Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-03-02 · Civilinė byla Nr. e2-257-186/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-02
Bylos Nr.
e2-257-186/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02244-2016-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Žironas
Atsakovas
M. S., E. A., S. Ž.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-257-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02244-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 2 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Progresyvios verslo idėjos“ ieškinį atsakovams M. S., E. A. ir S. Ž. dėl sandorio negaliojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Progresyvios verslo idėjos“ (toliau – Ieškovė arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2014 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį ir 2015 m. sausio 2 d. pakvitavimą, kuriais atsakovas M. S. perdavė Ieškovės lėšas atsakovui E. A.; taikyti restituciją – iš atsakovo M. S. priteisti 100 000 Eur bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo.Ieškiniui užtikrinti Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo M. S. 100 000 Eur vertės nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, šio turto nesant – pinigines lėšas ir (ar) turtines teises. Nurodė, kad iš atsakovo reikalaujama priteisti 100 000 Eur suma pagal teismų praktiką laikytina didele, o tai gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi Ieškovės prašymą tenkino. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui M. S. priklausančius nekilnojamuosius ir / ar kilnojamuosius daiktus, neviršijant 100 000 Eur vertės, uždrausdamas šiais daiktais disponuoti, o jų nesant ar nepakankant, areštavo trūkstamai sumai atsakovui priklausančias pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba pas trečiuosius asmenis.Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio turinį, konstatavo, kad ieškovas pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus.Ieškovės prašomą priteisti 100 000 Eur sumą teismas laikė pakankamai didele. Teismas nurodė, kad pagal suformuotą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsižvelgdamas į tai, kad Ieškovės reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis, teismas sprendė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, Ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas M. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti Ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Ieškovės bankroto administravimo išlaidų. Nurodo šiuos argumentus:Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas bando slėpti savo turtą ar imasi kitų neteisėtų veiksmų, kurie gali apsunkinti ieškinio reikalavimo įvykdymą. Todėl Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja grėsmė, jog jai palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešant atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomu (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Teismas pažeidė apelianto procesines teises, nes pritaikė laikinąsias apsaugos priemones apie tai nepranešęs apeliantui, nors kartu su ieškiniu buvo pateikti duomenys, kad apeliantui priklauso net 20 nekilnojamojo turto vienetų.Apeliantui priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 385 000 Eur, t. y. beveik keturis kartus didesnė nei ieškinio suma. Šis turtas yra įkeistas, tačiau 2016 m. rugpjūčio 11 d. skola hipotekos kreditoriui sudarė 64 381,10 Eur. Kitoje civilinėje byloje pagal Ieškovės ieškinį apeliantui dėl 46 672,94 Eur skolos priteisimo, teismui pritaikius apelianto turto areštą, apelianto nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Tačiau toje byloje Ieškovė yra pateikusi pareiškimą dėl ieškinio dalies atsiėmimo, t. y. Ieškovė pareiškė atsiimanti 41 406,43 Eur reikalavimą, nes šioje byloje yra pareiškusi reikalavimą dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia. Todėl minėtoje byloje pritaikytas apelianto turto areštas negali turėti įtakos apelianto turtinės padėties vertinimui šioje byloje.Ieškovė atsiliepime prašo atmesti atsakovo M. S. atskirąjį skundą. Nurodo šiuos atsikirtimus:Ieškinyje nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad apeliantas gali slėpti savo turtą ir tokiu būdu vengti įvykdyti teismo sprendimą.Ieškovė neturi duomenų apie apeliantui priklausančio turto vertes, o VĮ Registrų centro nurodomi masinio turto vertinimo duomenys dažnai yra neaktualūs ir neatitinkantys tikrovės.Apelianto pateikto turto vertintojų pažymos nėra tinkami įrodymai. Šios pažymos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų.Ieškinio suma apeliantui laikytina didele, nes apeliantas skolinosi iš Ieškovės, įkeitė žemės sklypus ir yra skolingas 64 381,10 Eur kitiems asmenims, taip pat gali būti skolingas ne finansų įstaigoms.Apeliantas nesutiko su ieškinio atsiėmimu civilinėje byloje Nr. e2-4953-603/2016 teigdamas, kad bylos nagrinėjimas turi būti užbaigtas užkertant kelią ginčams ateityje. Taip apeliantas pats nesutiko su laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimu.Jeigu apeliantas mano, kad antstolis, vykdydamas ginčijamą nutartį, taiko turto apribojimus didesne apimtimi, nei priklausytų, tai pagal CPK 681 straipsnį gali kreiptis antstolį dėl areštuoto turto perkainojimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Dėl naujų įrodymų priėmimoApeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kuriais grindžia atskirajame skunde nurodytas aplinkybes. Kadangi Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovams, apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Ieškovė su šiais įrodymais yra susipažinusi ir dėl jų vertinimo pasisakė / galėjo pasisakyti atsiliepime į atskiruosius skundus. Atsikirsdama į atskirojo skundo argumentus, Ieškovė taip pat pateikė naujus įrodymus, kurie apeliantui yra žinomi. Dėl šių priežasčių abiejų šalių pateikti nauji rašytiniai įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 str.).

