Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. G. ir atsakovų I. P., V. B. ir I. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5145-603/2012, kuria nutarta patenkinti pareiškėjos Ž. G. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo atsakovų L. G., V. B., I. B., I. P., M. T. ir D. J. atžvilgiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, nes ieškovė neįrodė, jog egzistuoja pagrindas jas taikyti (CPK 144 str. 1 d.), t. y.: 1) ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimo. Preliminariai susipažinus su ieškiniu ir jame keliamais reikalavimais, darytina išvada, kad ieškinys turės būti atmestas inter alia dėl to, kad ieškovė praleido vieno mėnesio terminą sprendimams ginčyti, be to, ieškinys laikytinas netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 str.), kurį ieškovė reiškia nesant visų būtinų sąlygų. Taip pat apeliantų vertinimu, ieškovės reikalaujami priteisti 2 625 000 Lt nėra ir negali būti laikomi be pagrindo įgytu turtu (CK 6.237 str.), nes šios piniginės lėšos buvo gautos žemės pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu, tačiau ieškovė minėtų sutarčių neginčija. Todėl ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti pinigų sumą, privalės būti atmesta. 2) ieškovė neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų bei pažeidžia proporcingumo principą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos tam, kad būtų išvengta galimų sunkių padarinių atsakovams. Visi atsakovai yra pensinio amžiaus ir jų pensija yra iš esmės vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl areštavus atsakovų pinigines lėšas, jie iš viso prarado pragyvenimo šaltinį. Atsakovei V. B. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukėlė tokius moralinius išgyvenimus, jog paūmėjo onkologinė liga, kuria ji serga. Negana to, piniginių lėšų areštas užkerta kelią atsakovei imtis tinkamų gydymosi priemonių. I. P. yra areštuotas nuosavybės teise priklausantis namas, kuriam įsigyti bei remontuoti atsakovės sūnus N. P. iš banko yra gavęs kreditą, už kurio grąžinimą atsakovė bankui yra įkeitusi namą. Areštavus bankui įkeistą namą, yra grėsmė, jog bankas nutrauks kreditavimo sutartį ir pareikalaus grąžinti paskolą anksčiau termino, o neturint lėšų grąžinti visą kreditą, bankas galėtų realizuoti namą. Jeigu kreditavimo sutartis nutraukta nebus, bankas gali padidinti palūkanas. Tokiu būdu namo areštas gali sukelti šiai atsakovei ir jos sūnui itin neproporcingus nuostolius ir tuo pačiu neužtikrinti ieškovės reikalavimų patenkinimo. Skundžiamomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo iš esmės suvaržyta atsakovų teisė į teisminę gynybą, nes pritaikius areštą nepagrįstai didelei sumai, atsakovai neturi galimybės susimokėti už teisines paslaugas, kurios reikalingos ginantis nuo akivaizdžiai neteisėtai pareikšto ieškinio ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.Ieškovė neįrodė ir nepagrindė, kodėl atsakovai turėtų atsakyti solidariai. Atsakovams taikytinas arešto mastas turi būti nustatomas, padalinus ieškinio reikalavimą tokiomis pačiomis proporcijomis, kokiomis buvo gauti pinigai už parduotą žemę.Atsakovai yra pensinio amžiaus, negaunantys jokio darbo užmokesčio. Todėl jiems turėtų būti suteikta teisė gauti pensijas, o ne, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, darbo užmokestį, nes kitu atveju atsakovai liktų be jokio pragyvenimo šaltinio. Teisinių paslaugų, reikalingų šioje byloje, kainos gerokai viršija Lietuvoje mokamų pensijų dydžius, dauguma atsakovų turi ypatingų poreikių (gydymosi, sveikatinimo, remonto darbų finansavimo ir pan.), todėl kiekvienam atsakovui turėtų būti suteikta galimybė disponuoti ne tik einamuoju laikotarpiu gaunamos pensijos sumomis, bet ir santaupomis, nustatant ne mažesnį kaip 5000 Lt limitą per mėnesį.Įvertinus ieškinio pareiškimo aplinkybes bei jo turinį, akivaizdu, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Žinodama, kad turi reikalavimo teisę tik valstybės atžvilgiu, ieškovė nepagrįstai pareiškė ieškinį visų atsakovų atžvilgiu ir dar pareikalavo taikyti atsakovų turto areštą. Ieškovei žinoma, jog atsakovai yra sąžiningi ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tačiau ji sąmoningai siekia sukelti atsakovams kuo daugiau nepatogumų ir tokiu būdu priversti juos siūlyti jai finansinį atlygį už ieškinio reikalavimų atsiėmimą ar taikos sutarties sudarymą. Be to, ieškinys pareikštas praėjus šešeriems metams po nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, nors akivaizdu, kad ieškovė apie priimtus nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus žinojo nuo pat jų priėmimo. Todėl ieškovei turi būti skirta bauda už netinkamą naudojimąsi procesinėmis teisėmis.

Ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų.Vertinant ieškovės reikalavimus, nepagrįstai areštuota daugiau apeliantės turto, nei turėtų būti. Nors ieškovė savo prašyme ir nurodo sprendimų, kuriais pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, rekvizitus, nurodo, kokia dalis yra atkurta kiekvienam iš pretendentų, tačiau laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos solidariai. Skundžiamoje nutartyje nėra užtikrintas nuostolių atlyginimas, jeigu ieškinys nebus tenkintas. Areštavus visą apeliantės turtą, ji patirs nuostolių, kuriuos ji nežinia kokiu būdu galės išsiieškoti iš ieškovės, nes šio skundo padavimo dieną jai nežinoma, kokį turtą ieškovė turi, ar gauna su darbo santykiais susijusių ar kitokio pobūdžio pajamų, ar turi santaupų.

Ieškinio suma atsakovams yra didelė, todėl yra pagrindas preziumuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovai su atskiraisiais skundais nepateikė dokumentų apie savo turtinę padėtį, leidžiančių daryti išvadą, jog grėsmė būsimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja.Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepareiškiant ieškinio, buvo pagrįstas ir motyvuotas, todėl tai sudarė neginčijamą pagrindą pritaikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo pagrindė savo reikalavimus, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.Ieškovė kreipėsi į antstolį Valdą Čegliką, jog būtų įvykdyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis, ir antstolis, vykdydamas šią nutartį, aprašė atsakovų nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias bankuose. Iš antstolio pateiktų turto aprašų ir iš bankų pateiktų duomenų apie atsakovų pinigines lėšas akivaizdu, kad atsakovai neturi pakankamai turto užtikrinti skundžiamos teismo nutarties įvykdymą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovų turtinė padėtis yra gera, ir dėl to yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Antstolis priėmė patvarkymus, kuriais leido atsakovams naudotis dalimi piniginių lėšų, todėl atsakovų teisės nėra suvaržomos nepagrįstai, neprotingai ir nesąžiningai. Be to, patys atsakovai nepateikė įrodymų ir nepagrindė kokios būtinos ir privalomos išlaidos sudaro 5000 Lt kiekvieną mėnesį, todėl toks jų reikalavimas yra visiškai nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis tikslintina.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).

Tam tikrais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių negalima iš karto paduoti ieškinio, tačiau gresia pavojus, jog kita šalis gali tuo pasinaudoti, būtina nedelsiant užtikrinti suinteresuoto asmens interesus ir sutrukdyti atsakovui išnaudoti laiką iki ieškinio pareiškimo tam, kad būtų apsunkintas būsimo galimai atsakovui nepalankaus teismo sprendimo įvykdymas. Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio padavimo teismui dienos. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams (CPK 144 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja (ieškovė) Ž. G. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos – areštuoti atsakovų L. G., V. B., I. B., I. P., M. T. ir D. J. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis bendrai 2 625 000 Lt sumai (1-3 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šį prašymą patenkino ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą 2 625 000 Lt sumai (1-2 b. l.), tokį procesinį sprendimą iš esmės pagrindė tuo, kad ginčo suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė ir ši aplinkybė gali padidinti galimai pareiškėjai (ieškovei) palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovų atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjai Ž. G. buvo nustatytas terminas pateikti ieškinį teismui. Iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką bei pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, pats ieškinys, jame išdėstytų reikalavimų pagrįstumas (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tiriami ir vertinami tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga yra tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai. Taigi, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvados dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013).

