- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-30
- Bylos Nr.
- eI4-10161-473/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06759-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- valstybės įmonės Turto bankas
- Atsakovas
- Lietuvos bankui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos valstybės įmonės Turto bankas skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja valstybės įmonė Turto bankas (toliau – pareiškėja, VĮ Turto bankas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – atsakovas) 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą (atsakymą) „Dėl kreditavimo veiklos“ Nr. S 2023/(24.58.E-3900)-12-2105 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą dėl pareiškėjos 2023 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (22.1 Mr) SK4-4725 nurodytų aplinkybių.
Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015 m. kovo 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 259 (TAR, 2015, Nr. 2015-03963) buvo pakeistos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Vadovaujantis Taisyklėmis, valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas vykdo VĮ Turto bankas. Vykdydamas nurodytu nutarimu pavestą valstybės funkciją dėl bešeimininkio turto perėmimo ir administravimo, VĮ Turto bankas palikimo perėjimo valstybei 2022 m. rugpjūčio 24 d. liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kaip bešeimininkį turtą, yra perėmęs ir administruoja palikėjo R. S. nekilnojamąjį turtą. Perėmus turtą, paaiškėjo, jog palikėjas R. S. 2020 m. liepos 15 d. – 2021 m. liepos 8 d. laikotarpyje sudarė dvi paskolos sutartis ir susitarimą, kuriais fizinis asmuo A. F. paskolino pinigines lėšas ir buvo įkeistas R. S. nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir garažas, esantis (duomenys neskelbtini). VĮ Turto bankas kreipėsi į atsakovą, kaip kreditavimo rinkos priežiūrą atliekančią instituciją, prašydamas ištirti, ar paskolos davėjo A. F. veiksmuose nėra imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimo - su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) 3 straipsnio 11 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies, Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 2 str. 17 dalies pažeidimo. Pareiškime atsakovui VĮ Turto bankas nurodė, kad be R. S. paskolos buvo mažiausiai dar bent trys atvejai, kada lėšos buvo už atlygį paskolintos fiziniams asmenims - I. S., I. P. ir A. K. (SNTSKĮ ir/ar Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatų pažeidimai). Atsakovas Sprendimu nurodė, kad nesiims papildomų priežiūrinių veiksmų fizinio asmens A. F. atžvilgiu, kadangi negalima daryti išvados, jog jis, sudarydamas ginčijamus sandorius, vertėsi vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla.
Dėl draudimo fiziniam asmeniui verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, taip pat skolinimo be įkeitimo, veikla (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje, VKĮ 2 str. 17 dalyje įtvirtintų normų taikymo ir aiškinimo). Atsakovas nurodė, kad SNTSKĮ ir VKĮ nuostatos draudžia fiziniams asmenims verstis kredito teikimo veikla, tuo pačiu pažymėdamas, jog „minėtų įstatymų nuostatos savaime nereiškia, kad fiziniai asmenys iš viso negali skolinti fiziniams asmenims vartojimo tikslais. Įstatymuose aiškiai nustatyta, kad fizinis asmuo negali skolinti verslo tikslais. Lietuvos banko nuomone, verslas turėtų būti suprantamas kaip veikla, kuriai yra naudojami ekonominiai ištekliai ir kuria siekiama gauti pajamų ir pelno, pavyzdžiui, mokesčių ir (arba) palūkanų forma. Taip pat kvalifikavimui yra reikšmingos kitos aplinkybės, kaip kad veiklos mastas, veiklos pastovumas, viešas siūlymas kredituoti fizinius asmenis (reklama). Fiziniams asmenims draudžiama vartotojams teikti vartojimo kreditus ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusius kreditus, kai tokia veikla turi versliškumo požymių (t. y. fiziniai asmenys negali verstis kreditavimo veikla).“ Atsakovas pripažino, kad paskolos sutartis su R. S. atitinka SNTSKĮ įtvirtinto sandorio kriterijus, tačiau vertino tai kaip pavienį sandorį ir nurodė, kad negali daryti išvados, jog A. F., sudarydamas minėtus sandorius, vertėsi vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su tokia atsakovo išvada, nes A. F. su palikėju R. S. 2020 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta, kadangi fiziniai asmenys, neįsteigę juridinio asmens, įtraukto į viešąjį kredito davėjų sąrašą, neturėjo teisės verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, veikla, t.y. paskolos sutartis jos sudarymo metu prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai. Taip pat yra dar trys atvejai, kada skolintos piniginės lėšos už atlygį (gavėjai I. S., I. P. ir A. K.) kas galimai prieštarauja VKĮ 2 str. 17 dalies nuostatoms, jog vartojimo kredito davėju yra asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus.
