Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos kariuomenės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-54/2011 pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kariuomenės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Rokiškio rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karto tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (1998-05-05 įstatymas Nr. VIII-723) 30 straipsniu. Pažymėjo, jog šioje byloje taikytinos materialinės teisės normos – Karo prievolės įstatymo redakcija, Įstatymo redakcija, galiojusios ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu. Teismas atsižvelgė į Karo prievolės įstatymo (1996-10-22 įstatymas Nr. I-1593, redakcija nuo 2000-07-17 iki 2002-06-19) 4 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nurodė, jog pareiškėjas buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą, nustačius, kad dėl sveikatos būklės yra tinkamas privalomajai pradinei karo tarnybai. Pagal Nuostatus buvo nuspręsta, jog pareiškėjas yra tinkamas pradinei privalomajai karo tarnybai su apribojimais; teismas pažymėjo, kad Karo prievolės įstatymas nenustato tokio šaukimo į tarnybą sąlygų. Pareiškėjas atleistas iš tarnybos Karo prievolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustačius, jog atsirado aplinkybė dėl jo netinkamumo tarnybai pagal sveikatos būklę. Teismas taip pat atsižvelgė į Karo prievolės įstatymo 41 straipsnį, Įstatymo 67 straipsnio 1 dalį (redakcijos nuo 2002-10-15 iki 2003-03-12, galiojusios dalies pareiškėjo tarnybos metu bei atleidimo iš tarnybos metu), 67 straipsnio 2, 3, 4 dalis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Įstatymo 67 straipsnio 4 dalies pagrindu turėjo būti sumokėta šioje normoje nustatyto dydžio kompensacija – 64 500 Lt. Kompensacijos dydis skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 570 patvirtintą minimalią mėnesinę algą – 430 Lt. Pareiškėjas neteisingai nurodė savo skundo teisinį pagrindą, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, kuriame yra nustatyta bendroji norma dėl žalos atlyginimo. Esant bendrosios ir specialiosios teisės normos konkurencijai, taikytina specialioji teisės norma, ginčijamu atveju – Įstatymas. Pareiškėjui priteistina jo prašoma priteisti suma – 61 967 Lt, kuri yra nežymiai mažesnė negu įstatyme nustatyto dydžio kompensacija, nes skundo dalykas bei faktinis pagrindas nustato teisminio nagrinėjimo ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p., 86 str.). Būtinumą priteisti pareiškėjui kompensaciją neginčijamai patvirtina pačių atsakovų sprendimai, kuriais pareiškėjas buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą, nustačius, jog dėl sveikatos būklės yra tinkamas privalomajai pradinei karo tarnybai, vėliau buvo atleistas iš tarnybos dėl jo netinkamumo tarnybai pagal sveikatos būklę, bei ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas ir tęsiamas 3 metus po tarnybos dėl tų pačių ligų, dėl kurių pareiškėjas atleistas iš tarnybos. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių kompensacija nėra mokama, ir atsakovai tokių nenurodė. Įstatymo 67 straipsnio 1, 2 dalys patvirtina, kad kompensacijos mokėjimo atveju yra būtina nustatyti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka sudaryta Tarnybinio tyrimo komisija ginčijamu atveju padarė nepagrįstą išvadą, jog paminėto priežastinio ryšio nėra. Be to, padarius tokią išvadą, turėjo būti sumokėta dalis nustatytos kompensacijos (Įstatymo 67 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neskundė atsakovų sprendimų dėl pareiškėjo tinkamumo tarnybai, dėl sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnyba kariuomenėje nustatymo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad viešojo administravimo institucijų veiksmai yra teisėti. Pareiškėjas, vien ginčydamas Tarnybinio