Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė dokumentų, susijusių su valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimu ir mokėjimu, patvirtintas kopijas (b. l. 63–76), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 80, 83). 2015 m. gegužės 7 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė, kad savo skundą palaiko ir prašo jį tenkinti (b. l. 81).

Motyvuojamoji dalis

Byla dėl skundo pirmojo reikalavimo nutrauktina. Kitoje dalyje skundas tenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį teisėtumo ir pagrįstumo ir VRM 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. 1D-4838(11) „Dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo“ (toliau – VRM 2014 m. liepos 1 d. raštas) (b. l. 8) teisėtumo ir pagrįstumo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui VRM 2014 m. liepos 1 d. rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Ginčijamas VRM raštas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir VRM kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių pareiškėjui nesukelia (nesukuria teisių, nenustato pareigų), todėl teismas, net ir priėmęs sprendimą panaikinti skundžiamą VRM sprendimą, pareiškėjo galimai pažeistų teisių tokiu būdu neapgintų (LVAT 2015 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS577-520/2015). Atsižvelgiant į tai, VRM 2014 m. liepos 1 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje sprendžia pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (4 342,78 Lt) ir bylinėjimosi išlaidas (500,00 Lt) pagrįstumą.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 64) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo inter alia 5 straipsniu (b. l. 66). Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.

Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Minėtame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kitose analogiškose bylose konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo asmenų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme VRM sprendimas perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl valstybinę pensiją mokančios institucijos neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti sumažintų pensijų dalies, teisėjų kolegijos vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją perskaičiavus pagal ginčo laikotarpiu galiojusias nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas manydamas, kad jam taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis, t. y. 1 257,76 Eur (4 342,78 Lt), pareiškėjui turi būti išmokėta.

Pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-996 redakcija), VRM paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464). 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą (LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014). Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas už prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ir skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (toliau – skundas) surašymą. Pateikia patirtas išlaidas įrodančius dokumentus (b. l. 6–7). Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjo prašymas priteisti pensijos nepriemoką tenkintinas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatytų išlaidų, įskaitant ir išlaidas dėl skundo surašymo, atlyginimą.

Nustatydama priteistino užmokesčio už teisines paslaugas (šiuo atveju – skundo surašymą) dydį, teisėjų kolegija vertina, kad byla nebuvo sudėtinga (sprendžiami klausimai nebuvo nauji, specialių žinių nebuvo reikalaujama, bylos apimtis nebuvo didelė). Remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 20 d.), 8 ir 8.2 punktais už skundo surašymą rekomenduojamas priteistinas maksimalus dydis yra 3 minimalios mėnesinės algos dydžiai. Taigi, maksimali priteistina išlaidų suma už skundo surašymą yra 3 000,00 Lt (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtintas 1 000,00 Lt minimalios mėnesinės algos dydis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. už skundo surašymą advokatui sumokėjo 500,00 Lt (280,35 Eur) (b. l. 6), t. y. mažiau nei ketvirtadalį rekomenduojamos maksimalios sumos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ši suma nėra neproporcingai didelė advokato darbo ir laiko sąnaudoms. Konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, priteistinos bylinėjimosi išlaidos yra 144,81 Eur (500,00 Lt).

Atsižvelgiant į Lietuvos valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką, VSDFV Utenos skyriaus prašymas teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 101 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti bylą dėl pareiškėjo S. D. (S. D.) skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-4838(11).

Kitoje dalyje pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą tenkinti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjo S. D. (S. D.) naudai 1 257,76 Eur (4 342,78 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir 144,81 Eur (500,00 Lt) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.