Pareiškėja pažymi, kad A. F. veiklą vykdė siekdamas ekonominės naudos: vien R. S. atveju A. F. atlygis (pelno bei uždelsto mokėjimo palūkanos ir kt.) sudaro daugiau kaip 5 000 Eur. Veiklos mastas yra reikšmingas, tuo pačiu metu buvo dar trys vartojimo kredito teisinius santykius atitinkantys atvejai, tačiau VĮ Turto bankas, nebūdamas teisinių santykių šalimi, negali savarankiškai pateikti informacijos, kokio dydžio palūkanos nustatytos minėtuose sandoriuose. Nurodytais keturiais atvejais buvo skolinama ne tik vartojimo reikmėms, bet ir už atlygį (palūkanas), t. y. veikla atitinka versliškumo požymį ir liudija siekimą gauti ekonominės naudos, todėl, pareiškėjos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai patvirtinta ne tik reikšmingą veiklos mastą, bet ir veiklos pastovumą. Pareiškėja pažymi, kad R. S. atveju A. F. pripažino, kad šio asmens iki paskolos sutarties sudarymo nepažinojo – tai nebuvo artimas giminaitis ir (ar) draugas. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-278-866/2023 nustatyta, kad R. S. jį rekomendavę pažįstami, žinantys, jog A. F. užsiima paskolų teikimu, kas taip pat vertintina kaip netiesioginė reklama. A. F. sutuoktinė vadovauja (duomenys neskelbtini), todėl galimai per šią įmonę taip pat vykdoma paslėpta A. F. skolinimo veiklos reklama. Pareiškėjai, kaip valstybės vardu priėmusiai R. S. palikimą, žinomi ir prieinami dokumentai, susiję su šiuo konkrečiu atveju, todėl pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas atliks kompleksinį tyrimą ir įvertins visus epizodus, taip pat vertins ne tik aštuonių mėnesių laikotarpį (2020 m. liepos 15 d. – 2021 m. liepos 8 d.), kurį nurodė pareiškėja.
Pareiškėjos vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina visus atsakovo nurodytus reikšmingus kriterijus (veiklos mastas, veiklos pastovumas, viešas siūlymas kredituoti fizinius asmenis (reklama)): 1) paskola R. S. nebuvo vienetinis sandoris, keturi atskiri atvejai liudija nuolatinį tokios veiklos pobūdį; 2) vien R. S. atveju pelnas sudaro daugiau kaip 5 000 Eur; 3) tokia veikla galimai buvo reklamuojama per paskolos davėjo sutuoktinės įmonę (duomenys neskelbtini). Todėl paskolos sutartis su R. S. prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Tą patvirtino ir atsakovas nurodydamas, kad „pagal VKĮ fiziniams asmenims verslo tikslais teikti vartojimo kreditus kitiems fiziniams asmenims yra draudžiama, o juridinis asmuo teisę verstis vartojimo kredito teikimo veikla turi tik tada, kai Lietuvos bankas įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą“, taip pat „pagal SNTSKĮ fiziniams asmenims verstis kredito teikimo veikla yra draudžiama, o juridinis asmuo turi teisę verstis kredito teikimo veikla tik tada, kai Lietuvos bankas įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą.“
Dėl skolinimo veiklos nuolatinio pobūdžio nurodo, kad teikdama prašymą atsakovui, pareiškėja turėjo pagrįstų lūkesčių, jog tyrimas bus atliktas išsamiai ir visapusiškai. Pareiškėja, nebūdama finansų rinkos priežiūros institucija, neturi galimybės ir kompetencijos atlikti A. F. su kreditavimu (skolinimu) susijusios veiklos patikrinimą, t. y. pareiškėja pateikė atsakovui paties A. F. atsiųstą 2020 m. gruodžio 23 d. – 2021 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpio sąskaitos išrašą, kurioje be R. S. epizodo pats A. F. pripažinęs, jog taip pat už atlygį (palūkanas) suteikęs paskolas I. S., I. P. ir A. K.. Pažymi, kad A. F. sąskaitos išraše ties minėtų asmenų pavardėmis yra įrašai – „Pagal paskolos sutartis 2020.09.25“, „paskolų grąžinimas“, „kredito grąžinimas“.
Pažymi, kad iki 2011 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nedraudė gyventojams, įregistravusiems individualią veiklą, verstis pinigų skolinimo (kreditų suteikimo) veikla. Tačiau pakeitus CK nuostatas, reglamentuojančias vartojimo kreditą, bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus VKĮ nuostatomis, vartojimo kreditų davėjais gali būti tik juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys neturi teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla. Atsižvelgdama į išdėstytą, pareiškėja vertina, kad siekiant tinkamai ir visapusiškai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, tyrimas turėjo būti atliktas nuo 2011 m. balandžio 1 d., siekiant išsiaiškinti ar be nurodytų keturių atvejų nebuvo daugiau skolinimo atvejų, o ne tik analizuojant pareiškėjos pateiktą A. F. sąskaitos aštuonių mėnesių laikotarpio išrašą. Be to, atsakovo Sprendime nepasisakoma dėl I. S., I. P. ir A. K. suteiktų paskolų, todėl daro išvadą, jog nurodytų atvejų atsakovas apskritai netyrė.
