- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-04
- Bylos Nr.
- I-2578-789/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00649-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento
- Trečiasis asmuo
- J. T., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra
- Advokatai
- Jolita Mikalkevičiūtė
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo V. U. atstovei advokatei Jolitai Mikalkevičiūtei ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento atstovei Gintarei Markevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys J. T. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra) dėl termino atnaujinimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. U. 2013-02-27 pateikė teismui skundą (b. l. 1–3), kurį 2013-03-12 patikslino (b. l. 22–24), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2013-02-19 sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-906; 2) atnaujinti praleistą 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 apskundimo terminą, jeigu teismas konstatuotų, kad V. U. ir J. T. 2012-02-23 raštas iš esmės nebuvo skundas; 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti 2013-02-12 pareiškėjo ir J. T. pakartotinį skundą.
Paaiškino, kad V. U. ir J. T. kreipėsi į Departamentą su 2013-02-12 skundu Nr. 47-TOLV dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7, kuriuo pareiškėjui buvo pavesta statybines atliekas iš J. T. sklypo išvežti priduoti atliekų tvarkytojams. Nurodė, kad nors 2012-02-23 raštas Agentūrai nebuvo pavadintas skundu ir nebuvo teikiamas Departamentui, o buvo nusiųstas Agentūrai, tačiau V. U. ir J. T. 2012-02-23 raštu Agentūrai išreiškė savo kategorišką nesutikimą su 2012-02-20 privalomuoju nurodymu, bet Agentūra į 2012-02-23 raštą atsakymo nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad, manydamas, jog pirminis skundas buvo pateiktas 2012-02-23, 2013-02-12 pateikė Departamentui pakartotinį skundą dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7. Mano, kad jeigu Agentūra V. U. ir J. T. 2012-02-23 rašto nelaikė skundu, jį turėjo laikyti raštu, į kurį privalėjo atsakyti pagal Viešojo administravimo įstatymą.
Atkreipė dėmesį, kad medžiagos, kurias Agentūra laiko atliekomis, į J. T. sklypą buvo atvežtos su jos žinia, dėl jos poreikių ir turėjo vertę, o Agentūra, duodama nurodymą medžiagas priduoti atliekų tvarkytojams, neįvertino medžiagų savininko valios, kėsinosi pažeisti jos nuosavybės teises. Agentūros pasirinkta pozicija J. T. atžvilgiu netgi neatitiko 2006-12-29 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių 16.1 p., kuriame nustatyta, kad neapdorotos nepavojingos statybinės atliekos gali būti sunaudojamos statybvietėje, kurioje jos susidaro. Pažymėjo, kad 2013-02-12 pakartotiniu skundu Departamento buvo prašoma atnaujinti terminą skundui dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 paduoti, jei būtų konstatuota, kad 2012-02-23 V. U. ir J. T. raštas nėra skundas. Taip pat buvo prašoma 2012-02-20 privalomąjį nurodymą panaikinti kaip prieštaraujantį Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad atliekų turėtojas turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats.
Paaiškino, kad pareiškėjui pateikta tik pirmoji 2012-02-20 privalomojo nurodymo pusė, kurioje neužsimenama apie apskundimą, šis nurodymas nepatvirtintas jokiu antspaudu. Nors 2012-02-23 raštas Agentūrai nebuvo pavadintas skundu ir nebuvo teikiamas tiesiogiai Departamentui, tačiau jeigu teismas vertintų, kad V. U. ir J. T. 2012-02-23 raštas negali būti laikomas skundu, tai prašo, atsižvelgiant į asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir protingumo bei teisingumo kriterijus, atnaujinti praleistą 2012-02-20 privalomojo nurodymo apskundimo terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime (b. l. 28–29) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjo skunde faktinės aplinkybės, susijusios su V. U. padarytu administraciniu teisės pažeidimu, kuris lėmė aplinkos užteršimą bei tai, kad 2012-02-20 buvo duotas privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-7, nurodytos subjektyviai. Pažymėjo, kad pareiškėjo atstovės advokatės J. Mikalkevičiūtės 2013-02-12 skundas Nr. 47-TOLV Departamento 2013-02-19 sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-906 paliktas nenagrinėtas, kadangi buvo praleistas privalomojo nurodymo apskundimo terminas.
Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, jog privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Agentūros 2012-02-20 privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-7 V. U. buvo įteiktas 2012-02-21, tai patvirtinta pareiškėjo parašu, todėl jo pozicija, kad anksčiau negalėjo skųsti minėto privalomojo nurodymo, kadangi jam buvo įteikta tik pirmoji privalomojo nurodymo pusė ir dėl to nebuvo žinoma apskundimo tvarka, yra nepagrįsta. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui nenustatyta teisė atnaujinti praleistą privalomojo nurodymo apskundimo terminą, todėl Departamento 2013-02-19 sprendimas Nr. (38-2)-VR-l.7-906 yra teisėtas ir pagrįstas.
Pažymėjo, kad 2012-02-27 Agentūroje buvo gautas V. U. ir J. T. 2012-02-23 raštas, tačiau jis negali būti laikomas skundu dėl privalomojo nurodymo pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str., nes minėtas V. U. ir J. T. pasirašytas 2012-02-23 raštas buvo adresuotas Agentūrai, t. y. tam pačiam pareigūnui, kuris ir davė privalomąjį nurodymą. Be to, V. U. ir J. T. 2012-02-23 raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 15 d. suformuluotos skundo sąvokos. Minėtame rašte trumpai išdėstyta pozicija, kad V. U. statybines atliekas, neteisėtai sukrautas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), laiko statybinėmis medžiagomis. Šiame rašte neginčijami 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 reikalavimai ir patvirtinama, kad ateityje visi darbai minėtame žemės sklype bus vykdomi griežtai laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Neaišku, kuo remiantis skunde daroma išvada, kad minėtame rašte buvo galima įžvelgti kategorišką nesutikimą su 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 reikalavimais.
Nurodė, kad jeigu teismas manytų, jog V. U. ir J. T. 2012-02-23 raštas gali būti laikomas skundu pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str., nėra tikslinga atnaujinti terminą skundui dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 paduoti, nes klausimas dėl V. U. ir J. T. 2012-02-23 rašto, kaip galimo skundo dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7, keliamas praėjus beveik metams nuo jo davimo dienos. Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasaros pareiškėjas ir sklypo savininkė J. T. pradėjo naudotis advokatės J. Mikalkevičiūtės paslaugomis ir tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo atstovavimo pradžios pateikė skundą dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7. Mano, kad advokatės J. Mikalkevičiūtės 2013-02-12 rašte Nr. 47-TOLV, kuriame išreikštas nesutikimas su 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7 reikalavimais, buvo išdėstyti analogiški ankstesniems V. U. raštams argumentai, susiję su tariamu statybinių medžiagų, o ne statybinių atliekų buvimu žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir ignoruojama aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012-10-31 nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-1198-533/2012 buvo neginčijamai konstatuota, jog V. U., neteisėtai šalindamas statybines atliekas, užteršė aplinką. Nurodė, kad minėta nutartimi konstatuotas aplinkos teršimo statybinėmis atliekomis faktas neturėtų būti iš naujo kvestionuojamas.
Pažymėjo, kad skunde išdėstyti argumentai, kad 2012-02-20 privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-7 apskritai negalėjo būti duodamas V. U., kadangi statybinės atliekos priklausė J. T., vertintinas tik kaip siekis išvengti pareigos vykdyti privalomojo nurodo reikalavimus, nes V. U. ir J. T. 2012-02-23 rašte buvo aiškiai įvardyta, jog statybinių atliekų atvežimą į minėtą žemės sklypą organizavo V. U. Taip pat Trakų rajono apylinkės teismo 2012-08-27 nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012 buvo nurodyta, jog būtent pareiškėjas į minėtą žemės sklypą atgabeno statybines atliekas ir ketino jas panaudoti kelio nuovažai tiesti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepime (b. l. 97) nurodė, kad visiškai sutinka su skundu ir jį palaiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime (b. l. 99) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad palaiko Departamento atsiliepime išdėstytus argumentus ir motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad palaiko skundą, remdamasi iš esmės jame nurodytais argumentais, ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad atliekos iš ginčo sklypo yra išvežtos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad palaiko atsiliepimą, remdamasi iš esmės jame nurodytais argumentais, ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. ir trečiojo suinteresuoto asmens Agentūros atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2013-02-19 sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-906 „Dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7“ nenagrinėti pareiškėjo skundo, nes jis paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, pagrįstumo ir teisėtumo bei termino paduoti skundą dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo atnaujinimo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Agentūra 2012-02-20 priėmė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-7, kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2012-02-27 pažeidžiant Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 1 d. ir Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas į (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) suvežtas statybines atliekas išvežti ir priduoti atliekų tvarkytojams bei atliekų pridavimą atliekų tvarkytojui patvirtinančius dokumentus pateikti Agentūrai (b. l. 31). 