Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. V. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 punktais, 70 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant G. V. vienerius metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 06.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; per vienerius metus atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose; per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotai darbo biržoje.

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiajai M. J. iš G. V. priteista 859 Eur turtinės bei 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš D. M. – 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam M. S. iš G. V. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš D. M. – 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. V., A. V. ir D. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, prievartavo turtą, atimant asmeniui laisvę ir panaudojant fizinį smurtą, o būtent:

veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą priversti M. S. apmokėti G. V. paimtą paskolą, 2016 m. spalio 12 d., apie 19 val., G. V. paskambinus M. S. ir pakvietus jį į svečius bei šiam atvažiavus jo motinai M. J. priklausančiu automobiliu Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiemą, G. V. atvedė M. S. į butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame A. V. sugriebė nukentėjusiajam už kaklo bei laikydamas suspaustą kumštį, demonstravo savo ketinimą trenkti, grasino panaudoti fizinį smurtą, duodamas M. S. suprasti, kad iš buto neišeis arba išeis visas sudaužytas, ir įteikę jam UAB „Gelvora“ įspėjimą dėl 134,62 Eur skolos UAB „4Finance“ bei 20,19 Eur skolos išieškojimo išlaidų UAB „Gelvora“, neturėdami teisėto pagrindo atvirai reikalavo apmokėti G. V. paimtą paskolą, neišleido M. S. iš buto, tuo atimant jam laisvę, bei grasino jam fiziniu susidorojimu, o M. S. sutikus su reikalavimu apmokėti paskolą, tačiau pasakius, kad reikalingas laikas pinigams gauti, M. S. palikus automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius, registracijos dokumentus bei mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, išleido jį iš buto atnešti pinigų; apie 20.40 val., M. S. kartu su M. J. ir J. K. atvažiavus į (duomenys neskelbtini) namo kiemą bei G. V. ir A. V. pareikalavus grąžinti automobilį Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jie paimtų daiktų grąžinti nesutiko, o G. V. pakviestas D. M., pribėgęs, sudavė smūgį į nugarą M. S., šiam nukritus ant žemės, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 3 smūgių, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą kaktoje, odos nubrozdinimus nugaroje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo metu G. V. spyrė pasilenkusiai M. J. koja į veidą ir dešinę ranką, kuria ji buvo užsidengusi veidą, tuo padarydama jai poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, 2-o viršutinio danties dešinėje pusėje dalinį panirimą, dešinės plaštakos IV-o piršto tolimojo pirštikaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

6. Apeliaciniai skundai atmetami.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl nuteistųjų kaltės bendrininkų grupe prievartavus turtą iš M. S. atimant jam laisvę ir panaudojant fizinį smurtą.

8.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

8.4. Taip pat joks baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nebuvo padarytas apygardos teismui rėmusis tik dalimi nukentėjusiojo M. S. parodymų. Šiame kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų, ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-379-303/2017, 2K-358-1073/2017 ir kt.).

8.5. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų, šiuo atveju daugiausia byloje apklaustų asmenų parodymų, turinys, bet taip pat jie palyginti tarpusavyje ir su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistųjų kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kuriais parodymais ar jų dalimi vadovaujamasi kaip patikimais, o kurie parodymai ar jų dalis atmetami kaip nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinkantys kitų bylos duomenų.

8.6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent nuteistųjų apeliaciniuose skunduose įrodymai yra vertinami atsietai vieni nuo kitų, be jokio pagrindo suteikiant nuteistųjų parodymams išskirtinę įrodomąją reikšmę kaip vieninteliams teisingiems ir patikimiems įrodymams byloje bei nepagrįstai siekiant sumenkinti nukentėjusiųjų parodymų patikimumą.

8.7. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

9. BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neteisėtu vertimu suteikti turtinę naudą – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla už turto prievartavimą grasinant prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai, kai prievartaujant turtą panaudojamas fizinis smurtas, asmeniui atimama laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimo atveju kaltininko nukentėjusiajam pareikštos pretenzijos neturi jokio pagrindo. Turto prievartavimas laikomas baigtu nuo neteisėto reikalavimo nukentėjusiajam pareiškimo momento. Turto prievartavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas vieną iš minėtų valios palaužimo būdų ir nori taip veikti.

