Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., 187 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 149 str. 3 d. – šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 187 str. 2 d. – trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams devyniems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. N. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime – suėmime išbūtas laikas nuo 2015-01-17 iki 2015-10-19. Priteista iš S. N. nukentėjusiajai V. B. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam D. D. 260 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 26 d. apie 4 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsėdęs į automobilį „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo Anykščių r., Kavarsko mstl., (duomenys neskelbtini) namo kieme, esant jame nepilnametei V. B., gim. (duomenys neskelbtini), grasindamas prieš ją pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartodamas – ranka laikydamas ir neleisdamas jai išlipti iš automobilio, pradėjęs bučiuoti, liesti rankomis krūtis, užspaudęs jai burną ir nosį, jei ji šauksis pagalbos, grasindamas užmušti, ir taip sukeldamas jai baimę, jėga ją pertempęs ant galinės automobilio sėdynės, užgulęs visu svoriu ant viršaus, laikydamas suspaudęs jos rankas ir tokiu būdu atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, numovęs jos kelnes ir apatines kelnaites, nusirengęs pats, pavartodamas jėgą ir praskėtęs jos kojas, įvesdamas savo varpą nukentėjusiajai į makštį, su V. B. atliko lytinį aktą prieš jos valią.

Be to, S. N. 2015 sausio 3 d. apie 3 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia padegė ir visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą – D. D. priklausantį automobilį „VW Vento“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį Anykščių r., Kavarsko sen., (duomenys neskelbtini) k., taip padarė nukentėjusiajam D. D. 260 eurų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. N. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį bei tinkamai kvalifikavo jo veikas pagal BK 187 str. 2 d. ir 149 str. 3 d.