2012-02-27 Agentūroje gautas 2012-02-23 pareiškėjo ir J. T. raštas „Dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“ (b. l. 32). Agentūra 2012-03-01 atliko patikrinimą ginčo sklype ir surašė patikrinimo aktą Nr. VR-12.10-9, kuriame konstatavo, kad statybinės atliekos neišvežtos, t. y. privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, pareiškėjas privalomojo nurodymo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė ir dėl įpareigojimų įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė (b. l. 43). 2012-03-21 Agentūroje gautas pareiškėjo ir J. T. raštas „Dėl 2012-03-01 patikrinimo akto Nr. VR-12.10-9“ (b. l. 47). Tą pačią dieną Agentūra priėmė pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-13 (b. l. 54) ir surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VR-12.1-40 už Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51³ str. 9 d. pažeidimą (b. l. 48). 2012-04-05 Agentūroje gautas 2012-04-02 pareiškėjo ir J. T. skundas „Dėl 2012-03-21 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-13“ (b. l. 55). Trakų rajono apylinkės teismas 2012-08-27 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.3-431-213/2012 nutarė pripažinti pareiškėją kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 51³ str. 9 d., ir skirti jam 5000 Lt baudą (b. l. 49–50). Vilniaus apygardos teismas 2012-10-31 nutartimi paliko minėtą nutarimą nepakeistą (b. l. 51–53). 2013-02-15 Departamente gautas 2013-02-12 pareiškėjo ir J. T. atstovės skundas „Dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2“ (b. l. 83–84). Departamentas 2013-02-19 sprendime Nr. (38-2)-VR-1.7-906 „Dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-7“ nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog skundas paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, jis nenagrinėjamas (b. l. 95).
Žemesnės instancijos teismas
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, kurio 23 str. 2 d. nustatyta, kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Skundas dėl privalomojo nurodymo turi būti išnagrinėtas per 5 darbo dienas (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, kurio 23 str. 4 d.). Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 str., jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str. 5 p., pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, kad 2012-02-23 Agentūrai adresuotas raštas turėjo būti laikomas skundu dėl ginčijamo privalomojo nurodymo, nes jame pareiškėjas išreiškė kategorišką nesutikimą su 2012-02-20 privalomuoju nurodymu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 str., prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Paduodant skundą (prašymą) nagrinėti ne teismo tvarka, jo forma ir turinys turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. reikalavimus. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme yra nustatyta privaloma išankstinė ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo tvarka, todėl skundas turėjo būti paduodamas minėto įstatymo nustatyta tvarka ir atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. reikalavimus. Iš pareiškėjo ir J. T. 2012-02-23 rašto Agentūrai matyti, kad jis nebuvo pavadintas skundu, buvo adresuotas ir išsiųstas Agentūrai, o ne Departamentui. Be to, nors minėtame rašte informuojama, kad privalomajame nurodyme pateikta informacija neatitinka tikrovės, tačiau nesuformuluotas reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, t. y. 2012-02-23 raštas neatitiko skundui keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad praėjus daugiau nei mėnesiui po 2012-02-23 rašto pateikimo pareiškėjas dėl analogiško pirminiam 2012-03-21 pakartotinio privalomojo nurodymo pateikė 2012-04-02 skundą Agentūrai, kuriame aiškiai įvardija, kad tai yra skundas, ir prašo panaikinti pakartotinį privalomąjį nurodymą, t. y. pareiškėjo siekis apskųsti privalomąjį nurodymą yra aiškiai išreikštas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad Agentūroje 2013-02-27 gautas pareiškėjo ir J. T. raštas nelaikytinas skundu, paduotu Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta tvarka.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013-02-12 skundas dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Departamente gautas tik 2013-02-15 (b. l. 83–84), t. y. pareiškėjas dėl ginčijamojo privalomojo nurodymo panaikinimo į Departamentą kreipėsi praėjus beveik metams po skundžiamo akto priėmimo. Teismas šioje byloje vertins, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo Departamentui padavimo terminą, tačiau nevertins privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo ir su tuo susijusių skundo argumentų.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pvz., sunki fizinio asmens liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-757/2010).
