Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Gilio ir Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-07 nuosprendžio, kuriuo:

D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 111 straipsnio 1 dalį (1995-06-08 įstatymo Nr. I-962 redakcija) ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės laiką skaičiuojant nuo D. P. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį dienos. Iš D. P. valstybinei ligonių kasai priteista – 15 504,17 Lt (penkiolika tūkstančių penkis šimtus keturis litus 17 ct) už apmokėtas V. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; V. K. – 20000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti. Iš D. P. valstybės naudai priteista 27,25 Lt (dvidešimt septynis litus 25 ct) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2002 m. kovo 2 d., apie 22 val., name ir namo kieme, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, nutempė nukentėjusįjį V. K. nuo lovos ir spyrė ne mažiau, kaip du kartus į kūno sritį, po to, pasivijęs išbėgusį nukentėjusįjį kieme, spardė ir sudavė rankomis smūgius V. K. ne mažiau, kaip tris – keturis kartus į veidą, sprandą, kaklą ir kitas kūno sritis, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą kairiojo kelio srityje, muštinę žaizdą kaktoje, kaklo trečio slankstelio panirimą, stuburo raiščių plyšimą, nugaros smegenų trauminę ligą, nevisišką trauminį nugaros smegenų uždegimą, t. y. sunkiai sutrikdydamas V. K. sveikatą.

Apeliacinį skundą pateikusio advokato nuomone po gynėjo pasikeitimo nustačius per trumpą laikotarpį susirasti kitą gynėją, kuris galėtų tinkamai susipažinti su bylos medžiaga nebuvo užtikrinta galimybė tinkami pasirengti gynybai dėl ko iš esmės buvo pažeistos D. P. teisės į gynybą bei kilo abejonės dėl teismo nešališkumo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo požymiai, neteisingas kaltinamojo procesinių teisių į gynybą išaiškinimas bei neišnaudotoms procesinės galimybės, sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinta iš naujo nagrinėti apylinkės instancijos teismui.

Be to, gynėjo tvirtinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais bei savo paties padarytomis prieštaringomis išvadomis. Nors teismas ir pripažino, kad nukentėjusysis piktnaudžiavo alkoholiu, pirminių apklausų metu duodamas melagingus parodymus klaidino tyrimą, tačiau savo išvadas grindė būtent nukentėjusiojo parodymais ir kito asocialų gyvenimo būdą vedančio liudytojo K. P. parodymais, neįvertindamas aplinkybės, kad šiuos asmenis sieja tarpusavio draugiški santykiai. Pažymi, kad jokių kitų objektyviai užfiksuotų duomenų, patvirtinančių jo ginamojo atliktus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius - smūgių rankomis ir kojomis sudavimo fakto nukentėjusiajam, nepatvirtina jokie kiti teisme ištirti duomenys, kurie galėtų būti pripažinti įrodymais.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi ir specialisto išvada, kad dėl V. K. nustatytų sužalojimų vienas nueiti 880 m atstumą iki namų negalėjo, kaip ir negalėjo pėsčiomis nueiti 3-5 m iš savo namo kiemo iki buto pirmajame aukšte. Teigia, kad jo manymu kūno sužalojimas dėl kaklo slankstelio panirimo su nugaros smegenų pažeidimu iš sykio nesuponuoja asmens savarankiško judėjimo negalimumo. Tik išsivysčius nevisiškam trauminiam nugaros smegenų uždegimui, galėjo atsirasti ir tam tikros motorikos pasekmės, trukdančios asmeniui judėti. Gynėjo teigimu teismas nesiėmė visiškai jokių priemonių iškviesti ir apklausti teismo medicinos ekspertą, specialistą, kad išsiaiškinti šias svarbias bylai aplinkybes galimam atsakomybės mastui nustatyti, kas taip pat parodo teismo išankstinį nusistatymą prieš jo ginamąjį. Kaip ir aplinkybė, kad D. P. atžvilgiu šiuo atveju nebuvo taikytas ir LR Įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 4 str., 7 str., 10 str., 17 str. 2 d. (2002-11-07 Nr. IX-1182).