tyrimo komisijos išvadą dėl sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tiesioginių pareigų vykdymu nebuvimo, neprašydamas priteisti kompensacijos, negalėtų efektyviai apginti savo teisių, nes jo teisių ir pareigų klausimas nebūtų galutinai išspręstas. Įstatyme asmenims yra nustatyta teisė, bet ne pareiga skųsti paminėtus sprendimus. Dėl to pareiškėjo savarankiškai įstatyme nustatyta teisė reikalauti kompensacijos priteisimo gali būti įgyvendinta, nesvarbu, ar atskiri veiksmai nėra administracine tvarka arba teismo sprendimu pripažinti neteisėtais. Paminėti veiksmai dėl priežastinio ryšio nustatymo skirti nustatyti būtinumą mokėti kompensaciją. Neigiama tarnybinio patikrinimo išvada yra faktiškai atsisakoma mokėti kompensaciją, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kuris sprendžia klausimą dėl įstatyme nustatyto pagrindo mokėti kompensaciją. Kompensacijos mokėjimo būtinumo klausimo sprendimo sudėtinė dalis yra teismo sprendimo motyvuose išspręsti klausimą dėl priežastinio ryšio su tiesioginių pareigų vykdymu buvimo ar nebuvimo, būtent įvertinti, ar teisėtai yra konstatuotas tokio ryšio nebuvimas. Kliūtis nagrinėti bylą dėl kompensacijos priteisimo būtų, jeigu pareiškėjas nebūtų kreipęsis į krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka sudarytą Tarnybinio tyrimo komisiją. Teismo nuomone, Tarnybinio tyrimo komisija pernelyg siaurai taikė Įstatymo 67 straipsnio 1 dalį ir aiškino medicininius dokumentus, dėl to padarė neteisingą išvadą. Pažymėjo, jog pareiškėjui buvo siūloma skirti medicininę ekspertizę, tačiau jis pateikė rašytinį nesutikimą dėl ekspertizės skyrimo. Teismas nurodė, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. – 2007 m. gruodžio 12 d. atliktos ekspertizės akte Nr. EDG 106/07(01) yra padarytos išvados dėl pareiškėjo ligos. Ekspertizė atlikta ikiteisminio tyrimo byloje pagal Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 4 d. nutartį. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl M. Č. veiksmų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį, dėl šio ikiteisminio tyrimo šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas; ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Teismas kaip specialistą apklausė Santariškių klinikų Radiologijos centro gydytoją radiologą D. N. Teismas padarė išvadą, kad tiek ekspertizės aktas, tiek specialisto paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjui tarnybos metu diagnozuotas sveikatos sutrikimas, dėl kurio jis tarnybos metu pripažintas netinkamu privalomajai karo tarnybai, nėra vertinamas kaip trauminės kilmės, ir nėra galimybės moksliniais tyrimais nustatyti, nuo ko susirgimas atsirado, tokios galimybės nebūtų net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui iki sveikatos sutrikimo nebūtų diagnozuotos stuburo ligos, medicininiai tyrimai pateiktų tik tikėtiną išvadą. Tačiau visos šios išvados nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėjo sveikatos būklė pasikeitė tarnybos metu, pasikeitė pareiškėjo tinkamumas tarnybai, dėl to negalima nenustatyti priežastinio ryšio su tarnyba buvimo ir šio pareiškėjo sveikatos būklės pasikeitimo vien dėl to, kad liga nėra trauminio pobūdžio ir moksliniais tyrimais negalima pagrįsti ligos, nuo kurios pasikeitė pareiškėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, paūmėjimo priežasties. Teismas konstatavo, kad priežastinio ryšio dėl sveikatos sutrikimo su tarnyba kariuomenėje nustatymas turi būti siejamas ne vien su medicininiais tyrimais, šio priežastinio ryšio nustatymas yra susijęs taip pat ir su Lietuvos kariuomenės veiksmų teisiniu vertinimu. Teisinis Lietuvos kariuomenės veiksmų vertinimas priklauso nuo pareiškėjo tarnybos privalomojoje karo tarnyboje sąlygų pagal teisės aktus ir faktinių tarnybos sąlygų. Pabrėžė, kad, šaukiant pareiškėją į tarnybą, tikrinant jo sveikatos būklę, pareiškėjas buvo pašauktas į tarnybą su apribojimais, kurie turėjo būti taikomi visą jo tarnybos laiką dėl nustatytų sveikatos problemų. Pažymėjo, kad priėmimas į tarnybą su apribojimais buvo ir yra nustatytas įstatymus įgyvendinančiose teisės normose dėl šaukiamų asmenų arba jau tarnaujančių karių sveikatos patikrinimo. Teismas rėmėsi Nuostatų 51, 59 punktais. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Karo prievolės įstatyme, nei Įstatyme nėra nustatyta tokia sąvoka kaip tinkamas tarnybai su apribojimais, Karo prievolės įstatymo paminėtose normose yra sąvokos tinkamas tarnybai arba netinkamas tarnybai, atitinkamai paminėti įstatymai nenumato pasekmių, kokios teisės ir pareigos atsiranda asmenims, kokios teisinės pasekmės atsiranda ar gali atsirasti asmenims, priėmus šauktinį į karo tarnybą su apribojimais dėl sveikatos problemų. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo (redakcija nuo 2000-10-10 iki 2002-07-01, galiojusi pareiškėjo pašaukimo bei dalies tarnybos metu) 65 straipsnio 1, 3 dalimis. Pažymėjo, jog, be šių bendro pobūdžio nuostatų dėl karių sveikatos priežiūros, be normų, nustatančių teisę gauti kompensaciją bei draudimo išmokas, nėra kitų normų, reglamentuojančių karių sveikatos priežiūros teisinius santykius bei iš jų atsirandančias garantijas. Dėl nurodytų motyvų ginčijamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl Įstatymo 67 straipsnio taikymo ir kompensacijos mokėjimo. Nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas pašauktas į tarnybą su sąlyga, kad jam visą tarnybos laiką bus taikomi apribojimai dėl diagnozuotų sveikatos problemų. Dėl to pareiškėjui turėjo būti užtikrintos sąlygos, jog tų apribojimų bus laikomasi, neatsižvelgiant į tai, ar pareiškėjas kreipsis į medikus su nusiskundimais. Ginčijamu atveju pareiškėjas kreipdavosi į medikus, o jam buvo nustatomi atleidimai (Nr. 1, 2, 3) nuo tarnybos. Šių atleidimų taikymas yra grindžiamas Lietuvos kariuomenės vado 2002 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintomis Karių atleidimo nuo praktinių pratybų, budėjimų ir darbų dėl laikinųjų sveikatos sutrikimų taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teismas atsižvelgė į Taisyklių 1, 2, 3, 5 punktus. Pažymėjo, jog Taisyklėse yra paaiškinami atleidimų tipai Nr. 1, 2, 3, 4; yra nurodoma, nuo kokių veiklos tipų yra atleidžiamas karys. Teigė, kad šiuo teisės aktu negalima buvo pagrįsti apribojimų taikymo, kai yra nustatomas apribojimo laipsnis jau šaukiant į tarnybą. Šio teisės akto esmė buvo reglamentuoti karių atleidimą nuo tarnybos atlikimo laikinai. Todėl vien šio akto taikymas, kuriame nebuvo minimi atleidimo laipsnis ir, atsižvelgiant į tai, diferencijuojamas atleidimas nuo tarnybos, negalėjo užtikrinti apribojimo dėl sveikatos sutrikimo, kuris pagal savo pobūdį nebuvo laikinas, laikymosi ir ginčijamu atveju neužtikrino, dėl ko pasikeitė pareiškėjo tinkamumo tarnybai laipsnis. Be to, atsakovų pateikti įrodymai nepatvirtina, kad buvo laikomasi tam tikrų apribojimų ir pareiškėjas nedalyvavo pratybose, kur buvo didesnis fizinis krūvis. Atsakovų pateikti tarnybiniai pranešimai negali būti laikomi pakankamais ar leistinais rašytiniais įrodymais šioje byloje, nes raštai surašyti po ginčijamų santykių atsiradimo – 2003 metais, kuomet buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas, 2008 metais, kuomet teisme buvo nagrinėjama ši byla. Be to, raštuose yra nurodoma bendro pobūdžio informacija, jog visais atvejais pareiškėjo, kaip ir kitų karių atžvilgiu, buvo laikomasi nustatytų atleidimų. Pratybų žurnalo kopija patvirtina pareiškėjo dalyvavimą pratybose, jame nėra žymų apie atleidimus. Pareiškėjo, liudytojo M. G. paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjui tarnybos metu nebuvo taikomi