- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-72-926/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- V. Ž.
- Advokatai
- Domantas Skebas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. (toliau – A. J.) gynėjo advokato Ž. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant jam įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, A. J. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1000 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Pradėjus paskirtos bausmės vykdymą, A. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti.
Tuo pačiu nuosprendžiu Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkinti visiškai, iš A. J. priteisiant 76,24 eurus turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. A. J. Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. sausio 16 d. apie 23.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš V. Ž. – V. Ž. apglėbus jį per pečius, tyčia užlipo jam ant dešinės pėdos, galva sudavė smūgį į veidą, V. Ž. jį paleidus, ne mažiau kaip du kartus smūgiavo kumščiais į veidą, susikibus ir abiem nukritus ant žemės, grumtynių metu sudavė nenustatytą smūgių kiekį į krūtinę ir įkando į kairės kojos kelį, tokiais savo veiksmais V. Ž. padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, krūtinės priekinio paviršiaus dešinėje pusėje, dešinės pėdos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą kairio kelio srityje, 11-to ir 13-to dantų šaknų lūžius, ir sukeldamas nukentėjusiajam V. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. J. gynėjas advokatas Ž. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendį ir A. J. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; arba panaikinti A. J. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1000 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
2.1. Apelianto teigimu, pripažindamas A. J. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų A. K., I. K., V. K., A. K., nukentėjusiojo V. Ž. parodymais. Tačiau, jų parodymai sutampa tik keliose vietose. Visi liudytojai patvirtino, kad vakarėlio metu buvo vartojamos alkoholis, konfliktas kilo tarp A. K. ir A. J., o nukentėjusiojo V. Ž. ir A. J. santykiai buvo neutralūs, vakarėlio metu jie tarpusavyje nekonfliktavo, grumtynės tarp jų truko trumpai. Kiti liudytojų ir nukentėjusiojo V. Ž. parodymai apie įvykio detales iš esmės prieštarauja vieni kitiems. A. J. parodymus apie tai, kad V. Ž. jį suėmė iš už nugaros ir, siekdamas išsilaisvinti, sukdamas galvą, jis sudavė V. Ž. į veidą, patvirtino V. K. ir I. K., tuo paneigdamos V. Ž. parodymus. A. J. parodymus, kad, atlaisvinus jam rankas ir pasisukus veidu į V. Ž., šis jam sudavė kumščiu į veidą, patvirtina pats V. Ž.. Tai, kad po V. Ž. suduotų smūgių nuteistajam A. J., jie abu nukrito ant grindų, kur prasidėjo grumtynės tarp V. Ž. ir A. J. ir tai, kad A. J. po jam suduotų smūgių buvo prispaustas prie grindų ir pasidavė V. Ž., nurodė visi be išimties 2021 m. sausio 16 d. įvykio dalyviai. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu, jo parodymus pripažindamas nenuosekliais ir juos vertindamas kritiškai, šiuo aspektu jų nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad kaip įrodymą, patvirtinantį A. J. kaltę padarius V. Ž. nustatytus kūno sužalojimus pirmosios instancijos teismas nurodė teismo medicinos specialisto išvadą Nr. GI 13/2021(02). Tačiau, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo imtasi priemonių nustatyti, kokiu metu šie sužalojimai buvo padaryti, nesiaiškintas priežastinis ryšys tarp V. Ž. ir A. J. tarpusavio veiksmų bei patirtų sužalojimų. Ar A. J. stovėdamas sudavė smūgius rankomis ir kojomis V. Ž. į įvairias kūno vietas padarydamas jam poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, krūtinės priekinio paviršiaus dešinėje pusėje, dešinės pėdos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimai kairio kelio srityje, 11-to ir 13-to dantų šaknų lūžimą, ar po to, kai A. J. po V. Ž. smūgių buvo parverstas ant žemės ir gynėsi nuo aktyvių V. Ž. veiksmų ir dėl tokių veiksmų patirto fizinio skausmo ir sužalojimų buvo priverstas nutraukti pasipriešinimą V. Ž. agresijai jo atžvilgiu, aiškintasi nebuvo. Šioje vietoje pabrėžiama, kad teisiamojo posėdžio metu A. J. parodė, kad po to, kai jį apglėbęs V. Ž. jį paleido, jis nesitikėjo, jog V. Ž. smūgiuos į veidą. Pripažino, kad po šių smūgių nukritęs ant grindų, gindamasis nuo V. Ž. ir būdamas beviltiškoje situacijoje, galėjo V. Ž. įkąsti į koją. Taip pat nurodė, kad kitus sužalojimus V. Ž. galėjo patirti grumtynių metu jiems kartu būnant ant grindų ne tik nuo jo (A. J.) pasipriešinimo veiksmų, bet ir dėl savo aktyvių veiksmų – atsitrenkdamas į kambaryje buvusius baldus (stalą, spintą ir pan.).