Šalies argumentai
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad verslininkas CK 2.4 str. 2 dalies prasme suprantamas kaip fizinis asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka verčiasi ūkine-komercine veikla. CK komentare sąvoka „ūkinė komercinė veikla“ apibrėžiama kaip nuolatinė savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama asmens veikla siekiant pelno, susijusią su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Taigi ūkinei komercinei veiklai būdingi (privalomi) keli požymiai: veiklos tęstinumas (nuolatinis pobūdis), savarankiškumas ir atlygintinumas. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą kritiškai vertinti atsakovo išvadą, kad „fizinis asmuo, atsitiktiniais arba pavieniais atvejais suteikęs vartojimo kreditą ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, nebūtų laikomas, atitinkamai, vartojimo kredito ar kredito davėju pagal minėtus įstatymus, nesant versliškumo požymių (jų visumos). Atsitiktinis (pavienis) sandoris taip pat neturėtų būti suprantamas išimtinai tik kaip vienetinis sandoris. Lietuvos bankas negali daryti išvados, kad A. F., sudarydamas civilinėje byloje ginčijamus sandorius, vertėsi vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla, tokiu būdu pažeisdamas SNTSKĮ ar VKĮ nustatytą draudimą, todėl Lietuvos bankas nesiims papildomų priežiūrinių veiksmų fizinio asmens A. F. atžvilgiu.“
Pareiškėjo nuomone, egzistuoja visi trys ūkinės-komercinės veiklos (versliškumo) požymiai: pirma, tęstinis (nuolatinis) pobūdis – mažiausiai keturi atskiri skolinimo atvejai per pakankamai trumpą aštuonių mėnesių laikotarpį; antra, savarankiškumas – skolintojas yra A. F., t.y. tiesiogiai skolino pats fizinis asmuo; trečia, atlygintinumas – lėšos skolintos už palūkanas.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nėra suformuotos administracinio ar bendrosios kompetencijos teismų praktikos, nuo kada paskolos davėjo-fizinio asmens veiksmai prilyginami vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimu veiklai. Jeigu keturi atskiri piniginių lėšų skolinimo atvejai atsakovo vertinimu per trumpą laikotarpį, esant reikšmingam atlygio dydžiui (veiklos mastui), nelaikytini kreditavimo veikla, tai atsiranda minėtų SNTSKĮ ir VKĮ praktinio taikymo problema. Jei kriterijai „veiklos mastas“, „tęstinis“ ir (ar) „nuolatinis“ yra vertinamojo pobūdžio, tai tikslingas teismų praktikos išaiškinimas, nuo kada tokia veikla pažeidžia SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies, VKĮ 2 str. 17 dalies nuostatas. Aiški ir vieninga teismų praktika reikšminga viešojo intereso gynimui, nes pareiškėja vykdydama bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto administravimo funkcijas nuolatos susiduria su panašiais (kartotiniais) atvejais, kada valstybės perimtas turtas apsunkintas skoliniais įsipareigojimais ir (ar) turto įkeitimu. Pažymi, kad bendrąja prasme viešasis interesas suprantamas kaip teisiniai gėriai, reikšmingi visuomenei ar jos daliai, kurių apsauga būtina Konstitucijoje įtvirtintų pamatinių visuomenės vertybių užtikrinimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010). Teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad VĮ Turto bankas gina viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2013). Nors skirtingai nuo cituojamos nagrinėjamoje byloje VĮ Turto bankas atstovauja ne Finansų ministerijai, o Lietuvos Respublikai, tačiau principas išlieka tas pats – teismai turi užtikrinti viešą interesą, kuris vienareikšmiškai egzistuoja visuose sandoriuose su valstybės turtu.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos bankas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Nurodo, Sprendimu atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos kreipimąsi dėl galimai neteisėto fizinio asmens A. F. vertimosi vartotojų kreditavimo veikla ir nutarė nesiimti papildomų priežiūrinių veiksmų fizinio asmens A. F. atžvilgiu. Pareiškėja nesutinka su atsakovo pozicija, jog iš atsakovui atskleistų aplinkybių negalima daryti išvados, jog fizinis asmuo A. F. vertėsi vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla. Pareiškėja nurodo, jog kreipdamasi į atsakovą, turėjo pagrįstų lūkesčių, jog atsakovas, kaip kreditavimo rinkos priežiūrą atliekanti institucija, atliks išsamų ir visapusišką tyrimą fizinio asmens A. F. atžvilgiu, siekiant išsiaiškinti, ar minėto asmens veiksmuose nėra imperatyvių teisės normų pažeidimo. Pareiškėjos manymu, tyrimas turėjo buvo atliktas tiriant šio asmens veiklą net nuo 2011 m. balandžio 1 d.
Nurodo, kad įstatymai nesuteikia pareiškėjai teisės kreiptis į teismą dėl skunde nurodomo viešojo intereso gynimo. Pareiškėja nurodo, jog siekia įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą fizinio asmens A. F. atžvilgiu, atstovaudama Lietuvos Respublikai ir gindama viešąjį interesą. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikoje veikia ne viena įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė, tačiau tai nereiškia, jog kiekviena iš šių institucijų turi teisę ginti viešąjį interesą plačiąja prasme. Valstybės institucijos yra įgaliotos ginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas pasireiškia ne absoliučiai visų ar bet kokių teisių ir interesų pažeidimu, o tam tikrų teisių ir teisėtų interesų, kurių apsauga yra institucijos kompetencija, pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai yra suteiktos funkcijos susijusios su valstybės turto administravimu bei atitinkamai viešojo intereso gynimu šioje srityje. Lietuvos Respublikoje teisė ginti viešąjį interesą plačiąja prasme suteikiama išskirtinai tik prokurorams. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas teisės normas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija ginti viešąjį interesą, detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, kurioje 1 dalyje numatyta: prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.
Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja, pateikdama skundą, kuriuo siekia įpareigoti atsakovą atlikti išsamų patikrinimą fizinio asmens A. F. atžvilgiu, veikia viršydama savo kompetencijos ribas. Atsakovo turimais duomenimis pareiškėja palikimo perėjimo valstybei 2022 m. rugpjūčio 24 d. liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kaip bešeimininkį turtą, administruoja palikėjo R. S. nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas A. F., šiam paskolinus piniginių lėšų. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjai, prisidengiant viešojo intereso gynimu, kreiptis į teismą, siekiant įpareigoti atsakovą atlikti fizinio asmens A. F. veiklos patikrinimą.
Nurodo, kad atsakovas turėjo teisę nepradėti patikrinimo A. F. atžvilgiu. Pagal Lietuvos banko įstatymo (LBĮ) 8 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos banko funkcijas ir veiklą, 2 dalies 2 punktą, Lietuvos bankas atlieka finansų rinkos priežiūrą, išskyrus atvejus, kai pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika, nuostatas šias funkcijas atlieka Europos Centrinis Bankas, taip pat pagal Reglamentą (ES) Nr. 1024/2013 nacionalinei priežiūros institucijai priskirtas funkcijas. Atlikdamas kreditavimo rinkos priežiūrą, atsakovas, be kitą ko, prižiūri, kaip vartojimo kredito davėjai laikosi Vartojimo kredito įstatymo (VKĮ) nustatytų reikalavimų, taip pat kaip kredito davėjai laikosi Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (SNTSKĮ) nustatytų reikalavimų (LBĮ 42 straipsnio 2 dalies 7 ir 12 punktai). Atsakovas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę atlikti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių patikrinimus, o esant pagrindui įtarti finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais – ir kitų asmenų patikrinimus, finansų rinką reglamentuojančių įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams ir kitiems asmenims (LBĮ 42 straipsnio 4 dalies 3 ir 7 punktai). Atsakovo atliekama finansų rinkos priežiūra yra grindžiama perspektyviniu ir rizikos vertinimu pagrįstu požiūriu. Perspektyvinis požiūris reiškia, kad siekiama kuo anksčiau nustatyti galimas rizikas ir imtis priemonių joms šalinti. Rizikos vertinimu pagrįstas požiūris reiškia, kad veiksmai pirmiausia nukreipiami didžiausios rizikos atvejams šalinti, riziką siejant su žalos atsiradimo tikimybe ir šios žalos dydžiu ir mastu (LBĮ 42 straipsnio 6 dalis). Atsakovo rengiami patikrinimai reglamentuojami LBĮ 421 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakovas organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, kaip laikomasi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovas turi teisę atlikti patikrinimus, paaiškėjus aplinkybėms, susijusioms su galimais finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimais arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais. LBĮ 421 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas sprendžia dėl jam pateiktų skundų arba pranešimų apie galimus finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus nagrinėjimo arba atsisakymo nagrinėti. O to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsakovas nepradeda patikrinimo pagal gautą skundą apie galimą finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, jeigu: nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti finansų rinką reglamentuojančio teisės akto pažeidimą (6 punktas); skunde nurodytų faktinių aplinkybių patikrinimas neatitinka atsakovo vykdomos rizikos vertinimu pagrįstos finansų rinkos priežiūros tikslų (7 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, akivaizdu, kad vien tik pateikta valstybės institucijos informacija, kuri nėra pagrįsta faktiniais duomenimis, leidžiančiais pagrįstai įtarti finansų rinką reglamentuojančio teisės akto pažeidimą, savaime nėra pakankamas teisinis pagrindas inicijuoti išsamų patikrinimą fizinio asmens A. F. atžvilgiu. Atsakovas tinkamai ir visapusiškai išanalizavo visą jam su pareiškėjos raštu pateiktą medžiagą.