10. Skundžiamu nuosprendžiu A. V., G. V. ir D. M. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, siekdami priversti M. S. apmokėti G. V. paimtą paskolą, G. V. paskambinus M. S. ir pakvietus jį į svečius bei šiam atvažiavus jo motinai M. J. priklausančiu automobiliu „Audi A3“, G. V. atvedė M. S. į butą, kuriame A. V. sugriebė M. S. už kaklo bei laikydamas suspaustą kumštį, demonstravo savo ketinimą trenkti, grasino panaudoti fizinį smurtą, duodamas M. S. suprasti, kad iš buto neišeis arba išeis visas sudaužytas, įteikę M. S. UAB „Gelvora“ įspėjimą dėl 134,62 Eur skolos bei 20,19 Eur skolos išieškojimo išlaidų sumokėjimo, neturėdami teisėto pagrindo atvirai reikalavo apmokėti G. V. paimtą paskolą, neišleido M. S. iš buto, tuo atimant jam laisvę, bei grasino jam fiziniu susidorojimu, kol M. S. sutiko su reikalavimu, paliko automobilio Audi A3, raktelius, registracijos dokumentus ir mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ bei buvo išleistas iš buto atnešti pinigų, M. S. grįžus kartu su M. J. ir J. K. bei pareikalavus G. V. ir A. V. grąžinti automobilį Audi A3, šie paimtų daiktų grąžinti nesutiko, o G. V. pakviestas D. M., pribėgęs, sudavė smūgį į nugarą M. S., šiam nukritus ant žemės, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 3 smūgių, tuo metu G. V. spyrė pasilenkusiai M. J. koja į veidą ir dešinę ranką, kuria ji buvo užsidengusi veidą.

11. Pirmosios instancijos teisme apklausti D. M., G. V. ir A. V. savo kaltės dėl turto prievartavimo iš M. S., grasinant šiam fiziniu smurtu, atimant laisvę bei panaudojus fizinį smurtą M. S. ir M. J. atžvilgiu, nepripažino, tačiau D. M., G. V. ir A. V. kaltė yra įrodyta nukentėjusiųjų M. S. ir M. J. parodymais, iš dalies liudytojų J. K., D. J. parodymais, liudytojais apklaustų pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų V. Š., Ž. A. parodymais, surašytu tarnybiniu pranešimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų bei kita rašytine bylos medžiaga.

