- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-29
- Bylos Nr.
- 1A-529-72-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00117-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Norkūnas, Tomas Zdanavičius (pran.), Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė
- Kaltinamasis
- G. M.
- Nukentėjusysis
- R. R.
- Advokatai
- Dainius Tamošiūnas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU Baudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-59
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, išteisintajam G. M., gynėjui advokatui Dainiui Tamošiūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 281 str. 3 d. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. išteisintas pagal LR BK 281 str. 3 d. dėl jam pareikšto kaltinimo, jog jis 2009 m. vasario 22 d., apie 19.00 val., Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) k., kelyje (duomenys neskelbtini) 2 km 968 m, vairuodamas automobilį VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 134 punkto reikalavimus - atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, turėdamas objektyvią galimybę pastebėti kelio važiuojamosios dalies dešine puse ta pačia kryptimi einantį pėsčiąjį R. R. ir privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba jį apvažiuoti nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, greičio nesulėtino, laiku nestabdė vairuojamo automobilio bei pėsčiojo R. R. neapvažiavo ir jį partrenkė, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta pėsčiojo R. R. sveikata.
Šalies argumentai
Skundu Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Evaldas Šidlauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-05-25 nuosprendį ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį - G. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 28l str. 3 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. l d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 3 p., 70 str. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - 50 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, išdirbant juos iki 2010-08-31. Nukentėjusiojo R. R. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti patenkinti pilnai ir priteisti iš teisiamojo G. M. - 2000Lt nukentėjusiojo R. R. naudai, nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė 2010-02-11 darytą eksperimentą, kaip įrodymą prieštaraujantį kitiems byloje esantiems įrodymams. Teigia, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama, jog eismo įvykio metu ir eksperimento darymo metu eismo sąlygos buvo iš esmės skirtingos. Šią išvadą teismas padarė remdamasis kaltinamojo parodymais, kad eismo įvykio metu, t.y. 2009-02-22 kelias buvo apsnigtas, tačiau sniego buvo nedaug, tuo tarpu šiais metais darant eksperimentą sniego buvo daug, pakelėse buvo sustumtos didelės sniego krūvos. Tai, kad atliekant eksperimentą pakelėse buvo sustumtos didelės sniego krūvos, patvirtina tą faktą, jog kelias buvo nuvalytas ir eismo sąlygos (sniego storio danga ant kelio ir kt.) eksperimento metu pilnai atitiko eismo sąlygas, buvusias 2009-02-22 įvykusio autoįvykio metu. Nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė, kaip minėtos sniego krūvos, buvusios už kelio ribų, galėjo padaryti įtaką kelyje atsiradusios kliūties matomumui. Duomenų apie minėtų sniego krūvų galimą įtaką kliūčių kelyje matomumui byloje nėra, todėl akivaizdu, jog teismas tokią, niekuo neparemtą išvadą, padarė vadovaudamasis prielaida. Nurodo, kad nuosprendyje teigiama, kad darant eksperimentą, eksperimento dalyviams pasakoma, jog jie kelyje