- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-12
- Bylos Nr.
- 1S-8-581/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. V. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. V. 2015-10-15 pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariatą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą V. G. atžvilgiu, nurodydamas, kad jos veiksmuose galimai yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pareiškime A. V. nurodė, kad V. G. 2011-05-04 paskolino 15266 Lt (kas atitinka 4421,33 Eur). V. G. išdavė neprotestuotiną vekselį šiai sumai, tačiau skolos negražino. Dėl ko pareiškėjas kreipėsi į notarą ir jam buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį jis pateikė antstoliui. Antstolis areštavo V. G. turtą, t. y. žemės sklypą, sodybą, vištidę, kiaulidę ir kitą, tačiau šio turto iš varžytinių parduoti nepavyko, nes neatsirado pirkėjo. Pareiškėjas buvo antstolio informuotas, kad kito vertingo turto skolininkė neturi, todėl skolos nėra galimybė išieškoti. Tačiau pareiškėjas sužinojo, kad V. G. nuosavybės teise be areštuotino turto valdė 0,15 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais priklausiniais, kuriuos 2012-10-11 padovanojo savo sūnui ir dukrai. Be to, dalį turto pardavė kaimynystėje gyvenančiai A. G.. Pareiškėjo nuomone, tokie veiksmai atitinka BK 208 straipsnio 2 dalies sudėtį, nes ji, žinodama, kad yra skolinga pareiškėjui, siekė išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo, dėl savo sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, perleido dovanodama ir parduodama minėtą vertingą turtą savo artimiems giminaičiams, dėl ko skolų išieškojimas iš jos tapo neįmanomu.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjas 2015-10-21 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks procesinis sprendimas argumentuojamas tuo, kad namas su ūkiniais pastatais ir pareiškėjo nurodomu posodybiniu sklypu, esantys (duomenys neskelbtini) yra įkeistas bankui, todėl jis nebuvo areštuotas, o paskola, kadangi V. G. yra nemoki, bankui sutikus, buvo perleista jos vaikams. Žemės sklypas 0,015 ha parduotas per antstolį A. B. suradus žemės pirkėją su žemės vertinimu, tačiau A. V. atsiėmus vekselį jam pinigai už minėtą žemės sklypą nebuvo pervesti.
Pareiškėjas pateikė skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai, kuriuo prašė panaikinti 2015-10-21 nutarimą.
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės vyriausioji prokurorė S. Povilonienė 2015-11-11 nutarimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodama, tuo, jog yra aiški Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir 2015-10-21 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paliko galioti nepakeistą.
Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2015-12-07 nutartimi pareiškėjo A. V. skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės vyriausiosios prokurorės 2015-11-11 nutarimo panaikinimo atmetė. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad susipažinus su medžiaga matyti, kad nėra nė vieno nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnyje, t. y. skolininko nesąžiningumo, požymių bei pripažino, kad A. V. ir A. G. ginčas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos teismui pateiktu skundu A. V. prašo panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo 2015-10-21 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, 2015-11-11 vyriausiojo prokuroro nutarimą netenkinti jo skundo ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-07 nutartį, kuria atmestas jo skundas ir pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nurodo, kad V. G. iš viso yra iš jo pasiskolinusi 7869,56 Eur. Dėl 4452,04 Eur sumos jam buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį jis pateikė antstoliui. Šis areštavo V. G. turtą, tačiau iš varžytinių jo parduoti nepavyko. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad skolininkė kito turto neturi, todėl nėra galimybės išieškoti skolos. Tačiau jis sužinojo, kad V. G. be areštuoto turto valdė žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) su gyvenamuoju namu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitais statiniais, kuriuos 2012-10-11 padovanojo sūnui A. G. ir dukrai A. G., bei du sklypus pardavė kaimynei A. G.. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu A. G., žinodama, kad yra skolinga jam ir kitiems kreditoriams, siekdama išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo, dėl savo sunkios ekonominė padėties ir nemokumo, perleido padovanodama ir parduodama minėtą vertingą turtą savo artimiems giminaičiams, dėl ko skolų išieškojimas tapo negalimas.