Šiuo atveju apeliantų argumentai, jog ieškovė, pareikšdama ieškinį, praleido apskundimo terminą, neįrodė visų netiesioginio ieškinio sąlygų (CK 6.68 str.), pareiškė nepagrįstą reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovų 2 625 000 Lt, kaip be pagrindo gautas pinigines lėšas, nenagrinėtini pradinėje civilinės bylos stadijoje, kai yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, nes šie argumentai turi būti įvertinti, išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas suteikia teisę pačiam ieškovui apsispręsti, kokiu būdu (ar solidariai, ar lygiomis dalimis, ar tam tikromis dalimis) prašyti teismo priteisti reikalaujamas sumas, civilinio proceso teisės normos nesuteikia teisės teismui savo iniciatyva keisti ieškovo reikalavimus. Taigi, teismas pradinėje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą) nevertina, ar ieškovas pagrįstai reiškia reikalavimą atsakovams solidariai, nes visų ieškovo pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo klausimas turi būti išspręstas, tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Kaip matyti iš ieškinio dalyko, atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra pareikštas pakankamai didelės apimties (2 625 000 Lt) turtinis reikalavimas. Pagal suformuotą teismų praktiką, jau vien ši aplinkybė padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), todėl pirmosios instancijos teismas, nutardamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog dėl didelės apimties turtinio reikalavimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovai su savo atskiraisiais skundais nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareikšto ieškinio suma jiems nėra didelė ir kad jie be didesnių sunkumų galės įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą visa apimtimi. Priešingai, byloje yra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, įrodančių, jog atsakovai neturi pakankamai turto įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą visa apimtimi (82-103 b. l.), tuo labiau, kad reikalavimas priteisti be pagrindo gautas sumas atsakovams yra pareikštas solidariai, todėl patenkinus tokį reikalavimą, ieškovė turėtų galimybę reikalauti, kad šį reikalavimą įvykdytų tiek visi atsakovai bendrai, tiek bet kuris iš atsakovų atskirai (CK 6.6 str. 5 d.). Todėl atmestini apeliantų argumentai, jog nėra įrodyta, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Anot atsakovų, I. P., V. B. ir I. B. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą, nes šie atsakovai yra pensinio amžiaus ir pensija yra iš esmės vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, todėl areštavus jų pinigines lėšas, jie prarado vienintelį pragyvenimo šaltinį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek yra būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi atsakovų turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmenų, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, nes nutarta pirmiausia areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir, tik jo nesant, ir pinigines lėšas. Tokia seka taikomas turto areštas atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, ekonomiškumo ir taip pat proporcingumo principus, nevaržo atsakovų teisių daugiau, negu to iš tiesų reikia galimai teisėtam tikslui pasiekti. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tarp apeliantų yra pensinio amžiaus asmenų, sprendžia, jog yra tikslinga iš areštuotų piniginių lėšų leisti atsakovams naudotis ne tik lėšomis, kurios gaunamos kaip darbo užmokestis, bet ir pajamomis, gaunamomis pašalpų ir pensijų forma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymą leisti jiems iš areštuotų lėšų kas mėnesį naudoti 5 000 Lt, kadangi jie neįrodė, jog būtent tokio dydžio būtinas išlaidas jie patiria kas mėnesį. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog vien faktas, jog apeliantės I. P. sūnus namui, kuris yra areštuotas skundžiama nutartimi, įsigyti bei remontuoti su banku yra sudaręs kreditavimo sutartį, savaime neįrodo aplinkybės, jog arešto taikymas nulems kreditavimo sutarties nutraukimą arba palūkanų padidėjimą. Be to, įstatymas numato galimybę asmeniui, kurio atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti jo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą (CPK 146 str.).

Atmesdama atsakovės L. G. argumentą, jog skundžiamoje nutartyje nėra užtikrintas nuostolių atlyginimas, teisėjų kolegija pažymi, jog dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo į pirmosios instancijos teismą turi kreiptis pati atsakovė su prašymu, pateikdama preliminarų tokių galimų nuostolių apskaičiavimą, bei nurodydama aplinkybes, įrodančias tokių nuostolių atsiradimo galimybę. Teismas savo iniciatyva neturi teisinio pagrindo reikalauti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina, siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 146 str. 1 d.)..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovų yra pensinio amžiaus asmenų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas skundžiamą nutartį patikslinti, nurodant, jog iš areštuotų lėšų atsakovams leidžiama naudoti ne tik pajamas, gaunamas kaip darbo užmokestis, bet ir pajamas, gaunamas pašalpų ir pensijų forma.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Teisė nuspręsti, kam pareikšti materialinius teisinius reikalavimus (pareikšti ieškinį), priklauso ieškovui. Kaip jau minėta šioje nutartyje, ar ieškinys yra pagrįstas, ar ne, teismas nustato, civilinę bylą išnagrinėjęs iš esmės. Civilinio proceso teisės normos taip pat suteikia teisę ieškovui kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.). Taigi, už įstatyme nustatytos teisės kreiptis į teismą su ieškiniu ir prašymu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones įgyvendinimą, nenustačius, kad šia teise yra piktnaudžiaujama (t. y. sąmoningai pareiškimas aiškiai nepagrįstas ieškinys ar prašymas), asmuo negali būti baudžiamas. Todėl atsakovų I. P., V. B. ir I. B. prašymas ieškovei Ž. G. skirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas (CPK 95 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties rezoliucinę dalį, kuria nutarta leisti atsakovams iš areštuotų piniginių lėšų naudotis lėšomis, gaunamomis kaip darbo užmokestis, nurodant, kad atsakovams taip pat leidžiama naudotis ir pajamomis, kas mėnesį gaunamomis pensijų ir pašalpų forma.

Netenkinti atsakovų I. P., V. B. ir I. B. prašymo skirti ieškovei Ž. G. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.