2.3. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, V. Ž. teigimu, A. J. jam smūgiavo galva į veidą. Po to, kai A. J. buvo paleistas, V. Ž. sudavė jam vieną smūgį į galvą, į ką šis atsakė dviem smūgiais rankomis suduodamas V. Ž. į veido sritį. Tokiu būdu, remiantis V. Ž. paaiškinimais, A. J., galvos ir rankų smūgiais ne mažiau kaip tris kartus (vieną kartą galva ir du kartus rankomis) smūgiavo jam į veido sritį. Į bylą yra pateikta medicinos specialisto išvada Nr. GI 13/2021(02), kurioje nurodoma, kad suduodant smūgį į V. Ž. galvos sritį buvo padaryti 11-to ir 13-to dantų lūžiai. Apžiūros metu nebuvo užfiksuota kraujosruvų ar kitų sužalojimų pėdsakų ant V. Ž. veido, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nėra užfiksuota trauminio poveikio požymių, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai teigti, kad A. J., nukentėjusiajam į veido sritį sudavė ne mažiau kaip tris kartus.
2.4. Advokato teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti du aiškiai apibrėžti A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos etapai: 1.) A. J. veiksmai, kuriais jis sudavė smūgį galva V. Ž. (dėl ko, buvo nuskelti dantys); 2.) A. J. veiksmai, kai nuo V. Ž. smūgių jis nukrenta ant grindų (padaryti visi kiti išvadoje Nr. GI 13/2021(02) nurodyti sužalojimai). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi A. J. veiksmai yra tyčiniai ir buvo nukreipti siekiant sužaloti V. Ž.. Darydamas šią išvadą, teismas nevertino V. Ž. veiksmų suduodant smūgius A. J., dėl kurių šis pargriuvo ant grindų, bei V. Ž. veiksmų, dėl kurių metu patirtų sužalojimų A. J. nebegalėjo pasipriešinti V. Ž., po ko šis jį paleido. Nebuvo paneigta nuteistojo versija, kad po suduoto smūgio galva V. Ž., jis nesitikėjo, kad bus užpultas, ir tolimesni jo veiksmai buvo sąlygoti tik siekiu apsiginti nuo V. Ž.. Tai, kad A. J. patyrė sužalojimus ir tai, kad būtent po patirtų sužalojimų nebegalėjo priešintis V. Ž., patvirtino liudytojai V. K., I. K., A. K. ir pats nukentėjusysis V. Ž.. Šios bylos atveju siekiant pripažinti A. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti, kad jis savo veiksmais norėjo sutrikdyti V. Ž. sveikatą ir to sąmoningai siekė ar, atlikdamas veiksmus V. Ž. atžvilgiu, galėjo suprasti, kad jie gali sukelti V. Ž. sveikatos sutrikdymą, tačiau savo elgsenos nekeitė leisdamas kilti padariniams, nors jų ir nesiekė. Tačiau, šie duomenys, pasak advokato, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyti.