apribojimai. Nurodytas aplinkybes privalėjo įrodyti atsakovai, kurie privalėjo užtikrinti apribojimų taikymą (ABTĮ 57 str.). Tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Lietuvos kariuomenė neužtikrino apribojimų taikymo, bet ir neteisingai taikė savo paties nustatytą tvarką, atleidžiant karius nuo tarnybos dėl laikino pobūdžio susirgimo, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokia tvarka buvo užtikrinama šauktinių, kuriems nustatytas sveikatos sutrikimas, dėl kurio kariui nustatomas apribojimo laipsnis, sveikatos priežiūra. Šios aplinkybės negali būti įrodinėjamos vien atskirais dokumentais ar paaiškinimais ginčijamu atveju, atsakovai privalėjo pateikti įrodymus, iš kurių matytųsi, jog kario, kuriam nustatytas krūvio apribojimo laipsnis, atžvilgiu nuolat buvo taikomi apribojimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui turi būti sumokėta kompensacija dėl tarnybos metu jam nustatyto sveikatos sužalojimo. Jeigu būtų daroma prielaida, jog Įstatymo 67 straipsnis negali būti taikomas dėl to, kad ginčijamu atveju objektyviai negalima nustatyti atsiradusio sveikatos sutrikimo priežasčių medicininių dokumentų pagrindu, tai piniginė kompensacija pareiškėjui turi būti priteista kaip turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį. Nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai dėl pareiškėjui nustatytų apribojimų netaikymo, yra atsiradusi žala – sveikatos sutrikimas, kuris atsirado dėl paminėtų apribojimų netaikymo. Pareiškėjo apskaičiuotas turtinės ir neturtinės žalos dydis būtų panašus, koks yra nustatytas Įstatymo 67 straipsnyje, todėl yra adekvatus ir protingas. Teismas pažymėjo, jog nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl neteisėto jo šaukimo į tarnybą bei neteisėtų M. Č. veiksmų. Teismas vadovavosi Karo prievolės įstatymo (redakcija nuo 2000-07-17 iki 2002-06-19) 12 straipsnio 1, 8, 10 dalimis, 12 straipsnio 11 dalimi, Nuostatų (redakcija iki 2002-07-18) 8, 10, 12, 13, 109.2 punktais. Nurodė, kad 2002 m. sausio 14 d. ginčijamas ekspertinis nutarimas priimtas, atsižvelgus į 2002 m. sausio 8 d. pareiškėjo medicininės apžiūros metu nustatytus asmens sveikatos duomenis. Komisijos pirmininkė M. Č., būdama atsakinga už Šauktinių medicinos ekspertizės komisijos darbą ir ekspertinį nutarimą, patikrino medicininės apžiūros akte įrašytus duomenis, o būtent pareiškėjui diagnozuotas ligas ir patologijas, ir nustatė, kad viena iš diagnozių neatitinka kodo, pagal kurį sprendžiama dėl asmens tinkamumo ar netinkamumo karo tarnybai. Pareiškėjas teigė, jog M. Č. neturėjo teisės taisyti chirurgo ekspertinės išvados. Nustatyta, kad gydytojas specialistas V. B. ekspertinėje išvadoje nurodė diagnozę – I laipsnio kifoskoliozę, kartu nurodė kodą 33.2. Vadovaujantis Nuostatų 3 priedo „Ekspertinių išvadų lentelės“ 33.2 punktu, tai yra stuburo ir krūtinės ląstos anomalijos, ligos ir traumų bei ligų pasekmės, vidutiniškai ribojančios funkciją. Remiantis 33.3 punktu, tai yra stuburo ir krūtinės ląstos anomalijos, ligos ir traumų bei ligų pasekmės, be funkcijos sutrikimo arba neryškiai ribojančios funkciją. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 patvirtinti Karinės medicinos ekspertizės nuostatai (toliau – ir 2002 m. Nuostatai), kurie įsigaliojo 2002 m. liepos 18 d.; šiuo nutarimu pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 399 „Dėl Karinės medicinos ekspertizės nuostatų patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1586/522 patvirtinta 2002 m. Karinės medicinos ekspertizės nuostatų specialioji dalis (toliau – 2002 m. Nuostatų specialioji dalis), kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 30 d. Teismas nurodė, kad 2002 m. Nuostatų specialiosios dalies turinys patvirtina, jog paminėtas „Ekspertinių išvadų lentelių“ 33.2 punktas taikomas esant pasekmėms, vidutiniškai ribojančioms stuburo judesius: deformuojančios spondiliozės reiškiniams, II laipsnio skoliozei, įgytiems fiksuotiems stuburo iškrypimams (iškrypimams ir osteochondropatinei II laipsnio kifoskoliozei), liekamiesiems reiškiniams po slankstelio kūno kompresinio lūžimo. Šis straipsnis taikomas įgytoms ar įgimtoms krūtinės ląstos deformacijoms, kai nustatomas kvėpavimo funkcijos nepakankamumas. 