- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-84
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- B.L., V.L.
- Nukentėjusysis
- M.V., R.M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B.L. ir V.L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo
B.L. nuteistas pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p., taikant BK 91 str. 3 d., laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 284 str. 1 d. viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75, 92 str.str., B.L. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metų laikui, paskiriant jam įpareigojimus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be teismo sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir be institucijos, peržiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. B.L. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
V.L. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. viešaisiais darbais 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. V.L. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Iš B.L. priteista 5159 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai. Nukentėjusiajam R.M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
B.L. ir V.L. nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, o B.L. nuteistas dar ir už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
B.L. ir V.L. 2003 m. gegužės 17 d., apie 20 val. 20 min., būdami girti, viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai darydami įžūliais veiksmais tokiomis aplinkybėmis: Vilniaus m. Vytauto gt. prie namo Nr. 33 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje B.L., M.V. atsisakius jam pridegti cigaretę, išvadino jį necenzūriniais žodžiais ir pradėjo stumdyti, po to V.L. necenzūriniais žodžiais išvadino R.M., pradėjo jį stumdyti ir sudavė jam vieną smūgį į galvą. M.V. ir R.M. mėginant nuo B.L. ir V.L. pabėgti, šie pasivijo juos ir prie Vilniaus m. Vytauto gt. 24 esančio namo B.L. akmeniu sudavė R.M. vieną smūgį į galvą, padarydamas jam muštinę žaizdą kairio antakio srityje su poodine kraujosruva apie akį bei akies odinėje, muštinę žaizdą kairėje momeninėje srityje ir kairės pusės momenkaulio-smilkinkaulio bei kaukolės pamato priekinės daubos lūžius su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos dangalo, ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Po to B.L. ir V.L., tęsdami savo chuliganiškus veiksmus, M.V. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, padarydami kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešinėje užausinėjė srityje, dešinės alkūnės sąnario srityje ir odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis B.L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nepilnai išsiaiškino bylos aplinkybes, netinkamai įvertino ištirtus įrodymus ir todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Nors nuosprendyje nurodoma, kad jo kaltę ištirti įrodymai patvirtina, tačiau iš tikrųjų tiesos nustatymą lemia ne tų įrodymų išvardinimas, o jų tikrumas bei patikimumas ir dėl kaltės neturi kilti jokių abejonių. Tuo tarpu ištirti įrodymai patvirtina, kad jis nusikaltimo nepadarė, o pats nukentėjo nuo asmenų, kurie šioje byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Teismo išvados grindžiamos nukentėjusiųjų M.V. bei R.M. ir jų draugų liudytojų, kurie patys dalyvavo nusikaltime, parodymais. Tie parodymai prieštaringi, skirtingi įvairiuose nusikaltimo tyrimo etapuose, be to jie prieštarauja kitiems įrodymams. Automobilių stovėjimo aikštelėje jis tik priėjo prie būrelio vyriškių ir paprašė prisidegti cigaretę. Vien tik dėl to M.V., R.M. ir V.V. pradėjo jį stumdyti ir mušti kumščiais. Nuošaliau stovėjęs jo brolis V.L. atbėgo jo gelbėti, bet tie patys vyrai ėmė mušti ir jį. Jis pats tada ėmė bėgti link cerkvės. Atsigręžęs pamatė, kad broliui irgi pavyko ištrūkti, jis jo palaukė ir jie abu nuėjo namų link. Būtent tokias aplinkybes patvirtino liudytojas M.S., kuris vedžiojo šunį ir tai matė. Liudytojas parodė, kad matė, kaip trys vaikinai pradėjo mušti kitą vaikiną, kaip jis suprato, paprašiusį prisidegti cigaretę. Taip pat matė, kaip priėjo dar vienas vaikinas, bandė išskirti besimušančius, tačiau tie vaikinai ėmė mušti ir jį. Teismas nepagrįstai atmetė šio liudytojo parodymus tuo pagrindu, kad jo ir brolio teta yra M.S. draugė. Tačiau teisme M.S. parodė, kad jų teta yra ne šio liudytojo draugė, o tik jo motinos pažįstama. Tai reiškia, kad M.S. nebuvo suinteresuotas duoti jiems palankius parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas prašymas apklausti visus namo, prie kurio visa tai vyko, gyventojus, todėl M.S. bet kuriuo atveju būtų buvęs apklaustas liudytoju. Teismas be to nurodė, jog nenustatyta, kad M.S. tuo metu turėjo šunį, kurį būtų galėjęs vedžioti gatvėje. Tačiau iškilus tokioms abejonėms, pats teismas tai privalėjo ir išsiaiškinti, apklausti tuo klausimu liudytojus, taip pat patikrinti M.S. aiškinimus, kad jis šunį pardavė pagal laikraščio skelbimą. Priešingai negu M.S. atžvilgiu, teismas be pagrindo nesuabejojo kitų liudytojų, kurie yra nukentėjusiųjų draugai, o vienas iš jų netgi nukentėjusiojo brolis, parodymais, nors jie prieštaringi ir prieštarauja kitiems įrodymams. Tai, jo nuomone, parodo teismo tendencingumą šioje byloje. Nukentėjusysis M.V. ankstesnės apklausos ir akistatos metu parodė, kad susistumdyme dalyvavo jis pats, R.M. ir V.V. Teisme jis jau parodė, kad mušėsi tik jis ir R.M. Taip pat parodymus pakeitė ir nukentėjusysis R.M. Liudytojas S.P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis pats pasiūlė prisidegti nuo cigaretės, o teisme jau parodė, kad niekas nerūkė ir kad automobilių aikštelėje iš viso nebuvo muštynių. Liudytojas M.P. parodė, kad pasiūlė prisidegti ištraukęs cigaretę iš M.V. O V.V. parodė, jis (B.L.) prieidamas cigaretės neturėjo. Nenuoseklūs bei prieštaringi ir kitų asmenų parodymai apie įvykių automobilių aikštelėje aplinkybes. Teismas į tai nekreipė dėmesio ir todėl tų aplinkybių teisingai nenustatė. Yra nelogiška, kad jis būtų priėjęs prie būrio daug vyresnių ir fiziškai stipresnių už save vaikinų ir pats būtų pradėjęs juos mušti. Teismas neteisingai nustatė ir R.M. sužalojimo aplinkybes. Iš tikrųjų ne jis su broliu, o nukentėjusieji su kitais vyriškiais juos vijosi, o pasiviję ėmė juos mušti. R.M. parvertė jį ant gyvatvorės veidu į žemę, visą laiką jis tik gynėsi. Nukritęs ant gyvatvorės, būdamas apsvaigęs nuo smūgio, jis ranka sugriebė grumstą ar tai saują žemių ir metė tai per save. Tada smūgiai baigėsi. Jeigu jis ir galėjo kuo nors pataikyti R.M., tai tik gindamasis nuo užpuolimo. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas M.S. Ikiteisminio tyrimo metu R.M. parodė, kad pamatė jį atsivejantį vaikiną, kuris ruošėsi trenkti jam kumščiu, jis jam užlaužė ranką ir parvertė ant gyvatvorės. Keldamasis pajuto smūgį į galvą ir prarado sąmonę. Taigi nukentėjusysis buvo parodęs, kad parverčiant ant gyvatvorės jis (B.L.) rankose nieko neturėjo. Tačiau akistatos metu R.M. jau parodė, kad jis su broliu juos vijosi rankose turėdami akmenis. V.V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias aplinkybes. Jis parodė, kad R.M. pasivijo vienas, po to kitas vaikinas, po to pirmasis paėmė nuo žemės akmenį, metė jį į R.M. ir šis pargriuvo. Apie tai, kad R.M. jį buvo pargriovęs ant gyvatvorės, šis liudytojas neparodė ir teisme. Liudytojai M.P. ir S.P. nurodė dar kitokias įvykio aplinkybes. Akistatos metu R.M. parodė, kad tuo metu, kai jis su broliu juos vijosi, tarp jų buvo apie 15-20 metrų atstumas. Taip negalėjo būti, nes nuo automobilių aikštelės iki įvykio vietos buvo apie 30-40 metrų. Nukentėjusiųjų ir jų draugų parodymai prieštarauja ir kitiems bylos duomenims. Jie parodė, kad jis su broliu bėgo mėtydami akmenis, tačiau iš įvykio vietos nuotraukų matosi, kad toje vietoje akmenų nėra. Toje vietoje, kur nukrito R.M., irgi nėra jokio akmens, kuris įvardijamas nusikaltimo įrankiu. Jam neaišku, kas ir kada ten tą akmenį atnešė. R.M. parodė, kad pajuto smūgį, kai kėlėsi nuo gyvatvorės, tačiau jis nukrito kitoje vietoje – prie šaligatvio krašto. Tą vietą nukentėjusieji parodė jų parodymų patikrinimo vietoje metu. Jo nuomone, neįmanoma, kad niekas iš nukentėjusiojo draugų nebūtų matęs muštynių prie gyvatvorės. Kiti įrodymai irgi nepatvirtina, kad jis sužalojo R.M. Specialisto išvadoje nurodoma, kad R.M. žaizda galėjo atsirasti jam griūnant. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusieji ir jų draugai įvykio aplinkybes nurodė neteisingai ir patys norėdami išvengti atsakomybės. Jis pats reikalavo jam paskirti teismo medicinos ekspertizę. Nors šis prašymas buvo patenkintas, tačiau ekspertams nebuvo pateikti visi reikalingi medicininiai dokumentai. Nepateiktuose dokumentuose nurodoma, kad po šio įvykio jis ilgą laiką gydėsi, jam buvo sutrenkta galva ir padaryti kiti rimti sužalojimai. Tai patvirtina jo nurodomas aplinkybes apie įvykį. Pakartotinę ekspertizę paskirti buvo nepagrįstai atsisakyta. Kitą rytą po įvykio jie su broliu dėl jų sumušimo parašė pareiškimus policijai. Tačiau jų pareiškimai nebuvo tiriami, o buvo tik pridėti prie bylos ir tai rodo pareigūnų šališkumą. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. ir AT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą. Patikimų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikalstamą veiką, byloje nėra. Todėl jis prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Nuteistasis V.L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nepilnai išsiaiškino bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, o ištirti įrodymai teismo išvadų nepatvirtina. Nors nuosprendyje nurodoma, kad jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, tačiau tiesos nustatymą lemia ne įrodymų išvardijimas, o jų tikrumas ir patikimumas. Abejonių dėl nuteistojo kaltės negali kilti. Iš šioje byloje ištirtų įrodymų matosi, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, jis nepadarė. Jis pats nukentėjo nuo asmenų, kurie šioje byloje pripažinti nukentėjusiaisiais ir liudytojais. Teismas savo išvadas pagrindė tik nukentėjusiųjų ir jų draugų liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi, skiriasi įvairiuose bylos tyrimo etapuose, be to prieštarauja kitiems įrodymams.
Žemesnės instancijos teismas
Įvykio metu jo brolis B.L. priėjo prie automobilių aikštelėje stovėjusių vyriškių ir, ištiesęs rankoje cigaretę, paprašė prisidegti. Tačiau tuo metu trys iš tų vyriškių - M.V., V.V. ir R.M. pradėjo brolį stumdyti ir mušti. Kadangi tų vyrų buvo daug, jie buvo aukštesni ir stambesni už brolį, jis pats pribėgo ir paprašė jų nesimušti. Tačiau tie vyrai užsipuolė ir jį patį. Tuo metu jo brolis ištrūko ir Vytauto gatve nubėgo į cerkvės pusę. Kai ištrūko ir pats, jis irgi nubėgo į tą pusę ir pasivijo brolį. Tačiau nurodyti vyriškiai juos pasivijo ir ėmė toliau mušti. Jis su broliu nuo jų tik gynėsi. Tokias aplinkybes patvirtino liudytojas M.S., kuris vedžiojo šunį ir visa tai matė. M.S. parodė, kad trys vaikinai pradėjo mušti prie jų priėjusį, kaip jis suprato, prisidegti cigaretės, ketvirtą vaikiną. Po to jie ėmė mušti ir dar vieną vaikiną, kuris bandė išskirti besimušančius asmenis. Liudytojo M.S. parodymais teismas nesivadovavo nepagrįstai. Buvo padaryta neteisinga išvada, kad M.S. yra jų tetos draugas. Iš tikrųjų, jų teta yra tik M.S. motinos pažįstama, todėl šį liudytoją laikyti suinteresuotu asmeniu šioje byloje nebuvo pagrindo. Be to, šis liudytojas bet kuriuo atveju būtų buvęs apklaustas, nes buvo pareikštas prašymas apklausti visus namo, prie kurio vyko muštynės, gyventojus. Teismas taip pat be pagrindo