- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-30
- Bylos Nr.
- I2-1732-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05366-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Diana Butrimienė, Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. D. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 22S141944 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, įvertinant išdėstytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (b. l. 1–3, 12–16).
Skunde nurodo, kad yra Moldovos Respublikos pilietis, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje. Nuo 2017 m. kartu su savo nuolatine partnere, Ukrainos piliete Y. L., gyveno Kyjivo mieste, Ukrainoje. 2022 m. vasario 10 d. pareiškėjui buvo išduota fizinio asmens – mokesčių mokėtojo pažyma, suteiktas mokesčių mokėtojo Ukrainoje kodas. Nors nėra susituokęs su Y. L., tačiau gyvendami Ukrainoje vedė bendrą šeimos ūkį, gyveno kartu, teikė vienas kitam visapusišką paramą. Pareiškėjas Ukrainoje planavo pradėti verslą, įregistravo įmonę, rinko reikalingus dokumentus leidimui gyventi Ukrainoje gauti, tačiau dėl prasidėjusio karo nespėjo jų pateikti Ukrainos valstybinėms institucijoms.
Ukrainoje 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus karui, pareiškėjas kartu su Y. L. ir jos seserimi išvyko pas savo tėvus į Moldovą, kur visi kartu gyveno iki 2022 m. balandžio mėnesio. Dėl įtemptos padėties Moldovoje, kuomet balandžio mėnesį buvo apšaudytos Moldovos valstybinės institucijos, bijodami dėl savo gyvybės ir sveikatos, su šeima nusprendė išvykti gyventi į Lietuvą ir prašyti laikinosios apsaugos. 2022 m. balandžio 29 d. atvyko į Lietuvą su visa šeima ir toliau gyvena visi kartu Vilniuje. Nurodo, kad veda bendrą šeimos ūkį, kartu su Y. L. mokosi anglų kalbos, bendrai naudoja automobilį ir bendrai nuomoja gyvenamąją patalpą.
Paaiškina, kad 2022 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymo pagrindas – dėl Ukrainoje prasidėjusio karo turėjo su šeima išvykti. Nurodė, kad iki išvykimo gyveno Ukrainoje su šeima, t. y. Ukrainos piliete Y. L.
Departamentas Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Sprendime nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224, pareiškėjui nėra suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas neturi leidimo nuolat gyventi Ukrainoje, ir, nors iš Ukrainos išvyko po 2022 m. vasario 24 d., neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi (Lietuvoje) išdavimo pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 1.1.3. punktu, laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d. suteikiama Ukrainos piliečiams, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje (Nutarimo punktas Nr. 1.1.1.) arba asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga (Nutarimo punktas Nr. 1.1.2.), arba Nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytų asmenų šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje. Vyriausybės nutarime minimas Sprendimas (ES) 2022/382 – 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga (toliau – ir Sprendimas dėl laikinosios apsaugos). Sprendimo dėl laikinosios apsaugos 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „<...> šeimos nariais laikomi toliau nurodyti asmenys, jei jie jau fiziškai buvo ir gyveno Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d.: (a) <..>] asmens sutuoktinis arba nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę“.
Pareiškėjo teigimu, nepaisant to, kad jis ir Y. L. yra nesusituokę, tačiau jų santykiai visiškai atitinka šeimos sampratą, kaip ji yra išaiškinta Konstitucinio Teismo (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas bylos Nr. 21/2008). Akcentuoja, kad jis ir Ukrainos pilietė Y. L. gyvena kartu, veda bendrą šeimos ūkį daugiau nei 5 metus. Kol gyveno Ukrainoje, kartu rūpinosi būsto išlaikymu, ryšių paslaugų apmokėjimu ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai. Paaiškina, kad su Y. L. sieja visą ateinantį savo gyvenimą, vienas kitam jaučia ne tik prieraišumą ir norą kurti bendrą gyvenimą, kartu jaučia didelę atsakomybę vienas kitam, siekia ginti bendras vertybes, saugoti vienas kitą. Kaip minėta aukščiau, būtent dėl saugumo ir bijodami dėl vienas kito gyvybės ir sveikatos, išvyko iš Ukrainos, kurioje prasidėjo karas. Tikėdamiesi, kad saugų prieglobstį ras Moldovos Respublikoje, su visa šeima išvyko ten, kur kartu laikinai gyveno pas pareiškėjo tėvus. Tačiau dėl sudėtingos situacijos Moldovoje, kuomet 2022 m. balandžio mėnesį buvo apšaudytos valstybinės institucijos, su Y. L. nusprendė vykti į Lietuvą, kurioje jaustųsi saugūs. Vienas kitą laiko šeimos nariais, t. y. vyru ir žmona.