2.5. Motyvuodamas šią išvadą nuteistojo gynėjas pažymi, kad, A. J. teigimu, tarp jo ir A. K., buvusio priešais jį, vyko konfliktas. Nuteistasis neneigė aplinkybės, kad jis smogė A. K.. Patvirtino ir tai, kad abu buvo nusiteikę agresyviai, garsiai šaukė vienas ant kito, todėl agresijos A. J. tikėjosi būtent iš A. K., kuris buvo priešais jį per ištiestos rankos atstumą. Tikėdamasis smurtinių veiksmų iš priešais jo esančio asmens, nuteistasis nesitikėjo, kad jo atžvilgiu fizinė jėga bus panaudota iš už nugaros. Būtent tai sąlygojo jo veiksmus staigiai suktis pavojaus šaltinio, esančio jam už nugaros, link, dėl ko, A. J. pataikė pakaušiu V. Ž. į veidą, to visai nenorėdamas. V. Ž. atžvilgiu jis daugiau nesiėmė jokių veiksmų ir nesitikėjo, kad šis jam du kartus rankomis trenks į veidą, po ko neišlaikęs pusiausvyros jis nuvirto ant grindų. A. J. visą laiką turėjo aiškią poziciją, kuri nekito. Tačiau, šios aplinkybės, siekiant atskleisti A. J. kaltės turinį, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos. Vertindamas A. J. veiksmus, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik V. Ž. parodymais, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis komentuojamo įvykio metu buvo neblaivūs.
2.6. Nesutinkant su A. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemone, apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis dirba MB „Karšta lėkštė“ kurios pagrindinė veiklos kryptis yra išvažiuojamieji maisto užsakymai. MB „Karšta lėkštė“ veikla tiesiogiai priklausoma nuo pandėminės situacijos, dėl kurios, sugriežtinus reikalavimus renginių organizavimui, MB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra apribojama ar visiškai sustabdoma. Nuteistojo A. J. pajamos gaunamos iš darbinės veiklos yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Apribojus bendrovės veiklą, A. J. gaunamos socialinės išmokos, nebūtų pakankamos atlyginti V. Ž. padarytą žalą, dėl kurios atlyginimo šis kreipsis civilinio proceso tvarka. Tokiu būdu, A. J., vykdydamas teismo įpareigojimą įmokėti 1000 eurų į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, iš esmės apsunkintų galimybę atlyginti nukentėjusiajam V. Ž. padarytą žalą. Tuo pačiu, dėl sudėtingo Lietuvos Respublikos „Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme“ numatyto žalos kompensavimo mechanizmo, V. Ž. negali tikėtis, kad šio įstatymo numatyta tvarka, jam bus kompensuotas žalos atlyginimas. Esant šioms aplinkybėms, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri savo prigimtimi yra orientuota į finansinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo smurtinių nusikalstamų veikų, iš esmės pakenktų nukentėjusiajam V. Ž., apribojant A. J. galimybę atlyginti žalą.
Šalies argumentai
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras bei nukentėjusiojo atstovas, nesutikdami su pateikto apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. J. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino A. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
5. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apelianto gynėjas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
6. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde detaliai analizuoja A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla. Šioje vietoje atkreiptinas advokato dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas A. J. kaltės klausimas padarius V. Ž. nustatytus sužalojimus, todėl pirminio konflikto tarp nuteistojo ir A. K. analizė, išsamiai aprašyta apeliaciniame skunde, jokios reikšmės A. J. veiksmų vertinimui neturi, dėl ko, apie ją šioje nutartyje bus pasisakyta tik tiek, kiek tai susiję su vėlesniais A. J. veiksmais V. Ž. atžvilgiu.
7. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. J. šios nutarties pirmame punkte nurodytoje vietoje ir laiku panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo V. Ž. atžvilgiu, o būtent, šiam apglėbus A. J. per pečius, tyčia užlipo jam ant dešinės pėdos, galva sudavė smūgį į veidą, V. Ž. jį paleidus, ne mažiau kaip du kartus smūgiavo kumščiais į veidą, susikibus ir abiem nukritus ant žemės, grumtynių metu sudavė nenustatytą smūgių kiekį V. Ž. į krūtinę ir įkando į kairės kojos kelį. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad vertinamo įvykio metu jis su drauge atvyko pas jos tėvus į namus. Buvo švenčiamas jų gimtadienis. Vakarėlio eigoje, draugės tėvas A. K. pradėjo negražiai kalbėti apie jį (A. J.), dėl to, norėdamas, kad šis liautųsi, pakilo iš savo vietos ir ėjo link A. K., sėdėjusio ant fotelio, sustojo šalia jo ir jie abu sukonfliktavo. Staiga, jį kažkas suėmė už nugaros ir jį laikė, išsigando ir sukdamasis pažiūrėti, kas jį laiko, su galva jis į kažką atsitrenkė. Kaip suprato vėliau, tai buvo V. Ž. dantys. Po šio smūgio jis buvo paleistas ir V. Ž. jam smogė kumščiu į veidą. Po šio smūgio jis nukrito, V. Ž. krito ant jo ir jį užgulė, smūgiavo jam į veidą. Jis (A. J.) rankomis dengėsi veidą ir bandė išsilaisvinti, nusistumdamas V. Ž.. Iš išgąsčio galėjo įkasti V. Ž. į koją, galva V. Ž. į dantis galėjo pataikyti sukdamasis, kai buvo laikomas, o į krūtinę V. Ž. galėjo suduoti grumtynių metu bandydamas išsilaisvinti. Iš aptartų nuteistojo parodymų seka, kad jis neneigė komentuojamo įvykio metu tarp jo ir A. K. įsiplieskusio konflikto, neneigia, į jį įsiliejus ir V. Ž., tačiau tvirtina, jog tyčia V. Ž. jis nežalojo, o šiam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti tiek dėl netyčinių A. J. veiksmų, tiek ir pačiam V. Ž. susižalojus, atsitrenkiant į kambaryje buvusius daiktus, ar kokiu nors panašiu būdu jųdviejų grumtynių metu. Tačiau, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, tokia A. J. versija bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino, ji buvo pagrįstai paneigta kitų byloje apklaustų asmenų parodymais bei rašytiniais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. J. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nėra.
8. Sprendžiant iš aukščiau aptartų nuteistojo parodymų, akivaizdu, jog jis iš esmės neneigia V. Ž. padarytų sužalojimų, sutinka, jog komentuojamo įvykio metu galėjo šiam išmušti dantis, tačiau, jo teigimu, visus veiksmus V. Ž. atžvilgiu jis atliko netyčia. Analogiškos pozicijos laikomasi ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Vertinant šią nuteistojo versiją pažymėtina, kad formuojamoje teismų praktikoje kaltininko kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašias aplinkybes. Apie kaltę gali būti sprendžiama pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).
9. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad komentuojamo įvykio metu pradžioje įsiplieskė konfliktas tarp A. J. ir A. K., A. J. išreiškus nepasitenkinimą A. K. kalbomis apie jį. A. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistasis šio konflikto metu smogė jam vieną smūgį į galvos sritį. Nors A. J. kategoriškai neigė sudavęs smūgį A. K., tačiau šį faktą patvirtino ir liudytoja V. K., kurios parodymų patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jos suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi nenustatytas, jos parodymų patikimumu, sprendžiant tiek iš apeliacinio skundo turinio, tiek iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. J. duotų parodymų, neabejoja ir pats nuteistasis. Toliau sekant įvykių eigą matyti, kad po A. K. A. J. suduoto smūgio, kambaryje kilo chaosas, I. K. pradėjo šauktis V. Ž. pagalbos, dėl ko, V. Ž. pakilo iš savo buvimo vietos (sėdėjo ant kilimo priešais televizorių) ir priėjęs prie A. K. apkabino jį, tokiu būdu laikydamas, kad šis nebeturėtų galimybės dar kartą smogti A. K.. Akivaizdu, kad tuo momentu A. J. buvo įsikarščiavęs, nusiteikęs agresyviai, ką betarpiškai patvirtina jo suduotas smūgis A. K., todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tikėti nuteistojo versija, jog V. Ž. būtent tuo momentu jis su galva smogė netyčia, tiesiog norėdamas atsisukti ir pasižiūrėti, kas jį laiko, nėra pagrindo.
10. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, būtent nuo šio A. J. galva suduoto smūgio V. Ž. galėjo netekti kelių savo dantų. Šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis. Atsižvelgiant į šį faktą, neabejotina, kad nuteistojo smūgis galva šiuo atveju turėjo būti itin stiprus. Suduoti tokio stiprumo smūgį tik atsisukant pasižiūrėti, kas A. J. laiko apglėbęs, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo galimybės. Neabejotina, kad natūraliai sukant galvą atgal, didelė jėga, dėl kurios nukentėjusiajam galėjo būti išmušti dantys, tam veiksmui atlikti nėra naudojama. Be to, asmeniui sukant galvą atgal natūraliai tokio žmogaus kūnas palinksta į priekį ir galva tokiu atveju nekontaktuoja su žmogaus, esančio nugaroje, kūnu. Toks kontaktas yra galimas tik laikomam asmeniui tyčia, panaudojant jėgą, atlošiant galvą atgal ir su ja smogiant asmeniui į veido sritį, kas buvo padaryta ir analizuojamu atveju.
