Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večersas Baudžiamoji byla Nr. 1A-534-397-2014;

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Proceso Nr. 1-69-3-00159-2013-0;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Olego Šibkovo, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant E. A., jo atstovei advokatei Inai Kurauskienei, A. L. ir jo atstovui advokatui Kęstučiui Gudynui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir baudžiamoji byla šioje dalyje jo atžvilgiu, nutraukta.

A. L. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. A. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. A. civilinis ieškinys tenkintas dalinai. Priteista iš A. L. 1000 (vienas tūkstantis) Lt neturtinės žalos atlyginimo E. A..

Priteista iš A. L. 650 (šeši šimtai penkiasdešimt) Lt bylos vedimo išlaidų E. A..

A. L. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. privataus kaltinimo skundu kaltino A. L. nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., 154 str. 1 d. padarymu, t. y. tuo, kad jis 2011-03-28 apie 18:00 – 19:00 val. E. A. nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pas savo močiutę E. S. paimti teismo dokumentų, jo dėdė A. L. jį įžeidinėjo ir užgauliojo, panaudojo prieš jį smurtą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. 2013-05-14 A. L. kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos komisariatą su pareiškimu, kuriuo jį įžūliai šmeižė, ko pasekmėje buvo nepagrįstai įtarinėjamas ir kaltinamas, tokiu būdu menkinant jo autoritetą, sukeliant įvairiausius įtarimus dėl jo asmenybės, pradedant ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 187 str. 2 d.

A. L. priešpriešiniu skundu kaltino E. A. fizinio skausmo sukėlimu – nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. padarymu, t. y. tuo, kad E. A. 2011-03-28 apie 18:00 – 19:00 val. pats naudojo smurtą prieš jį (A. L.) ir jo motiną E. S., jį ėmė užgaulioti ir vyti iš namų, grasino jį nužudyti demonstruodamas pistoletą, viską fiksavo mobilaus ryšio telefonu. Jo motinai E. S. pabandžius E. A. iš rankų paimti telefoną, E. A. panaudojo smurtą prieš E. S., o jam (A. L.) norint apginti motiną, E. A. pagriebė už dilbių ir išsisukdamas trenkė jo galvą į sieną bei nugarą į šaldytuvą. Nuo smūgio jie abu nugriuvo ant grindų. Tuo metu jis E. A. jokio sužalojimo nepadarė.

Šiuos jo parodymus teisme patvirtino E. R., nurodydamas, kad konflikto iniciatorius buvo E. A.. Mama E. S. teisme visų įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau ji patvirtino, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ji davusi teisingus parodymus apie įvykio situaciją. Liudytoja žmona L. L. patvirtino, kad jis jai pranešė, jog buvo užpultas E. A., grįžus į namus, skaudėjo galvą. Teismas šių parodymų neanalizavo, pasitenkino bendro pobūdžio įvertinimu, kad jo parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismas neanalizavo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. l d. sudėties kitų požymių, o vertino tik padarinius. Vertindamas jo veiksmus, teismas subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės neanalizavo ir nevertino jo išsakytos pozicijos, kad E. A. padarytas sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti dėl neatsargumo.

A. L. savo skunde taip pat teigė, kad taip pat nemotyvuotai teismas vertino E. A. veiksmus, analizuodamas jo (A. L.) privatų kaltinimą jo atžvilgiu. Teismas neargumentuotai nurodė, kad nėra jokių įrodymų, jog E. A. jo atžvilgiu būtų naudojęs smurtą, t. y. jo teiginius nepatvirtino liudytojas E. R., o 2013 m.spalio 11 d. specialisto išvadoje Nr.G2672/13(2) jam objektyviai nenustatyti jokie kūno sužalojimai.

Priešingai nei teigia teismas, jo parodymus apie tai, kad E. A. tyčia jį trenkė į sieną ir šaldytuvą, patvirtino E. R., mama E. S.. 2013 m. spalio 29 d. specialisto išvada Nr.G2672/13(02) bei į bylą pateikti VšĮ Kauno centro poliklinika medicininiai duomenys patvirtina, kad jis 2011 m. kovo 29 d. kreipėsi į polikliniką ir nurodė aplinkybes. Medikai diagnozavo galvos srities sumušimą, dėl kurio jis buvo susargdintas 3 dienas. Šie faktiniai duomenys leidžia teigti, kad yra veikos, numatytos LR BK 140 str. l d. vienas iš kvalifikuojančių požymių - trumpas susargdinimas, kuris kilo dėl E. A. smurtinių veiksmų. Be to, patyrė fizinį skausmą, kurio sukėlimu kaltino E. A.. Teismas šių aplinkybių nevertino, motyvuotai dėl jų nepasisakė, o pasitenkino tik nuoroda, kad nėra objektyvių duomenų, konstatuojančių patirtus sužalojimus.