Teigia, kad šiuo atveju nebuvo įsigilinta į situaciją, neįsitikinta, kad ar skolininkės turtą perėmę jos vaikai iš tikrųjų perėmė V. G. įsipareigojimus bankui, neišsiaiškinta, ar tikrai buvo atsiskaityta su kreditoriais. Sandorių sudarymas su artimais giminaičiais, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai rodo, kad ji vengė gražinti skolas. V. G. aiškindama, kad pardavus 0,5 ha žemės sklypą atsiskaitė ne su visais kreditoriais, kadangi jis neva buvo atsiėmęs vykdomąjį dokumentą iš antstolio, pripažino, kad padarė nusikalstamą veiką. Gautas lėšas padalinus ne visiems kreditoriams po lygiai buvo pažeisti pareiškėjo interesai ir jam padaryta žala.
Civilinės bylos pasibaigę, vykdymo procesas nevyksta dėl V. G. nusikalstamų veiksmų, todėl nesutinka, kad jį su V. G. sieja civiliniai santykiai. Tai, kad ji savo valdytą turtą pardavė, bet neatsiskaitė su kreditoriais, pareiškėjas vertina kaip nusikalstamus veiksmus. V. G. skolos negražintos nuo 2011 metų. O jos aukščiau aptarti veiksmai patvirtina, kad ji pablogino savo turtinę padėtį ir sukūrė tokias aplinkybes, kad kreditorių reikalavimai nebegali būti patenkinti, nors nesudarius šių sandorių jie galėtų būti patenkinti. Todėl mano, kad V. G. tyčia išvengė skolų gražinimo, kas rodo jos kaip skolininkės nesąžiningumą. Ji yra nemoki, todėl teismo teiginiai, kad nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnyje yra nepagrįsti. Pareiškėjas kelia V. G. atsakomybės ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį klausimą, įžvelgdamas jos veikoje ir šios nusikalstamos veikos požymius.
Nesutinka, kad ginčas turi būti sprendžiamas tik civilinio proceso tvarka, ginčijant dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandorius – pabrėžia, kad tiek viena, tiek kita nusikalstamos veikos baigtos, todėl visiškai neturi reikšmės ar minimi sandoriai gali būti ginčijami civilinio proceso tvarka ar ne, nes įstatymo saugomos vertybės jau buvo pažeistos ir tik jų įvertinimas pagal baudžiamąjį įstatymą gali apginti saugoma vertybes ir užkardyti V. G. elgesį ateityje, kad ji nebenusikalstų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu, tyrėjo nutarimu atsisakyti pradėti ikiteismini tyrimą ir prokuroro nutarimu, taip pat skundžiama apylinkės teismo nutartimi ir pateikta atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. V. pareiškime nurodytų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. Tiek skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje, tiek prokurorės ir tyrėjo nutarimuose išdėstyti pagrįsti, išsamūs ikiteisminio tyrimo nepradėjimo argumentai, su kuriais sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.
BPK 168 straipsnis numato dvi išimtis - prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų - kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija, o proceso pradėjimas nesant tam pagrindo gali būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo gautame skunde nurodytus faktus apie padarytą nusikalstamą veiką reikia vertinti kaip akivaizdžiai neteisingus arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, neatidėliojant priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
2015-10-21 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu - nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors A. V. skunde dėsto nuomonę apie galimą V. G. nusikalstamų veiksmų pagal BK 208 straipsnio 2 dalį (Skolininko nesąžiningumas) ir BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas) atlikimą, tačiau teismas konstatuoja, kad duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomus V. G. nusikalstamus veiksmus minėtų straipsnių apimtyje, teismui pateiktoje medžiagoje nėra.
Pirmiausia, pagal teismų praktiką BK 208 straipsnio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius, t. y. individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2013). V. G. neatitinka aukščiau aptartų BK 208 straipsnio subjekto požymių, todėl ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal šią normą nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo skunde minimos V. G. nekilnojamojo turto perleidimo civilinių sandorių pagrindu tretiesiems asmenims aplinkybės, negalimumas iš varžytinių parduoti pareiškėjo vykdomojo rašto pagrindu areštuoto turto V. G. turto, priešingai pareiškėjo manymui ir jo subjektyviam vertinimui, nepatvirtina V. G. galimos nusikalstamos veiklos ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl nėra vada ikiteisminio tyrimo pradėjimui.