12. Apklausiami pirmosios instancijos teisme D. M., G. V. ir A. V. dėl įvykio aplinkybių davė iš esmės tapačius parodymus. Pagal nuteistųjų parodymus, įvykio dieną pas G. V. ir A. V. namuose buvo girtaujama, kartu su nuteistaisiais dar buvo V. S. ir D. J.. G. V. nurodė, kad vakaro metu ji sugalvojo pasikviesti į svečius M. S.. Kaip tikino nuteistoji, kitiems kartu buvusiems asmenims ji apie tai nesakė, D. M. ir A. V. taip pat teigė, jog nežinojo, kad atvažiuos M. S.. Nuteistieji A. V. ir D. M. nurodė, kad kartu su V. S. buvo išėję parūkyti, o kai grįžo į butą M. S. jau buvo atėjęs ir kalbėjosi su G. V., D. J. tuo metu jau miegojo. Visiems besikalbant, G. V. padavė M. S. raudonos spalvos lapą – skolų išieškojimo įmonės atsiųstą įspėjimą apie negrąžintą paskolą, bei paklausė M. S., kodėl šis netesi pažado grąžinti jos vardu paimtą paskolą. Tai išgirdo ir A. V. su D. M., kurie taip pat klausė M. S., kodėl šis negrąžina paskolos. A. V. ir D. M. kategoriškai neigė vertę M. S. grąžinti paskolą, grasinę jam ar naudoję fizinį smurtą. A. V. paaiškino, kad namuose raudoną lapą pamatė apie 2-3 savaites iki įvykio, paklausus G. V. apie paskolą, ši atsakiusi, jog tai ne jos paskola, todėl supratęs, kad M. S. paėmė G. V. vardu paskolą ir jos negrąžina, atvykusio M. S. klausė, kodėl šis taip elgiasi. Anot nuteistųjų, pokalbio metu M. S. neneigė, kad tai ne jo paskola, netgi pripažino, jog kaip ir žadėjo paskolą grąžins. Kaip nurodė nuteistieji, M. S. niekieno neverčiamas paliko ant stalo savo mobilaus ryšio telefoną, automobilio raktelius ir dokumentus, kaip garantą, jog grįš su pinigais, pasiėmė raudoną lapą ir išėjo. Po kiek laiko A. V. ir G. V. išėjo į lauką laukti grįžtančio M. S., nes šis be telefono nebūtų galėjęs patekti į laiptinę. Kaip teigė A. V. ir G. V., laukdami grįžtančio M. S. jie sėdėjo M. S. automobilyje, A. V. – vairuotojo vietoje, G. V. – keleivio vietoje, automobilio durelės buvo praviros, automobilis nebuvo užvestas. Netrukus privažiavo du automobiliai, prie A. V. pribėgo M. S. su draugu (J. K.), o prie G. V. pribėgo M. S. motina M. J., A. V. buvo liepta lipti iš automobilio, bet nespėjus to padaryti, buvo papurkšta dujų, todėl A. V. beveik nieko nebematė ir pabėgo iš įvykio vietos, tuo metu M. J. nieko nesakiusi ištempė G. V. už plaukų iš automobilio. G. V. paaiškino, jog išsigandusi netikėto užpuolimo vieną kartą spyrė M. J. ir neberadusi A. V. nubėgo pakviesti D. M.. Nuteistasis A. V. parodė, jog automobilio raktelių neėmė, sėdint automobilyje jie buvo padėti ant sėdynės, kur juos išlipdamas iš automobilio ir paliko. D. M. parodė, kad parbėgusi į butą G. V. pasakė, jog ji su A. V. buvo užpulti, tada D. M. ir V. S. kartu su G. V. išėjo į kiemą, D. M. priėjo prie stovinčio juodo taksi automobilio iš vairuotojo pusės, bet nespėjus nieko paklausti jam į veidą buvo papurkšta dujų, po to D. M. tvirtina dar gavęs smūgį į kaktą, dėl ko nugriuvo, atsitraukė toliau į kažkokius krūmus, kur jį ir rado atvykę policijos pareigūnai. D. M. teigė, kad muštynėse nedalyvavo, M. S. nemušė, taip pat nematė, kas galėjo sumušti M. S.. Nuteistoji G. V. irgi tvirtino, jog D. M. po to, kai jam iš juodo taksi automobilio buvo papurkšta dujų, nugriuvo ir atsitraukė toliau nuo įvykio vietos bei muštynėse nedalyvavo.

13.1. Nepaisant to, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas pagarsinti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, bet šiais parodymais gali būti patikrinami kiti įrodymai ir tokiu būdu šie parodymai gali būti reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.

13.2. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdyje pagarsintų G. V. (1 t., b. l. 88), A. V. (1 t., b. l. 116) ir D. M. (1 t., b. l. 143) ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nuteistųjų parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiant juos iš karto po įvykio nesutampa dėl tokių esminių bylos aplinkybių, ar nuteistieji turėjo teisę reikalauti iš M. S. grąžinti G. V. vardu paimtą kreditą, ar kiti nuteistieji žinojo, jog G. V. kvietimu į svečius atvyks M. S., kodėl grįžus M. S., nuteistieji A. V. ir G. V. sėdėjo jo automobilyje, kur dingo automobilio rakteliai ir kt.

13.3. Apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno G. V., priešingai nei duodama parodymus teisme, pripažino, kad buvo savo vardu pasiėmusi kreditų, kurių negalėjo grąžinti, tačiau bendraujant su M. S., šis pasisiūlė padėti kreditus grąžinti, netgi davė pinigų vienam kreditui grąžinti, žadėjo apmokėti ir antrąjį kreditą, bet vis delsė. Taip pat G. V. nurodė, kad iš karto po to, kai telefonu pasikvietė į svečius M. S., apie tai pasakė kartu buvusiems vaikinams. Be to, G. V. paaiškino kartu su A. V. į automobilį, kuriuo buvo atvažiavęs M. S., įlipę, nes norėjo jį perstatyti. G. V. nurodyta automobilio perstatymo priežastis – neva jis trukdė eismui ir galėjo būti nutemptas, neatitinka įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų aplinkybių. Iš prie apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad automobilis buvo pastatytas tvarkingai ir eismui netrukdė (1 t., b. l. 14-17). Todėl galima pagrįstai manyti, jog M. S. automobilį G. V. ir A. V. norėjo perstatyti į kitą vietą, kad jo nerastų grįžęs M. S.. G. V. taip pat negalėjo nurodyti, kokius veiksmus atliko D. M. ir V. S., kai ji juos pasikvietė į pagalbą ir kartu išėjo į kiemą.