Pažymėtina, kad BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Tačiau vertinami ne kiekvienas įrodymas atskirai, o jų visuma ir tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą, daromos atitinkamos išvados. Įstatymas įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir kokios išvados remiantis ištirtais įrodymais turi būti daromos. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytų veikų kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas prioritetinės reikšmės. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas teismo išnagrinėtais įrodymais, kurie nuodugniai išanalizuoti, atskleistas jų turinys, patikrinta nuteistojo versija. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, pateikti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimų aprašymai atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijų turinį, atspindi veikų sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam veikų kvalifikavimui. Pagal faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, nusikalstamų veikų kvalifikaciją, pritaikytas tinkamai (BK 2 str. 3 d.). Teismo išvadas paneigiančių duomenų kolegija neturi. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Vien tai, kad teismas priėmė S. N. nepalankų sprendimą ir įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad apelianto atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas įstatymas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis, neneigdamas to, kad tyčia padegė svetimą – D. D. priklausantį turtą – automobilį, nesutinka su veikos kvalifikacija pagal BK 187 str. 2 d., teigdamas, kad automobilis stovėjo atokiau nuo namų, laukuose, ir dėl to degdamas niekam jokio pavojaus nesukėlė, todėl jo veika negali būti laikoma padaryta visuotinai pavojingu būdu. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad vien apelianto nurodomos aplinkybės dėl automobilio buvimo vietos nepaneigia paties turto sugadinimo būdo – šiuo atveju padegimo, kuris yra pakankamas konstatuoti BK 187 str. 2 d. numatytą kvalifikuojantį požymį – visuotinai pavojingą būdą. Ugnies panaudojimas turto sugadinime, kuomet ši stichija negali būti visiškai kontroliuojama ir jos plitimas bei galimi padariniai yra nenuspėjami, patvirtina teisingą nuteistojo veikos kvalifikaciją pagal BK 187 str. 2 d. Taigi apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatė, kad S. N. svetimą turtą sunaikino visuotinai pavojingu būdu – jį padegdamas, ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 187 str. 2 d., kurios perkvalifikuoti į BK 187 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat neigia savo kaltę dėl išžaginimo, tačiau, kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo versiją, kad jis su nukentėjusiąja automobilyje tik kalbėjosi, prie jos nepriekabiavo ir jokių lytinių santykių su ja neturėjo, atmetė kaip gynybinę, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tokius nuteistojo paaiškinimus paneigia kiti bylos įrodymai. Nukentėjusioji V. B. išsamiai nurodė jos išžaginimo aplinkybes, t. y. kad S. N., liepęs iš automobilio išlipti E. S., su kuria jos dviese kalbėjosi, ir pats atsisėdęs šalia jos automobilyje, pradėjo liesti jos krūtis po drabužiais, bučiuoti. Ji bandė priešintis, muistėsi, prašė liautis, bandė šauktis pagalbos, tačiau S. N. užspaudė delnu jai burną ir nosį, pagrasino uždusinti, jei ji šauks. Tuo metu prie automobilio vaikščiojo G. D. ir E. S., tačiau S. N. liepė jiems nesikišti, neleido atidaryti automobilio durelių. Po to S. N., suėmęs už rankų, pertempė ją ant galinės automobilio sėdynės ir vėl lietė krūtinę. Ji bandė jį stumti nuo savęs, bet nepajėgė. S. N. viena ranka sugriebė abi jos rankas ir laikė priekyje, o kita ranka numovė jos kelnes ir apatines kelnaites iki kelių. Tada nusimovė savo kelnes, ją užgulė, praskėtė jos kojas ir savo varpą įkišo jai į lytinius organus, po ko ėmė judėti aukštyn-žemyn. Visą tą laiką ji juto didelį skausmą pilvo apačioje, verkė, tačiau nieko jam nesakė, nes bijojo, kad jos neužmuštų. Kai ji gulėjo, tai jis su ranka bandė ją smaugti ir ji suprato, jog jeigu ji priešinsis, ją uždusins arba pasmaugs. Kada S. N. baigė ir nuo jos nulipo, ji jautė drėgmę. Išlipdamas iš automobilio S. N. liepė jai dar pasėdėti ir apie įvykį niekam nesakyti. Nukentėjusiosios teigimu, G. D. ir E. S. suprato, kas vyksta automobilyje ir kas su ja daroma, todėl iškvietė policiją. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais kolegija neturi pagrindo. Duomenų, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji būtų neblaivi, byloje nėra. Iš atlikto blaivumo testo matyti, kad po įvykio nukentėjusiajai buvo nustatytas 0,00 promilės blaivumas. Tuo tarpu pats nuteistasis pripažino, jog iki įvykio jis vartojo alkoholį. Priežasčių, dėl kurių V. B. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti nuteistąjį, kolegija nenustatė, tokių priežasčių nenurodė ir pats nuteistasis. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji iki 2014-12-25, kada su pažįstamu G. D. atvažiavo pas nuteistojo seserį G. S. švęsti Šv. Kalėdų, S. N. nepažinojo. Vien tai, kad teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog V. B. konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas nuo mažens, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo jos parodymų vertinti kritiškai, jais netikėti bei juos atmesti. Iš to paties ekspertizės akto matyti, kad V. B. nenustatytos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios trukdytų jai teisingai suprasti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (įvykių vietą, jų dalyvius ir jų veiksmus), jas įsiminti ir vėliau atgaminti. Taip pat V. B. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad nukentėjusioji pakartoja anksčiau duotus savo parodymus, kurie atitinka jos gyvenimišką patirtį, jos protinio išsivystymo lygį (gebėjimai yra labai žemi, neatitinka jos amžiaus; žemas intelektinio funkcionavimo lygis sunkino merginos gebėjimą numatyti loginius priežasties-pasekmės ryšius, tolimesnes savo ir kitų elgesio pasekmes), jos asmenybės ypatumus (nebrandi, uždaro būdo, santykyje su nepažįstamais asmenimis yra padidintai įtaigi, elgiasi itin patikliai, naiviai, nenumato galimų neigiamų tokio bendravimo padarinių, subjektyviai sudėtingose situacijose jai nėra būdinga aktyvi sprendimų, pagalbos paieška, priešingai, dažniausiai ji pasimeta, renkasi vengiantį, atsiribojantį elgesį, užsidaro nuo aplinkinių). Duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį V. B. parodymams negauta. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kad S. N. buvo užsidaręs su V. B. automobilyje ir neleido atidaryti automobilio durelių, nors lauke esantys žmonės girdėjo nukentėjusiosios pagalbos prašymą, patvirtina liudytojo G. D. parodymai, kuris nurodė, kad jam nuėjus prie automobilio, jis bandė atidaryti dureles, bet S. N. liepė nelįsti, o durys buvo užrakintos. Liudytojas G. D. matė, kad viduje, vairuotojo pusėje buvo S. N., o keleivio pusėje – V. B.. S. N. sakė „nelįsk, G., nelįsk“. Liudytojas G. D. nieko nelaukdamas iškvietė policiją, nes jis per automobilio langą matė, kaip S. N. lipo ant V. B. ir suprato, jog mergina yra prievartaujama. 2015-01-27 apžiūros protokole nurodyta, kad iš Bendrojo pagalbos centro buvo pateikti du garso įrašai, kurie buvo išklausyti ir kuriuose buvo girdėti, kad 2014-12-26 du kartus – 5 val. 25 min. ir 5 val. 31 val. buvo kviečiama policija į Kavarską dėl automobilyje prievartaujamos moters. Apie tai, kad S. N. ją automobilyje išprievartavo, V. B. parodė ir į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui D. L. (D. L.). Kad ji buvo automobilyje išprievartauta, nukentėjusioji papasakojo ir savo motinai V. P.. V. B. parodymus apie tai, kad S. N. ją automobilyje išprievartavo, patvirtina ir kita objektyvi bylos medžiaga, t. y. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad ant medžiagos skiautės, paimtos 2014-12-26 apžiūrint įvykio vietą – automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rasta spermos, tinkamos asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurios genotipas sutampa su S. N. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų S. N. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,0000000000000005 procentai. Ant tirti pateiktų V. B. kelnaičių, įkloto bei tepinėlių, paimtų 2014-12-26 apžiūrint V. B., taip pat rasta žmogaus kraujo ir spermos, iš kurių nustatytas mišrus DNR profilis, tinkamas tik vieno asmens – vyro tapatybei nustatyti, kurio genotipas sutampa su S. N. genotipu. Tai kategoriškai paneigia nuteistojo versiją, jog jis automobilyje su V. B. tik kalbėjosi ir jai nieko nedarė, su ja lytiškai nesantykiavo ir kartu patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie S. N. jos atžvilgiu atliktus prievartinius lytinių santykių veiksmus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija šią specialisto išvadą, nurodydamas, jog teismo posėdyje ekspertas parodė, kad jokie tepinėliai iš nukentėjusiosios makšties imami nebuvo, todėl, pasak apelianto, bet kokia ekspertizės išvada, kur teigiama, kad iš makšties paimtuose tepinėliuose yra jo spermos likučiai, turi būti vertinama kritiškai. Su šiais skundo argumentais kolegija nesutinka. Nors teismo posėdyje ekspertas ir nurodė, kad jis daugiau tepinėlių iš nukentėjusiosios makšties neėmė, nes po įvykio buvo praėjusios 6 paros ir imti tepinėlį nebuvo tikslinga (tai daryti būtų tikslinga iki 3 parų), tačiau iš bylos duomenų matyti, jog iš nukentėjusiosios makšties ir jos lytinių organų buvo paimti tepinėliai VĮ Anykščių rajono savivaldybės ligoninėje, į kurią nukentėjusioji policijos pareigūnų buvo atvežta netrukus po įvykio ir ten apžiūrėta. Remiantis tuo metu paimtais mėginiais ir buvo atliktas tyrimas bei pateikta ekspertų išvada, kurioje teigiama, kad iš nukentėjusiosios makšties ir jos lytinių organų paimtuose tepinėliuose yra nuteistojo spermos likučių, todėl nesivadovauti šia išvada, kaip nuteistojo kaltę patvirtinančiu įrodymu, kolegija neturi jokio pagrindo.

