Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-329-332/2007

Teisėjas: Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorija: 2.8.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. vasario 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nutarties, kuria J. G. pripažintas nepakaltinamu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. pripažintas nepakaltinamu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. - kad 2006 m. spalio 29 d. apie 11.00 val. viešoje vietoje – prie parduotuvės ,,Leader price“, esančios Vytauto g. 257, Šiauliuose, įžūliais veiksmais – spirdamas V. K. į sėdmenis ir patyčiomis – įvairiais necenzūriniais žodžiais keikdamas V. K., grasindamas į galvą smogti alaus buteliu, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną apie 12.30 val. viešoje vietoje – namo, esančio Vytauto g. 265, Šiauliuose, laiptinės trečiame aukšte, įžūliais veiksmais – sugriebdamas už ant V. K. kaklo kabėjusios virvutės ir taip smaugdamas V. K. nežymiai sutrikdė jo sveikatą; šiais veiksmais J. G. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Eksperto A.Šimkūno teismo psichiatrijos ekspertizės išvada neteisinga, nes jis įvykio metu suprato savo veiksmus ir juos valdė, jo veiksmai buvo sąlygoti išimtinai neteisėto V. K. elgesio. Jis galėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir duoti parodymus dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, ką patvirtina medicinos dokumentai. Be to, 2007 m. balandžio mėnesį jo sveikata pagerėjo, buvo išleistas iš gydymosi įstaigos. Apylinkės teismas nesiėmė veiksmų išsiaiškinti kokia jo sveikatos būklė buvo teisiamojo posėdžio metu, nors nuo jo apžiūros pas ekspertą E. Š. iki teisiamojo posėdžio buvo praėjęs ilgas laiko tarpas, todėl byloje esantys duomenys ištirti šališkai, buvo suvaržytos jo teisės. Jo artimi giminaičiai ir sutuoktinė gali patvirtinti, kad jis nėra agresyvus. Jo sesuo S. Š. po teisiamojo posėdžio bendravo su liudytoja E. L., kuri jai nurodė, jog teisiamajame posėdyje bijojo duoti prieš V. K. neigiamus parodymus, nes pastarasis yra teistas, terorizuoja namo gyventojus.

Kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. galima tik nustačius tyčią kaltininko veiksmuose. Teismas nutartimi padarė prieštaringas išvadas – pripažino jį nepakaltinamu konstatavęs, kad nėra Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nusikaltimo sudėties subjektyvinės pusės, taip pat konstatavęs, jog nusikalstama veika – viešosios tvarkos sutrikdymas, buvo padaryta. Pripažinus, kad fizinį smurtą panaudojęs asmuo yra nepakaltinamas, jo veiksmai gali būti kvalifikuoti tik kaip asmens sveikatos sutrikdymas.

Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu 2007-06-26 priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatavęs, jog tarp jo ir V. K. kilęs konfliktas yra asmeninio pobūdžio, viešoji tvarka nebuvo pažeista, o V. K. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., dėl ko gali būti paduotas skundas privataus kaltinimo tvarka. Tuo tarpu dėl tų pačių aplinkybių apylinkės teismas priėmė priešingą sprendimą – konstatavo, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta. Prokuroro nutarimas nėra panaikintas, todėl tuo pačiu pagrindu nutraukus procesą prokuroro nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 8 p. nuostatomis baudžiamasis procesas yra negalimas.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad J. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 284 str. 1 d. ir kaip nepakaltinamam asmeniui taikė priverčiamąją medicinos priemonę.

J. G. apeliaciniu skundu neigia tyčia pažeidęs viešąją tvarką, pateikia savo įvykio aplinkybių vertinimą - konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo V. K. prie parduotuvės ,,Leader price“, po to bendrabutyje kilo dėl neteisėtų nukentėjusiojo V. K. veiksmų, jis gindamasis nuo V. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Apylinkės teismas konstatuodamas, kad J. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo V. K., liudytojo A. M. parodymais, kaip teigia apeliantas, tačiau ir kitais ištirtais ir skundžiamoje nutartyje aptartais įrodymais.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamajame posėdyje buvo apklaustas liudytojas A. M. (b. l. 94), o skundžiamoje teismo nutartyje, apeliaciniame skunde šis asmuo neteisingai įvardintas A. M.. Šis netikslumas laikytinas teismo ir apelianto rašybos klaidomis, kurios neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Nukentėjusysis V. K. bylą pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš esmės nuosekliai parodė, kad prie parduotuvės ,,Leader price“ J. G. be jokios priežasties jį išplūdo, keikė, grasino primušti, suduoti alaus buteliu, spyrė į sėdmenis ir tik pagrasinus iškviesti policiją J. G. pasišalino. Tą pačią dieną, vėliau J. G. susitiko namo, kuriame gyvena, koridoriuje. J. G. sugriebė jį už kaklo, pasakė ,,užmušiu“, virvute, kuri buvo ant jo kaklo, J. G. jį smaugė. Gindamasis susigrūmė su J. G. ir kartu pargriuvo, tada jis užlaužė J. G. ranką ir pro šalį einančios kaimynės E. L. paprašė iškviesti policiją, o ši pareikalavo, kad jis paleistų J. G., jis paleido, tačiau J. G. ir toliau jį įžeidinėjo, todėl su juo susiėmė vėl. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti įrodymai.

Liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė kaip bendrabučio trečio aukšto koridoriuje J. G. ranka apkabinęs už kaklo smaugė V. K., įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, grasino jį sumušti.

Liudytojas M. K. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną jis buvo kartu su A. M. ir nukentėjusiojo sūnumi D. K., muštynių pradžios nematė, matė kaip V. K. buvo užgulęs J. G. ir prašė iškviesti policiją, o J. G. keikėsi. Taip pat tvirtino, kad A. M. stovėjo arčiau laiptinės todėl galėjo daugiau matyti ir girdėti.

Liudytoja E. L. parodė, kad matė bendrabučio trečiojo aukšto laiptinės aikštelėje besigrumiančius V. K. ir J. G., matė V. K. sėdintį apžergus J. G. ant jo pilvo, girdėjusi keiksmus, matė kraujo dėmę ant V. K. kaklo, liepė vyrams baigti muštis. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja E. L. konkrečiai nenurodė, kuris iš dviejų vyrų prašė iškviesti policiją, nurodė mananti, jog policiją iškviesti prašė abu vyrai. Vienok, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 22-23) ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (b. l. 94) liudytoja E. L. vienareikšmiai tvirtino, kad V. K. užsėdęs ant J. G. laikė jį ir prašė iškviesti policiją. Iš aptartų E. L. parodymų matyti, kad apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji negali tiksliai prisiminti aplinkybės, kuris konkrečiai iš dviejų besigrumiančių vyrų prašė pagalbos - iškviesti policiją, kas turi reikšmės vertinant įvykio aplinkybes. Dėl to kolegija šioje dalyje remiasi E. L. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje duotais parodymais.

Apeliantas savo skundo poziciją dėl įvyko aplinkybių grindė liudytojo M. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. M. parodė, kad išgirdęs triukšmą bendrabučio trečiojo aukšto aikštelėje nuėjo pažiūrėti kas dedasi ir pamatė, kad V. K. sėdi ant gulinčio J. G. nugaros, jis nukėlė V. K. nuo J. G. ir liepė eiti jam namo, o V. K. šaukė, kad V. G. įžeidinėja jo vaiką, prašė iškviesti policiją, po to pasivijo J. G. aikštelėje tarp 3 ir 2 aukštų ir vėl norėjo parversti, tačiau ir šį sykį jis juos išskyrė.

Kaip matyti iš liudytojo M. M. parodymų, jis J. G. ir V. K. konflikto namo koridoriuje pradžios nematė, nurodė manąs, kad V. K. užpuolė J. G.. Vertinant tokius liudytojo parodymus kolegija atkreipia dėmesį į tai, dėl kokių priežasčių M. M. taip suprato - M. M. subjektyviai mano, kad žmogus eidamas su puodu rankose, konkrečiu atveju J. G., negalėjo užpulti kito asmens. Tačiau tokių liudytojų parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai kaip nukentėjusiojo, kitų liudytojų parodymai.

Kaip matyti iš ištirtų ir aptartų įrodymų, niekas nematė tarp J. G. ir V. K. kilusio konflikto pradžios, tik liudytojas A. M. matė kaip J. G. smaugė V. K. ir įžeidinėjo jį, liudytoja E. L. matė kraują ant V. K. kaklo, specialisto išvada Nr. G 1958/06(04) patvirtina, kad ant V. K. kaklo rasti nubrozdinimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (b. l. 11), liudytoja E. L. ir liudytojas M. M. patvirtino, kad būtent V. K. prašė pagalbos - kviesti policiją.

Aptartų aplinkybių visuma rodo, kad J. G. viešoje vietoje - prie parduotuvės ir bendrabučio bendro naudojimo patalpose, matant aplinkiniams du kartus užpuolė V. K. ir naudojo prieš jį fizinį smurtą, keikė necenzūriniai žodžiais, nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Apelianto skunde nurodyti argumentai - kad jis su V. K. dėl įvairių priežasčių konfliktuoja seniai, V. K. asmenį apibūdinantys duomenys, jo sutarimo su bendrabučio gyventojų bendruomene aplinkybės nepaneigia to, kad J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