2002 m. Nuostatų specialiosios dalies turinys patvirtina, kad paminėtas „Ekspertinių išvadų lentelių“ 33.3 punktas taikomas esant pasekmėms be funkcijos sutrikimo arba neryškiai ribojančioms funkciją, kai nustatomi nežymūs pokyčiai atskiruose slanksteliuose be funkcijos sutrikimų, krūtinės ląstos deformacijoms be kvėpavimo funkcijos sutrikimo, I laipsnio skoliozei, I laipsnio kifoskoliozei <...>. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas 33.2 punktas (netinkamas tarnybai) taikomas būtent II laipsnio kifoskoliozei, o gydytojo specialisto diagnozė ir medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjui diagnozuota I laipsnio kifoskoliozė, teismo nuomone, komisijos pirmininkė pagrįstai pakeitė kodą į 33.3 (tinkamas su apribojimais). Pakeitus kodą 33.2 (tarnybai netinkamas) į 33.3 (tarnybai tinkamas su apribojimais), pareiškėjo diagnozė liko ta pati. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojai patys nesprendžia tinkamumo karo tarnybai klausimo, o nurodytas kodas 33.2 neatitiko pareiškėjui nustatytos diagnozės, Šauktinių medicinos ekspertizės komisijos pirmininkė pagrįstai įvertino ekspertinio nutarimo duomenis ir atitinkamai pakeitė kodą. Be to, ikiteisminis tyrimas M. Č. atžvilgiu nutrauktas. Teismas pažymėjo, jog Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus atliktos ekspertizės akte yra padaryta išvada, kad (11 p.) pareiškėjo diagnozė – kifoskoliozė I laipsnio, lėtinė torakoliumbalgija osteorochondrozės fone, funkcijos nepakankamumas O-I laipsnio, viešojoje įstaigoje Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centre, viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto Santariškių klinikose (2001-07-13), Šauktinių medicinos ekspertizės komisijoje (2002-01-08 medicininės apžiūros akte bei 2002-01-14 nutarime) bei Lietuvos kariuomenės gydymo įstaigose buvo nustatyta teisingai. Byloje pateikta nurodyta medicininė dokumentacija. Pareiškėjo asmens sveikatos istorija viešojoje įstaigoje Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro poliklinikoje pradėta 1999 m. gruodžio 17 d., diagnozuota II laipsnio skoliozė, 2000 m. vasario 5 d. – I laipsnio skoliozė; 2001 m. liepos 13 d. viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto Santariškių klinikose diagnozuota I laipsnio kifoskoliozė, liekamieji reiškiniai po osteochondropatijos, įskilęs stuburas. Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas; teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti pinigų priėmimo kvitai (2005-11-21, 2008-02-26, 2008-07-03) patvirtina, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo atitinkamai 1 000 Lt, 700 Lt ir 600 Lt. Pinigų priėmimo kvituose pažymėta, jog sumos sumokėtos už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas, už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinio skundo surašymą. Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu, teismas padarė išvadą, kad pateiktuose pinigų priėmimo kvituose nurodyta bendra 2 300 Lt suma neviršija Rekomendacijose nustatytų koeficientų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo naudai iš Krašto apsaugos ministerijos priteista 2 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis, todėl prašymui dėl proceso atnaujinimo taikomi ABTĮ nustatyti griežti reikalavimai. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.). Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimu.

Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Lietuvos kariuomenė, prašydama atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, šį prašymą iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepagrįstai taikė CK, o ne Įstatymo, kuris yra specialus aktas CK atžvilgiu, nuostatas ir atitinkamai CK įtvirtintą tvarką. Taip pat Lietuvos kariuomenė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, jog CK 6. 271 straipsnis ir Įstatymo 67 straipsnis nėra tarpusavyje konkuruojančios teisės normos, o tokiam teiginiui pagrįsti remiamasi teismų praktika.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (civilinė byla Nr. 3K-3-129/2009) yra nurodęs, jog specialiojo įstatymo (t. y. Įstatymo) nustatyta vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikimo atveju skirta tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo kompensuoti. Ta aplinkybė, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šio vienkartinės išmokos dydžiai, nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismų sprendimas atmesti kasatoriaus ieškinį remiantis tik specialiajame įstatyme nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimo faktu negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Neįvertinę dėl sveikatos sužalojimo tarnyboje kasatorius patirtų neturtinio pobūdžio praradimų pinigais, teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pagal specialųjį įstatymą išmokėta vienkartinė kompensacija visiškai atlygino kasatoriui dėl sveikatos atliekant privalomąją karo tarnybą sužalojimo patirtą neturtinę žalą. Tokią išvadą teismai būtų galėję padaryti tik ištyrę kasatoriaus reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytas aplinkybes, įvertinę jo patirtos neturtinės žalos dydį pinigais ir konstatavę, kad kasatoriaus dėl sveikatos tarnybos metu sutrikimo patirtos neturtinės ir turtinės žalos suma yra ne didesnė už jam išmokėtos vienkartinės kompensacijos sumą. Kartu pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti ieškovui papildomos žalos, turi būti nustatytos visos Krašto apsaugos ministerijos civilinės atsakomybės sąlygos.

Kitaip tariant, teismų praktikoje, yra suformuluota taisyklė, jog Įstatymo taikymas automatiškai neatima iš pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, prašant atlyginti jo patirtą žalą pagal CK nuostatas. Todėl prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai, jog CK nuostatos apskritai negalėjo būti taikomos, vertintini kaip nepagrįsti.

Be kita ko, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad būtent netinkamas elgesys pareiškėjo tarnybos metu – pareiškėjo atžvilgiu nebuvo elgiamasi taip, kaip to reikalavo teisės aktai (nebuvo laikomasi tarnybos apribojimų dėl pareiškėjo sveikatos visą jo tarnybos laiką) – buvo pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo (jam atstovaujančios institucijos – Lietuvos kariuomenės) veiksmų (neveikimo) neteisėtumą.

Taip pat svarbu pažymėti, jog prašyme Lietuvos kariuomenė savo argumentams pagrįsti rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau nurodytoje administracinių teismų praktikoje toks išaiškinimas nebuvo pateiktas, o nagrinėtų bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl ja negali būti remiamasi nagrinėjant Lietuvos kariuomenės prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje. Tuo tarpu prašyme nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip tik ir daroma nuoroda į išaiškinimą, pateiktą civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2009, kuriuo ir remiamasi šiuo atveju, t. y. nagrinėjant Lietuvos kariuomenės prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl Lietuvos kariuomenės teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta, nesilaikant šio išaiškinimo, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog Lietuvos kariuomenė nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, o juo labiau nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo padarytas akivaizdus pažeidimas ir kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos, priimant neteisėtą nutartį. Lietuvos kariuomenė kitų proceso atnaujinimo pagrindų nenurodė ir nepagrindė tokių pagrindų egzistavimo, todėl nėra pagrindo tenkinti Lietuvos kariuomenės prašymo ir atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas, o Lietuvos kariuomenės prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso pagrindais, todėl jis netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

Lietuvos kariuomenės prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-54/2011.

Nutartis neskundžiama.