Nuteistasis lytinio akto nebuvimą grindžia ir ta aplinkybe, jog specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, nenustatė mergystės plėvės sužalojimų. Tačiau ši aplinkybė, priešingai nei teigia nuteistasis, nepaneigia lytinio akto buvimo bei nešalina apelianto kaltės. Nors pagal teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotus ginekologinės anamnezės duomenis, V. B. mergystės plėvė nebuvo pažeista, teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas lytinio akto tikimybės neatmetė, paaiškindamas, jog tai galėjo lemti lytinių organų anatominiai ypatumai. Ekspertas parodė, jog jeigu aukšta mergystės plėvė – suspaudimo žiedas gali plyšti ir būti sužalojimų, tačiau ne visada taip būna, priklauso ir nuo įvedamo vyriško organo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios mergystės plėvėje buvo nustatytos kelios natūralios įkarpos, padarytos ne tuo metu, pravedant pirštu suspaudimo žiedo nesijautė, todėl lytinio akto metu sužalojimų galėjo ir nebūti padaryta.

Nuteistasis ginčija ir išžaginimą kvalifikuojantį požymį – nepilnamečio asmens išžaginimas, teigdamas, jog nežinojo, kad V. B. yra nepilnametė (tuo metu jai buvo ką tik suėję 17 metų). Tokie jo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisme kaip liudytoja apklausta R. K. parodė, jog S. N. buvo žinoma, kad V. B. yra nepilnametė, kadangi pati liudytoja iki įvykio nuteistajam sakė, jog mergina yra nepilnametė, tačiau S. N. pradėjo šaukti „ko čia kišiesi“. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis nežinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas, jog S. N. kaltinime nurodytu metu ir būdu atliko prievartinius lytinio santykiavimo veiksmus su nepilnamete V. B. ir jo veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 149 str. 3 d. kaip nepilnamečio asmens išžaginimą, todėl išteisinti S. N. dėl šios veikos padarymo, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo atmesti civilinius ieškinius. Tačiau toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, nes apylinkės teismas, S. N. pripažinęs kaltu dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu ir nepilnametės išžaginimo, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išsprendė byloje pareikštus civilinius ieškinius, nurodydamas, kad juos turi atlyginti šias veikas padaręs asmuo – S. N..