13.4. A. V. pirminės apklausos metu patvirtino G. V. parodymus, jog ji pasakė pakvietusi M. S. į svečius, todėl M. S. atvykimas nebuvo netikėtas. Taip pat A. V. negalėjo nurodyti priežasties, kodėl kartu su G. V. buvo įsėdę į M. S. automobilį. A. V. paaiškino, kad G. V. jam sakė, jog kreditą turi grąžinti M. S., iš to jis neva suprato, kad kreditą G. V. vardu paėmė M. S.. Be to, A. V. pripažino, kad nenorėjo išleisti M. S. iš buto, klausė kaip būti tikram, jog šis grįš, todėl M. S. pasiūlė palikti savo daiktus. Priešingai nei duodamas parodymus teisme, A. V. prisipažino, kad po grumtynių su M. S. prie automobilio jis pabėgo pasiėmęs automobilio raktelius, kuriuos bėgdamas kažkur išmetė.

13.5. Apklausiamas D. M. nurodė, kad apie G. V. kredito paėmimo aplinkybes nieko nežinojo, G. V. jam buvo tik sakiusi, jog kreditą turi grąžinti M. S., D. M. nesiaiškino dėl kokios priežasties M. S. kreditą turi grąžinti už G. V..

13.6. Nei vienas iš nuteistųjų negalėjo logiškai paaiškinti parodymų, ypač dėl esminių bylos aplinkybių, pakeitimo priežasties. Nuteistieji tikino, kad ikiteisminio tyrimo metu per pirminę apklausą kitą dieną po įvykio jie buvo ištikti šoko, dar nebuvo išsiblaivę. Su tokiais nuteistųjų teiginiais nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš apklausų protokolų, pirminės apklausos buvo atliktos praėjus beveik parai po įvykio, nuteistiesiems po įvykio nustatytas girtumas nebuvo toks didelis, kad apklausų metu dėl alkoholio nuteistieji vis dar būtų negalėję teisingai suvokti įvykio aplinkybių ir duoti parodymų. Taip pat nėra pagrindo manyti, jog procesinių veiksmų su nuteistaisiais atlikimas (laikinas sulaikymas, laikymas areštinėje, įtarimų pareiškimas ir apklausa) būtų taip paveikę nuteistuosius, kad jie būtų neteisingai nurodę esmines įvykio aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiami praėjus beveik šešiems mėnesiams nuo įvykio nuteistieji ikiteisminio tyrimo pareigūnui jau davė visiškai priešingus parodymus, atitinkančius teisme duotus parodymus. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsižvelgiant į esminius parodymų prieštaravimus, šiuo atveju būtent pirminiai nuteistųjų parodymai, duoti neturint galimybės suderinti savo pozicijos, yra teisingi, todėl nustatydamas bylos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų teisme duotais parodymais.