Atsakovas 2023 m. gegužės 12 d. raštu atkreipė fizinio asmens A. F. dėmesį į galiojantį specialųjį teisinį reguliavimą, taikomą fizinių asmenų (vartotojų) kreditavimo veiklai, t. y. atsakovas atkreipė dėmesį į SNTSKĮ ir VKĮ reglamentavimą taikomą fizinių asmenų (vartotojų) kreditavimo veiklai. A. F., atsakydamas į 2023 m. gegužės 12 d. atsakovo raštą, pateikė 2023 m. gegužės 15 d. atsakymą, kuriame nurodė, jog tarp pareiškėjos ir jo yra nagrinėjami civiliniai ginčai, pareiškėja Vilniaus apylinkės teisme yra pareiškusi ieškinį advokato A. F. atžvilgiu, kuriuo prašė pakeisti 2020 m. gruodžio 23 d. paskolos sutarties, sudarytos su skolininku R. S. sąlygas būtent tuo pagrindu, kad A. F. kredito teisiniuose santykiuose su pradiniu paskolos gavėju R. S. veikė kaip verslininkas. 2023 m. gegužės 15 d. atsakyme A. F. nurodė, jog Vilniaus apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos ieškinį, 2023 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2- 2940-1044/20232 jį atmetė, teismo sprendimą pateikė kartu su atsakymu. Nors Vilniaus miesto sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau iš jo matyti, jog teismas vertino A. F. banko sąskaitos išrašo duomenis ir kitus įrodymus ir sprendime konstatavo, kad banko sąskaitos išrašo duomenys ir kiti byloje surinkti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo vienareikšmei išvadai, kad A. F. sudarydamas paskolos sutartį veikė kaip verslininkas. A. F. 2023 m. gegužės 15 d. atsakyme nurodė, jog priėmė sprendimą atsisakyti pinigų skolinimo sandorių sudarymo praktikos. Be to, A. F. atsakovui pateikė jo vardu įformintų bei registruotų hipotekų (įkeitimų) sąrašą iš Nekilnojamojo turto registro ir sutarčių ir teisių suvaržymų registro, iš kurio matyti, kad A. F. vardu šiuo metu yra įformintas tik vienas hipotekos sandoris nuo 2019 m. gruodžio 6 d., kuriame fizinis asmuo yra ir skolininkas, ir įkaito davėjas. Ištyręs minėtą medžiagą atsakovas neturėjo pakankamų faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti finansų rinką reglamentuojančio teisės akto pažeidimą, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti papildomus priežiūrinius veiksmus A. F. atžvilgiu.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, jog A. F. su palikėju R. S. apskritai negalėjo sudaryti 2020 m. gruodžio 23 d. paskolos sutarties, kadangi fiziniai asmenys, neįsteigę juridinio asmens, įtraukto į viešąjį kredito davėjų sąrašą, neturėjo teisės verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, veikla, t. y. paskolos sutartis jos sudarymo metu prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai. atsakovas pabrėžia, kad jokie galiojantys teisės aktai nedraudžia fiziniam asmeniui sudaryti pavienius sandorius skolinant pinigus, prievolės įvykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Tam, jog fiziniams asmenims būtų taikomas SNTSKĮ numatytas draudimas verstis su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla būtina nustatyti, jog fizinis asmuo sudarydamas šiuos sandorius veikia kaip verslininkas. Laisvų lėšų investavimas į pavienius sandorius negali būti laikomas verslu. Verslas turėtų būti suprantamas kaip veikla, kuriai yra naudojami ekonominiai ištekliai ir kuria siekiama gauti pajamų ir pelno, pavyzdžiui, mokesčių ir (arba) palūkanų forma. Kvalifikavimui yra reikšmingos kitos aplinkybės, kaip kad veiklos mastas, veiklos pastovumas, viešas siūlymas kredituoti fizinius asmenis (reklama). Fiziniams asmenims draudžiama vartotojams teikti vartojimo kreditus ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusius kreditus, kai tokia veikla turi versliškumo požymių (t. y. fiziniai asmenys negali verstis kreditavimo veikla). Atsakovo nuomone, fizinis asmuo, atsitiktiniais arba pavieniais atvejais suteikęs vartojimo kreditą ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, nebūtų laikomas, atitinkamai, vartojimo kredito ar kredito davėju pagal minėtus įstatymus, nesant versliškumo požymių (jų visumos). Atsitiktinis (pavienis) sandoris taip pat neturėtų būti suprantamas išimtinai tik kaip vienetinis sandoris.
Iš A. F. atsakovui pateikto jo vardu registruotų hipotekų (įkeitimų) sąrašo iš Nekilnojamojo turto registro ir sutarčių ir teisių suvaržymų registro, matyti, kad A. F. vardu šiuo metu yra įformintas tik vienas hipotekos sandoris nuo 2019 m. gruodžio 6 d., kuriame fizinis asmuo yra ir skolininkas, ir įkaito davėjas. Atsakovas įvertinęs šiuos duomenis neturėjo pagrindo daryti išvados, jog A. F. verčiasi su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla. Atitinkamai A. F. su palikėju R. S. sudaryta 2020 m. gruodžio 23 d. sutartis yra paskolos, o ne kredito, nes A. F. nėra vartojimo kredito davėjas SNTSKĮ prasme.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, jog jai žinomi dar trys atvejai, kai A. F. teikė vartojimo kreditus fiziniams asmenims, kas galimai prieštarauja VKĮ 2 straipsnio 17 dalies nuostatomis, t. y. pareiškėja nurodo, jog be R. S. atvejo A. F. už atlygį pinigines lėšas skolino I. S., I. P., A. K. atžvilgiu, tačiau ir šie pavieniai sandoriai nesudaro faktinių duomenų atsakovui pradėti išsamų patikrinimą A. F. atžvilgiu. Atsakovas pažymi, jog nėra jokių objektyvių duomenų, jog A. F. minėtiems asmenims pinigines lėšas skolino vartojimo poreikiams tenkinti, o ne verslo poreikiams.
A. F. atžvilgiu atsisakyta pradėti tyrimą įvertinus ir tai, jog pareiškėjos skunde nurodytų faktinių aplinkybių patikrinimas neatitinka atsakovo vykdomos rizikos vertinimu pagrįstos finansų rinkos priežiūros tikslų (LBĮ 421 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Atsakovo finansų rinkos priežiūros politikoje, patvirtintoje Lietuvos banko valdybos 2017 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 03-27 „Dėl Lietuvos banko finansų rinkos priežiūros politikos patvirtinimo“ 11 punkte numatyta, jog atsakovas, vykdydamas jam pavestą finansų rinkos priežiūros funkciją, vadovaujasi šiais principais: veiksmingumo; proporcingumo; priežiūros, pagrįstos rizikos vertinimu. Detalesnis A. F. veiksmų nagrinėjimas ir vertinimas, įrodymų surinkimas neatitiktų atsakovo vykdomos rizikos vertinimu pagrįstos finansų rinkos priežiūros tikslų.
