Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. Č. skundu prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000,00 eurų neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginti. Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. perpildytose kamerose Nr. 14, 16, 17, 44, 65, 90, 91, 94, 96, 106. Šiose kamerose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas dėl kamerose laikomų asmenų, jose esančių baldų bei sanitarinio mazgo užimamo ploto buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., todėl, pareiškėjo teigimu, toks asmenų laikymas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir prilygo kankinimui. Be to, M. Č. teigė, kad Šiaulių TI kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo juntamas nemalonus kvapas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Patirtą neturtinę žalą prašė atlyginti pinigais (2-3 b. l.).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui normą – ne mažiau kaip 5 kv. m., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, įsigaliojusiu nuo 2010 m. balandžio 11 d., buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“(toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Šio įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiaulių TI pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, atsakovės atstovo teigimu, galima preziumuoti, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad pareiškėjui kalint Šiaulių TI, kamerose tekęs plotas svyravo nuo 2,05 kv. m. iki 9,24 kv. m. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Be to, Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko kameros Nr. 94 higienos normų patikrinimą ir nustatė, kad joje santykinė oro drėgmė 71,5 proc., kamerai reikalingas paprastasis remontas. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir HN 76:2010 patvirtinimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo ir pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių - lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos ir kt. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. nėra galimybių padidinti langų angas, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Kadangi dėl pastato statuso Šiaulių TI negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovo teigimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nepakankamu dienos šviesos patekimu į kamerą, šalčiu ar drėgme, nes šie įrengimo reikalavimai, susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Paaiškino, jog Šiaulių TI laikomi asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginys apie antisanitarines kalinimo sąlygas yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovės atstovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Šiaulių TI pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama, konkrečiu atveju nustačius, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė atsižvelgti ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių (24-29 b. l.)

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad M. Č. buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 14, 16, 17, 44, 65, 90, 91, 94, 96, 106 periodiškai nuo 2014-08-09 iki 2015-04-13 (toliau – ir ginčo laikotarpis) (31-36 b. l.).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad Šiaulių TI jis buvo kalinamas, pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą 3,6 kv. m. ploto normą.

Vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normą nustato nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktas. Pagal šią teisės normą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Sprendžiant dėl kalinamam asmeniui tenkančio kameros ploto, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog apskaičiuojant suimtajam kamerose tekusį plotą, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai. Tačiau, nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2849-624/2015 ir kt.). Tokį aiškinimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo, atsižvelgęs į tai, jog EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, išskaičiuoti užstatytą gyvenamąjį plotą.

Remiantis byloje pateikta Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-07 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. Č.“, kurioje nurodyti duomenys apie kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min. buvusių asmenų skaičių, kamerų plotas, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 220 parų buvo laikomas kamerose Nr. 14, 16, 17, 44, 65, 90, 91, 94, 96, 106 periodiškai nuo 2014-08-09 iki 2014-09-29, nuo 2014-10-01 iki 2014-10-20, nuo 2014-10-22 iki 2014-11-05, nuo 2014-11-14 iki 2014-11-26, nuo 2014-11-28 iki 2015-01-19, nuo 2015-01-23 iki 2015-02-04, nuo 2015-02-12 iki 2015-04-13. Iš nurodyto laikotarpio 54 paras pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m ir svyravo nuo 2,05 kv. m. iki 3,35 kv. m.

Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa (14.5 punktas); prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6 punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas). Tai, kad Šiaulių TI kamerų įrengimas atitinka minėtose taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą patvirtina atsakovės atstovas teismui pateiktame atsiliepime, todėl sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgiama į kamerų užstatymą baldais ir sanitarinio mazgo įrengimą.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad 54 paras Šiaulių TI kalinamo pareiškėjo M. Č. teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad Šiaulių TI kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo juntamas nemalonus kvapas.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.11 punktas nustato, jog kamerose turi būti patalpos šildymo įranga. HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju periodu yra 35-65%, šaltuoju periodu 35-60%; oro temperatūra atitinkamai šiltuoju periodu turi būti 18-28 C°, o šaltuoju periodu ? 18-22 C°. Byloje pateiktos Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-08 pažymos Nr. 62/08-739 duomenys patvirtina, kad Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų (37 b. l.). Be to, nagrinėjant bylą, nustatyta, kad kameroje Nr. 94, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2015-02-12 iki 2015-04-13, Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-03-27 atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, jog šioje kameroje oro temperatūros rodikliai atitinka HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, o santykinė oro drėgmė yra 71,5% (51-53 b. l.). Nurodyti duomenys leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje Nr. 94 buvo kalinamas pažeidžiant HN 76:2010 26 punkte šaltuoju periodu nustatytą santykinės oro drėgmės normą.

Vertinant kitus pareiškėjo M. Č. paaiškinimus, atsižvelgiama į tai, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁸⁵⁸-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi, pareiškėjas nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus ir juos grįsdamas, yra saistomas aukščiau nurodytos pareigos.

Išanalizavus M. Č. paaiškinimus apie drėgmę ir šaltį Šiaulių TI kamerose, daroma išvada, kad šie teiginiai yra nekonkretūs, kadangi M. Č. nenurodė, kuriose kamerose buvo drėgna ir šalta, kokiu konkrečiu laiku. Tokie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodantys neturtinės žalos atsiradimo.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Be to, pagal Taisyklių 14.3. punktą, kamerose turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o įrengta dirbtinė naktinė apšvieta - ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Šiaulių TI 2015-07-08 pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas“ nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtoje pažymoje atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W) (37 b. l.).

Pareiškėjas skunde teigė, kad Šiaulių TI kamerose buvo tamsu, tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių duomenų nepateikė, t. y. nenurodė, ar netinkamas buvo natūralus ar dirbtinis apšvietimas (jei dirbtinis, ar dieninis, ar naktinis), taip pat nenurodė kamerų, kuriose apšvietimas buvo netinkamas, bei konkrečių priežasčių, dėl kurių jis buvo netinkamas. Esant nurodytoms aplinkybėms, paminėti pareiškėjo paaiškinimai atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodantys neturtinės žalos atsiradimo.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą, kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, jog izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo sudarytų galimybių kameras vėdinti natūraliu būdu per langus, todėl M. Č. teiginiai, kuriais neturtinės žalos atsiradimas kildinamas iš kamerose buvusio nemalonaus kvapo, atmetami kaip nepagrįsti.

Teisminėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukeliančius dvasinius išgyvenimus, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismo vertinimu, M. Č. patirta žala, atsižvelgus į pažeidimų pobūdį ir neigiamų faktorių poveikio laikotarpį, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Išanalizavus byloje pateiktus medicininius duomenis, nenustatyta, kad dėl nustatytų teisės į minimalų gyvenamąjį plotą ar tinkamų santykinės drėgmės sąlygų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog priteisiamas 420,00 Eur atlyginimas laikomas adekvačia suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 420,00 eurų (keturis šimtus dvidešimt eurų nulis euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.