Dėl neteisėtų E. A. veiksmų patyrė didelius pergyvenimus, dėl laikino nedarbingumo sukelti nepatogumai ir situacija jį paveikė moraliai, todėl jam padaryta 10 000 Lt. neturtinė žala, kuri, priimant apkaltinamą nuosprendį E. A. atžvilgiu, jam turi būti priteista.

Teismo posėdyje A. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, E. A. ir jo gynėja prašė A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados dėl apelianto A. L. kaltės ir atleidimo nuo baudžiamosios atskomybės pagal BK 37 str., prašant jį išteisinti, bei ginčijamos išvados dėl E. A. kaltės, prašant jį pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, numatytą nusikalstamą veiką, taip pat prašoma priteisti iš E. A. 10000 Lt neturtinės žalos, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. L. kaltės ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo, baudžiamosios bylos šioje dalyje nutraukimo, jo išteisinimo pagal BK 154 str. 1 d. bei E. A. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. ir A. L. civilinio ieškinio atmetimo.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo, juolab, kad ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu naujų aplinkybių, turinčių įtakos pirmos instancijos teismo padarytoms išvadoms, nenustatyta.

Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad A. L. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu prieš E. A., dėl ko E. A. buvo padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą (specialisto išvada medžiagoje Nr. 2-At-00246-11 b.l. 2) t. y. A. L. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.. padarymu. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo pateiktas A. L. skundas su priešpriešiniu kaltinimu E. A. dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo A. L. atžvilgiu, tačiau sužalojimas objektyviai nebuvo nustatytas (b l. 48). Nors A. L. skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko, jo neišteisino, o E. A. veiksmuose nenustatė nusikaltimo sudėties požymių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pakanka ištirtų įrodymų, patvirtinančių A. L. atliktus veiksmus E. A. atžvilgiu, padarius savo sūnėnui E. A. nežymų sveikatos sutrikdymą ir taip pat pritaria apylinkės teismo išvadai dėl atliktų veiksmų, formaliai atitinkančių baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymius, vertinimo pagal realų jo padarytos veikos pavojingumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad A. L. spaudė rankomis E. A. kaklą ir taip jį nežymiai sužalojo, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad taip A. L. pasielgė norėdamas sudrausminti sūnėną, kuris jo neklausė, filmavo jį mobilaus ryšio telefono kamera, kas patvirtino, kad jo tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas, o E. A. sudrausminimas ir tai rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą, todėl pagrįstai taikė A. L. atžvilgiu BK 37 str., t. y. jo padarytą nusikalstamą veiką pripažino kaip mažareikšmę su iš to sekančiomis pasekmėmis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šioje byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių E. A. kaltę padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t. y. byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių E. A. veiksmuose tyčią nežymiai sutrikdyti A. L. sveikatą.

Proceso metu E. A. tvirtino, kad jis fizinės jėgos prieš močiutę nenaudojo. A. L. jį vadino žudiku, bet jis filmavo ir tada jam užlaužė ranką. Sužalojimai matėsi akivaizdžiai. Jis negrasino sužeisti A. L., jo nestūmė, nenaudojo fizinės jėgos, o A. L. kai smaugė, jie nukrito ant žemės, gal šaldytuvą ir kliudė. Ikiteisminiame tyrime E. S. sakė neteisybę, nėra jos užgavęs. Gal A. L. jį smaugdamas užkabino ir močiutę. Liudytoja E. S. teisme įvykio aplinkybių neprisiminė, o pagarsinus, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, jog sakė tiesą. Tačiau ir iš jos parodymų matyti, kad E. A. buvo reikalaujamas telefonas ir jis neatidavė jai savo mobilaus telefono, kai ji norėjo išjungti filmavimą. Tai patvirtina jau buvus konfliktą tarp E. A. ir A. L. anksčiau, kadangi jau buvo filmuojama. Akivaizdu, kad A. L. veiksmus prieš E. A. lėmė susidariusi situacija bei paties A. L. elgesys, kurį E. A. suvokė kaip tiesioginę grėsmę pačiam sau, kadangi buvo vadinamas žudiku ir pan. Aplinkybių dėl tarpusavio konflikto neneigia nei E. A., nei A. L., tačiau jie jas nurodo skirtingai.

