Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

6.8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą byloje dėl Departamento antrojo sprendimo panaikinimo, 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2285-968/2022 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.

6.9. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo trečiąjį 2022 m. birželio 2 d. prašymą suteikti prieglobstį, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodyto motyvo – pareiškėjo galimos ekstradicijos į (duomenys neskelbtini) ir galimo įkalinimo – nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Be to, tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) laužytų savo pačios įstatymą ir išdavinėtų (duomenys neskelbtini) savo šalies piliečius, todėl, konstatuotina, kad pareiškėjo individualiu atveju nėra pagrindo manyti, kad jis bus išsiųstas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir nenustatyta jokių duomenų, suponuojančių, kad kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, arba mirties bausmė pareiškėjui grėstų pačioje (duomenys neskelbtini).

9. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo nurodytų asmenų individuali situacija, kuomet buvo atimta (duomenys neskelbtini) pilietybė ir buvo išsiųsti (deportuoti) iš (duomenys neskelbtini), nėra identiška pareiškėjo situacijai, kadangi pareiškėjo nurodyti asmenys yra žinomi aktyvistai ir (arba) opozicijos veikėjai, o pats pareiškėjas, kaip yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nėra politiškai aktyvus ir nepriklauso (duomenys neskelbtini) partijai, be to, nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo norėtų atimti pilietybę ir (arba) pareiškėjas būtų deportuotas į (duomenys neskelbtini).

10. Teismas taip pat nepripažino visiškai pagrįsta pareiškėjo baimės, jog tuo atveju, jei jis atvyks į (duomenys neskelbtini), bus mobilizuotas atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini)vykstančiame kare. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas neatitinka pirminių kriterijų būti šaukiamas atlikti karo tarnybą, t. y. apskritai nėra tarnavęs jokioje kariuomenėje (taip pat ir (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kariuomenėje), nėra atlikęs privalomos arba profesionalios karo tarnybos, neturi karinės specialybės ir nepatenka į šaukiamų rezervistų grupę, nėra tiesiogiai ir asmeniškai susidūręs su mobilizacijos grėsme, individualios savybės neleidžia pareiškėjo priskirti grupei asmenims, kurie patirtų padidintą mobilizacijos riziką, be to, tikimybė būti mobilizuotam yra identiška bet kokio šaukiamojo amžiaus (duomenys neskelbtini) vyro, kurių yra (duomenys neskelbtini), tikimybei. Dėl to teismas sprendė, kad pagrįsta išvada, jog pareiškėjo baimė būti šaukiamam atlikti karo tarnybą nėra tikėtina, o pareiškėjo tiesioginis dalyvavimas (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini) yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nėra pagrįstas jokiais faktiniais įrodymais.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad dėl galimos mobilizacijos, jam turi būti suteikiamas prieglobstis ir (ar) papildoma apsauga, yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, nėra priežasčių manyti, jog prievolė atlikti karo tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą atlikti tokią tarnybą, yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūroms. Karinė tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams ir prievolė atlikti karinę tarnybą ar bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, net jei ji būtų reali, negali būti vertinama kaip individualaus poveikio priemonė, nukreipta asmeniškai prieš pareiškėją ir prilyginama veiksmui, pažeidžiančiam EŽTK įtvirtintas nuostatas

12. Teismas sutiko su Departamento pozicija, jog pareiškėjo baimė būti įtrauktam į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Teismas sprendė, jog Departamentas surinko išsamią informaciją apie valstybę į kurią pareiškėjas išsiunčiamas (į (duomenys neskelbtini)), įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados.

13. Teismas taip pat pripažino pagrįstomis Departamento išvada dėl papildomos apsaugos suteikimo. Teismas nurodė, jog be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas neįvardijo kitų valstybėje į kurią išsiunčiamas (į (duomenys neskelbtini)) kylančių grėsmių. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjo nurodyti motyvai yra subjektyvaus pobūdžio ir grindžiami išskirtinai bendra žinoma informacija, todėl atmestini. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, teismo vertinimu, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui.