14. Nukentėjusieji M. S. ir M. J. dėl įvykio aplinkybių davė priešingus parodymus nei nuteistieji.

14.1. Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. S. parodė, kad su G. V. iki įvykio buvo pažįstamas apie pusantrų metų, jis žinojo apie G. V. paimtas paskolas, G. V. buvo prašiusi padėti grąžinti paskolas, jis buvo pažadėjęs padėti, bet iš tikrųjų neketino už G. V. grąžinti paskolų, įvykio dieną G. V. parašė SMS žinutę ir pakvietė atvykti pas save į svečius, atvažiavus, G. V. jį pasitiko prie laiptinės, jiems įėjus į butą, iš paskos įėjo ir A. V., D. M. ir V. S.. M. S. teigimu, jį iš karto už kaklo sugriebė A. V., prie jo veido laikė suspaudęs kumštį, bet netrenkė, paleido ir liepė sėstis į fotelį, tada prasidėjo kalba apie G. V. paimtą paskolą, kurią M. S. turi grąžinti, pokalbio metu G. V., A. V. ir D. M. ne vieną kartą sakė M. S., jog šis turi grąžinti paskolą. M. S. nurodė iš A. V. supratęs, kad iš buto išeis visas sudaužytas, jei nesutiks sumokėti paskolos, anot nukentėjusiojo, pokalbio metu jis matė D. M. laikant peilį, jam buvo liepta padėti ranką ant stalo, tai M. S. irgi suprato kaip grasinimą panaudoti fizinį smurtą, dar A. V. prašė papildomai sumokėti 1 500 Eur. M. S. paaiškino, jog nenorėdamas, kad kas nors jam nutiktų, sutiko sumokėti paskolą, tada jam iš kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną, automobilio raktelius, dokumentus, davė paskolos lapą ir išleido iš buto. Išėjęs iš buto M. S. paskambino draugui J. K. ir motinai M. J., jiems pasakė, kad jį apvogė, paprašė atvažiuoti. Atgal prie G. V. namo kieme palikto automobilio M. S. važiavo kartu su motina M. J. vienu automobiliu, o J. K. važiavo kitu automobiliu, įvažiavus į kiemą, pamatė, kad automobilis užvestas, automobilio durelės uždarytos, keleivio vietoje sėdėjo G. V., vairuotojo – A. V.. M. S. nurodė pribėgęs prie A. V., bandė iš jo atimti automobilio raktelius, bet nepavyko, A. V. išlipo iš automobilio ir pabėgo, M. S. teigė nematęs, kas tuo metu vyko tarp G. V. ir M. J.. Po kiek laiko atėjo daugiau žmonių ir prasidėjo muštynės, kas jam sudavė pirmą smūgį nežino, kadangi pirmą smūgį gavo į nugarą, nuo kurio nugriuvo, po to jam buvo iš rankų ir kojų smūgiuojama į galvą ir į nugarą, matė, kad jį muša D. M..

14.2. M. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai paskambinęs sūnus M. S. pasakė, jog iš jo atėmė automobilio raktelius ir dokumentus, bei paprašė atvažiuoti, kadangi ji turėjo atsarginius automobilio raktelius. Atvažiavus M. S. jai parodė raudoną lapą ir pasakė, kad jam liepė sumokėti kreditą, kurį paėmė G. V., tada ji kartu su sūnumi ir jo draugu nuvažiavo ir pamatė kieme stovintį automobilį, automobilis buvo užvestas, vairuotojo vietoje sėdėjo A. V., keleivio vietoje – G. V., M. J. priėjo prie G. V. ir liepė jai lipti iš automobilio, ši atsisakė, tada ji ištempė G. V. už plaukų, po ko G. V. kažkur nubėgo, M. J. nuėjo prie vairuotojo pusės, kur A. V. su M. S. barėsi, A. V. nenorėjo atiduoti automobilio raktelių, tuomet kažkas papurškė dujų balionėliu, jai pradėjo perštėti akis, o A. V. pabėgo į miškelį, netrukus ji pamatė ateinantį būrį žmonių, iš kurių D. M. puolė ir pargriovė M. S., o paskui sudavė į galvą ir nugarą smūgius rankomis ir kojomis, tuo pačiu metu G. V. ją plūdo necenzūriniais žodžiais ir jai bandant nuo M. S. atitraukti D. M., G. V. jai spyrė iš kojos į veidą, kartu pataikydama į dešinę ranką, kuria bandė užsidengti nuo spyrio, nuo spyrio buvo sulaužyta nosis ir rankos pirštas, išjudintas dantis.

14.3. Siekiant patikrinti nukentėjusiųjų parodymų teisingumą pirmosios instancijos teisme taip pat buvo pagarsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių, priešingai nei nuteistųjų atveju, matyti, jog nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių veikų aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka ir kitus bylos duomenis.