11. Nors nuteistasis tvirtina tik norėjęs pasižiūrėti, kas jį laiko, tačiau ši versija, įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, atmestina kaip neįtikima. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. J. konflikto su A. K. metu namuose buvo tik trys moterys ir V. Ž.. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis betarpiškai patvirtino supratęs, jog jį laiko ne moteris, todėl, akivaizdu, jog niekas kitas be V. Ž. A. J. vertinamo įvykio metu negalėjo laikyti. Esant šiems duomenims neabejotina, kad tokiu atveju A. J. nebuvo jokio reikalo suktis atgal, siekiant nustatyti, kas jį laiko. Be to, šioje vietoje akcentuotina ir tai, kad, pasak nukentėjusiojo, tuo metu, kai jis apglėbė A. J., jis šį nuolat ramino balsu, sakė jam apsiraminti ir pan. Be to, kilus A. J. ir A. K. konfliktui, į kambarį grįžusios moterys – V. K. ir I. K., šaukėsi V. Ž. pagalbos, ką A. J., būdamas tame pačiame kambaryje, neabejotinai girdėjo. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai spręstina, kad vien jau iš V. Ž. balsu išsakytų žodžių bei kambaryje buvusių moterų pagalbos šauksmų V. Ž. atžvilgiu, A. J. suprato, koks asmuo jį laiko apkabinęs, dėl ko, jam nebuvo jokio pagrindo suktis atgal, siekiant pažiūrėti, kas jį laiko. Toks A. J. veiksmais buvo neabejotinai atliktas tyčia ne siekiant pamatyti, kas jį laiko, bet siekiant išsilaisvinti iš V. Ž. laikymo.
12. Spręsti, jog šiuo atveju A. J. nesiekė sužaloti V. Ž., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Neabejotina, jog tuo momentu, kai V. Ž. apglėbė A. J., tokiu būdu neleisdamas jam laisvai judėti, nuteistasis vis dar nebuvo nusiraminęs po A. K. jam išsakytų žodžių, todėl siekė išsilaisvinti, akivaizdžiai nenorėdamas nutraukti konflikto su A. K.. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu V. Ž. patvirtino, jog tuo metu, kai jis laikė A. J., prieš suduodamas galva jam (V. Ž.) į veidą, šis stipriai užmynė jam (V. Ž.) ant kojos, kas vėlgi patvirtina A. J. tyčią ne tik išsilaisvinti, bet ir sužaloti V. Ž., kad šiam neliktų nieko kito, kaip tik paleisti nuteistąjį. Nors ir šią aplinkybę nuteistasis neigia, tačiau, kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. sausio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G 113/2021 (02) užfiksuotų duomenų, be kitų sužalojimų, V. Ž. buvo nustatytas ir sužalojimas dešinės pėdos nugariniame paviršiuje, kas šiuo atveju betarpiškai patvirtina V. Ž. ir paneigia A. J. parodymus. Akivaizdu, kad šis sužalojimas V. Ž. buvo padarytas A. J. siekiant išsilaisvinti, tačiau, kai V. Ž., net ir po tokių nuteistojo veiksmų jį laikė toliau, šiam neliko nieko kito, kaip tik galva (tik ši nuteistojo kūno dalis iš esmės galėjo judėti, ji nebuvo laikoma V. Ž.) smogti V. Ž., kad šis jį paleistų. Tai betarpiškai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo tyčios, padarius jam inkriminuotus veiksmus.