Vadovaudamasis tuo, kas anksčiau išdėstyta, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, neperžengdamas teisės aktais suteiktų įgaliojimų ir neviršydamas savo kompetencijos, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais atsakė į pareiškėjos 2023 m. balandžio 21 d. raštą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos banko Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atsakovui atlikti tyrimą dėl pareiškėjos 2023 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (22.1 Mr) SK4-4725 nurodytų aplinkybių.
2023 m. balandžio 21 d. pareiškėjos raštas Nr. (22.1 Mr) SK4-4725 „Dėl galimai nelegalios finasinės (skolinimo) veiklos“, adresuotas atsakovui, kuriame pareiškėja nurodo, kad ji palikimo perėjimo valstybei 2022 m. rugpjūčio 24 d. liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu kaip bešeimininkį turtą yra perėmusi ir administruoja palikėjo R. S. nekilnojamąjį turtą. Perėmus turtą paaiškėjo, jog palikėjas R. S. 2020 m. liepos 15 d. – 2021 m. liepos 8 d. laikotarpyje sudarė dvi paskolos sutartis ir susitarimą, kuriais fizinis asmuo A. F. paskolino pinigines lėšas ir buvo įkeistas R. S. nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir garažas, esantis (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad 2020 m. gruodžio 23 d. – 2021 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpyje už atlygį A. F. buvo paskolinęs lėšas dar trims debitoriams I. S., I. P. ir A. K.. Mano, kad išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog paskolos sutartis su R. S. apskritai negalėjo būti sudaryta, kadangi fiziniai asmenys, neįsteigę juridinio asmens, įtraukto į viešąjį kredito davėjų sąrašą, neturėjo teisės verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, veikla, t. y. ginčo paskolos sutartis jos sudarymo metu prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms –SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatoms. Galimai yra ir daugiau atvejų, kada A. F. skolino pinigines lėšas už atlygį, t.y. vertėsi teisės aktų draudžiama veikla, tačiau VĮ Turto bankas, nebūdama finansų rinkos priežiūros institucija, neturi galimybės patikrinti nurodyto asmens sąskaitų (apie minėtus atvejus tapo žinoma iš paties A. F. pateikto jo 2020 m. gruodžio 23 d. – 2021 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpio išrašo). Prieduose pateikė nurodytas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus. Prašė įvertinti A. F. veiksmus ir nustačius neteisėtus veiksmus, imtis atsakovo kompetencijoje esančių poveikio priemonių, taip pat informuoti apie priimtą sprendimą. Pridėjo šiuos dokumentus: 1) 2020 m. liepos 15 d. paskolos sutarties kopiją; 2) 2020 m. gruodžio 23 d. paskolos sutarties kopiją; 3) 2021 m. liepos 8 d. susitarimo kopiją; 4) Hipotekos sutarties kopiją; 5) A. F. sąskaitos išrašo kopiją; 6) Ieškinio dėl palūkanų mažinimo kopiją; 7) Atsiliepimo į ieškinį kopiją; 8) Dubliko kopiją, 9) Tripliko kopiją; 10) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 24 d. sprendimo kopiją; 11) Apeliacinio skundo kopiją.
2023 m. gegužės 12 d. atsakovo raštas „Dėl kreditavimo veiklos“, adresuotas A. F., kuriuo informavo, kad gavo informacijos apie A. F. vardu sudarytas paskolos sutartis su fiziniais asmenimis. Ragino A. F. atkreipti dėmesį į galiojantį specialųjį teisinį reguliavimą, taikomą fizinių asmenų (vartotojų) kreditavimo veiklai. Nurodė aktualius VKĮ, SNTSKĮ nuostatas. Pažymėjo, kad minėtų įstatymų nuostatos savaime nereiškia, kad fiziniai asmenys iš viso negali skolinti fiziniams asmenims vartojimo tikslais. Įstatymuose aiškiai nustatyta, kad fizinis asmuo negali skolinti verslo tikslais. Lietuvos banko nuomone, verslas turėtų būti suprantamas kaip veikla, kuriai naudojami ekonominiai ištekliai ir kuria siekiama gauti pelno, pavyzdžiui, mokesčių ir (ar) palūkanų forma. Taip pat reikšmingos ir kitos aplinkybės, kaip kad veiklos mastas, pastovumas, viešas