suabejojo, kad M.S. nurodytu laiku tikrai turėjo šunį ir vedžiojo jį lauke. Šias aplinkybes išsiaiškinti buvo paties teismo pareiga, todėl iškilus abejonėms, teismas galėjo apie tai apklausti liudytojus ir patikrinti, ar laikraštyje kelios dienos po įvykio buvo skelbimas apie šuns pardavimą. Priešingai, negu dėl M.S., teismas tuo pat metu nesuabejojo kitų liudytojų, kurie yra nukentėjusiųjų draugai, o vienas iš jų netgi nukentėjusiojo brolis, parodymais. Šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, be to, šie asmenys pripažino, kad prieš muštynes vartojo alkoholį. Toks nevienodas liudytojų parodymų vertinimas, jo nuomone, patvirtina teismo tendencingumą šioje byloje. Beveik visi liudytojai parodė, kad jis šio įvykio metu priėjo raminti savo brolio, todėl jam neaišku, už kokius veiksmus buvo nuteistas. Jo nuomone, jis negalėjo būti nubaustas tik už viešus raginimus nepažeidinėti viešosios tvarkos. Be to, liudytojų parodymai apie jo dalyvavimą muštynėse prieštaringi, nenuoseklūs ir teismo padarytų išvadų nepatvirtina. M.V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad susistumdyme dalyvavo jis pats, V.V. ir R.M. Teisme jis jau parodė, kad mušėsi tik jis ir R.M. Taip pat parodymus pakeitė ir R.M. S.P. buvo parodęs, kad pats pasiūlė jo broliui prisidegti nuo nuorūkos. Teisme jau parodė, kad niekas nerūkė ir kad automobilių aikštelėje nevyko jokios muštynės. M.P. buvo parodęs, kad matė, tik kaip su jo draugais kalbėjosi du vaikinai ir kad jo broliui pasiūlė prisidegti cigaretę ištraukęs nuorūką iš M.V. V.V. teisme parodė, kad prieidamas jo brolis (B.L.) iš viso neturėjo jokios cigaretės. Todėl neaišku, kam tada jis iš viso prašė prisidegti. Į šiuos prieštaravimus teismas neatkreipė dėmesio ir tai parodo, kad tikrųjų įvykio aplinkybių nebuvo bandoma išsiaiškinti. Yra nelogiška, kad jis ir jo brolis būtų priėję prie būrio vyresnių ir fiziškai stipresnių už juos vaikinų ir pradėję juos mušti. Teismas neteisingai nustatė ir R.M. sužalojimo aplinkybes. Iš tikrųjų ne jis su broliu, o patys nukentėjusieji su savo draugais vijosi juos, o pasiviję prie Vytauto gt. 33 namo ėmė juos mušti rankomis ir spardyti. Pats R.M. parvertė jo brolį veidu į žemę ant gyvatvorės. Jo brolis tik gynėsi, be to, gulėdamas ant pilvo, jis ir nebūtų fiziškai pajėgęs pakelti tokio dydžio akmens, kokiu tariami buvo sužalotas R.M. Tokias aplinkybes patvirtino liudytojas M.S. R.M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pamatė jį atsivejantį vaikiną, kuris jau ruošėsi jam smogti, tada jis tam vaikinui užlaužė ranką ir parvertė ant tvoros. Pats irgi pargriuvo, o keldamasis pajuto stiprų smūgį į galvą ir prarado sąmonę. Kas jam sudavė tą smūgį, nukentėjusysis negalėjo pasakyti. Tos apklausos metu R.M. parodė, kad jį pasivijęs vaikinas rankose akmens neturėjo, tačiau akistatos metu jis jau nurodė, kad vydamiesi jie (nuteistieji) rankose turėjo akmenis. V.V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R.M. pasivijo du vaikinai ir ėmė jį mušti. Po to pirmasis pribėgęs vaikinas paėmė nuo žemės akmenį, metė jį į R.M. ir šis parkrito. Apie vaikino pargriovimą ant tvoros V.V. nieko neparodė nei nurodytos, nei vėlesnių apklausų metu. M.P. ir S.P. nurodė dar kitokias įvykio aplinkybes. R.M. akistatos metu parodė, kad matė jį atsivejančius vaikinus, nuo jo nutolusius maždaug 15-20 metrų atstumu. Taip negalėjo būti, nes nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki įvykio vietos buvo apie 30-40 metrų atstumas. Nukentėjusiųjų ir jų draugų liudytojų parodymai prieštarauja ir kitiems bylos duomenims. Nors jie parodė, kad jis su broliu vydamiesi mėtė akmenis, tačiau įvykio vietos fotonuotraukose užfiksuota, kad toje vietoje nematyti nei vieno akmens. Toje vietoje, kur nukrito R.M., irgi nėra akmenų. Todėl neaišku, kas tą akmenį atnešė. Nors R.M. parodė, kad smūgį į galvą pajuto, kai kėlėsi nuo gyvatvorės, tačiau jis nukrito toliau nuo tos gyvatvorės, ant šaligatvio krašto šalia gatvės. Apie muštynes prie gyvatvorės parodė tik vienintelis R.M., nors neįmanoma, kad to nebūtų matęs nei vienas iš jo draugų. Kiti bylos duomenys irgi nepatvirtina, kad R.M. sužalojo jo brolis. Specialisto išvadoje nurodoma, kad R.M. žaizda galėjo būti padaryta nukentėjusiajam griūnant. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusieji ir jų draugai davė neteisingus parodymus patys bandydami išvengti atsakomybės, o ikiteisminis tyrimas ir teismas tikrųjų įvykio aplinkybių nenustatė. Kitą rytą po įvykio jie su broliu patys parašė pareiškimus dėl jų sumušimo, tačiau tie pareiškimai įstatymų nustatyta tvarka nebuvo tiriami, o tik pridėti prie tos pačios bylos. Tai, jo nuomone, irgi parodo pareigūnų šališkumą. Šioje byloje nėra patikimų duomenų, kad jis padarė kaltinime nurodytą veiką. Priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p., ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimus. Prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Teismo posėdyje nuteistieji B.L., V.L. ir jų gynėjos prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras ir nukentėjusieji M.V. bei R.M. prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino tinkamai, o nuosprendyje dėstomos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Abu nuteistuosius teismas pagrįstai pripažino kaltais, o kvalifikuodamas jų nusikalstamas veikas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.
Abu nuteistieji šioje byloje B.L. ir V.L. kaltais neprisipažino ir nurodė, kad jie nebuvo muštynių iniciatoriais, o priešingai, būtent juos sumušė nukentėjusieji ir jų draugai. Abu nuteistieji tvirtina, kad muštynių metu jie tik gynėsi. Tačiau nuteistųjų versijos buvo paneigtos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, specialistų išvadomis bei kitais teisme ištirtais bei nuosprendyje išdėstytais įrodymais.