Liudytojas E. R. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad nuvykus pas E. S., atvyko ir E. A.. A. L. pradėjo reikalauti iš E. A. neterorizuoti jo mamos, palikti ramybėje, E. atsikalbinėjo, pradėjo filmuoti su telefonu viską ir A. mamą. Močiutė norėjo iš E. atimti telefoną. Susistumdė E. su močiute. A. griebė E. atitraukti nuo močiutės, kad neužgautų. Susistumdymas vyko dėl telefono, kurį norėjo močiutė atimti. Gal močiutę išvedė iš kantrybės E. atsikalbinėjimas ir filmavimas. Prašė nustoti filmuoti, E. neklausė, griebė telefoną ir susistumdė. A. atitraukė E., kad neužgautų močiutės. Jie apsikabinę apsistumdė virtuvėje ir trenkėsi abu į virtuvės sieną. A. susitrenkė galvą. Smūgių nematė. Trenkimasis į sieną buvo, nes abu gal pusiausvyros neišlaikė. Kai A. priėjo prie E. A., jis pradžioje paėmė už pečių. Tada E. atsisuko, jie susikabino. Apsikabino gal kad smūgių išvengtų. Stipriai apsikabino per pečius. Jie nebuvo nukritę ant žemės. A. buvo parkritęs ir atsistojo paskui. Tą dieną, kai jis buvo, E. močiutei nieko nesakė. A. prašė nustoti terorizuoti močiutę. Pirmas fizinę jėgą, kad atitraukti nuo močiutės, panaudojo A. L.. Suėmė už pečių, E. apsisuko, ir susikabinę pasistumdė. Jie tarpusavyje apsikabino, kad sužalotų vienas kitą, to nebuvo.

Iš šių liudytojo E. R. parodymų, buvusio konflikto vietoje, nėra galimybės spręsti apie E. A. veiksmus, nukreiptus tyčia sužaloti A. L., priešingai liudytojas patvirtina, kad A. L. pradžioje pirmas priėjo prie E. A. ir jį suėmė už pečių, ko pasekoje ir įvyko susistumdymas.

Paminėtų duomenų ir parodymų visumoje byloje nėra paneigta faktinė aplinkybė, kad 2011-03-28 E. A. buvo padaryti sužalojimai – poodonė kraujosruva kaklo srityje. E. A. padarytas sužalojimas nustatytas specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis (b. l. 83). Šios nustatytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių paties A. L. parodymų patikimumu ir nuoširdumu, kadangi A. L. neigia ir objektyviai nustatytus duomenis.

Liudytojų parodymų, neginčytinai patvirtinančių A. L. parodymus ir kuriais remiantis būtų galima neginčytinai spręsti dėl E. A. kaltės, padarius nusikalstamą veiką A. L. atžvilgiu nekonstatuota, todėl tai leido teismui pagrįstai manyti, kad A. L. nurodo tik tas aplinkybes, kurios yra palankios jam, nutylėdamas jam nepalankias aplinkybes, susijusias su jo paties veiksmais, dėl ko jo parodymus laikyti E. A. kaltę patvirtinančiu patikimu įrodymu negalima.

Kaip minėta, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo kaltu gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo veiksmuose nustatomi visi būtinieji nuskalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Būtent subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės E. A. veiksmuose šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

Be to, pažymėtina tai, kad A. L., teigdamas, kad buvo sužalotas, po įvykio kreipėsi į medikus pagalbos, tačiau objekyviai sužalojimų konstatuota nebuvo, ką patvirtino ir 2013-10-11 specialisto tyrimas, kuris buvo atliktas iš medicininių dokumentų praėjus dviems su puse metų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, išteisindamas E. A., o A. L. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukdamas, vadovaudamasis BK 37 str., dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Ta aplinkybė, kad apeliantas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, vertina ir interpretuoja byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis ir tuo pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

A. L. apeliacinį skundą atmesti.