14.4. Galima sutikti su apeliantais, jog dėl grasinimo peiliu ar daiktų palikimo bute aplinkybių M. S. parodymai nebuvo nuoseklūs. Surašytame protokole-pareiškime (1 t., b. l. 1) M. S. nurodė, kad veiksmus peiliu imitavo G. V., duodamas parodymus jau tvirtino, kad matė peilį pas D. M., kuris jam liepė padėti ant stalo ranką, todėl pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino neįrodyta. Taip pat M. S. pirminės apklausos metu nurodė, jog siekdamas išeiti iš buto pats pasisiūlė palikti savo daiktus kaip garantą, jog grįš kartu su pinigais (1 t., b. l. 22), vėliau jau tvirtino, kad šie daiktai jam buvo ištraukti iš kelnių kišenės. Tačiau paminėti parodymų neatitikimai nėra esminiai, dėl veikos kvalifikavimui reikšmingų bylos aplinkybių nukentėjusysis buvo nuoseklus. Vien tai, kad M. S. akistatos su A. V. metu nurodė neturintis jam pretenzijų, savaime nereiškia, jog M. S. atsisakė savo parodymų, nes ir akistatos metu nukentėjusysis nurodė, kad A. V. jį buvo sugriebęs už kaklo, reikalavo sumokėti G. V. paimtą paskolą.

14.5. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai bandoma sumenkinti apeliantams nepalankių M. S. ir M. J. parodymų patikimumą, nurodant, jog pastarieji apkalba apeliantus, yra prieš juos priešiškai nusiteikę. Tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantų teiginius apie galimą nukentėjusiųjų priešiškumą nuteistųjų atžvilgiu, byloje nėra, jokių savo teiginius patvirtinančių aplinkybių nenurodė ir nuteistieji, todėl tokie apeliantų teiginiai vertinami kaip niekuo nepagrįstos nuteistųjų prielaidos. Pažymėtina, kad M. J. iki įvykio nuteistųjų nepažinojo ir nebuvo jų net mačiusi, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad būtų suinteresuota apkalbėti nuteistuosius. Nors M. S. pažinojo nuteistuosius G. V. ir D. M., bet nenustatyta, kad jo santykiai su jais būtų buvę priešiški, priešingai, jie visi bendraudavo, dalyvaudavo vakarėliuose.

15. Be to, kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina būtent nukentėjusiųjų parodymus bei kartu paneigia nuteistųjų teisme duotus parodymus.

15.1. Kartu su nuteistaisiais įvykio dieną girtavęs D. J. nurodė, kad porą mėnesių iki įvykio jam, D. M., G. V. ir M. S. būnant kartu, G. V. kartu su M. S. buvo nuėję pasiimti kreditą, iš kurio pinigų vėliau buvo perkamas alkoholis ir maisto produktai. Nors apklausiamas teisme D. J. palaikė nuteistųjų versiją, jog G. V. neva atidavė pinigus M. S., bet ikiteisminio tyrimo metu šios esminės aplinkybės nenurodė (1 t., b. l. 54). Be to, D. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog iki M. S. atvykimo nuteistieji kalbėjosi apie tai, kad M. S. turi sumokėti kreditą. Taigi, liudytojo parodymai, priešingai nei teigia apeliantai, patvirtina tik tai, kad G. V. buvo nuėjusi paimti kreditą, kuris buvo panaudotas bendroms visų reikmėms – alkoholiui ir maistui nusipirkti, ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog kreditas buvo paimtas M. S.. Taip pat liudytojo parodymai paneigia nuteistųjų parodymus neva jie nežinojo apie M. S. atvykimą ir iki nukentėjusiojo atvykimo nebuvo kalbama apie tai, kaip priversti M. S. grąžinti G. V. paimtą paskolą.

15.2. Liudytojais apklausti pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai V. Š. ir Ž. A. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir kitą dieną po įvykio surašytame tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 11) nurodytas aplinkybes, jog atvykus pagal iškvietimą, juos pasitiko M. S., nukentėjusioji pusė pasakė, kad trys asmenys juos bandė sumušti ir atimti automobilį, tuo tarpu nukentėjusiųjų įvardinti užpuolikai paaiškino, kad M. S. paėmė paskolą G. V. vardu ir negrąžino, todėl nutarė jį pasikviesti pakalbėti, jam atvykus paėmė automobilio raktelius, dokumentus ir telefoną bei nurodė po valandos atvežti pinigus. Taigi, policijos pareigūnai patvirtino, jog M. S. nuteistieji pasikvietė ne šiaip sau, o tam, kad išsireikalautų pinigų, bei kad daiktus bute M. S. paliko ne savo noru. Apeliantai nepagrįstai akcentuoja liudytojų parodymus, jog neva M. S. jiems sakęs, kad myli G. V. ir paskola buvo paimta bendroms reikmėms. Tačiau pastarieji liudytojų parodymai nepasitvirtinto, netgi pati G. V. neigė draugavusi su M. S., turėję bendrų poreikių, kad šiems patenkinti būtų reikėję bendrai paimti paskolą.