Akcentuoja, kad nebuvo įvertinta kaltinamojo sudėtinga šeiminė padėtis, t.y. kad jis vienas augina 6 metų nepilnametį vaiką, kurį visiškai išlaiko, kad vaiko motina atskirai augina kitą bendrą 5 metų amžiaus vaiką, tačiau yra nedirbanti, registruota Darbo biržoje kaip ieškanti darbo, dėl ko ginamasis teikia materialinę paramą ir šiam vaikui.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Skunde teigiama, kad šioje byloje teismas esminiai pažeidė nuteistojo teisę į gynybą tuo, kad atmetė jo gynėjo prašymą baigiamųjų kalbų stadijoje suteikti galimybę tinkamai pasirengti baigiamosioms kalboms.

Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo teisė į gynybą tokiu būdu, kaip nurodyta skunde, pažeista nebuvo, nes pirmiausia, iš gynėjo pasisakymo baigiamųjų kalbų metu turinio akivaizdu, jog jis iki šios proceso stadijos pakankamai buvo susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga, su byloje surinktais įrodymais, nes pasisakydamas gynėjas išsamiai išanalizavo surinktus įrodymus bei išsakė savo pasiūlymus teismui jų vertinimo aspektu. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios bylos apimtis, nežiūrint į praėjusį itin ilgą laiką nuo nusikaltimo padarymo iki jos pradėjimo nagrinėti teisme, yra nedidelė ir įrodymų prasme. Taip pat gynėjas savo skunde nenurodė, jog jis dėl laiko stokos nebuvo susipažinęs ir dėl to savo baigiamojoje kalboje neaptarė kokios nors konkrečios aplinkybės, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas nuosprendis, to jis nenurodė ir savo kalboje apeliacinės instancijos teisme. Taigi, vien aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo stadijoje nuteistasis nutraukė susitarimą su anksčiau jį gynusiu advokatu ir susitarė su nauju, baigiamosiose kalbose dalyvavusiu bei apeliacinį skundą padavusiu gynėju, negali trukdyti teismui tęsti bylos nagrinėjimą ir negali sukurti teismui pareigos dėl to daryti pertrauką ir tuo pačiu vilkinti sprendimo priėmimą.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 295 str. 1 d. nuostatą dėl to, jog nuteistasis, kuris nesinaudojo savo teise duoti parodymus byloje, per paskutinį žodį pateikė šiai bylai turinčius esminės reikšmės duomenis, todėl teismas privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistojo nurodytą asmenį, o to nepadarydamas nepatikrino nuteistojo nurodytų aplinkybių ir tuo pačiu suvaržė jo teisę į gynybą.

Kaip matyti iš pirmos instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, per paskutinį žodį D. P. nurodė, kad iš K. P. ir V. K. yra girdėjęs, jog V. K. iš tikrųjų sumušė jo (D. P.) draugas R. D., tačiau V. K. dėl sumušimo kaltina jį (D. P.) dėl to, kad žino, jog iš R. D. nieko negaus (T.2, b.l.108-109).

Iš nukentėjusiojo V. K. bei įvykio liudytojo K. P. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme viseto matyti, kad tą dieną, kai sumušė V. K. D. P. į V. K. namus atėjo kartu su R. D. (duomenys neskelbtini), kuris buvo ir muštynių metu, bet į jas nesikišo ir V. K. nieko nedarė. Prieš V. K. sumušimą jie visi girtavo. Ikiteisminio tyrimo metu R. D. 2011-10-17 buvo apklaustas (T.1 b.l.166-167) ir parodė, kad jis galėjo kartu su D. P. lankytis pas V. P., tačiau neprisimena, kad kada nors būtų matęs konfliktą tarp V. K. ir D. P. ir to gali neprisiminti dėl to, jog tuo metu galėjo būti girtas.

Taigi, aplinkybė, kad įvykio metu įvykio vietoje buvo R. D., byloje buvo žinoma dar ikiteisminio tyrimo metu ir ji nepaaiškėjo per nuteistojo paskutinį žodį, t.y. ji nebuvo nauja BPK 295 str. 1 d. prasme, teismui buvo žinomi R. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo imtasi priemonių šį liudytoją apklausti teisme, tačiau dėl jo darbo pobūdžio R. D. į teisiamąjį posėdį neatvyko (T.2, b.l.82-83) ir teismas, apklausęs kitus proceso dalyvius, nutarė, kad įrodymų tyrimą galima baigti ir be R. D. apklausos (T.2, b.l. 96).

Taip pat kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje buvo būtina į teisiamąjį posėdį kviesti ir apklausti teismo medicinos specialistą, kadangi byloje esančios išvados apie V. K. sužalojimą yra aiškios ir išsamios ir jas papildyti ar patikslinti nebuvo jokio reikalo.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdyje net nekėlė klausimo dėl įrodymų tyrimo šioje byloje neišsamumo nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ir atlikti įrodymų tyrimo neprašė.

Tai, kad teismas netenkino nepagrįstų apelianto prašymų, kuriais akivaizdžiai buvo siekiama vilkinti procesą bei kad priėmė apelianto ginamajam nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ir dėl to naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

Kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais išsamiais motyvais dėl įrodymų vertinimo bei bausmės individualizavimo ir jų nekartoja. Pažymėtina, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje yra surinkta (ir teismas nuosprendyje tai įvertino) pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tiek nukentėjusiojo V. K., tiek liudytojo K. P. parodymus teisme apie V. K. sužalojimo vietą ir aplinkybes (įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados, iš kurių matyti, kad V. K. kraujas buvo rastas vietose, kurias šie asmenys nurodė kaip vietas, kur D. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir kad dėl patirtų sužalojimų pobūdžio V. K. negalėjo net su kitų asmenų pagalba pareiti iki savo namų iš pirminiuose jo parodymuose nurodytos jo sužalojimo vietos). Taip pat kolegija visiškai sutinka ir su pirmos instancijos teismo išsamiu liudytojos L. D. (nukentėjusiojo sesers ir nuteistojo motinos) parodymų ir elgesio proceso metu vertinimu atsižvelgiant į nuosprendžio motyvuojamoje dalyje aptartus byloje esančius rašytinius įrodymus (J. K. sutikimą, pasirašytą L. D. pasiimti V. K. iš globos namų, V. K. prašymą policijos komisariatui nutraukti bylą ir voką, kuriame buvo atsiųstas prašymas) bei liudytojos R. Ž. parodymus ir konstatuoja, kad L. D. parodymai kitų nurodytų įrodymų kontekste taip pat, nors ir netiesiogiai, patvirtina D. P. kaltę sužalojus V. K..

Taip pat kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant bausmės D. P. klausimą teismas jau atsižvelgė į apeliacinio skundo motyvą, kad jis yra išsituokęs ir prižiūri (po ištuokos vienas augina) vaiką, todėl šis apeliacinio skundo argumentas yra visiškai nepagrįstas, o D. P. buvusios sutuoktinės socialinė padėtis - nedirbanti, registruota darbo biržoje - apeliaciniame skunde nurodyta deklaratyviai ir ši aplinkybė negali būti vertinama kaip turinti reikšmę sprendžiant bausmės klausimą.

Tačiau apeliantas teisus, kad teismas D. P. nepagrįstai nepritaikė amnestijos akto ir dėl to jam paskyrė neteisingą bausmę.

Nusikaltimas, už kurį D. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarytas 2002 m. kovo 2 d., o 2002 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. IX-1182 Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (toliau - amnestijos įstatymas), kurio 10 straipsnyje nurodyta, kad ši amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai. Nusikaltimas, už kurį nuteistas D. P. yra nurodytas amnestijos įstatymo 7 straipsnyje, todėl, sutinkamai su amnestijos įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. nuostatomis, D. P. paskirtoji bausmė mažintina vienu penktadaliu.

Esant šiai aplinkybei, nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 2 p.), tačiau kolegija visiškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog tai, kad amnestijos įstatymo nepritaikė nuosprendį priėmęs teismas, rodo šio teismo šališkumą D. P. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p.,-

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti: D. P. paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-1182 Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 10 str., 7 str., 4 str. 2 d. 1 p. sumažinti vienu penktadaliu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.