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai yra šios dvi sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 178 str.). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad yra antroji iš minėtų sąlygų – egzistuojanti reali grėsmė, kad nesiėmus Ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. atsakovo M. S. turto arešto, Ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes. Teismų praktikoje vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, yra ieškinio suma.Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad jis turi nekilnojamojo turto, kurio visiškai pakaktų atsiskaityti su Ieškove, jei teismas patenkintų jos ieškinį. Byloje pateiktos UAB „Capital vertinimas“ pažymos patvirtina, kad apeliantui bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) priklauso 19 žemės sklypų, kurių vertė 2016 m. lapkričio 11 d. galėjo siekti 635 000 Eur (apeliantui priklausančios dalies vertė – 317 500 Eur), taip pat bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso vienas žemės sklypas, kurio vertė 2016 m. lapkričio 11 d. galėjo siekti 135 000 Eur. Tačiau, kaip nurodo pats apeliantas, visas šis nekilnojamasis turtas yra įkeistas, be to, areštuotas teismo nutartimi, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kitoje civilinėje byloje. Pagal apelianto pateiktus duomenis, skola hipotekos kreditoriui 2016 m. rugpjūčio 11 d. sudarė 64 381,10 Eur. Apelianto teigimu, kitoje civilinėje byloje ginčas kilo iš tų pačių teisinių santykių ir toje byloje Ieškovė pareiškė atsiimanti dalį pareikšto reikalavimo, t. y. 41 406,43 Eur iš 46 672,94 Eur. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliantas minėtoje byloje nesutiko su Ieškovės ieškinio atsiėmimu.Įvertinus šias aplinkybes, viena vertus, galima konstatuoti, kad apelianto turimo nekilnojamojo turto vertė kelis kartus viršija šioje byloje pareikšto ieškinio sumą. Kita vertus, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra išsaugoti atsakovo turtinę padėtį, esančią bylos nagrinėjimo metu (lot. status quo). Apeliantui priklausantis nekilnojamasis turtas yra neužstatyti žemės sklypai, kurie, tikėtina, buvo įsigyti turint tikslą vėliau juos parduoti. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad jis yra suinteresuotas išlaikyti šį turtą visą laiką, kol tęsis šios bylos nagrinėjimas. Be to, Ieškovės ieškinyje nurodomos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto sąžiningumo. Apeliantas yra buvęs Bendrovės vadovas ir darbuotojas. Ieškovė byloje įrodinėja, kad ginčijamu sandoriu iš esmės buvo siekiama išvengti apeliantui suteiktos 100 000 Eur paskolos grąžinimo Bendrovei. Tokios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad Ieškovei iniciavus šią bylą, apeliantas gali imtis nesąžiningų veiksmų ir tam, kad pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, jei ieškinys būtų patenkintas.Dėl atskirojo skundo argumento, kad teismas pažeidė apelianto procesines teises, nes nepranešė jam apie Ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas remiasi jau nebegaliojančia CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės galėjo būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Dabar prašymų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nagrinėjimas reglamentuotas CPK 147 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai būtina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas manė, kad nėra būtinybės pranešti apeliantui apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Apeliantas savo poziciją dėl šio prašymo pagrįstumo išdėstė atskirajame skunde, todėl procesinis šalių lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Žironas