- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-04
- Bylos Nr.
- 2-1839-192/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Remeikienė
- Pareiškėjas
- B. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų
- Advokatai
- Kristina Mikolaitė
Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, sekretoriaujant Irmai Daukšaitei, dalyvaujant pareiškėjai B. S., jos atstovei advokatei Kristinai Mikolaitei, vertėjai Violetai Dobrovolskienei, nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą prašydama nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo tikslu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) yra vaikas R. S., g. 1902-10-09, kuris buvo pasipriešinimo dalyvis, miręs 1942 m. kovo mėn. 7 d. įkalinimo Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjime metu (b.l. 94, 95).
Pareiškėja nurodė, kad jos tėvai gyveno Vilniuje. Mama E. S. ir tėvas R. S.. 1935 m. mirė mama. Tėvas R. S. (kituose dokumentuose S.) 1941-10-01 buvo patalpintas į Vilniaus sunkiųjų darbų (Lukiškių) kalėjimą ir 1942-03-07 ten mirė.
Likusi be tėvų globos pareiškėja buvo apgyvendinta vaikų prieglaudoje „Dom dzieciątka Jėzus", kuri buvo įsikūrusi Vilniuje, Subačiaus g. 16. Maždaug 1942 m. į prieglaudą atėjo vienuolė ir pervedė į Vilniaus vaikų namus Nr. 2. Aplinkybes patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2007-10-02 Pažyma Nr. (PI-10005) P2-9676, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-01-23 Pažyma Nr. R4-144, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-11-06 Pažyma Nr. R4-4468. Tėvo buvimą kalėjime ir mirtį patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-06-08 Pažyma Nr. R4-915. Kadangi dokumentų, patvirtinančių jos tėvo patalpinimo įkalėjimą pagrindą, archyvuose nėra, todėl pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas R. S. buvo pasipriešinimo dalyvis, miręs 1942 m. kovo 7 d. įkalinimo Vilniaus sunkiųjų darbų (Lukiškių) kalėjime metu. Šį juridinę reikšmę turintį faktą prašo teismo nustatyti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo tikslu (LR CPK 447 str. 1 d. 1 p.). Aplinkybes, kad tėvas 1941-10-01 buvo patalpintas į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-06-08 Pažyma apie R. S. (S.) Nr. R4-915. Tai, kad Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimas pripažįstamas prievartine stovykla, nustato Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos stovyklų ir kitokio tipo prievartinių stovyklų sąrašas, patvirtintas LGGRT centro generalinio direktoriaus 2003-01-17 įsakymu Nr. 1V-4. Todėl Vokietijos okupacinio režimo metu, 1941-10-01 tėvą patalpinus į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą, akivaizdu, jog tokioje vietoje jis atsidūrė tik dėl veiklos, susijusios su pasipriešinimu okupaciniam režimui. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjai būtų paskirta nukentėjusių asmenų valstybinė pensija.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bylą prašė nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. Savo atsiliepime nurodė, jog pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas R. S., nuo 1941-10-01 iki mirties 1942-03-07 kalėjęs kalėjime, buvo pasipriešinimo dalyvis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prieštarauja tokiam juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Vien tik „nuogas" faktas, kad asmuo buvo kalintas dar nereiškia, kad jis buvo pasipriešinimo dalyvis. Turėtų būti pateikti faktai apie jo dalyvavimą rezistencinėje kovoje iki arešto. Naciai Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkūrę visą tinklą kalėjimų, getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų, kuriose buvo kalinami žmonės ne tik dėl pasipriešinimo rėžimui, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai, o taip pat ir asmenys persekioti dėl tautybės, lytinės orientacijos ir pan. Taip pat šiose kalinimo vietose buvo laikomi asmenys paimti priverstiniams darbams (b.l. 101).
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašė bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. Savo atsiliepime nurodė, pareiškėja neatitinka įstatyme nurodytų sąlygų nukentėjusiųjų asmenų valstybinei pensijai gauti, nes kartu su pareiškimu nenurodo nei vienos faktinės aplinkybės, neprideda nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti, jog R. S. buvo pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyvis (b.l. 115-117).
Suinteresuotas asmuo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prašė nelaikyti jo suinteresuotu asmeniu, kadangi ministerija neskiria ir nemoka išmokų.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Lietuvos Respublikos CPK 445 str. teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Pareiškėjo pareiškime nurodytomis aplinkybėmis bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja B. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gim. 1934-08-15, S. R. ir E. J. dukra (b.l. 45), pakrikštyta 1934-09-01 Vilniaus Šv.Rapolo katalikų bažnyčioje (b.l. 6), nuo 1936-06-27 įrašyta vaikų prieglaudos „DOM dzieciątka Jezus“ apskaitos knygoje (b.l. 7), pagal 1947-09-20 ir 1948-05-22 Vilniaus vaikų namų Nr. 2 auklėtinių sąrašus buvo Vilniaus vaikų namų Nr. 2 auklėtinė (b.l. 9, 47).
Pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2013-02-21 pažymą Nr. (P-873) P2-1401 nustatyta, kad 1935-11-30 Vilniuje mirė 33 metų amžiaus Emilija (Emilja) S., Jėžo (Jerzego) duktė. Paliko vyrą Rašalą, sūnų Jusefą, dukteris: Stanislavą ir Bronislavą (b.l. 38).
Pagal Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymą 2012-06-08 Nr. R-4-915 R. S., Rapolo, g. 1902-10-09, gyvenęs Ukmergės g. 5-1, Vilniuje, Vilniaus apygardos kriminalinės policijos 1941-10-01 raštu Nr. 3429/152 patalpintas į kalėjimą, 1942-03-08 mirė. Mirusių kalinių 1942 m. knygoje įrašytas S. R., Rapolo, kuris 1942-03-07 kalėjimo ligoninėje mirė. Mirties priežastis: plaučių džiova ir plaučių uždegimas (b.l. 10). Lietuvos centrinis valstybės archyvas duomenų, dėl kokios nusikalstamos veikos R. S., Rapolo, g. 1902 m. buvo patalpintas į kalėjimą, neturi (b.l. 39, 68). Lietuvos ypatingasis archyvas žinių apie S. R. suėmimą ir mirtį 1942 m. Lukiškių kalėjime neturi (b.l. 48, 69). Lietuvos generalinė prokuratūra 2013-03-15 atsakymu Nr.17.2-5572 atsisakė išduoti R. S. teisių atkūrimo pažymėjimą, kadangi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktų duomenų priimti objektyviam sprendimui atkurti R. S., Rapolo, gim. 1902, pilietines teises nepakanka, kadangi nenurodytas represavimo pagrindas ir nesutampa asmens tapatybės duomenys (b.l. 37).
Pagal LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo (Žin., 1997, Nr. 66-1609, redakcija Žin., 2007, Nr. 81-3310; toliau - Įstatymas) 2 str. 1 d. nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie okupacinių režimų buvo įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais būdais buvo atimta laisvė. Įstatymo 3 str. detalizuoja, jog nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis laikomi okupacinių režimų politiniais ar kilmės motyvais represuoti asmenys (politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys, tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys, perkeltieji asmenys, kiti represuoti asmenys), buvę beglobiai vaikai bei kiti nukentėję asmenys. Įstatymo 7 str. 1 d. 2 p. numato, jog kiti nuo okupacijų nukentėję asmenys yra pasipriešinimo dalyvių, žuvusių kovos lauke, suėmimo ar trėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar įkalinimo bei okupacinės valdžios ir represinių struktūrų vykdytų slaptų operacijų, baudžiamųjų akcijų ar partizaninio karo veiksmų metu, nuteistų mirties bausme (bausmė įvykdyta), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai, vaikai (įvaikiai), žuvimo metu buvę nepilnamečiai broliai ir seserys.
Teismas susipažinęs su pareiškėjos pareiškimu bei pateiktais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog jos tėvas R. S. buvo pasipriešinimo dalyvis ir dėl dalyvavimo rezistencinėje veikloje nukentėjo nuo okupacinio režimo. Kaip pažymėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, naciai Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkūrę visą tinklą kalėjimų, getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų, kuriose buvo kalinami žmonės ne tik dėl pasipriešinimo rėžimui, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai, o taip pat ir asmenys persekioti dėl tautybės, lytinės orientacijos ir pan. Todėl teismas šiuo atveju sutinka su suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro argumentu, kad faktas, kad asmuo buvo įkalintas dar nereiškia, kad jis buvo pasipriešinimo dalyvis. Turėtų būti pateikti faktai apie jo dalyvavimą rezistencinėje kovoje iki arešto.
Pareiškėjos pateiktos pažymos patvirtina, jog R. S. (S.) 1940-10-01 Vilniaus apygardos kriminalinės policijos raštu Nr. 3429/152 patalpintas į kalėjimą ir ten 1942-03-08 mirė, tačiau visiškai nepatvirtina fakto, apie jo dalyvavimą rezistencinėje kovoje.
Vadovaujantis išdėstytu laikytina, kad pareiškėja pareiškimo neįrodė (CPK 177 str., 178 str.), nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas yra neįrodytas, todėl pareiškimas atmestinas (CPK 444 str. 1d., 8 p., 445 str.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 264 str., 268 str., 270 str., 448 str. teismas,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.