pamatys kliūtį, pamačius kliūtį jiems buvo liepiama išmesti smėlio maišelį, todėl eksperimento dalyviai visą laiką tikėjosi kliūties, jos instiktyviai ieškojo ir tai įtakojo eksperimento rezultatus. Tuo tarpu vairuotojas, teismo teigimu, vairuodamas transporto priemonę, yra susikoncentravęs į kelis veiksmus vienu metu, t.y. stebi kelią, perjunginėja pavaras, vairuoja ir kt. Teigia, kad ši teismo išvada prieštarauja KET reikalavimams bei parodo teismui nesant susipažinus su vairuotojų parengimo sąlygomis. Bet kuris vairavimo kursų instruktorius gali patvirtinti, kad vairuotojas privalo būti sukoncentravęs dėmesį į kelią, stebėti eismo dalyvius bei kelio ženklus. Pavarų svirties perjungimas ir kiti veiksmai turi būti įvaldyti taip, kad vairuotojas juos atliktų nežiūrėdamas į pavarų svirties mechanizmą. Dėmesio nukreipimas į šiuos mechanizmus, juos perjunginėjant, yra tipinė pradedančių vairuotojų klaida, atitraukianti jų dėmesį nuo veiksmo, vykstančio kelyje, kas sukelia sąlygas autoįvykiui įvykti. Ekspertas taip pat parodė, kad vairuotojas važiuodamas keliu neprivalo tikėtis ir ieškoti kliūties. Teigia, kad duodamas tokius parodymus apie teisinį KET aiškinimą, ekspertas viršijo savo kompetenciją, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais vertindamas eksperimento, kaip kaltinamojo kaltės įrodymo, pagrįstumą. Be to, minėti eksperto parodymai akivaizdžiai prieštarauja KET 133 str. reikalavimams, kurie rodo, kad vairuotojas privalo iš anksto numatyti galimos kliūties atsiradimą kelyje, o esant blogam matomumui, pasirinkti saugų greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki susidūrimo su kliūtimi. Minėtu atveju „leistino“ greičio sąvoka nėra tapati „saugaus“ greičio sąvokai, nes blogas matomumas ir kiti aukščiau išvardinti faktoriai, konkrečioje situacijoje gali pareikalauti „saugaus“ greičio, mažesnio už leistiną kelio ženklais. Prokuroro nuomone, išdėstyti motyvai patvirtina teismo išvadoms dėl eksperimento atmetimo esant nepagrįstoms. Nurodo, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio hidrometeorologijos stoties 2009-03-03 pažymoje Nr. 38 nurodoma, kad 2009-02-22, 20 val., oro sąlygos buvo: matomumo nuotolis 10 km., oro temperatūra 5 laipsniai Celsijaus šalčio, santykinis drėgnumas 78 procentai, vėjas pietų, 5 m/s, gūsiai l0 m/s, nuo 17 iki 22 val. atmosferinių reiškinių nebuvo. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio hidrometeorologijos stoties 2010-06-09 pažymos Nr.81 matyti, jog eksperimento atlikimo metu - 2010-02-11, 19 val., oro sąlygos buvo: matomumo nuotolis 10 km., oro temperatūra 4 laipsniai Celsijaus šalčio, santykinis drėgnumas 80-83 procentai, vėjas rytų, 4 m/s, gūsiai 8-9 m/s, nuo 14 iki 23 val. atmosferinių reiškinių nebuvo. Minėti duomenys rodo eismo įvykio metu buvus labai geram matomumui. Eksperimentas atliktas esant sąlygomis, iš esmės identiškomis buvusioms 2009-02-22 eismo įvykio metu, todėl prokuroro manymu, jo rezultatai turi būti vertintini kaip įrodymai, pagrindžiantys kaltinamojo G. M. kaltę. Nurodo, kad Lietuvos Teismo ekspertizės Šiaulių centro išvadoje Nr. 11-1216 (09) patvirtinama, kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio VW GolF , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. M., važiuodamas 50 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, jeigu turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi einantį pėsčiąjį ), būdamas didesniu 61,0 - 53,6 m atstumu iki susidūrimo vietos. Jeigu vairuotojas, turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi einantį pėsčiąjį ), būdamas didesniu kaip 61,0 - 53,6 m atstumu iki susidūrimo vietos ir laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės, tai tokie vairuotojo G. M. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. 2010-02-11 eksperimento metu atkuriant įvykio situaciją, statistams važiuojant automobiliu VW Golf ir pastebėjus kliūtį, pro automobilio VW Golf langą būdavo metamas smėlio maišelis, nuo kurio nukritimo vietos iki pastatyto eksperimentui manekeno būdavo išmatuojamas atstumas, iš kurio kelyje buvo matomas manekenas. Nustatyta, kad statistas Nr. 1 manekeną pastebėjo iš 76,00 m atstumo, statistas Nr. 2 - iš 73 m atstumo, o statistas Nr. 3 - iš 70,00 m atstumo. Tokiu būdu, eksperimento rezultatai patvirtina, kad a/m VW Golf , v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. M. turėjo objektyvią galimybę pamatyti, pastebėti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi ėjusį pėsčiąjį R. R.) iš didesnio nei ekspertizės išvadoje Nr. 11-1216 (09) nurodyto 61,0 -53,6 m atstumo iki susidūrimo vietos ir laiku stabdydamas išvengti pėsčiojo partrenkimo ir jo sužalojimo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad G. M. vairuodamas transporto priemonę kelių eismo taisyklių nepažeidė, t.y. vairavo su įjungtais žibintais, leidžiamomis ir esamomis sąlygomis priimtino greičio neviršijo. Kaltinamasis parodė, kad pėsčiąjį pamatė iki jo likus apie 20-25 m. Teismo teigimu, šiais jo parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi juos patvirtino ir E. T. duoti parodymai, kuris taip pat sėdėjo priekyje ir žiūrėjo į kelią. Teigia, kad teismas, bandydamas kritiškai vertinti tik eksperimentą, kaltinamojo G. M. bei liudytojo E. T. parodymų kritiškai nevertino, tuo būdu vienpusiškai ištyrė įrodymus ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Tai, kad G. M., E. T. parodymai apie eismo įvykio aplinkybes vertintini kritiškai rodo sekantys faktai. Tiek kaltinamasis, tiek liudytojas tvirtina, kad pėsčiąjį pamatė iki jo likus apie 20-25 m, t.y. esant atstumui, kuris pakankamas reagavimui į kelyje esančią kliūtį. Dažniausia impulsyvi vairuotojo reakcija į kelyje staiga pastebėtą kliūtį yra instiktyvus automobilio stabdymas arba bandymas ją apvažiuoti. Iš 2009-02-22 Kelių eismo įvykio apžiūros protokolo matyti, jog įvykio vietoje stabdymo žymių nėra. Teismo posėdžio metu specialistas Irmantas Gronskis parodė, kad kaltinamojo vairuojamo automobilio plotis - 1.80 m, kelio plotis - 6.40 m, todėl vertinant teismo posėdyje duotus parodymus, sumažinus greitį, situacija galėjo būti saugi ir apvažiuoti kliūtį buvo įmanoma. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, dėl kaltinamojo G. M. turėtos objektyvios galimybės išvengti pėsčiojo R. R. patrenkimo ir sužalojimo, apvažiuojant iškilusią kliūtį, nepasisakė visiškai. Iš Panevėžio r. PK KPS tyrėjo E. S. 2009-02-21 tarnybinio pranešimo, G. M. paaiškinimo matyti, kad kaltinamasis iš (duomenys neskelbtini) kaimo turizmo sodybos (Miežiškių sen.) išvažiavo apie 18 val., autoįvykio vieta buvo už 1-2 kilometrų nuo minėtos sodybos, kas rodo eismo įvykiui įvykus prieš 18.30 val. Tai patvirtina ir Panevėžio r. PK policijos patrulio K. R. 2009-02-22, 18.35 val. surašytas eismo įvykio planas. Eismo įvykis įvyko Panevėžio rajono teritorijoje, policijos pareigūnas turėjo gauti pranešimą apie eismo įvykį ir sugaišti kažkokį laiko tarpą nuvykimui į įvykio vietą, kas irgi rodo eismo įvykiui įvykus anksčiau nei 19 val. Apžiūrint eismo įvykio vietą užfiksuota, kad matomumas iš vairuotojo kabinos įjungus tolimuosius šviesos žibintus – 150 m., įjungus artimuosius šviesos žibintus 40-50 m. Įvykio vietos apžiūra atlikta 2009-02-22, 19.10-19.40 val., t.y. praėjus 1 val. po įvykio, esant dar tamsesniam nei įvykio metu buvusiam paros laikui, tačiau matomumas (atsižvelgiant į tai, jog žiemos sezono metu temimo procesas vyksta žymiai greičiau nei kitais metų laikais) užfiksuotas dvigubai didesnis nei nurodo kaltinamasis bei liudytojas, kas kelia pagrindą G. M., E. T. parodymų objektyvumu. Akivaizdu, kad 2009-02-22, apie 18.30 val. matomumas buvo dar geresnis nei įvykio vietos apžiūros metu ir atitinka eksperimento metu nustatytą objektyvią galimybę pamatyti kelyje buvusią kliūtį (pėsčiąjį) iš ne mažesnio kaip 70 m. atstumo iki susidūrimo vietos, kas rodo nesant pagrindui netikėti eksperimento metu gautais duomenimis. Be to, liudytojai E. T. ir T. Č. - kaltinamojo G. M. draugai ir yra suinteresuoti, kad kaltinamasis išvengtų baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Minėtas aplinkybes patvirtina Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-03-15 nuosprendis, kuriuo G. M. ir T. Č., kaip nusikaltimo bendrininkai, buvo teisti už nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d. padarymą o E. T. toje byloje buvo apklaustas liudytoju. Tai, kad kaltinamojo G. M. parodymai turėjo būti vertintini kritiškai, patvirtina byloje pateikti duomenys apie kaltinamojo asmenybę. Iš Panevėžio m. apylinkės teismo 2007-08-29 nuosprendžio matyti, jog G. M. yra teistas už kyšio valstybės tarnautojui (policijos darbuotojui) davimą, kad būtų nefiksuojamas G. M. padarytas administracinis teisės pažeidimas - transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio bei pastarasis nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Kaltinamasis laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2008-12-31 yra net 9 kartus baustas už įvairius KET pažeidimus, iš jų 3 kartus už nustatyto greičio viršijimą, po 1 kartą už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam bei už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą. Prokuroro nuomone, nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodoma, kad kaltinamasis tinkamai naudojosi automobilio šviesos žibintais. KET l00 str. reglamentuojama, kad tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui, tolimosios žibintų šviesos turi būti perjungtos į artimąsias: apšviestuose keliuose (l00.lstr.); likus iki priešpriešiais atvažiuojančios transporto priemonės ne mažiau kaip 150 m atstumui (100.2str); kitais atvejais, kai tolimosios žibintų šviesos gali akinti vairuotojus (net važiuojančius ta pačia kryptimi) arba kai priešpriešiais atvažiuojantys vairuotojas duoda signalą perjunginėdamas šviesas (100.3str.). Kaltinamasis G. M. nurodė, kad važiuojant buvo tamsu, kelias neapšviestas, keliu jokių automobilių nei iš paskos, nei priešpriešais atvažiuojančių nebuvo. Važiavo įsijungęs trumpąsias šviesas, kadangi iki pagrindinio kelio buvo likę apie 120-150 m. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pagrindiniu keliu tuo metu važiavo transporto priemonės, kurias vairuojamo a/m VW Golf šviesomis būtų galėjęs apakinti kaltinamasis. Tai rodo, jog kaltinamasis, esant tamsiam paros metui, neapšviestam keliui, nesant ta pačia kryptimi ar priešpriešais atvažiuojančių transporto priemonių, saugiam eismui kelyje užtikrinti privalėjo pasirinkti važiavimą įjungus tolimąsias automobilio žibintų šviesas. Tokiu būdu, virš išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismas padarė nepagrįstą ir neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių išvadą, kad kaltinamasis G. M. kelių eismo taisyklių nepažeidė, kliūtį ( pėsčiąjį R. R. ) pamatė esant 20-25m iki jos ir neturėjo galimybės išvengti eismo įvykio, bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne vienoje nutartyje ( 2K-38/2008, 2K-116/2005, 2K-2/2005) yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai ir nukentėjusysis padaro kelių eismo taisyklių pažeidimus, svarbu nustatyti ar jie buvo kilusių pasekmių priežastis. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t.y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Nukentėjusiojo R. R. veiksmai, nors ir neatitikę KET reikalavimų, patys nebūtų sukėlę kokių - nors pasekmių, jei kelių eismo taisyklių nebūtų pažeidęs padidinto pavojingumo šaltinio - automobilio VW Golf vairuotojas kaltinamasis G. M.. Teismų praktikoje (2K-468/2009, 2K-38/2008 ) laikoma, kad kaltininko veika yra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje jam laikantis KET, o kitam eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281str. numatyti padariniai, neįvyktų. Susidariusioje eismo situacijoje kaltinamajam laikantis KET 133 str.,134 str. reikalavimų, jis būtų išvengęs R. R. partrenkimo ir jo sužalojimo, kas rodo G. M. veikai buvus eismo įvykio metu kilusių pasekmių priežastimi. Kadangi kaltinamasis G. M. turėjo objektyvią galimybę sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę iki R. R. partrenkimo arba išvengti susidūrimo apvažiuojant kelio važiuojamosios dalies pakraščiu ėjusį pėsčiąjį R. R., kaltinamojo padaryti KET pažeidimai buvo ne tik kilusių pasekmių sąlyga bet ir šių pasekmių priežastis.
Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinis skundas atmestinas.
Sutinkamai su BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 281 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, vairuojančiam kelių transporto priemonę, už kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kadangi BK 281 straipsnyje 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. kito žmogaus sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Priežastinio ryšio nustatymas tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Kelių transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. Todėl, vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-195/2007). Spręsdamas kaltės klausimą teismas turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą bei kitas aplinkybes.
Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino G. M., padaręs motyvuotą išvadą, kad jo padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, su kuo ir sutinka teisėjų kolegija, kad eismo įvykio kilimą ir kilusius padarinius lėmė ne G. M. padarytas KET 134 punkto pažeidimas, numatantis, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, o paties nukentėjusiojo R. R. padaryti KET 43, 44, 46 punktų pažeidimai – jis turėdamas pareigą eiti važiuojamos dalies pakraščiu, ėjo per metrą nuo važiuojamosios dalies krašto, ėjo ta pačia kryptimi, kaip ir važiuoja transporto priemonės, nebuvo apsivilkęs šviesą atspindinčios liemenės, nesinešė atšvaito ar žibinto, ir tokiu būdu sudarė sunkiai pastebimą ir prognozuojamą kliūtį kelyje. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl eismo įvykio ir jo priežasčių grindė objektyviais duomenimis, tarp jų – išteisintojo G. M., nukentėjusiojo R. R., liudytojų T. Č., E. T. parodymais, specialisto Irmanto Gransko duotais paaiškinimais teisme, įvykio vietos apžiūros, transporto priemonės apžiūros protokolų duomenimis, Panevėžio hidrometeorologijos stoties pažyma, specialistų išvadomis.
