- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-14
- Bylos Nr.
- I-913-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6) ir prašo priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Paaiškino, kad nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. 2017 m. spalio 26 d., apie 9.00 val. ryte jam atvykus iš Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) į Lukiškių TI-K, po daiktų ir asmens patikrinimo buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamera (kurios plotas 1,5 m²). Šioje laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas iki 12.15 val. (iš viso apie 3 val. 15 min.). Šioje kameroje pareiškėjas buvo priverstas visą laiką stovėti, nes ant suoliuko nebuvo įmanoma atsisėsti, buvo apspjaudytas, apdergtas. Jam būnant laikino sulaikymo kameroje nebuvo leista pasinaudoti tualetu, atsigerti geriamo vandens. Kai pareiškėjas beldė į laikino sulaikymo kameros duris su prašymu, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuvestų į tualetą, leistų atsigerti vandens, pareigūnai pasakė, kad jis nustotų belsti, nes jie šio metu užimti, neturi laiko. Apie 12.15 val. iš laikino sulaikymo kameros pareiškėjas buvo nuvestas į Lukiškių TI-K I-ą korpusą, kur yra laikomi nuteistieji iki gyvos galvos ir nuteistieji kalėjimo rėžimu, jis buvo uždarytas į kažkokį „narvą“. Prieš uždarant, pareiškėjas paprašė pareigūno leisti pasinaudoti tualetu, atsigerti geriamo vandens, bet pareigūnas paaiškino, kad šiame sparne nėra tokio tualeto, nėra priėjimo prie geriamo vandens. Iš „narvo“ buvo išvestas ir uždarytas į karantino kamerą Nr. 107 iki 13.50 val. Karantino kameroje Nr. 107 pareiškėjas buvo laikomas iki 2017 m. spalio 27 d. apie 19.00 val. Šioje kameroje languose nebuvo stiklų, jie buvo išdaužti. 2017 m. spalio 26 d. oro temperatūra lauke buvo tik +8 °C, naktį iš 26 d. į 27 d. oro temperatūra lauke buvo tik apie +3 °C, o 27 d. dienos metu oro temperatūra lauke buvo tik +7 °C. Todėl jis juto nežmonišką šaltį. Jam būnant karantino kameroje Nr. 107, 2017 m. spalio 26 d. pietus gavo tik 16.10 val., prieš tai valgė tik pusryčius Vilniaus PN 7.20 val. ryte. Todėl jautė nežmonišką alkį. Karantino kameroje Nr. 107, 2017 m. spalio 26 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti, o 2017 m. spalio 26 d. išduodant vakarienę, pareigūno prašė, kad po vakarienes nuvestų paskambinti savo vaikams, šeimos nariams, nes turėjo neišnaudotų skambučių. Pareigūnas į tai paaiškino, kad neleis skambinti, nes nėra parašęs prašymo skambučiams, tuo tarpu žodinis prašymas nebuvo tinkamai užregistruotas. 2017 m. spalio 27 d. iškėlus iš karantino kameros Nr. 107, buvo pervestas į Lukiškių TI-K II-ą korpusą, kamerą Nr. 378. Kameroje Nr. 378 buvo laikomas iki 2017 m. spalio 30 d., 12.00 val., nei kameroje Nr. 107, nei kameroje Nr. 378 sanitariniai mazgai (tualetai) nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdves, yra įrengti prie pat kameros durą, todėl nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. nebuvo tinkamai užtikrintas pareiškėjo privatumas. Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. kameroje Nr. 107 ir kameroje Nr. 378 visas penkias dienas buvo laikomas visiškai vienas, nors pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį žmogus negali būti laikomas vienas, nes laikymas vienatvėje yra labai žiaurus nežmoniškas elgesys. 2017 m. spalio 30 d. jis turėjo išvažiuoti etapu į Vilniaus PN, todėl Lukiškių TI-K negavo pietų. Iš kameros Nr. 378 buvo išvestas apie 12.00 val., o išvežė apie 12.55 val. Pareigūnai, prieš išvedant iš kameros Nr. 378, neleido pavalgyti pietų. Į Vilniaus PN pareiškėjas atvažiavo 13.20 val., kai Vilniaus PN pietūs jau buvo pasibaigę. Todėl pareiškėjas nuo 6.10 val. valgytų pusryčių Lukiškių TI-K iki Vilniaus PN iki 18.40 val. vakarienės daugiau neturėjo galimybės pavalgyti. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K karantino kameroje Nr. 107 nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, kuris turėtų būti 4,6 m² vienam asmeniui, atskaičiavus baldus ir kitus kameros įrenginius. Visa tai sukėlė jam neapsakomas nežmoniškas fizinės bei vidinės kančias, skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, emocinę bei dvasinę depresiją, grubiai pažeidė EŽTK 1, 3, 8 straipsnius.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 16–23) paaiškino, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, nebuvo pažeistas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų. Duomenų, jog laikino laikymo patalpos buvo nešvarios ar kitų įstaigoje laikomų asmenų nusiskundimų dėl netvarkingų patalpų gauta nebuvo. Asmeniui, norint pasinaudoti tualetu, esančiu laikino (trumpalaikio) laikymo kamerose (o taip pat ir esant kitose patalpose), visada yra suteikiama tokia galimybė, t. y. asmeniui paprašius, jis išvedamas iš laikino (trumpalaikio) laikymo kameros ir nuvedamas į laikino (trumpalaikio) laikymo patalpose esantį tualetą. Suimtajam ar nuteistajam esant patalpose, kuriose nėra tualeto vietoje, visada yra suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu, kur toks yra, jam paprašius. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Pareiškėjas gyvenamojoje kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo teisės dėl privatumo pažeistos nebuvo. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai teisės aktų reikalavimų, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti. Planiniu etapu atvykę asmenys uždaromi į laikino laikymo patalpą ir laikomi, kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau 2 valandų. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami turimi daiktai. Maitinimas suteikimas numatytu metu. Kadangi dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigos režimo užtikrinimo priemonių ir joje numatytas konkretus maitinimo laikas, šių reikalavimų, organizuojant suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu maitinimą, Lukiškių TI-K yra laikomasi. Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Pareiškėjas planiniu konvojumi 2017 m. spalio 26 d. atvyko iš Vilniaus PN apie 9.20 val. Kol buvo forminami visi reikalingi dokumentai, bei atlikta visuminė asmens krata ir pareiškėjo daiktų patikrinimas, jis buvo laikomas Priėmimo ir paskirstymo skyriuje, trumpalaikio laikymo patalpoje, po ko buvo nuvestas į sanitarinį švarinimą. Vėliau, po sanitarinio švarinimo, pareiškėjas buvo palydėtas į pirmame gyvenamajame korpuse esantį priežiūros postą Nr. 8, kur buvo uždarytas į gyvenamąją kamerą Nr. 107. Pareiškėjui buvo pasiūlytas maisto davinys. Lukiškių TI-K nėra užfiksuota duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl laikymo minėtą dieną Priėmimo ir paskirstymo skyriuje, patalpų švaros, maitinimo ar kitų aplinkybių, būtų pareiškęs pretenzijų, su skundais ar prašymais taip pat nesikreipė. Pagal dienotvarkę pietūs prasideda 12.00 val. ir baigiasi 13.30 val. Prieš išvykimą į Vilniaus PN išvykstantiems asmenims yra suteikimas maitinimas. Pareiškėjui prieš 2017 m. spalio 30 d. išvykimą į Vilniaus PN buvo suteiktas priklausantis maitinimas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, su skundais prašymais ar pretenzijomis pareiškėjas į įstaigos administraciją taip pat nesikreipė. Teisės aktai nenumato, jog naujai atvykusiems asmenims į laisvės atėmimo vietų įstaigą, būtų suteikiamas pasivaikščiojimas gryname ore. Suimtieji ir nuteistieji asmenys išvedami paskambinti pagal suimtojo, nuteistojo raštišką prašymą. Suimtieji ir nuteistieji eilės tvarka paprastai išvedami paskambinti ir kalbėti telefonu raštiškame prašyme nurodytą dieną. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 62–64) paaiškino, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos kalinimo sąlygoms apibūdinti, jokių objektyvių įrodymų dėl žalos nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Nenustačius ir neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.
5. Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
6. Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d.
7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
8. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
9. Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 16–23) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. spalio 26 d. ir buvo laikomas iki 2017 m. spalio 30 d. Todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už jo skunde ir atsakovės atsiliepime nurodytą laikotarpį.
10. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
10.1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
10.2. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
10.4. Byloje Muršič prieš Kroatiją EŽTT pažymėjo, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.
10.5. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107 (plotas 7,38 m²), Nr. 378 (plotas 6,54 m²) vienas (b. l. 16). Pagal byloje esančius dokumentus (b. l. 18) sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo 0,56 m². Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį kameros plotą, pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko minimalus kameros plotas didesnis nei 4 m². Pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, nei pagal nacionalinius teisės aktus, nei pagal EŽTT praktiką, baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas neatskaičiuojamas vertinant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą. Tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, taip pat nelaikytina jo teisių ir teisės aktų pažeidimu. Teismas, įvertinęs tai, daro išvadą, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas šiuo atveju bus nustatomas, įvertinus kitus pareiškėjo nurodytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus.
11. Pareiškėjo teigimu, jam naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas.
11.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Nustatyta, kad kamerose Nr. 107 ir Nr. 378, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas 1,5 m pertvara, uždengtas užuolaida (b. l. 19, 33). Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas, neužtikrinant pareiškėjui galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje, nėra tinkamas Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės atsiliepimo teiginiai, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas dėl to, kad kamerose jis buvo laikomas vienas, kadangi pareiškėjo privatumą pažeidė stebėjimo akučių įrengimas kamerose.
12. Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo šalta, nebuvo stiklų, buvo purvina.
12.1. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 punktas).