Remiasi ne tik Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl šeimos sąvokos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktu šeimos sąvokos išaiškinimu, kuri yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis neapsiriboja vien santuoka pagrįstais santykiais ir gali apimti kitus de facto šeimos ryšius, kai šalys gyvena kartu ne santuokoje.
Apibendrindamas nurodo, kad vadovaujantis pateiktais Konstitucinio Teismo bei EŽTT išaiškinimais bei vertinant įvardintas aplinkybes dėl pareiškėjo ir Y. L. bendro šeimyninio gyvenimo kartu, darytina išvada, kad juos siejantys ryšiai, bendras gyvenimas kartu, bendro šeimos ūkio vedimas, turi būti vertinamas kaip šeimos santykiai. Tai, savo ruožtu, yra pagrindas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Vyriausybės nutarimo nuostatas, neatskiriant pareiškėjo nuo jo šeimos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 79–81).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra Moldovos Respublikos pilietis ir nepateikė duomenų, o Departamentas nenustatė, kad jis negali grįžti į Moldovą dėl Įstatymo 130¹ str. nurodytų aplinkybių arba kad jo negalima grąžinti į Moldovos Respubliką Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu .
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.1 papunktį, laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d. suteikiama asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra: Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje; arba asmenys be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga; arba minėtų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 str. 4 d.; arba asmenys be pilietybės arba trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. teisėtai nuolat gyveno Ukrainoje turėdami galiojantį leidimą nuolat gyventi Ukrainoje, ir jų negalima saugiai ir ilgam laikui grąžinti į kilmės šalį ar kitą valstybę, kuri juos priima. Įvertinus, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad yra Ukrainos piliečio šeimos narys ar kad Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga, Departamentas vertino, kad nors pareiškėjas iš Ukrainos išvyko po 2022 m. vasario 24 d., jis neatitinka ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo.
Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad Ukrainoje daugiau negu 5 metus kartu gyveno su Y. L. ir vedė bendrą ūkį, pareiškėjas net nepateikė informacijos, kad Ukrainoje turėjo leidimą gyventi. Priešingai, teismui pateiktame Ribotos atsakomybės bendrovės „SMART BILD KOMPANI“ steigėjo (akcininko) sprendime Nr.1, sudarytame 2019 m. vasario 9 d. Kyjive, nurodyta pareiškėjo gyvenamoji vieta – Moldovos Respublika, (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjo į bylą pateiktos mokėjimo pavedimų kopijos taip pat neįrodo nei jo gyvenimo Ukrainoje, nei bendro gyvenimo su Y. L. vedimo, kadangi nėra aišku, kokiu pagrindu buvo pervedinėjami pinigai. Teismui pateikti kvitai už būsto, komunalines ir kitas paslaugas Y. L. vardu taip pat neįrodo bendro ūkio su pareiškėju vedimo – byloje nėra ginčo, kad Ukrainos pilietė Y. L. gyveno Kyjive. Tai, kad pareiškėjas dabar Lietuvoje kartu su Y. L. nuomoja butą ir kartu gyvena, bendrai naudoja automobilį ir mokosi anglų kalbos, neturi nieko bendro su ginčijamu sprendimu, kadangi jis buvo priimtas įvertinus, kad nors pareiškėjas iš Ukrainos išvyko po 2022 m. vasario 24 d., jis neatitinka Vyriausybes nutarime, tuo pačiu ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų .
Pagal 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382 šeimos nariais laikomi nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę, – tai būtų galima įrodyti atitinkamais registrų dokumentais ir pažymėjimais arba bet kokiu kitu Ukrainos valdžios institucijų išduotu dokumentu, net ir šalies atstovybės toje valstybėje narėje išduotais liudijimais. Pagal Lietuvos nacionalinę teisę (Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį), šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Taigi, pareiškėjas neatitinka Lietuvos teisės aktų nesusituokusioms poroms nustatytų sąlygų, tuo pačiu – ir 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 numatytų sąlygų.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą. Papildomai pažymėjo, jog esant Lietuvoje bandė įregistruoti santuoką su Y. L., tačiau dokumentų nepriėmė ir nurodė, kad to padaryti negali dėl Departamento pozicijos. Su prašymu dėl leidimo įregistruoti santuoką yra pasikreipę į atsakovą, tačiau iki šios dienos jokio atsakymo nėra gavę.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundo netenkinti.