siūlymas (reklama). Darė išvadą, kad fiziniams asmenims draudžiama vartotojams teikti vartojimo kreditus/ su nekilnojamuoju turtu susijusius kreditus, kai tokia veikla turi versliškumo požymių. Atkreipė dėmesį, kad, Lietuvos banko nuomone, fizinis asmuo, atsitiktiniais arba pavieniais atvejais suteikęs vartojimo kreditą/su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, nebūtų laikomas vartojimo kredito/kredito davėju nesant versliškumo požymių. Ragino A. F. atkreipti dėmesį į galiojantį vartotojų kreditavimo veiklos reguliavimą. Kartu pažymėjo, kad vertimasis VKĮ ir (ar) SNTSKĮ reguliuojama veikla, neturint tam teisės, užtraukia atsakomybę (SNTSKĮ 52 straipsnio 1 dalies 1 punktas, VKĮ 33 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
2023 m. gegužės 15 d. A. F. raštas „Dėl kreditavimo veiklos“, adresuotas atsakovui, kuriame nurodė, kad visiškai sutinka su atsakovo pozicija, kad VKĮ ir SNTSKĮ nuostatos savaime nereiškia, kad fiziniai asmenys iš viso negali skolinti fiziniams asmenims vartojimo tikslais, t. y. kad fizinis asmuo, atsitiktiniais arba pavieniais atvejais, t. y. nesant versliškumo požymių, suteikęs vartojimo kreditą/su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, nelaikomas vartojimo kredito/kredito davėju. Siekdamas užbėgti už akių galimam nepagrįstam vertinimui, kad jo veiksmai, sudarant su keliais fiziniais asmenimis nekilnojamojo turto hipoteka užtikrintas paskolos sutartis, tariamai, turėjo versliškumo požymių, pateikė atitinkamą tokiam teisiniam vertinimui reikšmingą informaciją ir paaiškinimus. Darė prielaidą, kad atsakovo informacijos šaltinis yra VĮ Turto bankas, kuris pateikė atsakovui A. F. banko sąskaitos išrašą. Pažymėjo, kad VĮ Turto bankas Vilniaus apylinkės teisme pareiškė jam ieškinį, kuriuo prašė pakeisti 2020 m. gruodžio 23 d. Paskolos sutarties, sudarytos su skolininku R. S., sąlygas būtent tuo pagrindu, kad A. F. kredito teisiniuose santykiuose su pradiniu paskolos gavėju R. S., tariamai, buvau verslininkas („kreditavimo srities profesionalas“). Akcentavo, kad Vilniaus apylinkės teismas, išnagrinėjęs VĮ Turto bankas ieškinį, 2023 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2940-1044/20232 pagrįstai jį atmėtė. Teismas vertino A. F. banko sąskaitos išrašo duomenis ir kitus įrodymus ir sprendime konstatavo, kad banko sąskaitos išrašo duomenys ir kiti byloje surinkti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo vienareikšmei išvadai, kad A. F. sudarydamas paskolos sutartį veikė kaip verslininkas (sprendimo 28 punktas). Vilniaus apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-2940-1044/2023 vertino A. F. sudarytas paskolos sutartis ir priėjo išvados, kad A. F., jas sudarydamas, neveikė kaip verslininkas. VĮ Turto bankas A. F. sudarytų paskolos sutarčių vertinimas, nurodytas pranešime atsakovui, prieštarauja priimtam teismo sprendimui, taigi yra nepagrįstas nei faktiškai, nei teisiškai. Nurodė, kad nuo 2004 m. verčiasi advokato praktika, kurios pajamos sudaro pagrindinį jo pragyvenimo šaltinį, tuo tarpu keli jo sudaryti paskolos sandoriai su fiziniais asmenimis, jo įsitikinimu, atitiko atsitiktinių arba pavienių sandorių teisinę apibrėžtį. Tokių paskolos sandorių mastas buvo mažas, sudaryti vos keli sandoriai per kelis metus, niekada viešai niekam nesiūlė skolintis iš jo pinigų. Patikino, kad pajamų mokestį nuo gautų palūkanų deklaravo ir sumokėjo teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais. Nurodė, kad atsisakė pinigų skolinimo sandorių sudarymo praktikos. Visi jo vardu sudaryti paskolos sandoriai yra užbaigti, nei vienas fizinis asmuo šiuo metu nėra jam įkeitęs nekilnojamojo turto. Šią aplinkybę patvirtino pridedamas Hipotekų (įkeitimų) sąrašas iš Nekilnojamojo turto registro ir Sutarčių ir teisių suvaržymų registro, gautas iš VĮ „Registrų centras“ atlikus hipotekų (įkeitimų) paiešką registruose pagal jo asmens duomenis.