12.2. Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento aktai (b. l. 35–55), jų analizė patvirtina, kad patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyta, kad jose buvo vizualiai švaru, sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per atidaromą langą, langas atsidaro; oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 35–36, 37–39, 43–45, 51–52). Jokių pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo laikomas, nustatyta nebuvo.
13. Dėl laikino sulaikymo patalpų pažymėtina, jog šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas minėtose patalpose būtų laikomas ilgiau nei dvi valandas, taip pat nėra duomenų, jog dėl to jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl laikytina, kad į laikino sulaikymo kameras buvo talpinamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Be to, teisės aktuose nėra nustatytas laikino sulaikymo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui. Lukiškių TI-K paaiškino, jog laikino sulaikymo kameros yra valomos pagal poreikį, kaip minėta, patikrinimo aktai patvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, buvo vizualiai švaru (b. l. 35–36, 37–39, 43–45, 51–52). Pareiškėjas taip pat teigia, kad pareigūnai jo prašymu 2017 m. spalio 26 d. jam būnant laikino sulaikymo kameroje, jo nenuvedė į tualetą, nedavė atsigerti vandens. Atsakovė atsiliepime teigia, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprašius, jiems visada suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu (b. l. 18). Nustatyta, kad skundų nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo kamerose nėra gauta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas laikytas nepagrįstu.
14. Pareiškėjas teigimu, būnant Lukiškių TI-K kameroje Nr. 107 2017 m. spalio 26 d. pietus jis gavo tik 16.10 min., taip pat 2017 m. spalio 30 d. apie 12.55 val. išvažiuodamas etapu iš Lukiškių TI-K į Vilniaus PN negavo pietų.
14.1. Pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (b. l. 57-58), pietūs teikiami nuo 12.00 val. iki 13.30 val. Nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. spalio 26 d. apie 9.20 val. Kol buvo forminami reikalingi dokumentai bei atlikta visuminė krata, daiktų patikrinimas, pareiškėjas buvo laikomas trumpalaikio laikymo patalpoje, po to nuvestas į sanitarinį švarinimą. Po sanitarinio švarinimo jis buvo palydėtas į kamerą Nr. 107. Taigi teismo vertinimu, pareiškėjas 2017 m. spalio 26 d. pietus gavo pavėluotai dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl privalomų pagal teisės aktus atlikti procedūrų.
14.2. Lukiškių TI-K teigimu, 2017 m. spalio 30 d. pareiškėjui, prieš išvykimą į Vilniaus PN buvo suteiktas priklausantis maitinimas, ir jo priešingi teiginiai neatitinka tikrovės. Teismas neturi pagrindo netikėti Lukiškių TI-K teiginiais, nes pareiškėjas nepateikė juos paneigiančių įrodymų, taip pat įrodymų, kad dėl nesuteikto ar ne laiku suteikto maitinimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas laiko, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo tinkamai užtikrintas maitinimas.
15. Pareiškėjas teigia, kad jam būnant kameroje Nr. 107 jis 2017 m. spalio 26 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti. Atsakovė atsiliepime paaiškino, kad naujai atvykusiems asmenims teisės aktai nenumato, kad būtų suteikimas pasivaikščiojimas gryname ore (b. l. 22). Kaip minėta Lukiškių TI-K laikomis asmenys turi griežtai laikytis nustatytos dienotvarkės. Pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (b. l. 57-58), pasivaikščiojimas vykdomas nuo 8.20 val. iki 12.00 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val. Kaip jau minėta aukščiau, dėl naujai atvykusiems asmenims privalomų pagal teisės aktus atlikti procedūrų, pareiškėjas į kamerą Nr. 107 buvo palydėtas gerokai po pietų. Kaip jis pats teigia, apie 16.10 val. jis valgė pietus. Taigi pasivaikščiojimas pagal nustatytą dienotvarkę nebuvo suteiktas dėl objektyvių priežasčių, nes buvo pasibaigęs jam skirtas laikas.
16. Pareiškėjas taip pat teigia, kad 2017 m. spalio 26 d. Lukiškių TI-K pareigūnai jam neleido paskambinti, nors turėjo neišnaudotų skambučių. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnyje nustatyta, kad: nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu (1 dalis); skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (5 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-252 patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašo nuostatas, suimtieji ir nuteistieji asmenys išvedami paskambinti pagal suimtojo, nuteistojo raštišką prašymą. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija to, kad prašymą paskambinti 2017 m. spalio 26 d. jis pateikė žodine forma. Todėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai, kai pareiškėjui buvo išaiškinta, kad prašymą paskambinti jis turėtų teikti raštu, laikytini teisėtais, teismas šiuo aspektu nenustatė teisės aktų pažeidimo.
17. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
18. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjai nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
19. EŽTT byloje Bilinskas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 5 paros, į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija - 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija - 273,86 (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos - 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka - 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 53 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 53 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
20. Pareiškėjas taip pat prašo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant tai, šis pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtas.
21. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 53 Eur (penkiasdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.