Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-327-2016;

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01113-2011-9;

2016 m. balandžio 27 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išna­gri­nėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apy­lin­kės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuos­pren­džio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apri­bo­ji­mu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 1 p., 5 p., per paskirtos bausmės laiką J. M. įpa­rei­gotas būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi ir jam uždrausta lankytis nukentėjusiajai L. M. nuosavybės teise priklausančiame ir jos gyvenamame bu­te adresu (duomenys neskelbtini).

Iš J. M. nukentėjusios L. M. naudai priteista 77,60 Lt turtinės ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Iš J. M. nukentėjusiajai L. M. priteista 1900 Lt proceso išlaidų už teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2011-08-15 apie 14 val. (duomenys neskelbtini) namo an­trajame aukšte, sugriebęs už dešinio peties pastūmė L. M., kuri nugara atsitrenkė į laip­tų turėklus, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinio peties srityje, dešinio antdyglinio raumens daliniu plyšimu, dešinio dvigalvio raumens daliniu ply­šimu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai bau­džia­majame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą vei­ką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis bau­džiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko pa­da­rytos veikos atitiktis BK Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudė­čiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, paskyrusi teismo medicininę ekspertizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį netinkamai juos įvertino, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl J. M. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis dėl J. M. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo J. M. išteisintinas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

J. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011-08-15 apie 14 val. (duomenys neskelbtini) namo antrajame aukšte, sugriebęs už dešinio peties pastūmė L. M., kuri nugara atsitrenkė į laiptų turėklus, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinio peties srityje, dešinio antdyglinio raumens daliniu plyšimu, dešinio dvigalvio raumens daliniu plyšimu.

BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėjant asmens kaltę padarius šį nusi­kal­ti­mą būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių pada­rinių.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juos įro­dymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, lei­džiančių neabejotinai teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu J. M. griebė L. M. už de­ši­nio peties ir pastūmė ją, dėl ko nukentėjusioji atsitrenkė į laiptų turėklą, ir dėl tokių J. M. veiksmų, L. M. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinio peties srityje, dešinio ant­dyg­li­nio raumens dalinis plyšimas, dešinio dvigalvio raumens dalinis plyšimas, kas vertintina nesunkiu svei­katos sutrikdymu, todėl išvada, kad J. M. padarė BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą yra teisiškai nepagrįsta ir konstatuojama, kad J. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumos, todėl jis išteisintinas kaip nepadaręs veikos turinčios nu­si­kaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai bei ekspertizės aktu. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos me­džia­ga, o kurie – atmestini. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios L. M. duo­tų parodymų teisme nesugretino su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad 2011-08-15 grįžusi iš bažnyčios nuėjo į jos brolio butą, esantį antrame aukšte, paklausti Justino, kur dingo kopėčios. Ji pasakė Jus­ti­nui: „neuždekit namo vėl“. Justinas griebė ją už dešinės rankos, suspaudė, pasuko ir stūmė pro duris. Ji iš buto koridoriaus atsirado bendrame koridoriuje, atsitrenkė nugara į turėklą. Patyrė didelį skausmą, stresą. Labai skaudėjo ranką. Kitą dieną kreipėsi į teismo ekspertus. Plyšo rankos raumuo žemiau peties sąnario, žąsto srityje. Pirminiame 2011-08-18 paaiškinime policijos pareigūnams, L. M. nurodė, kad J. M. pagriebė ją už dešinės rankos ir pradėjo stumti, išstūmęs į ko­ri­dorių – paleido. Po stipraus rankos suspaudimo, ištino ranka, atsirado vidiniai guzai ir skausmas (t. 1, b. l. 4). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2011-10-25 L. M. jau nurodo, kad kai J. M. ją stūmė, laiptinėje ji atsitrenkė nugara į laiptų turėklą. Jai ištino ranka, atsirado vidiniai guzai, ranką labai skaudėjo (t. 1, b. l. 6-7). Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad jai griebė už rankos, pasuko, stūmė ir dėl to plyšo raumuo ir yra du guzai, ranka liko kreiva (t. 2, b. l. 11).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šiuos nukentėjusiosios L. M. ir minėtų liudytojų parodymus kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad aptarti nu­ken­tėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, nei vienas iš liudytojų tiesiogiai įvykio nematė, todėl jie nelaikyti patikimais ir jais remtis priimant apkaltinamąjį nuos­prendį negalima.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ir vertino kaip suinteresuotų asmenų liudytojų N. M. ir jos brolio A. B. parodymus. Minėtų liudytojų parodymai, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme, esminėse aplinkybėse sutampa, yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Abu nurodė, kad kontakto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus eks­per­ti­zės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, jog L. M. diagnozuotas dešinio ant­dyg­linio raumens plyšimas ir dešinio dvigalvio raumens dalinis plyšimas nėra sietinas su 2011-08-15 trauma. Tokio pobūdžio traumos metu plyšta visa antdyglinio raumens sausgyslė, ar net kelių ro­ta­torių manžetės raumenų sausgyslės – kaip viršdyglinio, podyglinio ir pomentinio raumens. Aukš­čiau minėtos patologijos būdingos lėtiniams reumatoidiniams pakitimams. Aptariamame ekspertizės akte L. M. konstatuota poodinė kraujosruva dešinio peties užpakaliniame paviršiuje ir de­ši­nio peties sąnario sumušimas. Dėl poodinės kraujosruvos dešinio peties užpakaliniame paviršiuje ir dešinio peties sąnario sumušimo L. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. (t. 2, b. l. 119-138).

Taigi, šių aplinkybių visuma patvirtina nuteistojo J. M. ir liudytojų N. M. ir A. B. parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus nuo­seklius parodymus, kad J. M. veiksmai nesukėlė nukentėjusiajai nesunkaus sveikatos sutrik­dy­mo, t. y. J. M. veiksmuose nėra būtinojo BK 138 straipsnio 1 dalies sudėties požymio – sukeltų pa­sekmių.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Res­pu­blikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje kons­tatuota, kad L. M. poodinė kraujosruva dešinio peties srityje, dešinio ant­dyg­linio raumens dalinis plyšimas, dešinio dvigalvio raumens dalinis plyšimas galėjo būti padaryti pa­su­kant ranką ir pastumiant galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2011-08-15, nesi­va­do­vau­ja, nes ją iš dalies paneigia teis­mo medicinos ekspertų komisijos akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados. Specialaisto išvadoje nurodyta, kad „sausgyslė hemogeniška, ties ja nedidelis skysčio kiekis“ – neaiš­ku kokia sausgyslė. „Ties antdygliniu raumeniu proksimaliai dalinis plyšimas, ties žastikaulio didžiuoju gum­burėliu apkalkėjimas“ - tai lėtinių reumatoidinių uždegiminių pakitimų pasekmė. „Dvi­galvio žasto raumens lokali deformacija po dalinio antdyglinio raumens plyšimo.“ Dvigalvio rau­mens sausgyslė neturi tiesioginio ryšio su antdygliniu raumeniu. Aptariamoje specialisto išva­do­je padarytos išvados nėra grindžiamos objektyviais duomenimis, o re­mia­masi tik nukentėjusiosios L. M. paro­dy­mais, kurie savo ruožtu atitinka šioje spe­cia­lis­to išvadoje išdėstytą tariamo sužalojimo me­cha­niz­mą ir jo atsiradimo priežastį, tačiau kurio susi­da­ry­mo mechanizmas paneigtas aukščiau minėtame ekspertų komisijos akte Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl nu­ken­tė­ju­siosios L. M. parodymus apeliacinės instancijos teismas ver­ti­na kaip nepatikimus ir kuriais negali būti grin­džia­mas apkaltinamasis nuosprendis. Minėtoje spe­cia­listo išvadoje keliamų prielaidų nepa­tvir­ti­na jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl šios spe­cia­listo išvadas teismas taip pat nelaiko patikimu ir ob­jek­tyviu įrodymu, leidžiančiais neabejotinai teigti, kad bū­tent dėl nu­teistojo J. M. veiksmų kilo pa­da­ri­niai nukentėjusiosios L. M. svei­katai.

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. M. byloje pa­reiš­kė civilinį ieškinį 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai ir 77,60 Lt (22,47 Eur) tur­ti­nei žalai, ki­lu­siai dėl J. M. neteisėtų veiksmų, atlyginti.

BPK 115 str. 3 d. 2 p. nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis J. M. ištei­si­na­mas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių, L. M. civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusioji L. M. byloje pateikė prašymą iš nuteistojo J. M. priteisti patirtas 1900 Lt (550,27 Eur) išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas pirmos instancijos teisme, paslaugoms apmokėti, bei apeliaciniu skundu prašo priteisti bendrą 3000 Lt (868,86 Eur) už advokato pagalbą na­gri­nėjant bylą.

Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiosios prašymą, patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, pagalbai apmokėti pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė nuteistojo J. M.. BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pa­kvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir ci­vi­li­nio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai ap­mo­kėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad J. M. išteisinamas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkina nuken­tė­jusiosios L. M. prašymų jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš J. M..

Kauno apygardos teisme gauta Kauno vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­ma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nu­ro­doma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje an­tri­nės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nuteistajam J. M., iš­laidas sudaro 60 litų (17,37 Eur) (t. 2, b. l. 58). BPK 322 str. 1 d. im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje da­ly­vau­ja pro­ku­ro­ras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, sie­kiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kalti­ni­mo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiek­vie­nam bau­džia­mo­jon atsa­ko­mybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl ant­rinės teisinės pa­galbos iš­lai­dų pri­tei­si­mas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pa­si­naudoti jam tiek tarp­tau­tinės tei­sės, tiek Lietuvos Respublikos Kons­ti­tu­ci­jos, tiek baudžiamojo pro­ceso įstatymo ga­ran­tuo­jama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo. Todėl Kauno valstybės garan­tuo­jamos teisinės pa­gal­bos tarnybos pra­šymas priteisti turėtas antrinės teisi­nės pagalbos išlaidas iš nuteistojo J. M. neten­ki­na­mas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 str. 1 d. 1 p., 115 str. 3 d. 2 p., 329 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios L. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Netenkinti nukentėjusiosios L. M. prašymo pripažinti jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš J. M..