąžinti pinigus V. D. Šie pareiškėjos teiginiai prieštarauja pirminiams jos paaiškinimams, jog pareiškėjos materialinė padėtis labai sunki, ir vertintini kaip siekimas išvengti mokestinės prievolės.
Pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje rėmėsi nauja aplinkybe (2003-12-24 pakvitavimu), nurodydama, kad 2003 metais ji gavo iš V. D. 70 000 Lt bazės „Orsa“ Visagine pirkimui.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma, atsižvelgdama į tai, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė patikslintą šeimos turto deklaraciją už 2003 metus, kurioje nedeklaravo gautos paskolos iš fizinio asmens V. D., pareiškėja neteikė įrodymų dėl pasiskolintų lėšų, neaiškino, kad negali pateikti paskolą patvirtinančio dokumento, nenurodė to priežasčių, pareiškėjos paaiškinimai šiuo klausimu yra prieštaringi, konstatuoja, kad pareiškėjos pateiktas naujas įrodymas (2003-12-24 pakvitavimas), greta kitų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių, negali būti laikomas patikimu įrodymu ABTĮ 57 straipsnio taikymo prasme, t. y. negali būti vertinamas kaip objektyvus ir neabejotinai patvirtinantis, jog pareiškėja pinigines lėšas gavo iš V. D. Todėl mokesčių administratorius ir neprivalėjo remtis šiomis aplinkybėmis dėl galimos paskolos, juo labiau neprivalėjo įskaityti gautą paskolą, apskaičiuodamas pareiškėjos šeimos pajamas 2003 metais.
Taigi atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės (pareiškėja, neturėdama pajamų šaltinio, įsigyja nekilnojamąjį turtą bei patiria kitas išlaidas, kurios 2003 metais 18 326,25 Lt buvo didesnės už deklaruotas ir dokumentais pagrįstas pajamas) leidžia teigti, kad pareiškėja neįrodė, jog 2003 metais nusipirko nekilnojamąjį turtą ir patyrė kitas išlaidas iš deklaruotų ir apmokestintų pajamų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos mokestines prievoles nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjai sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.