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis, padegdamas D. D. automobilį, tokiais savo veiksmais tyčia sugadino svetimą – D. D. priklausantį turtą – automobilį, dėl ko D. D. patyrė 260 eurų turtinę žalą (turtinės žalos dydis neginčijamas). Kadangi ši D. D. padaryta žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su nuteistojo nusikalstamais veiksmais – tyčiniu padegimu, apylinkės teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam D. D. padarytos žalos atlyginimą priteisė iš S. N..

Nagrinėjamu atveju taip pat neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis S. N. atliko prievartinius lytinio santykiavimo veiksmus su nepilnamete V. B.. Byloje ieškinį dėl 4500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nepilnametės nukentėjusiosios V. B. interesais buvo pareiškusi jos atstovė pagal įstatymą V. P.. Pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą 3000 Eur. Matyti, kad nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad seksualinės prievartos veiksmai buvo pavartoti prieš nepilnametę, t. y. dar nesubrendusį ir neturintį gyvenimiškos patirties, asmenį. Be to, tai buvo nukentėjusiosios pirmi lytiniai santykiai, kurie buvo lydimi prievartos, todėl neabejojama, kad šis įvykis nukentėjusiajai paliks neigiamus prisiminimus bei išgyvenimus ir ateityje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį apylinkės teismas akcentavo ir tai, kad nuteistojo pavartoti grubūs seksualinės prievartos veiksmai V. B. atžvilgiu sukėlė jai fizinį skausmą, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, emocinį stresą. Nukentėjusioji po šio įvykio pasikeitė, tapo uždara, mažiau bendraujanti. V. B. potrauminio streso atsiradimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su jos atžvilgiu atlikta seksualine prievarta. Jos psichikos būsenoje stebimi ženklūs emocijų svyravimai, bloga, depresiška nuotaika, ją vargina pasikartojantys prisiminimai apie patirtą prievartą. Šiuo metu yra sutrikęs jos bendravimas su aplinkiniais, ji jaučia baimę, negali viena išeiti iš namų. Po įvykio V. B. buvo teikiama psichologinė pagalba, ji buvo nukreipta gydytis į paauglių ir vaikų krizių centrą. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti bylos aplinkybių ir nesutikti su apylinkės teismo įvertintu nukentėjusiosios patirtu neturtinės žalos dydžiu, kuris nėra ginčijamas, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas, nusprendęs, jog nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta 3000 Eur dydžio neturtinė žala, pagrįstai šios žalos atlyginimą priteisė iš kaltininko S. N..

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo paskirti papildomą DNR ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad jo seiles paėmė pareigūnas, o ne ekspertas. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Kaip matyti iš pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo, nuteistasis jame jokių pastabų dėl to, kas ir kokia tvarka paėmė jo lyginamuosius DNR (seilių) pavyzdžius, nepareiškė, kas rodo, jog jam jokių abejonių dėl lyginamuosius pavyzdžius paėmusio asmens kompetencijos nekilo. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis teisme jo paties prašymu susipažino su visa baudžiamosios bylos medžiaga, įskaitant ir jo minimą specialisto išvadą, tačiau jokių prašymų, pastabų nepareiškė. Jokių prašymų, papildymų nuteistasis neturėjo ir teisme po to, kai buvo ištirti visi bylos įrodymai. Be to, pažymėtina, kad BPK neįtvirtina konkretaus asmens, kuris turi paimti lyginamuosius pavyzdžius ir neįgalina jų paimti vien tik eksperto.

Taigi esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei skundžiame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės bei jo padarytų veikų kvalifikacijos pagal BK 187 str. 2 d. ir 149 str. 3 d., kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Taip pat apylinkės teismas tinkamai išsprendė byloje pareikštus civilinius ieškinius bei atsižvelgęs į tai, kad apeliantas padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 149 str. 3 d.), kad praeityje jis teistas, įskaitant ir už analogiškos nusikalstamos veikos, susijusios su seksualine prievarta, padarymą, nusikalto teistumui neišnykus, įvertinęs, jog nėra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui, pagrįstai už padarytas veikas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, didesnes nei straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai.

Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo S. N. apeliacinį skundą atmesti.