13. Šią išvadą sustiprina ir tolesni nuteistojo veiksmai, atlikti V. Ž. atžvilgiu. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po A. J. V. Ž. suduoto smūgio galva į veido sritį, V. Ž. nuteistąjį paleido. Tuomet, jau paleistas A. J., ėjo link V. Ž., dėl ko, šis smogė nuteistajam į veidą. Šį faktą tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis, apklausiami teisiamojo posėdžio metu, aiškino vienodai. V. Ž. teigimu, po šio smūgio A. J. jam į veido sritį sudavė 2-3 kartus. Nors šiuos smūgius nuteistasis neigė, teigdamas, kad po V. Ž. jam suduoto smūgio jis iškart nukrito ant žemės, ką patvirtino A. K., tačiau, šią A. J. versiją teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Neabejotina, jog tikint nuteistojo bei jam palankios liudytojos A. K. parodymais, kad po V. Ž. nuteistajam suduoto smūgio į veidą šis nukrito ant žemės, V. Ž. smūgis, įvertinus ir A. J. kūno sudėjimą, turėjo būti ypatingai stiprus. Akivaizdu, kad po tokio stipraus smūgio A. J. turėjo patirti tam tikrus sužalojimus veido srityje. Ir nors tiek A. K., tiek ir nuteistasis tvirtina, kad po šio konflikto A. J. akis buvo patinusi bei jam kraujavo lūpa, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos sužalojimus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Be to, nei į medikus, nei į policijos pareigūnus iš karto po įvykio nuteistasis, net ir, jo tvirtinimu, patyręs tokį stiprų smūgį į veido sritį, nesikreipė, jokių pretenzijų V. Ž. neturėjo. Jos atsirado tik tuomet, kai V. Ž. kreipėsi į policijos pareigūnus, parašydamas pareiškimą A. J. atžvilgiu.
14. Be to, nors faktą, kad V. Ž. sudavė vieną smūgį A. J. į veidą, patvirtino ir pats V. Ž., tačiau tiek jis, tiek ir jo parodymus patvirtinusi I. K. paneigė nuteistojo versiją, jog po šio smūgio A. J. krito ant žemės. Tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti V. Ž. teiginiais, jog po jo nuteistajam suduoto smūgio į veidą, A. J. liko stovėti, įvertinus tai, kad dantys V. Ž. galėjo būti nuskelti ne tik dėl A. J. smūgio jam į veidą galva, bet ir nuo A. J. smūgių ranka, pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais dėl A. J. jam suduotų smūgių į veido sritį kumščiu vien tik todėl, kad jokie kiti sužalojimai ant V. Ž. veido nebuvo nustatyti, nėra. Po A. J. V. Ž. suduotų smūgių į veidą, bylos duomenimis, V. Ž. vėl apglėbė nuteistąjį ir stūmė jį į kambario vidurį, dėl ko, jie abu nukrito ant žemės, kur toliau grūmėsi. Būtent šiuo momentu, sprendžiant iš byloje surinktų duomenų visumos. A. J. sudavė V. Ž. kelis smūgius į krūtinę bei įkando jam į koją. Šie sužalojimai V. Ž. buvo nustatyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. sausio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G 113/2021 (02), šių aplinkybių iš esmės neneigė ir pats nuteistasis.
15. Toks V. Ž. objektyviais duomenimis nustatytas sužalojimų kiekis, jų lokalizacija ir mechanizmas, įvertinus ir konflikto pradžios momentą, tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti, jog V. Ž. siekė suvaldyti įsiaudrinusį ir agresyviai nusiteikusį A. J., neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis V. Ž. sudavė ne vieną smūgį ir kartu paneigia nuteistojo versiją, jog V. Ž. vertinamu atveju buvo sužalotas netyčia. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu pritariant ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, būtina pažymėti ir tai, kad V. Ž. parodymai dėl esminių byloje nagrinėtinų aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Jie atitiko tiek kitų liudytojų parodymus, tiek ir rašytinius bylos duomenis. Be to, įvertintina ir tai, kad po šio įvykio būtent jis kreipėsi į policijos pareigūnus. Nors į juos V. Ž. kreipėsi tik kitą dieną, tačiau šioje vietoje būtina įvertinti tai, kad konfliktas vyko griežto karantino metu, kai nebuvo galimi jokie kelių šeimos ūkių susibūrimai, be to, įvykio metu visi jame dalyvavę asmenys buvo neblaivūs, todėl V. Ž. kreipimasis į policijos pareigūnus tik kitą dieną šiuo atveju yra logiškai paaiškinamas, todėl pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neįžvelgia.
