Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. M., jo gynėjai advokatei Vaivai Savickienei,

neviešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs R. M., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 29 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir pratęstas R. M. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartimi R. M., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. 2018 m. liepos 12 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė - ambulatorinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kurios taikymo terminas pratęstas skundžiama nutartimi.

3. Teismo posėdyje R. M. bei jo gynėja advokatė prašė skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

4.1. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs R. M. skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, taip pat išklausęs ne tik ligoninės atstovės, tačiau ir paties R. M. poziciją, sprendžia, kad skundžiama nutartimi teismas pagrįstai R. M. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis nepakeitė į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir pratęsė jos taikymą, todėl tenkinti jo skundą skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

4.2. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata, su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

4.3. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja R. M. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Šiuo atveju R. M. skunde teisingai nurodo, kad Komisija dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies pakeitimo nustatė, jog nors jam diagnozuotas mišraus tipo (duomenys neskelbtini) sutrikimas, tačiau šiuo metu jo būsena stabili, todėl prašė teismo jam taikytą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą. Iš tiesų iš Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo medicininės apžiūros 2019 m. sausio 3 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) matyti, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, rekomenduodama priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis iš tiesų nurodė, kad R. M. psichinė būsena stabili, nepaisant stebimu laikotarpiu stebėtos pažemintos nuotaikos, tačiau suicidinių minčių neišsakė, konfliktų, agresijos nebuvo, bet mąstymas vietomis nenuoseklus, stokojantis logikos, nerimo, vidinės įtampos, suvokimo sutrikimų, kliedėjimo idėjų neišsakė, mandagus, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėjo, palaiko ryšius su motina. Pokalbio metu noriai palaikė kontaktą, pasakojo apie save, pripažino ir nemalonius faktus, žino savo ligos pasireiškimus, mąstymas kiek pagreitėjęs, nuotaika nebloga, kritika formali.

4.4. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad minėta Komisijos išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Atkreiptinas dėmesys, jog ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

4.5. Taigi, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo tikslingumo R. M., svarbu atsižvelgti ne tik į minėtą Komisijos išvadą, tačiau ir į kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad vis tik R. M. psichinė būklė nėra tiek pagerėjusi ir stabili, jog jau būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2019 m. sausio 29 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog po minėtos Komisijos išvados priėmimo R. M. būklė pablogėjo, dėl ko jis negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjant Komisijos teikimą (b. l. 20). Be to, ligoninės atstovė gydytoja V. M. tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu paaiškino, kad R. M. psichikos būklė po Komisijos išvados priėmimo iš esmės jau sekančią dieną pablogėjo – sutriko miegas, po trijų dienų pakeistas gydymas didesnėmis vaistų dozėmis, nuo sausio 17 d. dėl neadekvataus ir agresyvaus elgesio, psichomotorinio sujaudinimo, jam buvo taikytas aktyvaus stebėjimo režimas, taikytas intensyvus gydymas bei kai kuriomis dienomis dėl agresyvaus elgesio - galūnių fiksacija keletui valandų. Skundžiamos nutarties priėmimo metu produktyvus kontaktas nebuvo įmanomas. Be to, posėdžio metu apygardos teisme gydytoja papildomai paaiškino, jog nors pastarąją savaitę apelianto psichikos sveikatos būklė yra gerėjanti (patenkinamas elgesys), tačiau jam vis dar yra skiriamos per didelės vaistų dozės tam, jog jam galėtų būti taikomas ambulatorinis gydymas. Akcentavo, jog apeliantui skiriamos vaistų dozės, stebint jo elgesį, bus palaipsniui mažinamos, kadangi toks aukštas vaistų dozių skyrimas negali būti nutrauktas staiga. Šiuo metu R. M. elgesio korekciją yra būtina stebėti tam, jog būtų galima tvirtinti, kad jo psichikos sveikatos būsena sumažinus stiprių vaistų dozes stabiliai pagerėjo. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. psichinė būklė šiuo metu nors ir yra gerėjanti, tačiau vis tik išlieka nestabili, prašo priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis taikymą palikti nepakeistą. R. M. tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu neneigė, jog psichinė sveikatos būklė buvo pablogėjusi, tačiau parodė, jog taip įvyko, jog negavo jam reikalingų vaistų, nebuvo atitaikyti vaistai. Šiuo metu jaučiasi gerai, supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Žino, jog privalo vartoti vaistus, todėl tiki, jog paskyrus tinkamus, jo sveikatos būklė normalizuosis ir jis galės toliau gydytis ambulatoriškai, tęsti dirbą bei gyventi kartu su mama. Šiuo aspektu apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog byloje yra apelianto mamos 2019 m. sausio 31 d. prašymas sūnų, tuo atveju, jei jam būtų taikomas tolimesnis ambulatorinis gydymas, apgyvendinti pensionate, kadangi dėl savo senyvo amžiaus, atsiradusių sveikatos negalavimų, tame tarpe ir lūžusios kojos, nebepajėgs pasirūpinti sunkia liga sergančiu sūnumi.

4.6. Aukštesnės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo R. M., atsižvelgęs ne tik į aukščiau aptartas aplinkybes, tačiau ir į R. M. bei jį gydančios gydytojos poziciją, turėjo galimybę įsitikinti, jog nors R. M. psichinė sveikatos būsena per pastarąsias savaites pagerėjo, tačiau nėra pakankamai stabili, jog būtų galima tvirtinti, jog gydymą apeliantui būtų galima tęsti ambulatoriškai. Pažymėtina, kad šiuo metu apeliantui yra skiriamos vis dar per aukštos vaistų dozės, todėl nėra aišku, kaip apelianto elgesį bei psichikos sveikatos būklę paveiks šių vaistų dozių mažinimas, dėl ko jo stebėjimas yra tiesiog neišvengiamas. Taigi, atsižvelgus tiek į ligoninės atstovės paaiškinimus, tiek į byloje esančių duomenų visumą, pagrįstai galima tvirtinti, jog R. M. psichinė sveikatos būklė nėra tiek stabili, jog jo nebereikėtų stebėti ir gydyti stacionare. Teismo nuomone, šiai dienai neišnyksta grėsmės, jog sumažinus skiriamų vaistų dozes bei nebepratęsus R. M. stebėjimo stacionariniu būdu bendro stebėjimo sąlygomis, jo sveikatos būklė gali vėl stipriai pablogėti. Kartu aukštesnysis teismas pažymi, kad priverčiamoji medicinos priemonė R. M. buvo paskirta ne be pagrindo, o dėl jo padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, todėl tokios priemonės yra skiriamos atsižvelgus ne tik į paties asmens interesus, bet ir siekiant apsaugoti visuomenę nuo galimų sutrikusios psichikos asmenes pavojingų veikų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pablogėjus R. M. būklei jis tapo agresyvus, ūmus, vėl iškilo grėsmė kitų asmenų atžvilgiu, dėl ko jam teko taikyti intensyvų gydymą, o tai savaime rodo, kad jo socialinis pavojingumas nėra išnykęs. Reiškia, siekiant užtikrinti tinkamą R. M. elgesio kontrolę, kad jam diagnozuota psichinė liga nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams, iš tiesų jį dar reikia gydyti taikant ne ambulatorinį gydymą, kuris akivaizdu būtų neefektyvus, tačiau stacionarinį gydymą stebint bendro stebėjimo sąlygomis.

4.7. Taigi, atsižvelgus į tai, kas aptarta, aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiama nutartis, kuria R. M. pratęstas gydymas taikant stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

R. M., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 29 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.