Skunde nurodomos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai apie civilinę pareiškėjo ir V. G. konflikto prigimtį. Atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga patvirtina, kad ginčas yra kilęs dėl V. G. skolinių įsipareigojimų nevykdymo ir jos turto perleidimo tretiesiems asmenims. Pareiškėjo vertinimu būtent V. G. sudaryti civiliniai sandoriai – 2011-09-09 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis V. G. sudaryta su A. G. ir A. G. bei 2012-03-14 sudaryta žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta tarp turto pardavėjų – V. G., A. G. ir pirkėjos – A. G. ir žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais dovanojimo šio turto bendrasavininkei A. G. ir A. G., pagrindžia nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje sudėčių buvimą V. G. aukščiau aptartuose veiksmuose.
Minėtų sutarčių ir nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų turinys patvirtina, kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) hipotekos įrašas galioja nuo 2007-08-09 (b.l.11), sklypų (duomenys neskelbtini)– nuo 2008-10-21 (b.l. 18-33), pareiškėjo nurodomo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais – nuo 2007-08-24, kas patvirtina, kad aptariamas turtas dar iki V. G. skolinių įsipareigojimų A. V. buvo įkeistas, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnį hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės. Be to, 5/8 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio būtent V. G., nes šio sklypo 3/8 dalis nuo 2006-09-22 priklausė ir A. G.. Sudarius dovanojimo sutartis 2012-10-11 šiems nekilnojamojo turto objektams vėl gi buvo įregistruota hipoteka ir jos įrašas galioja nuo 2012-12-30. Pareiškėjo nurodomų sklypų pirkimo – pardavimo sandorių, sudarytų su A. G. metu gauti pinigai dėl aptariamo turto bet kuriuo atveju būtų pervesti hipotekos įkeitėjui, atitinkamai (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) filialui (b.l.12) ir (duomenys neskelbtini) (b.l. 33-34), kas ir matyti iš sutarties IV dalies „Atsiskaitymo tvarka“, kurioje nurodoma, kad pirkėjas sutartą sandorio metu sumą perves į atitinkamo banko sąskaitą V. G. kreditų padengimui.
Nustatytos aplinkybės nurodo, jog aptariamų sandorių sudarymas ar tai, kad vykdymo procese skolininkės areštuoto turto nepavyko realizuoti ir taip užtikrinti kreditorinių įsipareigojimų padengimą, nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti. Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad V. G. sąmoningai būtų sudariusi situaciją, užkertančią kelią pareiškėjui savo pažeistas teises atkurti civilinių teisinių priemonių pagalba arba tas teises ženkliai apsunkinant. Priešingai, V. G. skolą pripažįsta, nurodo, kad ketina skolą atiduoti dalimis.
Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).
Vertinant skunde dėstomą situaciją būtina pažymėti, kad kreditoriaus teisių gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos, todėl kreditorius dėl jo nuomone nevykdomų sutartinių santykių ar pažeistų teisėtų interesų turi teisę kreiptis teisminės gynybos. Būtent CK 1.2 straipsnis įtvirtina visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą, kuris įgyvendinamas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad asmuo, remdamasis CK 1.138 straipsniu, nustatančiu civilinių teisių gynimo būdus, gali reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, tuo tarpu nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti civilinių teisinių santykių.
Turimi duomenys nesuteikia pagrindo manyti V. G. veiksmuose esant BK 208 straipsnio 2 dalyje ar BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, todėl pritariama skundžiamų procesinių sprendimų išvadoms, kad iš kreditoriaus ir skolininko santykių kilę ginčai spręstini civilinio proceso tvarka ir tokio pobūdžio ginčas, kuomet viena iš sutarties šalių nevykdo skolinių įsipareigojimų kreditoriui, nėra baudžiamosios teisenos objektas ir negali būti pagrindas pradėti ar tęsti baudžiamąjį persekiojimą. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. gruodžio 7 d. nutartyje, tyrėjo ir prokurorės nutarimuose išdėstytiems motyvams.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. V. skunde nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai, todėl naikinti procesinius sprendimus pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi,
nutaria:
atmesti pareiškėjo A. V. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.