Abu apeliantai savo skunduose dėsto iš esmės tuos pačius argumentus. Didžioji jų dalis skiriama tariamai esamiems esminiams prieštaravimams nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymuose ir tų parodymų neatitikimui kitiems bylos duomenims. Išnagrinėjusi šią bylą ir papildomai apklaususi daugumą nusikaltimo įvykio dalyvių bei liudytojų, kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Nukentėjusieji M.V. ir R.M., liudytojai V.V., M.P., S.P. ir Ž.M. vienodai parodė, kad tą vakarą visi kartu S.P. nuomojame bute žiūrėjo krepšinį, gėrė alų, bet stipriai apsvaigę nebuvo. Rungtynėms pasibaigus, iš buto pirmieji išėjo M.V., R.M. ir V.V. M.P., Ž.M. ir S.P. trise išėjo vėliau. Nukentėjusysis M.V. parodė, kad kieme, prie automobilių aikštelės jis rūkė ir kalbėjo telefonu su savo pažįstamu. Tuo metu prie jo priėjo nepažįstamas vaikinas, kaip po to paaiškėjo – B.L. Jis grubiai paprašė prisidegti cigaretę, o jis rankos gestu atsisakė tai padaryti, nes kalbėjo telefonu. B.L. tada iš karto ėmė elgtis agresyviai, pradėjo keiktis ir stumdytis. Gerai neprisimena, bet vienas kitam jie galėjo ir suduoti smūgius. Tuo metu priėjo V.L., kuris iš pradžių lyg ir pradėjo raminti brolį, bet po to irgi įsijungė į konfliktą ir ėmė stumdytis su R.M., ar jie sudavė vienas kitam smūgius, jis nematė. Po kiek laiko konfliktas aprimo ir jis su savo broliu V.V., R.M. ir vėliau į gatvę išėjusiais draugais nuėjo Vytauto gatve prie palikto automobilio. Jis pats nematė, bet kažkas iš draugų tuo metu pasakė, kad tie du vaikinai atsiveja juos su akmenimis. Norėdami išvengti tolesnio konflikto ir muštynių, jie ėmė gatve bėgti. Kur tiksliai buvo kuris iš jo draugų, jis jau neprisimena, bet matė, kaip abu nuteistieji muša R.M., dar po kiek laiko pamatė, kad R.M. jau guli, o jo galva kruvina. Tuo metu abu nuteistieji užpuolė jį ir ėmė mušti rankomis ir kojomis, suplėšė jo megztinį. Jis tik gynėsi ir pats tuo metu nei vienam iš nuteistųjų smūgių nesudavė. Muštynės baigėsi, kai pro šalį ėjo nepažįstamas vyras, kuris vedėsi šunį. Tuo metu abu nuteistieji nuėjo gatve į priešingą pusę. Sustabdę pro šalį važiuojantį apsaugos firmos automobilį, jie paprašė pagalbos ir netrukus saugos tarnybos darbuotojai abu nuteistuosius sulaikė. Priėjęs prie gulinčio kruvino R.M., ten buvęs V.V.parodė akmenį ir pasakė, kad R.M. galva buvo sužalota juo. M.V. pripažįsta, kad įvykio metu buvo išgėręs, tačiau girtas nesijautė. Jis kategoriškai paneigė nuteistųjų parodymus ir parodė, kad konfliktą išprovokavo ir muštynes pradėjo būtent broliai B.L. ir V.L. Pripažįsta, kad nebūtų nuo nuteistųjų bėgęs, bet jį įkalbėjo jo draugai. Nukentėjusysis R.M. parodė, kad automobilių aikštelėje M.V. rūkė ir kalbėjo telefonu. Prie jo priėjo B.L. ir prašė prisidegti cigaretę, bet M.V. ranka parodė, kad to nedarys. Tada B.L. ėmė keiktis ir stumdytis su M.V. Netrukus pribėgo ir V.L., kuris taip pat įsijungė į konfliktą. Jis bandė juos išskirti, bet V.L. keikdamasis ėmė stumdytis su juo ir ranka sudavė jam į nosį. Po to konfliktas aprimo ir jis, M.V. bei V.V., o taip pat kiti trys iš namo jau išėję draugai nuėjo Vytauto gatve prie palikto automobilio. Jis pats ėjo paskutinis ir pamatė, kad abu nuteistieji juos atsiveja, jaunesnis iš jų – B.L. – rankoje laikė akmenį. Pirmasis prie jo pribėgo B.L., bandė jam suduoti smūgį ranka, bet jis tą ranką sugriebė ir parvertė B.L. ant šalia šaligatvio buvusių krūmų. Versdamas ir pats pargriuvo. Kai jau kėlėsi nuo žemės, tuo metu pajuto stiprų smūgį į galvą ir neteko sąmonės. Kuris iš nuteistųjų jam sudavė akmeniu į galvą, jis nežino, bet mano, kad tai galėjo padaryti ir nuo žemės atsikėlęs jo parverstasis B.L., kuris akmenį prieš štai turėjo rankoje. Kur tuo metu buvo jo draugai, jis nepastebėjo. Nukentėjusysis dar parodė, kad abu nuteistieji buvo girti, labai įžūlūs, provokavo muštynes. Jis su draugais nuo jų traukėsi, nes matėsi, kad jie vietiniai, be to, nesinorėjo veltis į muštynes. Liudytojas V.V. irgi parodė, kad pirmieji iš S.P. buto išėjo ir stovėjo automobilių aikštelėje jis, jo brolis M.V. ir R.M. Prie rūkančio brolio priėjo B.L., kuris paprašė duoti prisirūkyti, bet M.V. atsisakė tai padaryti. Tada B.L. ėmė elgtis įžūliai, keikėsi, sugriebė M.V. už rankos ir ėmė stumdytis. Dar grasino, kad tuoj atvyks jų draugai. Į konfliktą įsijungė ir priėjęs V.L., stumdėsi su R.M., bet ar jie sudavė vienas kitam smūgius, jis nepastebėjo. Konfliktui aprimus, jie visi nuėjo Vytauto gatve link automobilio. Tačiau jis pamatė, kad abu nuteistieji juos vejasi, jaunesnysis B.L. rankoje laikė plytgalį. Jie abu užpuolė R.M. Jis matė, kaip B.L. pakėlė nuo žemės plytgalį ar akmenį, metė jį ir pataikė R.M., kuris nuo šio smūgio pargriuvo ant žemės, po to abu nuteistieji pasiviję ėmė mušti jo brolį M.V.. Pro šalį kažkoks vyras vedė šunį ir tada abu nuteistieji Vytauto gatve nuėjo į ,,Žvėryno smuklės“ pusę. Pro šalį važiavusių apsaugos darbuotojų jis paprašė juos sulaikyti. Šio konflikto ir muštynių iniciatoriai buvo nuteistieji, jie buvo girti ir agresyvūs. Jis pats buvo blaivas, nes vairavo automobilį. Liudytojas M.P. parodė, kad iš S.P. buto išėjo kartu su pačiu S.P. ir savo drauge Ž.M. Lauke, prie automobilių stovėjimo aikštelės pamatė anksčiau iš buto išėjusius M.V., V.V. ir R.M. Šalia jų stovėjo du nepažįstami vaikinai, kaip paaiškėjo – B.L. ir V.L. Jis suprato, kad M.V. jiems nedavė prisidegti cigaretės, todėl šie kažką piktai kalbėjo ir pradėjo stumdytis. Priėjęs jis paėmė iš M.V. cigaretę ir pasiūlė jaunesniam iš tų vaikinų (B.L.) prisidegti, bet jiems to jau aiškiai nereikėjo, jie stumdėsi, B.L. buvo išsitraukęs telefoną ir grasino, kad tuoj atsives savo draugus. V.L. tuo metu stumdėsi su R.M. B.L. stumdėsi su M.V., jie mosavo rankomis, bet ar