16. Tuo tarpu A. J. parodymai dėl V. Ž. sužalojimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis jau iš esmės neneigė V. Ž. padarytų sužalojimų, tvirtindamas, kad juos padarė netyčia, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis apskritai neigė atlikęs kokius nors fizinio pobūdžio veiksmus V. Ž. atžvilgiu (2021 m. sausio 22 d. apklausa). Dalyvaudamas akistatoje su nukentėjusiuoju ir išklausęs šio poziciją apie komentuojamo įvykio aplinkybes A. J. savo toną šiek tiek sušvelnino, tvirtindamas, jog nepamena sudavęs galva V. Ž. į veidą. Tuo tarpu apklausiamas 2021 m. balandžio 9 d. apklausos metu įtariamuoju, A. J. patvirtino jautęs, jog ji kažkas buvo apglėbęs, norėjo pasižiūrėti, kas, dėl ko, pasuko galva ir su ja į kažką atsitrenkė. Pasak nuteistojo, tuo metu galėjo būti išmušti V. Ž. dantys. Atsižvelgiant į tokį A. J. parodymų nenuoseklumą, įvertinus aukščiau aptartus duomenis, kurių visumoje nuteistojo keliamos versijos buvo pagrįstai atmestos kaip nepagrįstos, pasikliauti vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais, prieštaringais A. J. parodymais ir remiantis jais spręsti jo kaltės klausimą, kaip iš esmės to prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Tai neatitiktų įrodymų vertinimo reikalavimų ir pažeistų BPK 20 straipsnio nuostatas.
17. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad tam tikrose aplinkybėse A. J. parodymus patvirtino liudytojai I. K., A. K., A. K. bei V. K.. Svarbu tai, kad nei vienas šių asmenų nuosekliai viso V. Ž. ir A. J. susidūrimo nestebėjo, todėl patvirtinti kuris kuriam sudavė, kokiu metu ir į kurias vietas, nuosekliai nesugebėjo. Tokiu būdu, neabejotina, kad pagrindiniai įrodymai šioje byloje yra V. Ž. ir A. J. parodymai, kurie šiuo atveju vertinami paminėtų liudytojų parodymų visumoje, remiantis nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymais tik tiek, kiek juos patvirtina paminėtų liudytojų parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Būtent taip vertindamas byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vertinamu atveju A. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką šios nutarties 1 punkte nurodytoje vietoje, laiku ir aplinkybėmis, kam, įvertinusi aukščiau aptartų duomenų visumą, betarpiškai pritaria ir teisėjų kolegija.
18. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad V. Ž. 2021 m. sausio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G 113/2021 (02) nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitoje vietoje ir laiku, taip pat ir V. Ž. atsitrenkiant į kambaryje buvusius daiktus, tačiau toks apeliacinio skundo motyvas, įvertinus dar ir tai, kad apeliaciniame skunde iš esmės neginčijama A. J. kaltė išmušus V. Ž. dantis (teigiant, kad tai buvo padaryta netyčia), yra visiškai nelogiškas. Pagrindo abejoti, jog komentuojamo įvykio dieną tarp V. Ž. ir A. J. iš tiesų vyko konfliktas, nėra. Šį faktą, be kita ko, patvirtino ir pats nuteistasis. Ginčo dėl to, kad asmenys grumėsi tarpusavyje, kad A. J. sudavė galva V. Ž., įkando jam į koją ir galėjo suduoti smūgius šiam į krutinę, taip pat nėra. Tai, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu vėlgi patvirtino pats nuteistasis. Į policijos pareigūnus dėl konflikto metu patirtų sužalojimų V. Ž. kreipėsi kitą dieną. Duomenų, patvirtinančių, jog per tą laiką, iš esmės tik nakties metu, V. Ž. buvo sužalotas kitomis aplinkybėmis, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Be to, tiek V. K., tiek I. K. bei A. K. patvirtino, jog iš karto po įvykio V. Ž. ant stalo padėjo savo išmuštus dantis, o specialistas savo išvadoje pabrėžė, jog V. Ž. nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikus veidą, dešinį dilbį, krūtinę, dešinę pėdą, kairį kelį, mažiausiai 5 (penkiais) trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, suduodant smūgius galva, kumščiais, koja ir pan.; sužalojimai nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto neriboto paviršiaus (1 t., b. l. 28-30), kas visumoje leidžia pagrįstai atmesti apeliaciniame skunde pateiktą versiją dėl V. Ž. sužalojimo kitomis aplinkybėmis.
19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. J. kaltumo ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.