Skunde teigiama, kad pareiškėjui pateikta tik pirma 2012-02-20 privalomojo nurodymo pusė, kurioje neužsimenama apie apskundimą. Iš teismui pateikto ginčijamo privalomojo nurodymo matyti, kad 2012-02-21 pareiškėjas pasirašė būtent antroje privalomojo nurodymo pusėje, kurioje išaiškinta apskundimo tvarka ir terminai (b. l. 31). Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, pasirašydamas, jog susipažino su privalomuoju nurodymu ir gavo jo nuorašą, patvirtino, jog susipažino su privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminais, kurie nurodyti privalomajame nurodyme. Taigi argumentas, kad pareiškėjui nebuvo žinoma privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminai, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl jam neaiškios nurodymo apskundimo tvarkos ir terminų būtų kreipęsis į Agentūrą ar Departamentą ir bandęs išsiaiškinti minėtas aplinkybes.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2013-02-12 pakartotiniame skunde Departamento buvo prašoma atnaujinti terminą skundui dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo paduoti, jei būtų konstatuota, kad 2012-02-23 V. U. ir J. T. raštas nėra skundas. Pareiškėjas prašo teismo panaikinti Departamento 2013-02-19 sprendimą nenagrinėti pareiškėjo skundo, nes jis paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. 2013-02-12 pakartotiniame skunde, adresuotame Departamentui, nurodoma, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, atstovės paslaugomis pradėjo naudotis 2012 m. vasarą, o susidariusios situacijos ir didelio dokumentų kiekio analizei buvo reikalingas laikas. Be to, skunde nurodoma, kad terminas atnaujintinas atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir protingumo bei teisingumo kriterijus. Pareiškėjas mano, kad neatnaujinus termino būtų nepagrįstai ir neproporcingai apribota jo teisė į teisminę gynybą.
Pažymėtina, kad skunde akcentuojama fundamentali asmens teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti. Asmens teisė ginčyti jam nepalankų viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, o teismo teisė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti užtikrina dėl svarbių priežasčių praleistų terminų atnaujinimo galimybę, kad nebūtų nepagrįstai suvaržyta asmens teisė ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.
Teismas pažymi, kad iš 2012-06-16 atstovavimo sutarties matyti, kad nuo 2012 m. vasaros pareiškėjas pradėjo naudotis profesionalios teisininkės, t. y. advokatės J. Mikalkevičiūtės, paslaugomis (b. l. 92), tačiau 2013-02-12 skundas dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo Departamente gautas tik 2013-02-15 (b. l. 83–84), t. y. praėjus beveik metams po skundžiamo akto priėmimo ir daugiau nei pusei metų po to, kai pareiškėjas su advokate susitarė dėl atstovavimo jam. Jau minėta, kad 2012-02-21 pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad susipažino su privalomuoju nurodymu, t. y. kitą dieną po ginčijamo akto priėmimo pareiškėjui tapo žinomas privalomojo nurodymo turinys, apskundimo tvarka ir terminai. Jau minėta, kad skundas dėl privalomojo nurodymo turi būti išnagrinėtas per 5 darbo dienas (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 str. 4 d.). Teismas pažymi, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo ir J. T. 2012-02-23 raštas yra skundas dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo, ir, negavęs Agentūros sprendimo dėl jo, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su minėto rašto nagrinėjimu. Be to, nors ir preziumuojant, kad pareiškėjas savarankiškai galbūt nesugebėjo apginti savo galimai pažeistų teisių, tačiau, teismo vertinimu, skundas Departamentui paduotas po nepagrįstai ilgo laiko tarpo nuo atstovavimo pradžios. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta, kad svarbios termino praleidimo priežastys būtų egzistavusios visą termino praleidimo laikotarpį, o laiko tarpas, kuriuo buvo praleistas terminas skundui paduoti, negali būti laikomas protingu.
Pareiškėjui pradėjus naudotis advokatės paslaugomis, nebebuvo objektyvių kliūčių pateikti skundą. Pareiškėjo atstovės argumentai, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl to, kad susidariusios situacijos ir didelio dokumentų kiekio analizei buvo reikalingas laikas, yra subjektyvūs bei nepagrįsti, nes, pavyzdžiui, skundžiamo akto apimtis yra tik du lapai, ir, atsižvelgiant į termino praleidimo trukmę, nelaikytini svarbia termino praleidimo priežastimi. Teismas, atsižvelgęs į termino praleidimo trukmę ir byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu naudojantis savo teise skųsti nepalankų sprendimą. Kitų svarbių aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas, pareiškėjas nenurodė. Taigi Departamento 2013-02-19 sprendimas Nr. (38-2)-VR-1.7-906, kuriame konstatuota, kad skundas Departamentui paduotas praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, yra teisėtas ir pagrįstas, o teismas neturi teisinio pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl 2012-02-20 privalomojo nurodymo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepateisinamai ilgai nesiėmė aktyvių veiksmų paduoti skundą dėl jam nepalankaus privalomojo nurodymo. Teismui netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Departamento sprendimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Departamentą išnagrinėti 2013-02-12 pareiškėjo ir J. T. pakartotinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
nusprendė:
Atmesti pareiškėjo V. U. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.