vienas kitam pataikė, jis nepastebėjo. Šalia buvęs V.V. susistumdyme nedalyvavo, o tik ragino pabaigti konfliktą. Jam aprimus, visi nuėjo gatve link paliktų automobilių. Atsisukę pamatė, kad nuteistieji juos atsiveja, B.L. rankoje laikė akmenį. Jis tuo metu galvojo tik apie savo draugę ir skubiai nuvedė ją prie automobilio, todėl kaip vėliau vyko muštynės, nematė. Tik vėliau atsisukęs pamatė, kad R.M. jau guli kruvinas. Jis iškvietė greitąją pagalbą ir su Ž.M. išvažiavo. Jis pats buvo blaivas. Liudytojas S.P. parodė, kad išėjo ir buto su M.P. ir Ž.M. Lauke pamatė anksčiau iš buto išėjusius M.V., V.V. ir R.M. Šalia jų stovėjo du nepažįstami vaikinai, kaip paaiškėjo B.L. ir V.L. Jis suprato, kad jie prašė prisidegti, o jų draugai atsisakė duoti. Tada tie vaikinai ėmė elgtis agresyviai, keikėsi ir įvyko susistumdymas, jis bandė juos nuraminti, siūlė prisidegti cigaretę, bet jiems to jau nereikėjo ir jie toliau stumdėsi. Pavykus juos išskirti, jis su savo draugais nuėjo gatve. Atsisukę pamatė, kad nuteistieji juos vejasi, vienas iš jų metė į jį akmenį, bet nepataikė. Jis savo draugams liepė greičiau bėgti prie automobilio ir išvažiuoti, o pats nubėgo link parduotuvės norėdamas iškviesti policiją. Kaip buvo sumušti jo draugai, jis nematė, nes grįžęs į tą vietą R.M. jau rado gulintį kruviną. Nuo nuteistųjų jie bėgo ne iš baimės, o tiesiog vengdami muštynių, nes nuteistuosius jis buvo matęs anksčiau, jie vaikščiodavo po tą gatvę, girtaudavo ir jis suprato, kad jie vietiniai. M.P. draugė Ž.M. be to tuo metu buvo nėščia, todėl pasitraukdami jie norėjo apsaugoti ir ją. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja Ž.M. parodė, kad iš S.P. buto į lauką pirmieji išėjo broliai V. ir R.M., o po keleto minučių ir ji pati su M.P. Juos išlydėjo S.P. Lauke pamatė V. ir R.M., o prie jų stovėjo du nepažįstami vaikinai. Ji suprato, kad kažkas kažkam nedavė pridegti cigaretės ir vyko nedraugiškas pokalbis. Prasidėjo susistumdymas, bet ji visko gerai nematė, nes jai buvo baisu žiūrėti. Po to ji su draugais nuėjo iš tos vietos gatve. Atsisukusi pamatė, kad tie vaikinai juos atsiveja ir vienas iš jų metė akmenį į S.P. pusę. Kaip buvo sužalotas R.M., ji nematė, nes su M.P. skubiai nuėjo prie automobilio, iš ten dar iškvietė greitąją pagalbą ir išvažiavo.
Išanalizavus išvardintų asmenų parodymus, taip pat perskaičius jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kolegija nustatė, kad jokių esminių prieštaravimų tuose parodymuose nėra, o apeliaciniuose skunduose dėstomi tariami prieštaravimai yra arba smulkūs ir neesminiai, arba jų iš viso nėra. Nukentėjusiųjų M.V. ir R.M. parodymuose apie automobilių aikštelėje susistumdyme dalyvavusių asmenų skaičių jokių prieštaravimų nėra. Abu jie ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo meto parodė, kad konfliktas prasidėjo susistumdant M.V. su B.L., o po to R.M. su V.L. Visuose parodymuose nukentėjusieji vienodai nurodė, kad to susistumdymo metu šalia jų buvo ir liudytojas V.V., nors konkrečių jo veiksmų nukentėjusieji ir negalėjo tiksliai nurodyti. Akivaizdu, kad dalyvavusiais konflikte nukentėjusieji pirmiausi nurodė patys save, nes būtent jie buvo sumušti ir nukentėjo. Liudytojas M.P. ir papildomos apklausos metu parodė, kad bandydamas nuraminti konfliktą, iš M.V. paėmė nuorūką ir siūlė vienam iš nuteistųjų prisidegti, bet to šiam jau nereikėjo. Šios aplinkybės kiti įvykio dalyviai konflikto metu galėjo ir neįsidėmėti, bet netikėti tais M.P. parodymais jokio pagrindo nėra. Nėra ir jokių apeliantų nurodomų prieštaravimų liudytojo S.P. parodymuose. Tokių parodymų, kaip nurodo apeliantai, kad automobilių aikštelėje niekas nerūkė ir nebuvo jokių muštynių, šis liudytojas teisme nedavė. Ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo ir papildomos apklausos apeliacinės instancijos teisme metu jis vienodai parodė, kad siekdamas sumažinti konfliktą jis siūlė nuteistiesiems prisidegti, bet šie jau nereagavo ir aikštelėje įvyko susistumdymas. Skunduose neteisingai cituojami ir liudytojo V.V. teisme duoti parodymai. Iš posėdžio protokolo matosi, kad V.V., kaip ir nukentėjusieji bei kiti liudytojai, irgi parodė, kad konfliktas prasidėjo B.L. paprašius pas M.V. prisirūkyti cigaretę. Kad B.L. iš viso nebūtų turėjęs cigaretės, šis liudytojas tokių parodymų nedavė. Nėra prieštaravimų ir tarp liudytojo V.V. ir nukentėjusiojo parodymų, nes kiekvienas jų parodė tik apie tas aplinkybes, kurias matė patys. Atskiros kiekvieno jų nurodytos detalės vienos kitoms neprieštarauja. Išvardintų asmenų parodymuose apie R.M. sužalojimą akmeniu prieštaravimų irgi nėra. Nukentėjusysis M.V., liudytojai S.P., Ž.M. ir M.P. parodė, kad to momento iš viso nematė ir tik vėliau pamatė R.M. jau gulintį kruviną. Liudytojas V.V. parodė, kad tikrai nematė to momento, kaip R.M. kartu su nuteistuoju B.L. buvo pargriuvę ant gyvatvorės. Tačiau kiti jo parodymai R.M. parodymams neprieštarauja, be to šio liudytojo parodymai kaip tik ir leido nustatyti, kuris iš nuteistųjų sunkiai sužalojo R.M. Nukentėjusysis R.M. parodė, kad matė jį atsivejančius abu nuteistuosius, jaunesnis iš jų, t.y. B.L., rankoje dar turėjo akmenį. Apeliantai ir šioje dalyje R.M. parodymus iškraipo, nes ir ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose bei akistatose R.M. nurodė tokias pačias aplinkybes. R.M. parodė, kad jam keliantis nuo gyvatvorės, pajuto stiprų smūgį į galvą ir prarado sąmonę. Jis nežino, kas sudavė tą smūgį, bet neatmeta galimybės, kad tai galėjo padaryti ir kartu pargriuvęs ir anksčiau atsikėlęs B.L. Kaip tik šiuos R.M. parodymus ir patvirtina liudytojas V.V. Jis parodė, kad R.M. pasivijo iš pradžių B.L., po to ir V.L. Prasidėjus grumtynėms B.L. metė akmenį ir pataikė R.M. į galvą, šis po smūgio parkrito.
Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusieji ir liudytojai kai kuriuos jų parodymų netikslumus ar smulkius nesutapimus paaiškino tuo, kad jie kai kurių detalių nebuvo įsidėmėję, galėjo jas netiksliai nurodyti dėl patirto šoko, neatmetė ir galimybės, kad tie parodymai galėjo būti netiksliai surašyti. Kolegijos nuomone, tokie paaiškinimai yra visiškai įtikinami, natūralūs ir suprantami. Aptartuose nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose tikrai yra nežymių nesutapimų atskirose detalėse, kurių vieni ar kiti iš tų asmenų nematė, neįsidėmėjo ar netgi nurodė klaidingai. Tačiau tai negali būti pagrindu suabejoti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais apie svarbiausias ir esmines įvykio aplinkybes, t.y. apie konflikto pradžią, jo iniciatorius, tolesnę įvykių eigą ir R.M. sužalojimo aplinkybes. Aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kiekvieni atskirai ir jų visuma, paneigia nuteistųjų versijas ir patvirtina, kad būtent B.L. ir V.L. patys viešoje vietoje ir be jokios priežasties pradėjo konfliktą, įžeidinėjo ir stumdė nukentėjusiuosius, o V.L. sudavė smūgį R.M. į veidą. Po to abu nuteistieji vijosi nukentėjusiuosius gatve, pasiviję abu sumušė M.V., o B.L. dar ir sudavė smūgį akmeniu R.M. į galvą, tokiu būdu padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliantų dėstomi argumentai dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo tendencingumo tiriant bei vertinant įrodymus niekuo nepagrįsti. Pačių nuteistųjų pareiškimai dėl tariamai neteisėtų nukentėjusiųjų veiksmų jų atžvilgiu pagrįstai buvo pridėti prie tos pačios bylos, nes pradėti atskirą ikiteisminį tyrimą dėl to paties įvykio šiuo atveju nebuvo pagrindo. To paties tyrimo metu buvo ištirtos visų įvykio dalyvių nurodomos aplinkybės. Be to, iš bylos matosi, kad teismas nuosprendį pagrindė net tik nukentėjusiųjų ir jau išvardintų liudytojų parodymais, bet ir kitais tuos parodymus patvirtinančiais įrodymais, nuosprendyje įvertintos ir apeliantų nurodomos juos teisinančios bylos aplinkybės. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų neatitikimo kitoms bylos aplinkybėms irgi yra nepagrįsti, o kai kuriuos bylos duomenis apeliantai skunduose interpretuoja tik sau naudinga linkme ir dėsto juos neteisingai.
Nukentėjusieji M.V. ir R.M. savo nurodytas bylos aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų metu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad nukentėjusiųjų bėgimo Vytauto gatve atstumas iki tos vietos, kur buvo sunkiai sužalotas R.M., yra maždaug 30 metrų. Tam tikras atstumas yra ir nuo Vytauto gatvės iki šalia jos esančios automobilių stovėjimo aikštelės. Todėl nuteistųjų argumentas, kad R.M. tariamai negalėjo jų matyti atsivejančių maždaug 15-20 metrų atstumu, niekuo nepagrįstas. Apžiūrint įvykio vietą, ant šaligatvio šalia Vytauto gatvės rastos didelės kraujo dėmės. Iš apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matosi, kad toje vietoje šalia šaligatvio auga gyvatvorė, šalia kurios taip pat rastos mažesnės kraujo dėmės. Nuo gyvatvorės iki šaligatvio krašto, besiribojančio su Vytauto gatve, yra visiškai mažas kelių metrų atstumas. Tai paneigia nuteistųjų argumentus, kuriuose jie be pagrindo įžvelgia prieštaravimus tarp R.M. sužalojimo vietos ir tos vietos, kurioje jis jau pargriuvo būdamas sužalotas. Apžiūros metu ant šaligatvio šalia didžiosios kraujo dėmės buvo rastas akmuo. Prie apžiūros protokolo pridėtose fotonuotraukose tikrai nesimato toje vietoje besimėtančių akmenų, tačiau tai nereiškia, kad R.M. negalėjo būti sužalotas būtent akmeniu. Visų pirma, nuteistieji tuos akmenis galėjo atsinešti iš toliau, o apie tai kaip tik ir parodė nukentėjusysis R.M. bei apklausti liudytojai. Be to, iš byloje esančios Vilniaus m. savivaldybės ūkio skyriaus pažymos matosi, kad įvykio metu Vytauto, Pušų ir Mickevičiaus gatvėse buvo vykdomi šiluminių trasų klojimo darbai, buvo ardomos asfaltbetonio ir šaligatvių dangos. Taigi susirasti tokioje vietoje akmenį tikrai buvo galimybė. Kad R.M. buvo sunkai sužalotas būtent įvykio vietoje rastu akmeniu, patvirtina specialisto išvada apie tai, kad ant to akmens buvo rastas būtent A.M. kraujas. Ši DNR tyrimo išvada kategoriška. Teismo medicinos specialisto išvados patvirtina ir nukentėjusiesiems padarytus kūno sužalojimus. M.V. buvo nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Jam buvo padarytos kraujosruvos veido srityje ir odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje, šie sužalojimai nebūdingi griuvimui ir galėjo būti padaryti suduodant nukentėjusiajam smūgius. R.M. buvo nustatytos muštinės žaizdos kairio antakio srityje, kairėje momeninėje srityje ir kairės pusės momenkaulio-smilkinkaulio bei kaukolės pamato priekinėje dauboje lūžiai su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo, taip pat odos nubrozdinimas skruosto srityje. Specialistų išvadose nurodoma, kad dėl kaukolės pamato priekinėje dauboje ir kairės pusės momenkaulio-smilkinkaulio atviro lūžio R.M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistieji skunduose teigia, kad R.M. sunkią galvos traumą galėjo gauti griūdamas, tačiau šioje dalyje jie specialistų išvadas dėsto klaidingai ir netgi visiškai priešingai. Iš tikrųjų tose išvadose nurodoma, kad griūnant R.M. galėjo būti padaryti tik skruosto nubrozdinimai ir antakio žaizda. Tuo tarpu muštinės žaizdos su kaukolės lūžiu, t.y. sunkus sveikatos sutrikdymas, kaip teigiama išvadose, galėjo būti padarytas nemaža jėga ir veikiant kietu buku ir bukabriauniu daiktu. Kartu su kitais aptartais įrodymais, tai patvirtina, kad R.M. buvo sunkiai sužalotas suduodant jam į galvą smūgį akmeniu. Ištirti įrodymai patvirtina, kad šį smūgį nukentėjusiajam tyčia sudavė būtent nuteistasis B.L. Abu nuteistieji pripažįsta, kad be jų pačių suduoti R.M. akmeniu niekas kitas negalėjo. V.L. visų apklausų metu apie tai, kad tai padarė jis, neparodė. Tuo tarpu B.L., nors ir neprisipažindamas kaltu, tokios galimybės neatmetė. Jis parodė, kad pargriautas R.M. ant gyvatvorės, ranka nuo žemės sugriebė grumstą ar kitokį kietą daiktą ir metė jį per save nežiūrėdamas kur. Sutinka, kad juo ir galėjo pataikyti R.M. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje B.L. jau pripažino, kad tuo daiktu galėjo būti ir akmuo. Šis nuteistasis teigia, kad jeigu ir sužalojo nukentėjusįjį akmeniu, tai padarė tai netyčia, be to, gindamasis nuo prieš jį patį pavartoto smurto. Ištirti įrodymai šią B.L. versiją irgi paneigia. Nukentėjusysis R.M. parodė, kad stiprų smūgį į galvą pajuto ir prarado sąmonę tuo metu, kai su nieku nesigrūmė, o jau kėlėsi nuo gyvatvorės. Pati B.L. versija, kad jis akmenį metė per save ir nežiūrėdamas kur, jau pati savaime nereali ir neįtikinama. Tai paneigia ir nustatytos bylos aplinkybės. Specialisto išvadose nurodoma, kad R.M. kūno padėtis sužalojimų padarymo metu, tikėtina, galėjo būti priešais užpuoliką ar kiek kampu. Tai reiškia, kad B.L. to negalėjo padaryti pats gulėdamas. Tokią galimybę paneigia ir jau aptarti liudytojo V.V. parodymai apie tai, kad B.L. pakėlė nuo žemės akmenį ir metė juo R.M. į galvą, po ko šis pargriuvo. Atmetami ir B.L. argumentai apie tai, kad jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis. Jau anksčiau aptarti įrodymai patvirtino, kad būtent patys nuteistieji pradėjo konfliktą o vėliau vijosi pačius nukentėjusiuosius ir pirmieji prieš juos panaudojo smurtą. Tai nukentėjusieji nuo jų gynėsi, todėl pačių nuteistųjų veiksmų šiuo atveju nėra pagrindo laikyti nei būtinąja gintimi, nei šios ginties ribų peržengimu. Dėl tos pačios priežasties atmetami ir nuteistųjų argumentai apie jiems patiems padarytus kūno sužalojimus. Teismo medicinos specialistų išvadose nurodyta, kad V.L. ir B.L. irgi buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. B.L. skundo argumentai, kad buvo nustatyti ne visi jam padaryti sužalojimai, nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad pats teismas, gavęs papildomus šio apelianto medicininius duomenis, paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Šios ekspertizės metu jokių kitų sužalojimų B.L. nebuvo nustatyta, nerasta ir šio nuteistojo nurodomo galvos smegenų sukrėtimo simptomatikos. Nuosprendyje teismas šias aplinkybes jau įvertino. Gindamiesi nuo neteisėtų nuteistųjų veiksmų, nukentėjusieji neneigia ir patys galėję jiems suduoti smūgius. Tačiau patiems nuteistiesiems padaryti sužalojimai, vertinant jų veikas bei taikant baudžiamuosius įstatymus, jokios reikšmės neturi. Patys nukentėjusieji, padarę nežymius sveikatos sutrikdymus veikdami būtinosios ginties situacijoje, vadovaujantis BK 28 str. 1, 2 dalių nuostatomis, pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako.
Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jų nurodomas aplinkybes patvirtino liudytojas M.S. ir nesutinka su teismo motyvais, dėl kurių šio liudytojo parodymai buvo atmesti. Šie apeliantų argumentai irgi nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis M.V. ir liudytojas V.V. patys parodė, kad muštynių pabaigoje pro šalį ėjo nepažįstamas vyras, kuris vedėsi šunį. M.V. nuomone, kaip tik dėl šios priežasties nuteistieji tada nustojo jį mušti ir nuėjo gatve į priešingą pusę. Nuteistųjų iniciatyva byloje apklaustas liudytojas M.S. parodė, kad tą vakarą Vytauto gatve vedžiojo šunį. Prie automobilių stovėjimo aikštelės matė stovinčius maždaug penkis vyrus, prie kurių priėjo B.L. ir paprašė prisidegti cigaretę. Tada vaikinai vienas kitam kažką pasakė ir prasidėjo muštynės. Kas tas muštynes pradėjo, jis nepastebėjo, matė, kad ten pribėgo dar vienas vaikinas ir lygtai pradėjo kitus skirti. Jaunesnis vaikinas, t.y. B.L., pradėjo bėgti, kiti vaikinai jį vijosi, o ar pasivijo ir kas vyko toliau, jis nematė. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas liudytojo M.S. parodymais suabejojo ir juos atmetė. Teismas nenustatė, kad M.S. nurodytu laiku iš viso būtų turėjęs šunį, be to M.S. laikė suinteresuotu bylos baigtimi, nes nuteistųjų teta buvo šio liudytojo draugė. Apeliantai nurodo, kad šie teismo argumentai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Nurodytos aplinkybės papildomai buvo tiriamos ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kad M.S. nurodytu laiku šuns neturėjo ir jo negalėjo vedžioti, teismas padarė išvadą iš policijos tarnybinio pranešimo, kuriame nurodoma, kad apklausus namo, kuriame gyvena M.S., gyventojus, niekas iš jų jokio šuns nebuvo matę. Žvėryno seniūnija irgi patvirtino, kad M.S. bute šuo nebuvo registruotas. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas ,,Alio“ reklaminis laikraštis, kuriame paskelbtas skelbimas apie šuns pardavimą ir nurodytas mobiliojo ryšio telefono numeris. Jokių kitų duomenų skelbime nenurodyta. Kas padavė šį skelbimą ir ar tai galėjo būti M.S., nustatyti nepavyko. Teismui pateiktose laikraščio ,,Alio“ ir UAB ,,Tele 2“ pažymose nurodoma, kad laikraštyje priimant skelbimus jokie užsakovo anketiniai duomenys nefiksuojami, todėl laikraščio redakcija tokios informacijos teismui pateikti negali. UAB ,,Tele 2“ atsakė, kad skelbime nurodytas telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo paslaugai ,,Pildyk“, kurios vartotojų duomenys nerenkami. Tačiau su teismo išvadomis dėl liudytojo M.S. parodymų patikimumo ir teisingumo kolegija sutinka. M.S. parodė, kad nuteistųjų teta yra ne jo paties, o jo motinos draugė, tačiau pripažino, kad girdėjo tos tetos ir savo motinos pokalbį apie įvykį Vytauto gatvėje. Kolegijos nuomone, net ir toks liudytojo ryšys su nuteistaisiais jau verčia suabejoti jo parodymų objektyvumu. Be to, apie šunį vedžiojusį vyrą pats parodęs nukentėjusysis M.V. M.S. buvimą įvykio vietoje kategoriškai paneigė. Jis parodė, kad tas vyras buvo žymiai vyresnio, maždaug 40 metų amžiaus ir tai buvo tikrai ne M.S. Jokių kitų galimų šio įvykio liudytojų policijai nustatyti nepavyko. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad M.S. parodymai anaiptol nepatvirtino visų tų aplinkybių, kurias nurodė patys nuteistieji. Liudytojas tik parodė tariamai matęs, kaip vienas iš nuteistųjų iš konflikto vietos ėmė bėgti, o kiti vaikinai tariamai jį vijosi. Tuo tarpu apie konflikto pradžią ir jo iniciatorius M.S. nieko konkretaus neparodė. Jis netgi nurodė, kad nematė, kas tą konfliktą ir muštynes pradėjo. Nuteistieji savo skunduose visiškai klaidingai nurodo, neva M.S. patvirtino ir jų nurodomas R.M. sužalojimo aplinkybes. Iš tikrųjų šis liudytojas parodė, kad to iš viso nematė. Bet kuriuo atveju, M.S. duotus nuteistuosius teisinančius parodymus šioje byloje visiškai paneigia jau aptarti kiti įrodymai ir teismas tuos parodymus pagrįstai atmetė.
Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas išdėstė ir kitus įtikinamus motyvus, dėl kurių nuteistųjų parodymai buvo atmesti, o teismo išvados buvo pagrįstos būtent nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymais. Kolegija su teismo išdėstytais argumentais sutinka. Liudytojas R.B. parodė, kad nurodytu laiku tikrai kalbėjo telefonu su M.V. ir šis jam telefonu sakė, kad prie jo tuo metu kažkas lenda. Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie konflikto pradžią ir jo priežastis. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad būtent nukentėjusysis M.V. ir jo parodymus patvirtinę liudytojai kreipėsi pagalbos į pro šalį važiuojančius apsaugos darbuotojus, kurių prašė sulaikyti juos sumušusius asmenis. Nuteistuosius sulaikęs liudytojas A.R. ir greitosios pagalbos darbuotoja liudytoja G.K. parodė, kad įvykio vietoje nukentėjusysis M.V. jiems papasakojo to įvykio aplinkybes. Šiems liudytojams M.V. papasakojo apie tokias pačias aplinkybes, kurias vėliau nurodė ir apklausų metu. Apeliantai nurodo, kad nukentėjusieji ir dauguma liudytojų yra pažįstami, o V.V. yra netgi M.V. brolis. Tačiau abu nuteistieji irgi yra vienas kito broliai, todėl jie taip pat tiesiogiai suinteresuoti savo parodymais nepakenkti vienas kitam. Kolegija pažymi, kad ir pačių nuteistųjų parodymuose yra prieštaravimų, o V.L. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, apie kuriuos teisme jis parodymų nedavė. Skunde V.L. dėsto konflikto pradžios ir muštynių aplinkybes, tuo tarpu teisme jis parodė, kad tuo metu pats buvo nusisukęs, konflikto pradžios nematė ir kas kam pirmas sudavė smūgius, nežino. Nukentėjusieji šioje byloje pripažino, kad iki įvykio gėrė alų, tačiau parodė, kad stipriai apsvaigę nebuvo. Tačiau jų parodymus patvirtino ir liudytojai, kurie tą vakarą alkoholio iš viso nebuvo vartoję, ypač tuo metu nėščia buvusi Ž.M. Tuo tarpu būtent nuteistųjų parodymais neleidžia tikėti, be kitų priežasčių, dar ir jų girtumas. B.L. buvo nustatytas 2,49 prom., o V.L. net 2,66 prom. girtumas. Akivaizdu, kad vienam dar nepilnamečiui, o kitam nežymiai vyresniam nuteistiesiems toks apsvaigimo laipsnis buvo labai didelis. Taip pat akivaizdu, kad dėl to jie negalėjo tiksliai įsidėmėti įvykio aplinkybių. Kita vertus, ši aplinkybė kaip tik ir paaiškina jų savikontrolės praradimą, įžūlumą ir jų chuliganiškus veiksmus. Teisme nuteistasis V.L. pats prisipažino, kad girtumas jam trukdė prisiminti įvykio detales. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose retoriškai teigia, kad jiems dviems būtų buvę nelogiška pradėti konfliktą ir muštynes su žymiai vyresniais bei stipresniais nukentėjusiaisiais ir jų draugais. Tačiau ši aplinkybė irgi tikrai nepaneigia nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Pirmiausia, kaip jau minėta, nuteistųjų įžūliam elgesiui tikrai didelės reikšmės turėjo jų apsvaigimas nuo alkoholio ir tai jų elgesį kaip tik ir paaiškina. Tuo tarpu nukentėjusieji ir su jais įvykio metu buvę liudytojai parodė, kad nuo jų bėgo ne iš baimės ir ne dėl nuteistųjų jėgų pranašumo. Jie paaiškino, kad tiesiog vengė konflikto ir muštynių, be to suprato, kad nuteistieji yra vietiniai gyventojai, jie grasino, kad tuoj atvyks jų draugai. Liudytojas M.P. įvykio metu be to stengėsi apsaugoti savo nėščią draugę Ž.M. Visos šios aplinkybės kaip tik ir paaiškina nukentėjusiųjų ir kitų su jais buvusių asmenų elgesį. Kaip jau minėta, nuteistųjų parodymus paneigia ir kiti jau nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti įrodymai. Iš viso to kolegija daro išvadą, kad teismas abu nuteistuosius kaltais pripažino pagrįstai ir jų padarytas nusikalstamas veikas nustatė teisingai.
Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų pažeidimų ir dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų nesilaikymo kolegija taip pat atmeta. Kaip jau buvo minėta ir aptarta, nuosprendyje teismas išdėstė konkrečius įrodymus, kuriais pagrindė savo padarytas išvadas, o taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nuteistasis V.L. be pagrindo teigia nesuprantantis, už ką jį teismas nuteisė, nes abiejų nuteistųjų įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aiškiai išdėstytos nuosprendžio nustatomoje dalyje. Surašydamas nuosprendį, teismas BPK 305 str. 1 d. 1-2 punktų nuostatų nepažeidė. Nors nepaneigta, kad V.L. iš pradžių bandė raminti konfliktą pradėjusį savo jaunesnį brolį, tačiau po to ir jis pats prisidėjo prie bendrų neteisėtų veiksmų ir pats padarė nusikalstamą veiką. Teismas teisingai nustatė, kad abu nuteistieji, būdami girti, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Abu nuteistieji tik dėl to, kad M.V. atsisakė duoti prisidegti cigaretę, abu nukentėjusiuosius išvadino necenzūriniais žodžiais, juos stumdė, o V.L. sudavė smūgį į galvą R.M. Po to abu nuteistieji nusivijo nukentėjusiuosius gatve, pasiviję rankomis ir kojomis sumušė M.V. padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios abiejų nuteistųjų veikos teisingai įvertintos kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir šias B.L. bei V.L. veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. Tuo pačiu metu B.L., prisivijęs R.M., sudavė jam akmeniu smūgį į galvą, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R.M. B.L. sužalojo dėl chuliganiškų paskatų, todėl šią jo veiką irgi teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p.
Skirdamas bausmes, teismas BK 54 str. ir kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų reikalavimų taip pat nepažeidė. Nuteistojo V.L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o B.L. tokia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo nepilnametis. Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino jų apsvaigimą nuo alkoholio. Tai padaryta pagrįstai, nes akivaizdu, kad nuteistųjų girtumas turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė ir į padarytų nusikaltimų pobūdį, įvertino abiejų kaltininkų asmenybes. Abiems nuteistiesiems pagal BK 284 str. 1 d. teismas paskyrė ne laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmes – viešuosius darbus. B.L., kaip nepilnamečiui, pagal BK 135 str. 2 d . 8 p. buvo paskirta minimali šio įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, galutinė subendrinta bausmė paskirta apėmimo būdu, o jos vykdymas, vadovaujantis BK 75, 92 str.str., atidėtas. Kolegijos nuomone, abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdžius ir kaltininkų asmenybes. Tos bausmės negali būti laikomos per griežtomis ir jas dar labiau švelninti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
nuteistųjų B.L. ir V.L. apeliacinius skundus atmesti.