15.3. Liudytojas J. K., atvykęs kartu M. S. ir M. J. padėti atsiimti automobilio, parodė, kad atvažiavus pamatė stovintį M. S. automobilį, G. V. sėdėjo keleivio vietoje, o A. V. sėdėjo vairuotojo vietoje, M. S. priėjo iš vairuotojo pusės, M. J. iš keleivio pusės. J. K. tvirtino visą laiką buvęs išlipęs iš savo automobilio ir nuo įvykio vietos stovėjo 3-5 metrų atstumu, bet negalėjo nurodyti, kokius tiksliai veiksmus kiekvienas iš konfliktavusių asmenų atliko, tik matė, kad A. V. pabėgo iš įvykio vietos, o G. V. nubėgo kviestis pagalbos, po ko atėjo daugiau asmenų, kurie užpuolė ir patį J. K., tada jis papurškė dujų. Liudytojo parodymai paneigia D. M. parodymus, kad neva jam tik spėjusiam pribėgti prie stovinčio automobilio šio vairuotojas per durelių langą papurškė dujų į akis.

16. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistųjų ir jų gynėjo prašymu buvo apklaustas liudytojas A. M., kuris parodė, kad yra G. V. kaimynas, 2016 m. spalio 12 d. vakare prie laiptinės rūkė ir matė kaip D. M. nuėjo prie taksi automobilio ir susmuko, po to iš karto pradėjo trauktis, kaip supranta, D. M. tada buvo papurkšta dujų. Tačiau liudytojo parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių. A. M. nurodė po įvykio sulaukęs iki kol atvyko policijos pareigūnai ir nuėjęs namo, kas visiškai nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama, kodėl matęs visas įvykio aplinkybes, A. M. nei policijos pareigūnams, nei vėliau po įvykio bendraudamas su G. V. nepasisakė matęs įvykį ir galintis paliudyti svarbias aplinkybes.

17. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad objektyvieji ir subjektyvieji D. M., G. V. ir A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai yra neginčijamai įrodyti ir nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.

17.1. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog jie turėjo pagrindą reikalauti M. S. sumokėti G. V. paimtą paskolą. Kaip jau buvo minėta, nuteistųjų teiginiai apie G. V. vardu M. S. paimtą paskolą nepasitvirtino, M. S. tik geranoriškai buvo pažadėjęs padėti grąžinti paskolą, bet vien dėl to nuteistųjų reikalavimas nelaikytinas teisėtu. G. V. pateikti susirašinėjimo su M. S. fragmentai (1 t., b. l. 65-74) pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti tik kaip patvirtinantys nukentėjusiojo parodymus apie pažadą padėti sumokėti paskolą, bet ne paskolos paėmimą M. S..

17.2. Nėra pagrindo abejoti ir pirmosios instancijos teismo išvadomis apie išsakytus grasinimus panaudoti fizinį smurtą M. S. atžvilgiu, asmens laisvės atėmimą. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad tik įėjus į butą jį už kaklo suėmė A. V., kuris laikė suspaustą kumštį, dėl ko M. S. manė, kad bus sumuštas. Taigi, net neišsakius grasinimų žodžiu, nukentėjusysis M. S. suvokė kilusią realią grėsmę savo sveikatai. A. V. liepus sėstis, vyko pokalbis apie G. V. paimtą paskolą, pokalbis truko apie pusvalandį, nuteistieji išsakė reikalavimus sumokėti G. V. paskolą. M. S. esant įbaugintam ir pasisiūlius atnešti pinigus, A. V. liepė palikti savo daiktus kaip užstatą ir tik tada M. S. buvo išleistas iš buto. Pastaroji aplinkybė paneigia apeliantų parodymus, jog M. S. judėjimo laisvė nebuvo suvaržyta ir nukentėjusysis bet kada galėjo išeiti iš buto. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad asmens laisvės suvaržymas nebūtinai turi pasireikšti fiziniu asmens judėjimo apribojimu. Šiuo atveju M. S. buvo psichologiškai įbaugintas, jo valia priešintis buvo palaužta arba bent jau tiek esmingai apribota, jog būdamas vienas M. S. net nebandė priešintis išsakomiems reikalavimams.