14. Teismas akcentavo, kad remiantis surinkta informacija, Departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykstantys kariniai veiksmai yra vienetinio pobūdžio ir beveik išimtinai lokalizuoti (duomenys neskelbtini) pasienio su (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindas vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas neįvardijo kitų jam kylančių grėsmių.

15. Teismas, apibendrindamas nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, sprendė, jog Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

16. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, netenkinęs reikalavimo panaikinti Sprendimą, sprendė, jog byloje nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 23S43041 pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2022 m. lapkričio 17 d. pateikė Departamentui prašymą suteikti prieglobstį, kurį grindė baime būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teigė negalintis grįžti į (duomenys neskelbtini), nes iš ten bus išduotas (duomenys neskelbtini) ir (ar) išsiųstas kariauti į (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog šis pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra ketvirtasis, Departamentui ankstesniais trimis sprendimais nusprendus nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinus Departamento sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3078-442/2021; 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2285-968/2022; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3928-525/2022).

22. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Sprendime taip pat nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Departamento 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-5)12PR-97 yra išspręstas pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką klausimas ir sprendimas yra įsigaliojęs bei vykdytinas, pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iš naujo nesvarstomas.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento priimtu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą

24. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktos kilmės valstybės informacijos, patvirtinančios pareiškėjo baimės būti išsiųstam kariauti į (duomenys neskelbtini) pagrįstumą, o pareiškėją išsiuntus būtų pažeista jo teisė atsisakyti karo tarnybos dėl vidinių įsitikinimų, galimai gresiant pareiškėjo baudžiamajam persekiojimui ir (ar) baudimui dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą, kurį apima karo nusikaltimų arba nusikaltimų žmoniškumui vykdymą. Pareiškėjas taip pat teigia, jog teismas tinkamai neįvertino faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes iš ten bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini), kur jam gresia EŽTK 3 straipsnio pažeidimas.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

Dėl pagrindo suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą)

26. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje įtvirtintas pabėgėlio teisinės kategorijos apibrėžimas, pagal kurį pabėgėliu laikytinas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

27. Pagal Įstatymo 86 straipsnį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Direktyvos 2011/95 9 straipsnyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal EŽTK 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl baimės atlikti karo tarnybą ar patirti persekiojimą ir (ar) baudimą dėl atsisakymo atlikti tarnybą, teisėjų kolegija pažymi, jog Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti persekiojimu ar baudimu dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai. Šiuo atveju pareiškėjas šį argumentą be kita ko grindžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Shepherd byloje C-472/13 (toliau – ir sprendimas Shepherd) ir 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu EZ byloje C-238/19 (toliau – ir sprendimas EZ).

30. Visų pirma, įvertinusi nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šių sprendimų pagrindinėse bylose, nagrinėtose nacionaliniuose teismuose, buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai prieglobsčio prašytojai, pateikdami prieglobsčio prašymus, jau buvo susidūrę su baime atlikti karo tarnybą ar patirti persekiojimą ir (ar) baudimą dėl atsisakymo atlikti tarnybą.

31. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš sprendimo Shepherd 14 ir 17 punktų, šioje byloje prieglobsčio prašytojas, Jungtinių Valstijų pilietis, įsipareigojo savo šalyje tarnauti Amerikos kariuomenėje penkiolika mėnesių aktyvioje tarnyboje ir 2007 m. balandžio 1 d. gavo įsakymą dėl išsiuntimo į Iraką, tačiau, prieš išvykdamas iš Vokietijos, kur tuo metu buvo jo dalinys, prieglobsčio prašytojas paliko kariuomenę, nes nebenorėjo dalyvauti, kaip teigė pareiškėjas, neteisėtame kare Irake ir ten daromuose karo nusikaltimuose. Kaip matyti iš sprendimo EZ 13–14 punktų, šioje byloje prieglobsčio prašytojas, Sirijos pilietis, išvyko iš savo šalies į Vokietiją ir pateikė prieglobsčio prašymą, nurodydamas, kad 2014 m. lapkričio mėn. pabėgo iš Sirijos, siekdamas išvengti karo tarnybos, nes bijojo dalyvauti pilietiniame kare, o jo karo tarnyba buvo atidėta iki studijų universitete pabaigos.