J. G. manymu, jo veikimas – spyris viešoje vietoje V. K. į sėdmenį, turėtų būti vertinamas kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis. Baudžiamasis įstatymas numato (BK 28 str.), kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad J. G. be jokios realios priežasties viešoje vietoje spyrė nukentėjusiajam į sėdmenis. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodė ir apeliantas – nuo kokio realaus pradėto ar gręsiančio kėsinimosi jis gynėsi spirdamas nukentėjusiajam. Taigi, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių apelianto teiginį apie veikimą būtinosios ginties sąlygomis.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis įvykio metu suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, jo veiksmai buvo sąlygoti neteisėtų V. K. veiksmų.. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. G. nustatyta diagnozė – paranoidinė šizofrenija (b. l. 52). Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad J. G. nusikalstamos veikos padarymo metu (2006-10-29) sirgo ir ekspertizės atlikimo metu (2007-04-26) serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo ir eksperto tyrimo metu negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų teisingai valdyti (b. l. 64-65). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai dokumentų apie J. G. sveikatos būklę, todėl neskyrė pakartotino J. G. sveikatos tyrimo

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kolegija paskyrė papildomą ambulatorinę Teismo psichiatrijos ekspertizę (b. l. 151-152) J. G. psichinės sveikatos būklės ištyrimui. Papildomai atliktos Teismo psichiatrijos ekspertizės išvados iš esmės patvirtina pirmosios ekspertizės išvadas. Papildomos ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad J. G. nusikaltimo padarymo metu (2006-10-29), ekspertizės atlikimo metu (2008-01-17) sirgo ir serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų teisingai valdyti (b. l. 162-164).

Tokiu būdu, atlikus išsamų J. G. sveikatos tyrimą, kolegijai nekyla abejonių, kad J. G. yra nepakaltinamas (BK 17 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam taikė priverčiamąsias medicinos priemones (BK 98 str.). Tuo pačiu kolegija pažymi, kad atlikus papildomą Teismo psichiatrijos ekspertizę, ekspertai padarė išvadą, kad J. G. reikia taikyti ne stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o ambulatorinį stebėjimą ir gydymą psichikos sveikatos centre pagal jo gyvenamąją vietą. Kolegija neturi pagrindo abejoti papildomos Teismo psichiatrijos ekspertizės, kurią atliko ekspertų komisija, išvadomis, todėl ja grindžia savo išvadas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms skundžiama apylinkės teismo nutartis pakeistina J. G. priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo dalyje.

Apylinkės teismas neužtikrindamas J. G. dalyvavimo pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Ekspertizės akte(b. l. 64-65), kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra nurodyta, kad su J. G. negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, negalima jo apklausti teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą. Esant tokiai išvadai teismas turėjo pakankamą pagrindą nešaukti J. G. į teisiamąjį posėdį.

J. G. teisė dalyvauti teismo posėdyje buvo užtikrinta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kur jis turėjo galimybę pasinaudoti Baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis kaltinamojo teisėmis.

Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamąjį įstatymą padarydamas dvi prieštaringas išvadas - pripažindamas J. G. nepakaltinamu konstatavo, jog nėra nusikaltimo sudėties subjektyvinės pusės, bei kvalifikavo veiką kaip viešosios tvarkos pažeidimą, konstatuodamas esant nusikaltimo sudėties subjektyvinei pusei, pasireiškusiai tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas priėmė ne apkaltinamąjį nuosprendį J. G. atžvilgiu, o nutartį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, nes pripažino jį nepakaltinamu (BK 17 str.), o toks asmuo už padarytą baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako, jam teismas gali taikyti tik BK 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Tokiu atveju asmens pakaltinamumo ar nepakaltinamumo klausimas yra siejamas su nusikalstamos veikos subjektu, bet ne su subjektyvine nusikalstamos veikos puse.

Skunde nurodoma, kad pagal J. G. pareiškimą (b. l. 83-84; 86) dėl to paties įvykio - V. K. viešosios tvarkos pažeidimo, prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas, kad V. K. nepažeidė viešosios tvarkos, taigi, apelianto manymu, nebuvo galimas baudžiamasis procesas ir jo atžvilgiu. Prokuroro sprendimas atliekamame viename ikiteisminiame tyrime neįtakoja sprendimų priėmimo kitoje baudžiamojoje byloje. Konkrečiu atveju minimas prokuroro sprendimas neturi reikšmės šioje byloje priimtiems sprendimams.

Lietuvos Respublikos BPK 401 str. 2 d. nurodyta, kad priimdamas nutartį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių teismas be kitų ten nurodytų klausimų išsprendžia klausimą ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas minėtą klausimą išsprendė nutarties aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Kolegijos laiko, kad teismo padarytos išvados dėl Lietuvos Respublikos 401 str. 2 d. nurodytų klausimų turi būti nurodytos nutarties rezoliucinėje dalyje. Apylinkės teismas išvados ar J. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė. Ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį pakeisti:

pripažinti, kad J. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.;

J. G. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.