17.3. Nekyla abejonių ir dėl fizinio smurto panaudojimo prieš M. S. ir M. J. aplinkybių. Nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai konstatuoti specialisto išvadose (1 t., b. l. 28-29, 37), nei vienas iš nukentėjusiųjų prieš įvykį jokių sužalojimų nebuvo patyręs. Nors specialisto išvadoje konstatuota, kad M. S. sužalojimai buvo padaryti trimis smūgiais, o apklausiamas nukentėjusysis nurodė gavęs ne mažiau dešimties smūgių, tačiau toks neatitikimas paaiškinamas stresine situacija, kurioje nukentėjusiajam buvo sudėtinga įvertinti tikrąjį prieš jį naudoto fizinio smurto mastą. Nuteistoji G. V. iš esmės neneigė spyrusi vieną kartą M. J., bet bandė sušvelninti atsakomybę teigdama, jog gynėsi nuo netikėto užpuolimo, tačiau byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad G. V. nukentėjusiajai spyrė ne iš karto po to, kai buvo ištempta iš automobilio, bet jau grįžusi kartu su D. M. ir V. S., kai M. J. bandė atitraukti D. M. nuo M. S.. Tuo tarpu D. M. teigė, kad M. S. galėjo sumušti kiti įvykio vietoje buvę asmenys, tačiau byloje nenustatyta, kad daugiau asmenų būtų dalyvavę konflikte, pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai nurodė, jog sulaikė visus konflikto dalyvius, o kiti asmenys tik stebėjo konfliktą. Nukentėjusioji M. J. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad M. S. mušė vaikinas, apsirengęs pilku džemperiu su kapišonu. Patys nuteistieji, apklausiami kitą dieną po įvykio, nurodė, jog taip apsirengęs buvo būtent D. M..

17.4. Byloje nustatyta, kad G. V., A. V. ir D. M. dar iki atvykstant M. S. kalbėjosi kaip privesti M. S. sumokėti G. V. paimtą paskolą, todėl akivaizdu, kad nuteistieji suvokė, kad jų reikalavimas yra neteisėtas. Tolimesni nuteistųjų veiksmai atvykus M. S.: išsakyti reikalavimai sumokėti paskolą, A. V. grasinimas panaudoti fizinį smurtą, galimybės išeiti iš buto apribojimas, nesutikimas grąžinti automobilį M. S., automobilio raktelių išmetimas, tolimesnis konfliktavimas, ko pasėkoje D. M. ir G. V. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, patvirtina nuteistųjų norą veikti neteisėtai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus tiesiogine tyčia.

17.5. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius turtą prievartavus bendrininkų grupe. Iš nuteistųjų veiksmų matyti, jog jie veikė bendrai, visi kartu atliko nusikalstamus veiksmus, suprato vienas kito neteisėtus veiksmus, jiems pritarė ir juos papildė siekdami to paties tikslo – neteisėto reikalavimo sumokėti G. V. paimtą paskolą įgyvendinimo. Be to, kaip jau buvo minėta, nuteistieji dar iki atvykstant M. S. tarpusavyje aptarė, kaip bus reikalaujama M. S. sumokėti paskolą už G. V..

18. Nors apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių, nukentėjusiesiems priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sušvelninti nuteistiesiems paskirtų bausmių nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Turtinės ir neturtinės žalos priteisimas skundžiamame nuosprendyje taip pat aiškiai ir išsamiai motyvuotas, iš kiekvieno nuteistojo priteistos pinigų sumos atsižvelgiant į jų padarytus nusikalstamus veiksmus, nustatyti žalos atlyginimo dydžiai yra adekvatūs bylos aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

19. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. M. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti.