Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-01-29 · Civilinė byla Nr. 2-70/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-29
Bylos Nr.
2-70/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas (pirm.), Marytė Mitkuvienė (pran.), Kazys Kailiūnas
Atsakovas
UAB „Aušrinė ir Klaidas“
Ieškovas
UAB „Klaipėdos baldų prekyba“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-70/2009Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Aušrinė ir Klaidas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3809-104/2008 pagal ieškovo UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ieškinį atsakovui UAB „Aušrinė ir Klaidas“ dėl skolos, delspinigių ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Aušrinė ir Klaidas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, kuriame prašė iš atsakovo pritiesti 107821,38 Lt skolos, 1943,85 Lt netesybų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3195 Lt žyminio mokesčio ir 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Jis nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino - areštavo atsakovo administracinius pastatus, esančius Viečiūnų kaime, Druskininkų savivaldybėje ir kitą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis, neviršijant 109765,23 Lt sumos. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad išieškoma suma yra didelė, atsakovas delsia atsiskaityti su ieškovu bei siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Aušrinė ir Klaidas“ nuosavybės teise priklausantį turtą, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose neviršijant pareikšto turtinio reikalavimo sumos, t.y. 109765,23 Lt, nes nesiėmus minėtų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismo teigimu, areštavus skolininko UAB „Aušrinė ir Klaidas“ pinigines lėšas bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta skolininko ūkinė veikla, kas gali privesti jį prie bankroto, todėl pirmiausia areštuotinas skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas ir turtinės teisės, neviršijant reikalavimo sumos. Tik nesant ar nepakankant teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti skolininko nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ir turtinių teisių, areštuotinos skolininko piniginės lėšos, esančios skolininko bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose. Kreditorius nurodė skolininko UAB „Aušrinė ir Klaidas“ areštuotiną nekilnojamąjį turtą: administracinius pastatus, esančius Viečiūnų k., Druskininkų sav. Pagal 2008 m. lapkričio 7 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, šio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė sudaro 85622 Lt. Kadangi minėto turto vertė yra mažesnė nei pareikšto turtinio reikalavimo suma, t.y. 109765,23 Lt, o ieškovas kito atsakovo areštuotino turto nenurodė, atsakovo UAB „Aušrinė ir Klaidas“ turimą kitą turtą ir pinigines lėšas teismas pavedė surasti ir areštuoti antstoliui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Atsakovas nevengia vykdyti savo prievolių ir nebando perleisti savo turto tretiesiems asmenims, kad išvengtų sprendimo įvykdymo. Atsakovui jau 2008 m. rugsėjo 18 d. buvo žinoma, kad ieškovas gali imtis priemonių išieškoti įsiskolinimą teismine tvarka, tačiau turto perleisti tretiesiems asmenims nebandė. Atsakovas yra stabili, savo veiklą vykdanti bendrovė, kurios piniginiai srautai yra iš anksto suplanuoti, todėl atsakovo skolininkams vėluojant atsiskaityti su atsakovu, atsakovas savo ruožtu taip pat negali atsiskaityti su savo kreditoriais. Apie šias aplinkybes informuoti ir kreditoriai.

2. Teismo nutartyje nėra jokių argumentų, kuriais būtų grindžiama išvada dėl būtinybės areštuoti atsakovo turtą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas nurodė, kad esant didelei ieškinio sumai preziumuojama, jog yra grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Apelianto teigimu, ši prezumpcija nėra absoliuti, nes teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio suma yra didelė ar ne. Tačiau teismas visiškai nevertino atsakovo finansinės būklės.

4. Teismas nevertino ar laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo, šalių pusiausvyros ir kitus bendruosius teisės principus, nes ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, jog sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

5. Teismas nenumatė galimybės iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, todėl netinkamai vykdė savo pareigą sutaikyti šalis ir siekti taikaus ginčo išsprendimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą ir pateikia šiuos argumentus:

1. Įmonės finansinį stabilumą ir vertę patvirtina jos turimas nekilnojamasis turtas, tačiau atsakovas beveik visą nuosavybės teise valdytą turtą perleido, tuo padidindamas grėsmę, jog sprendimas nebus įvykdytas.

2. Atsakovas teigia, kad jis yra stabili įmonė, kuri gali vykdyti savo įsipareigojimus, tačiau jis nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovas nepateikė jokio savo valdomo kilnojamojo turto sąrašo ir duomenų apie disponuojamas pinigines lėšas, todėl negalima sutikti, jog teismas nevertino atsakovo finansinės padėties.

3. Teismas nepažeidė bendrųjų teisės principų. Pats faktas, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsakovo atžvilgiu nereiškia šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir kitų principų pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirtajame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių.

Apelianto teiginiai, jog teismas nenustatė, kad nesiėmus ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas bei, kad atsakovas nevengia vykdyti savo prievolių ieškovui nėra pagrįsti.

Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas teigia, kad yra stabiliai veikianti bendrovė, tačiau vien tik ši aplinkybė savaime negarantuoja, kad jo finansinė padėtis yra gera, kad bylos nagrinėjimo metu jo finansinė padėtis nepablogės tiek, kad galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-250/2008). Priešingu atveju būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo ir protingumo principus bei ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Kolegija su šiais atsakovo argumentais negali sutikti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuomet pirmiausia areštuojami nekilnojamieji daiktai, o tik vėliau kilnojamieji daiktai, lėšos ir turtinės teisės, yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, ji turi būti vertinama, aiškinant jau minėtus laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus. Todėl įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Todėl atskirojo skundo motyvai, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeidžia atsakovo interesus, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 146 str., 150 str.). CPK normos suteikia teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Be to, pagal CPK 147 straipsnio trečiąją dalį, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nenumatė galimybės atsakovui iš areštuotinų lėšų atsiskaityti su ieškovu, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį. Kaip jau buvo nurodyta, įstatymas suteikia galimybę atsakovui kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 146 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir atsakovo atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo ją naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai: Artūras DriukasKazys KailiūnasMarytė Mitkuvienė