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, teikdamas prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai su grėsme atlikti karo tarnybą ar būti persekiojamam ir (ar) baudžiamam dėl atsisakymo atlikti tarnybą susidūręs nebuvo. Kaip patvirtino pats pareiškėjas apklausos Departamente metu, jis nėra tarnavęs kariuomenėje, o apie tai, kad pareiškėjo tautybės asmenys ((duomenys neskelbtini)) yra siunčiami kariauti į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas sužinojo iš radijo stoties.

33. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog sprendimo Shephard 34 punkte pažymėta, kad atsižvelgiant į tikslą nustatyti asmenis, kuriems dėl tam tikrų aplinkybių tikrai ir teisėtai reikia tarptautinės apsaugos Europos Sąjungoje, kariniam personalui priklausančio asmens statusas yra būtina, bet nepakankama sąlyga, siekiant pasinaudoti apsauga, susijusia su šios direktyvos (dabar – Direktyvos 2011/95) 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatomis. Dėl to sprendimo Shephard 43 punkte nurodyta, kad asmuo, prašantis suteikti pabėgėlio statusą pagal Direktyvos 2004/83 (dabar – Direktyvos 2011/95) 9 straipsnio 2 dalies e punktą, privalo pateikti pakankamai įtikinamų įrodymų, kad dalinys, kuriam jis priklauso, vykdo arba praeityje vykdė jam pavestas operacijas tokiomis sąlygomis, jog yra didelė tikimybė, kad bus padaryti tokie veiksmai, kurie nurodyti šioje nuostatoje.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

36. Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, jog pareiškėjas priklausė kariniam personalui ir (ar) dezertyravo, siekdamas išvengti karo tarnybos (duomenys neskelbtini) kariuomenėje (šią aplinkybę patvirtinus pačiam pareiškėjui), o kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo baimę, byloje nustatyta nebuvo, ši pareiškėjo baimė pripažintina nepagrįsta, nenustačius jokių individualaus pobūdžio aplinkybių pareiškėjui būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

37. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjo tikimybė būti mobilizuotam yra analogiška bet kokio šaukiamojo amžiaus (duomenys neskelbtini) vyro tikimybei, todėl yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsta individualiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ginčijamo Sprendimo išvada, kurią skundžiamame sprendime patvirtino pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų nepripažintina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų kriterijų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

38. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes tokiu atveju pareiškėjas būtų išsiųstas į (duomenys neskelbtini. Kaip matyti iš Departamente 2023 m. kovo 11 d. atliktos apklausos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, pareiškėjas šį argumentą grindė, pareiškėjo teigimu, savo opozicinio pobūdžio veikla.

39. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 p.); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.).

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, jog prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamo Sprendimo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnį, nenustatė pagrindo abejoti tuo, jog šiuo atveju pareiškėjo teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio ir grindžiami išskirtinai bendra žinoma informacija, o spręsdamas dėl pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, atsakovas išsamiai ir individualiai įvertino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį grindžiančius argumentus, atliko apklausą, detaliai analizavo ir įvertino pareiškėjo argumentus, pagrįstai konstatuodamas, jog duomenų, kurie pagrįstų prieglobsčio prašytojo teiginius, kad jo jis bus išsiųstas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) nerasta, todėl jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalies reikalavimų, o remiantis tyrimo metu surinkta informacija, nematyti, kad (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, dėl to prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės analogiški argumentai buvo nagrinėti šios nutarties 21 punkte nurodytose administracinėse bylose.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi baigiamasis teismo aktas priimamas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.