- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- N-62-1528-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Virgilijus Valančius
- Nukentėjusysis
- M. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutarties M. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. balandžio 1 d. surašė M. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2008 m. spalio 4 d., apie 23.55 val., (duomenys neskelbtini), Telšių rajone, jam priklausantis šuo išbėgo pro neuždarytus namo vartelius ir apkandžiojo pro šalį ėjusios M. K. rankas ir pilvo sritį, taip pažeisdamas Telšių rajono savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 041 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių 22 punkto reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos įgaliotas pareigūnas 2009 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino M. S. kaltu už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 3 dalyje, padarymą ir skyrė 400 Lt baudą.
II.
M. S. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos 2009 m. balandžio 2 d. nutarimą panaikinti. Nurodo, kad jam nuobauda paskirta nepagrįstai, nes jis nepadarė teisės pažeidimo. Tvirtina, kad jo šuo buvo pririštas kieme. Teigia, kad M. K. galėjo būti apkandžiota, jeigu ji priėjo per arti prie pririšto jo šuns. Nurodo, kad I. B., J. B., S. V. taip pat turi rudus šunis. Teigia, kad nėra nustatyta, kad šuo padarė sužalojimus nukentėjusiajai M. K..
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 7 d. nutartimi M. S. skundo netenkino nurodęs, kad jo kaltę įrodo teismo posėdyje ištirti įrodymai. Nukentėjusioji M. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2008 m. spalio 4 d. ji ėjo iš talkos, priėjus M. S. namą, pro neuždarytus vartelius išbėgo jo šuo ir apkandžiojo jai rankas bei pilvą. Ji sugriebė šunį už grandinės ir patempė į viršų. Šuo pabėgo atgal į kiemą. Grįžus namo, dukra iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusioji M. K. taip pat paaiškino, kad ji tikrai žino, jog ją užpuolė M. S. šuo, nes ji yra buvusi du kartus pas M. S. ir matė šunį. Ji pažymėjo, kad jo šuo yra be uodegos, kitų kaimo gyventojų (I. B., J. B. ir S. V.) šunys turi uodegas. Liudytojas R. B. teismo posėdyje parodė, kad išgirdęs triukšmą, jis nuvažiavo automobiliu prie M. S. namo, matė palaidą jo šunį bei kieme ant laiptų stovintį administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį. Teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios M. K. paaiškinimais ir liudytojo R. B. parodymais, iki įvykio jie neturėjo jokių konfliktų su M. S.. Teismas nurodė, kad nukentėjusiosios M. K. paaiškinimus patvirtina ir liudytoja L. K., kuri teismo posėdyje parodė, kad nukentėjusioji jai paaiškino, jog ją apkandžiojo M. S. šuo. Iš administracinės bylos medžiagoje esančios gydytojų pažymos kopijos matyti, kad 2008 m. spalio 5 d., 5.05 val., M. K. nustatyta diagnozė – abiejų dilbių, pilvo srities kąstinės žaizdos. Teismas konstatavo, kad visuma šių įrodymų leidžia daryti kategorišką išvadą, jog M. S. priklausantis šuo apkandžiojo M. K.. Teismas pažymėjo, kad nors M. S. šuo, užpuldamas ir apkandžiodamas M. K., ne tik sukėlė grėsmę jos sveikatai ir turtui, bet ir padarė jai žalos, tačiau nėra skundo dėl netinkamos veikos kvalifikacijos, todėl teismas palieka nurodytą veikos kvalifikaciją nepakeistą nesunkindamas skundą padavusio asmens padėties. Teismas nurodė, kad paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.
III.
Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartimi, M. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad nukentėjusiosios M. K. paaiškinimai ir liudytojo R. B. parodymai yra neobjektyvūs, jie galėjo susitarti duoti tokius paaiškinimus (parodymus) prieš jį. Teigia, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, todėl ji neįsiminė visų reikšmingų bylai aplinkybių. Nurodo, kad nėra aišku, kodėl R. B., išgirdęs triukšmą, važiavo pažiūrėti, kas atsitiko, be to, šis liudytojas negalėjo jo matyti, kadangi įvykio metu jis miegojo. Pažymi, kad nėra aišku, kur nukentėjusioji M. K. buvo po įvykio, nes ji grįžo namo 5 val. ryto ir tik tada jai buvo iškviesta medicininė pagalba. Nurodo, kad byloje nenustatyta, jog šuo padarė M. K. sužalojimus, be to, nėra atlikta teismo medicininė ekspertizė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nes byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių M. S. kaltę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą bei atsižvelgusi į tai, kad apeliacinį skundą padavė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, konstatuoja, jog M. S. kaltė, padarius ATPK 110 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta, veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pažymėtina, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad apelianto iškelta versija, jog jo šuo neapkandžiojo M. K., yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusioji M. K. teismo posėdyje vienareikšmiškai nurodė, kad ją užpuolė M. S. šuo (b. l. 29). Ji detaliai apibūdino ją apkandžiojusį šunį, nurodė jo išskirtinius požymius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusioji M. K. buvo neblaivi, ji atvyko į sveikatos priežiūros įstaigą tik 5 val. ryto, nesudaro pagrindo kritiškai vertinti jos paaiškinimus, kadangi juos patvirtina byloje esantys įrodymai. Liudytojas R. B. teismo posėdžio metu parodė, jog įvykio dieną išgirdęs triukšmą ar pagalbos šauksmą, jis su automobiliu važiavo pažiūrėti, kas atsitiko, nuvažiavęs pamatė, jog M. S. palaidas šuo stovi prie apelianto tvoros (b. l. 30). Šiuo atveju sprendžiant dėl M. S. atsakomybės pagal ATPK 110 straipsnio 3 dalį neturi reikšmės, ar liudytojas R. B., atvažiavęs prie apelianto namo, matė pastarąjį kieme, ar ne. Liudytoja L. K. teismo posėdyje nurodė, kad jos motina M. K., grįžusi namo, papasakojo, jog ją užpuolė M. S. šuo (b. l. 30). Pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji M. K., tiek liudytojai R. B. ir L. K. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes duodami paaiškinimus Institucijai. M. S. nenurodė jokių objektyvių pagrindų, dėl kurių nukentėjusioji ir minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti klaidinančius paaiškinimus (parodymus), jie yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Be to, M. K. padarytus sužalojimus patvirtina gydytojų pažymos kopija. Teisėjų kolegija pažymi, kad medicininių dokumentų paskirtis yra užfiksuoti padarytus sveikatos sutrikdymus, todėl juose nėra nustatomi duomenys apie įvykį, t. y. koks šuo įkando, kam jis priklauso ir kt. Pastebėtina, kad gydytojas E. P., duodamas paaiškinimus Institucijoje, nurodė, jog jis, apžiūrėjęs M. K. sužalojimus, nustatė, kad ji buvo apkandžiota šuns. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad paskyrus teismo medicininę ekspertizę, būtų nustatytos naujos bylai reikšmingos aplinkybės. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad M. S. pagrįstai pripažintas kaltu dėl ATPK 110 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.