Atsakovo Sprendimas, adresuotas pareiškėjai, kuriame nurodė, kad išanalizavo pareiškėjos gautą informaciją, su R. S. sudarytų paskolos sutarčių sąlygas, išrašą iš A. F. mokėjimo sąskaitos, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje civ. b. Nr. 2-2940-1044/2023 konstatuotas aplinkybes, A. F. paaiškinimus. Aptarė atsakovo funkcijas, atsakovo funkcijas kreditavimo rinkos priežiūros srityje, atsakovo funkcijas vartotojų kreditavimo rinkos priežiūros srityje, SNTSKĮ nuostatas. Padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos savaime nereiškia, kad fiziniai asmenys iš viso negali skolinti fiziniams asmenims vartojimo tikslais. Įstatymuose aiškiai nustatyta, kad fizinis asmuo negali skolinti verslo tikslais. Atsakovo nuomone, verslas turėtų būti suprantamas kaip veikla, kuriai yra naudojami ekonominiai ištekliai ir kuria siekiama gauti pajamų ir pelno, pavyzdžiui, mokesčių ir (arba) palūkanų forma. Taip pat kvalifikavimui yra reikšmingos kitos aplinkybės, kaip kad veiklos mastas, veiklos pastovumas, viešas siūlymas kredituoti fizinius asmenis (reklama). Fiziniams asmenims draudžiama vartotojams teikti vartojimo kreditus ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusius kreditus, kai tokia veikla turi versliškumo požymių (t. y. fiziniai asmenys negali verstis kreditavimo veikla). Atsakovo nuomone, fizinis asmuo, atsitiktiniais arba pavieniais atvejais suteikęs vartojimo kreditą ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, nebūtų laikomas, atitinkamai, vartojimo kredito ar kredito davėju pagal minėtus įstatymus, nesant versliškumo požymių (jų visumos). Atsitiktinis (pavienis) sandoris taip pat neturėtų būti suprantamas išimtinai tik kaip vienetinis sandoris. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau ir remdamasis pateiktos medžiagos bei joje nurodytų faktinių aplinkybių visumos analize, atsakovas negali daryti išvados, kad A. F., sudarydamas civilinėje byloje ginčijamus sandorius, vertėsi vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla, tokiu būdu pažeisdamas SNTSKĮ ar VKĮ nustatytą draudimą, todėl atsakovas nesiims papildomų priežiūrinių veiksmų fizinio asmens A. F. atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (LBĮ) 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas, be kitų funkcijų, atlieka finansų rinkos priežiūrą. Lietuvos banko atliekama finansų rinkos priežiūra yra grindžiama perspektyviniu ir rizikos vertinimu pagrįstu požiūriu. Perspektyvinis požiūris reiškia, kad siekiama kuo anksčiau nustatyti galimas rizikas ir imtis priemonių joms šalinti. Rizikos vertinimu pagrįstas požiūris reiškia, kad veiksmai pirmiausia nukreipiami didžiausios rizikos atvejams šalinti, riziką siejant su žalos atsiradimo tikimybe ir šios žalos dydžiu ir mastu (LBĮ 42 straipsnio 6 dalis). Atlikdamas kreditavimo rinkos priežiūrą, Lietuvos bankas tarp kitko prižiūri, kaip vartojimo kredito davėjai laikosi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (VKĮ) nustatytų reikalavimų, taip pat kaip kredito davėjai laikosi Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme (SNTSKĮ) nustatytų reikalavimų (LBĮ 42 straipsnio 2 dalies 7 ir 12 punktai). Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę atlikti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių patikrinimus, o esant pagrindui įtarti finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais – ir kitų asmenų patikrinimus, finansų rinką reglamentuojančių įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams ir kitiems asmenims (LBĮ 42 straipsnio 3 dalies 3 ir 7 punktai). LBĮ suteikia diskreciją Lietuvos bankui nepradėti patikrinimo veiksmų, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti finansų rinką reglamentuojančio teisės akto pažeidimą (421 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
Teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai ištyrė gautą informaciją, surinko papildomą informaciją, įvertino visą prieinamą informaciją bei pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad A. F., sudarydamas civilinėje byloje ginčijamus sandorius, vertėsi vartojimo kreditų ar su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo veikla, tokiu būdu pažeisdamas SNTSKĮ ar VKĮ nustatytą draudimą, todėl pagrįstai nusprendė neatlikti papildomų priežiūrinių veiksmų fizinio asmens A. F. atžvilgiu. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos nurodyta informacija nepasitvirtino, nes įstatymų nuostatos savaime nereiškia, kad fiziniai asmenys iš viso negali skolinti fiziniams asmenims vartojimo tikslais, bet įstatymuose nustatyta, kad fizinis asmuo negali skolinti verslo tikslais. Fizinis asmuo, atsitiktiniais arba pavieniais atvejais suteikęs vartojimo kreditą ir (arba) su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, negali būti laikomas, atitinkamai, vartojimo kredito ar kredito davėju pagal minėtus įstatymus, nesant versliškumo požymių (jų visumos). Atsitiktinis (pavienis) sandoris taip pat neturėtų būti suprantamas išimtinai tik kaip vienetinis sandoris. Atsakovas Sprendime išsamiai ir motyvuotai pasisakė iš esmės dėl visų pareiškėjos pateiktame 2023 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (22.1 Mr) SK4-4725 „Dėl galimai nelegalios finasinės (skolinimo) veiklos“ nurodytų aplinkybių bei apie priimtą Sprendimą neatlikti papildomų priežiūrinių veiksmų fizinio asmens A. F. atžvilgiu informavo pareiškėją.
Vertindamas Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administavimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimams, teismas pažymi, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos rašytinę medžiagą, daro išvadą, kad atsakovas Sprendimą priėmė, tinkamai ištyręs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinęs visus ginčo aspektus. Nenustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, būtų pažeidęs VAĮ nustatytus reikalavimus, taikomus individualiems administraciniams aktams. Sprendime pateikta informacija yra tiksli, aiški ir nedviprasmiška, nurodytas Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis.
Teismas daro išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo.
Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, atmestinas išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą dėl pareiškėjos 2023 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (22.1 Mr) SK4-4725 nurodytų aplinkybių.
Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos valstybės įmonės Turto bankas skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.