Teisminio nagrinėjimo metu byloje liudytoja buvo apklausta Y. L., kuri teismui paaiškino, kad su pareiškėju susipažino 2018 m. ir nuo to laiko palaiko santykius. Iki karo su pareiškėju gyveno Kyjive, planavo atidaryti verslą. Prasidėjus karui buvo labai pasimetę ir išsigandę, todėl kartu su šeima išvyko pas pareiškėjo tėvus į Moldovą. Ten prabuvo apie du mėnesius ir nusprendė vykti į Lietuvą. Atvykus į Lietuvą, jai ir jos dukrai leidimai gyventi Lietuvoje buvo išduoti, o G. ne, nes jie nesusituokę.
Atsakydama į teismo klausimus parodė, kad su pareiškėju susipažino 2018 m. Kyjive, iš pradžių ne pastoviai kartu gyveno, nes G. gyveno per tris šalis – tai vykdavo į Moldovą, tai į Lietuvą, tai gyveno Ukrainoje. Paaiškino, kad kartu su pareiškėju taip pat vykdavo į Lietuvą. Santuokos nesudarė, nes sprendė klausimą, kur gyventi. Turėjo gerą darbą Ukrainoje, o pareiškėjas turėjo verslą Lietuvoje. Prasidėjęs karas leido priimti sprendimą, kad turim išvykti. Lietuvoje kreipėsi dėl santuokos sudarymo, perdavė visus dokumentus, bet jų nepriėmė. Tiksliai įvardinti, kokioje institucijoje nepriėmė dokumentų dėl santuokos įregistravimo, negalėjo. Šiuo metu grįžti į Ukrainą dėl santuokos sudarymo nesvarsto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas 2022 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis išvyko iš Ukrainos, kurioje gyveno neregistruotoje santuokoje su Ukrainos piliete Y. L., dėl prasidėjusio karo (b. l. 88–89). Prašyme nurodė, kad yra Moldovos pilietis, iki išvykimo iš Ukrainos gyveno Kyjive. Nurodė, kad Ukrainoje pradėjo leidimo gyventi gavimo procedūrą, tačiau prasidėjus karui išvyko iš Ukrainos į savo kilmės šalį, o po kelių mėnesių išvyko iš Moldovos į Lietuvą, nes Moldovoje irgi įtempta politinė situacija.
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatyto leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu (b. l. 4–5).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–3, 12–16).
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad Sprendimu nepagrįstai buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis ir Ukrainos pilietė Y. L. iki karo Ukrainoje, nors nėra susituokę, gyveno ir vedė bendrą šeimos ūkį kartu, todėl jis yra laikomas šeimos nariu. Atsakovas nurodo priešingai – pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad yra Ukrainos piliečio šeimos narys ar kad Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga, todėl atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikina gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai.
Vyriausybės nutarimo (ginčui aktuali redakcija) 1 punktas nustato, kad suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje (toliau – laikinoji apsauga) nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d.: 1.1. asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra: 1.1.1. Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, arba 1.1.2. asmenys be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga, arba 1.1.3. šio nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje.
Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis sprendimas taikomas toliau nurodytų kategorijų asmenims, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos: a) Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusiems Ukrainos piliečiams; b) asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, kuriems iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo taikoma tarptautinė apsauga arba lygiavertė nacionalinė apsauga, ir; c) a ir b punktuose nurodytų asmenų šeimos nariams. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad taikant 1 dalies c punktą šeimos nariais laikomi toliau nurodyti asmenys, jei jie jau fiziškai buvo ir gyveno Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d.: 1 dalies a arba b punkte nurodyto asmens sutuoktinis arba nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę (a punktas).
Atsakovas atsiliepime teismui nurodo, kad pagal Lietuvos nacionalinę teisę (Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį), šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Todėl sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos teisės aktų nesusituokusioms poroms nustatytų sąlygų, tuo pačiu – ir 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 numatytų sąlygų.
Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Atsakovas yra teisus, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį šeimos nariais yra laikomi sutuoktiniai, partnerystę įregistravę asmenys ir jų (arba vieno iš jų) vaikai iki tam tikro amžiaus bei giminystės ryšiais susiję išlaikytiniai. Tačiau, teismo vertinimu, Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalies formuluotė pateikia nuorodą ne tik į valstybės narės teisės aktus, bet ir valstybės narės praktiką, kuri, be abejonės, apima valstybės narės teismų formuojamą praktiką, vertinant nesusituokusioms poroms nustatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).
Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo konstatuota, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Konstitucinis Teismas rėmėsi EŽTT pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad EŽTT jurisprudencijoje analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt.
Taigi, pagal Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus, šeimos nariu yra laikomi ne tik sutuoktiniai ar partnerystę įregistravę asmenys (Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas), bet ir asmenys su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, bendrai gyvendamas su Ukrainos piliete Y. L., yra laikomas jos šeimos nariu. Teismas taip pat pastebi, jog Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 preambulės 11 punkte nustatyta, kad šio sprendimo tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau, dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos. Laikinoji apsauga taip pat turėtų būti suteikiama trečiųjų šalių (ne Ukrainos) piliečiams, kurie buvo perkelti iš Ukrainos 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau ir kuriems anksčiau nei 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo suteiktas pabėgėlio statusas arba lygiavertė apsauga. Be to, svarbu neišskirti šeimų ir vengti, kad tos pačios šeimos nariai turėtų skirtingą statusą. Todėl taip pat būtina suteikti laikinąją apsaugą tų asmenų šeimų nariams, jei jų šeimos jau buvo Ukrainoje ir joje gyveno tuo metu, kai susiklostė su masiniu perkeltųjų asmenų srautu susijusios aplinkybės.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad Ukrainoje daugiau negu 5 metus kartu gyveno su Y. L. ir vedė bendrą ūkį, o pateiktus pareiškėjo rašytinius įrodymus vertino kaip nepakankamus. Teismas ir su šiais atsakovo argumentais sutikti negali. Pirma, pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl bendro gyvenimo Ukrainoje nuo 2018 m. patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja Y. L. Antra, pateikti rašytiniai įrodymai – mokėjimo pavedimo kopijos, priešingai nei nurodo atsakovas, patvirtina, jog pareiškėjas kartu su Y. L. veda bendrą šeimos ūkį ir teikia vienas kitam pagalbą. Tai, kad ribotos atsakomybės bendrovės „SMART BILD KOMPANI“ steigėjo (akcininko) sprendime Nr. 1, sudarytame 2019 m. vasario 9 d. Kyjive, nurodyta pareiškėjo gyvenamoji vieta – Moldovos Respublika, (duomenys neskelbtini), nekeičia situacijos. Priešingai, joje nurodoma, kad ji buvo sudaryta Kyjive, kas tik dar kartą patvirtina, jog pareiškėjas gyveno Ukrainoje. Pažymėtina ir tai, jog tiek pareiškėjas, tiek liudytoja Y. L. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais verslo reikalais vykdavo tiek į Moldovą, tiek ir į Lietuvą. Atsakovo argumentai, kad tai, jog pareiškėjas dabar Lietuvoje kartu su Y. L. nuomoja butą ir kartu gyvena, bendrai naudoja automobilį ir mokosi anglų kalbos, neturi nieko bendro su ginčijamu sprendimu, vertinami kaip nepagrįsti. Priešingai, šios aplinkybės leidžia spręsti pareiškėjo dėstomų aplinkybių tąsą, t. y. pareiškėjo ir Y. L. bendrą gyvenimą kartu ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad tiek pareiškėjas, tiek liudytoja teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog siekė įteisinti savo santykius, tačiau jų prašymas dėl santuokos sudarymo Lietuvos institucijos nebuvo priimtas. Pareiškėjas paaiškino, kad prašymas dėl santuokos sudarymo nebuvo priimtas dėl atsakovo prieštaravimo, todėl su prašymu leisti sudaryti santuoką kreipėsi į Departamentą, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad Departamentas nėra įgaliotas vertinti, kodėl prašymas dėl santuokos sudarymo nebuvo priimtas, tačiau nedetalizavo aplinkybių, ar prašymą leisti sudaryti santuoką pareiškėjas buvo pateikęs Departamentui. Pažymėtina, kad atsakovas turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad vykstant karui Ukrainoje asmenų rašytinių įrodymų surinkimas ir pateikimas yra iš esmės apsunkintas. Dar daugiau, atsakovas nei atsiliepime į skundą, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kokius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo ir Y. L. gyvenimą kartu Ukrainoje, vertintų kaip pakankamus.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą Sprendimą, kuris naikinamas. Departamentas įpareigojamas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, atsižvelgdamas į teismo pateiktus išaiškinimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 22S141944 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.