20. Tenkinti apeliacinio skundo prašymą ir panaikinti V. Ž. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat nėra pagrindo. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog A. J. padarė vieną nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, sukeldamas piniginiu atžvilgiu pakankamai sunkias pasekmes nukentėjusiajam. Neabejotina, kad dėl A. J. neteisėtų veiksmų V. Ž. prireiks brangių odontologo paslaugų bei, galimai, dantų protezavimo. Be to, nusikaltimas įvykdytas V. Ž. bandant nuraminti nuteistąjį, tokiu būdu išvengiant didesnio nuteistojo ir A. K. konflikto, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog būtent A. J. analizuojamo įvykio metu buvo visų bute vykusių konfliktų iniciatorius. Svarbu ir tai, kad nusikalimą nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas betarpiškai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvo nustatytos. Šių aplinkybių visuma labiau neigiamai charakterizuoja asmenį, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą, tokiu būdu, paliekant tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam skirtą jo poreikius tenkinančią bausmę, nėra pagrindo. Šioje vietoje būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo ir teisinės valstybės principai reikalauja visapusiškos įstatymais ginamų vertybių (pvz., žmogaus gyvybės, sveikatos, nuosavybės) apsaugos bei teisingo atsako į daromus teisės pažeidimus. Įvertinus A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį bei faktą, jog būtent jis iniciavo V. ir A. K. bute komentuojamo įvykio dieną vykusius konfliktus, neignoruojant ir V. Ž. nustatytų sužalojimų, pagrįstai spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė tinkamos rūšies ir dydžio baudžiamojo poveikio priemonę, kurios panaikinimui jokių pagrindų teisėjų kolegija neįžvelgia.
21. Atmetant nuteistojo prašymą, akcentuotina ir tai, kad nuteistasis dirba, yra MB „Karšta lėkštė“ direktorius, gauna darbines pajamas, duomenų apie jo finansinius sunkumus ar kokius nors finansinius įsipareigojimus, kurie galėtų lemti sunkią A. J. finansinę padėtį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde prašymas panaikinti A. J. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę grindžiamas pandemine situacija ir dėl jos sumažėjusias MB „Karšta lėkštė“ pajamas, tačiau vien tik šis faktas nesudaro pakankamo pagrindo komentuojamos baudžiamojo poveikio priemonės panaikinimui. Juo labiau, kad šiuo metu didesni ribojimai dėl Lietuvoje paskelbtos ekstremalios situacijos, susijusios su COVID19 pandemija, maisto pramonei nėra taikomi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl A. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jis patirs sunkumus atlygindamas V. Ž. padarytą žalą, tačiau šis faktas vertinamu atveju jokios reikšmės neturi. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. Ž. civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, iki šiol nėra aišku, kokio dydžio žalos atlyginimo V. Ž. gali pareikalauti iš nuteistojo, todėl vien tik galimas civilinio ieškinio pareiškimas nesudaro pakankamo panaikinti asmeniui taikomos baudžiamojo poveikio priemonės.
22. Nukentėjusiojo V. Ž. atstovas advokatas D. Skebas 2021 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu pateikė prašymą atlyginti nukentėjusiojo V. Ž. apeliacinės instancijos teisme patirtas 450 (keturių šimtų penkiasdešimties) eurų išlaidas už advokato D. S. jam suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Byloje taip pat pateiktas 2021 m. gruodžio 15 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 1102169, patvirtinantis, kad V. Ž. sumokėjo advokatui 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) eurų (2 t., b. l. 165, 166). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Duomenų apie prastą nuteistojo A. J. finansinę padėtį, dėl kurios asmuo nesugebėtų sumokėti iš jo priteistinų išlaidų dėl teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam V. Ž., byloje nėra, todėl mažinti šias išlaidas ar jų visai nepriteisti, nėra pagrindo. Jos atitinka teisingumo ir proporcingumo reikalavimus, todėl iš nuteistojo A. J. nukentėjusiajam V. Ž. priteistinos 450 (keturių šimtų penkiasdešimties) eurų išlaidos už advokato D. S. jam suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. J. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo A. J. nukentėjusiojo V. Ž. atžvilgiu priteisti 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) eurų jo patirtų išlaidų už teisinės pagalbos teikimą apeliacinės instancijos teisme.