G. M. viso tyrimo metu neneigė partrenkęs nukentėjusįjį R. R.. Išteisintojo teigimu, jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, nes nukentėjusįjį, ėjusį jo transporto priemonės judėjimo kryptimi pamatė likus 20-25 m atstumui. G. M. parodė, kad R. R. ėjo priešais jo automobilį važiuojamąja kelio dalimi. Jis teigė, kad važiavo maždaug 50 km/h greičiu, persijungęs artimųjų žibintų šviesas, nes iki pagrindinio kelio, į kurį turėjo įsukti ir kuriuo važiavo automobiliai, buvo likę apie 120 metrų. Jo kelyje transporto priemonių nebuvo. Nukentėjusysis ėjo be atšvaitų, vilkėjo tamsiais rūbais. Išteisintojo teigimu, jis bandė R. R. apvažiuoti sukdamas automobilį į kairę, tačiau nespėjo, nukentėjusįjį kliudė dešine automobilio puse. Jei būtų pastebėjęs pėsčiąjį iš toliau, būtų turėjęs galimybę jį apvažiuoti. Šiais G. M. parodymais kolegija neturi pagrindo netikėti, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytojas E. T., sėdėjęs automobilio priekyje, parodė, kad nukentėjusįjį, ėjusį jų važiavimo kryptimi priešais automobilį, pamatė likus 15-20 m atstumui. Pastarojo liudytojo teigimu, G. M., mėgindamas apvažiuoti pėsčiąjį ir išvengti susidūrimo su juo, suko automobilį į kairę, tačiau nespėjo. G. M. automobilio greitis buvo apie 50 km/h. Nukentėjusysis ėjo vilkėdamas tamsiais drabužiais. Liudytojo E. T. manymu, jei G. M. jo kelyje staiga atsiradusią kliūtį, t. y. pėsčiąjį R. R., būtų pastebėjęs iš didesnio atstumo, jis būtų galėjęs spėti ją apvažiuoti. Liudytojas T. Č., sėdėjęs automobilio gale, ties viduriu, parodė, kad maždaug likus 100 m iki pagrindinio kelio, pajuto, kaip G. M. staiga pasuko vairą į šoną, po to iš karto sekė smūgis, dužo automobilio stiklas. Pastarojo liudytojo teigimu, G. M. galėjo važiuoti 60-70 km/h greičiu, nors tiksliai pasakyti negali, nes pats automobilio nevairuoja. Nukentėjusysis ėjo jų važiavimo kryptimi, vilkėjo tamsiais drabužiais, su savimi neturėjo jokių atšvaitų. Liudytojo T. Č. manymu, pats nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus. Nukentėjusysis R. R. neneigė ėjęs transporto priemonių judėjimo kryptimi, vilkėdamas tamsiais drabužiais, su savimi neturėdamas jokių atšvaitų. Pastarojo teigimu, jis suprato, kad tokiu būdu sudarė kliūtį įvykiui kilti. Iš 2009-02-22 kelių eismo įvykio apžiūros protokolo ir plano matyti, kad automobilis VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) stovi šalutiniame kelyje (duomenys neskelbtini), kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, priekiu į pagrindinį kelią Anykščiai – Troškūnai – Panevėžys. Matomumas iš vairuotojo kabinos įjungus tolimuosius šviesos žibintus 150 m., įjungus artimuosius šviesos žibintus 40-50 m. Kelio dangos tipas – gruntkelis, kelio dangos būklė – padengtas sniegu. Padangų pėdsakų ir stabdymo žymių važiuojamoje dalyje nefiksuota. Kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje 6,0 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto yra 0,6x0,7 m dydžio kraujo dėmė ir kepurė. Nuo šios vietos į priekį už 9,6 m stovi automobilis VW Golf, v.n (duomenys neskelbtini) su skilusiu priekiniu stiklu ir nulūžusiu dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėliu. Atstumas nuo automobilio iki pagrindinio kelio Anykščiai – Troškūnai – Panevėžys yra 102 m. Tiek specialisto išvadoje Nr. 11-1216 (09) konstatuota, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas I. Granskas patvirtino, kad automobilio VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) viruotojo G. M. nurodomas 50 km/h važiavimo greitis buvusioje kelio eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo priimtinas ir saugus. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad G. M. nekėlė pavojaus kitiems eismo dalyviams, t. y. važiavo savo eismo juostoje su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, leidžiamomis ir esamomis eismo sąlygomis priimtino greičio neviršijo. Kolegija pažymi, kad transporto priemonės vairuotojas, kuris važiuoja nepažeisdamas KET, neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, pažeis jas, ir savo veiksmais kels pavojų kitiems eismo dalyviams. Taigi nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas ir tokį vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu. G. M. pareiga pradėti stabdyti jo vairuojamą automobilį ar apvažiuoti pėsčiąjį atsirado nuo to momento, kai jis savo kelyje pastebėjo kliūtį, t. y. pėsčiąjį R. R.. Ekspertizės aktu Nr. 11-1216 (09), kurį patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas, nustatyta, kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas G. M., važiuodamas 50 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, jeigu turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi einantį pėsčiąjį), būdamas didesniu - 61,0-53,6 m atstumu iki susidūrimo vietos. Jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. M., važiuodamas 50 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi einantį pėsčiąjį) būdamas didesniu kaip 61-53,6 m atstumu iki susidūrimo vietos ir laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės, tai tokie jo veiksmai – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Kaip matyti, minimalus atstumas, kuris G. M., pastebėjus jo kelio važiuojama dalimi ta pačia kryptimi einantį pėsčiąjį ir turėjus techninę galimybę išvengti jo partrenkimo, turėjo būti ne mažesnis kaip 53,6 m, o byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atstumas, iš kurio G. M. pamatė nukentėjusįjį, buvo žymiai mažesnis (20-25 m.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, su kuo ir sutinka teisėjų kolegija, kad išteisintasis išvengti eismo įvykio jau nebeturėjo galimybės. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu atmesti 2010-02-11 darytą eksperimentą. Prokuroro manymu, eksperimento metu gauti rezultatai kaip tik patvirtina, kad automobilio VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. M. turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi ėjusį pėsčiąjį R. R.) iš didesnio nei ekspertizės išvadoje Nr. 11-1216(09) nurodyto 61,0-53,6 m atstumo iki susidūrimo vietos ir laiku stabdydamas išvengti pėsčiojo partrenkimo ir jo sužalojimo. Tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad eksperimento metu gauti duomenys neturi įrodomosios reikšmės byloje. Kaip matyti iš eksperimento protokolo, jame nėra užpildyta grafa apie atliekamo eksperimento metu buvusias sąlygas, be to, nėra nurodyta, kokiais įjungtais šviesos žibintais (trumpaisiais ar ilgaisiais) eksperimento metu važiavo statistai. Taigi eksperimento metu gauti rezultatai nepatvirtina, kad automobilio VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. M., prieš įvykstant eismo įvykiui važiavęs įjungtais trumpaisiais šviesos žibintais, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį (kelio važiuojamąja dalimi ta pačia kryptimi ėjusį pėsčiąjį R. R.) iš didesnio nei ekspertizės išvadoje nurodyto 61,0-53,6 m atstumo iki susidūrimo vietos ir laiku stabdydamas išvengti pėsčiojo partrenkimo ir jo sužalojimo.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsiradus kliūčiai kelyje, G. M. neturėjo objektyvios galimybės ją laiku pastebėti, kad galėtų apvažiuoti pėsčiąjį ar visiškai sustabdyti transporto priemonę ir taip išvengti susidūrimo, taip pat ir kilusių padarinių. Būtent pėsčiojo R. R. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (paties nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga, nes jis tamsiu paros metu ėjo neapšviesto kelio ruožo važiuojamosios dalies dešine puse ta pačia kryptimi kaip važiuoja transporto priemonės, nesinešė šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, nebuvo prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaito, ir tokiu būdu kėlė grėsmę eismo saugumui bei sudarė kliūtį ta pačia kryptimi važiuojančio iš paskos prie jo artėjančio automobilio VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) judėjimui. Tai konstatuota specialisto išvadoje Nr. 11-1216 (09), tą teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir ekspertas I. Granskas. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad automobilio VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo G. M. veiksmai pėsčiojo R. R. sudarytoje eismo situacijoje buvo techniniu požiūriu nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykio, tuo pačiu ir kilusių pasekmių būtų išvengta, jei KET reikalavimų nebūtų pažeidęs pats nukentėjusysis. Tokiu būdu nustačius, kad G. M. nepažeidė kaltinime nurodyto KET 134 p. reikalavimo ir kad jo veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais, jis pagrįstai išteisintas dėl veikos, numatytos BK 281 str. 3 d. padarymo. Dėl to, kas paminėta, byloje pareikštas nukentėjusiojo civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Išteisinamasis nuosprendis grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-05-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - G. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 3 d., atmestinas, kadangi nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinį skundą atmesti.