- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-498/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė, Audronė Jarackaitė (pran.)
- Ieškovas
- K. L. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“, Lietuvos Respublikai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Bogdano Stankero
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo K. L. K. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-587-431/2011 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys: Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Bogdano Stankero personalinė įmonė, L. B. ir notarė Rasa Birutienė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. L. K. ieškiniu, pareikštu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ „Valstybės turto fondas“ (toliau – VTF), CK 6.394 straipsnio 2 dalies ir 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2007 m. liepos 31 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 114-07 (patvirtintą Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro, reg. Nr. 14-9385) ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 114ž-07 (patvirtintą Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro, reg. Nr. 14-9386; toliau pirkimo – pardavimo sutartys vadinamos bendrai ginčo sutartimis); 2) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui jo sumokėtus 160 111 Lt; 3) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 24 178 Lt nuostolius, patirtus dėl pinigų (iš viso dėl 185 811 Lt) nuvertėjimo; 4) priteisti 808 Lt sutarčių sudarymo išlaidų ir 714 Lt vietovės topografinio plano sudarymo išlaidų, bylinėjimosi išlaidas bei procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 b. t., 132-137 l.).
Nurodė, kad 2007 m. liepos 25 d. įvyko VTF organizuotas viešas aukcionas valstybės nekilnojamajam turtui parduoti, kurį laimėjęs ieškovas sudarė su atsakovu aukščiau nurodytas ginčo sutartis, kuriomis įsigijo nuosavybės teises į 163,46 kv. m. ploto slėptuvę (unikalus Nr. 4195-8025-7182) ir prie jos priskirtą 0,0500 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0955-5517), esančius (duomenys neskelbtini), ir sumokėjo atsakovui visą slėptuvės ir žemės sklypo kainą (160 111 Lt).
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, prieš sudarant ginčo sutartis jis nebuvo supažindintas su privatizuojamo žemės sklypo kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo pakeistos žemės sklypo ribos, o, 2009 m. UAB „Geovelda“ pradėjus rengti slėptuvės projektinę dokumentaciją rekonstrukcijai, paaiškėjo, kad dalis slėptuvei priklausančio žemės pylimo, ventiliacinė šachta ir įėjimas į slėptuvę išeina už slėptuvės eksploatacijai suformuoto žemės sklypo ribų, be to, šiaurinė slėptuvės siena beveik sutampa su žemės sklypo riba, nors pagal reikalavimus privalo būti 3 metrų atstumas tarp statinio ir žemės sklypo ribos (STR 2.09:2005 8 priedo 1 p.). Šias aplinkybes patvirtino ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. rugsėjo 23 d. rašte, kuriame nurodyta, jog B. Stankero PĮ 2005 m. gruodžio 23 d. parengtas žemės sklypo geodezinis planas iš dalies neatitinka slėptuvės išdėstymo natūroje ribų (sklypo riba eina statinio pylimo viduriu, viena ventiliacijos anga nepatenka į sklypo ribas, įėjimas į statinį yra už sklypo ribų), dėl ko ieškovas, kaip statinio savininkas, neturi teisės visiškai jį eksploatuoti; be to, pažymėta, kad parengtas sklypo geodezinis planas pažeidžia STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ eksploatavimo ir rekonstrukcijos reikalavimų sąlygas. Pasak ieškovo, jis įsigijo nekilnojamąjį daiktą, kurio negali eksploatuoti, nes šio daikto (statinio) priklausiniai nepatenka į statiniui priskirto žemės sklypo ribas, o tai prieštarauja CK 6.394 straipsnio 1-2 dalims, todėl ginčo sutartys pripažintinos negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
Be to, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 808 Lt išlaidų, turėtų sudarant ginčo sutartis, 714 Lt išlaidų už topografinę nuotrauką ir 24 178 Lt nuostolių dėl pinigų nuvertėjimo, paskaičiuotų pagal 2009 m. spalio mėn. Vyriausybės paskelbtą vartotojų kainų indeksą (1,151; 160 111 Lt *1,151=184 289 Lt; 184 289 Lt - 160 111 Lt = 24 178 Lt).
Atsiliepimas
Atsakovas VTF atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 76-80, 142-145 l.). Nurodė, kad žemės sklypas buvo parduotas kartu su privatizavimo objektu (slėptuve) pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką, nepažeidžiant privatizavimą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, todėl, esant galiojantiems Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymui Nr. A27-1937, kuriuo patvirtintas sumažintas iki 0,0500 ha žemės sklypo plotas ir pavesta Vietinio ūkio bei teritorijos planavimo skyriui užsakyti žemės sklypo tikslinius geodezinius matavimus, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymui Nr. 2.3-9018-41 (kuris buvo patikslintas 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-642-41, ir kuriuo patvirtintas sklypo plotas, paskirtis ir vertė), bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2007 m. kovo 15 d. pažymai, kuria atsakovui buvo pateikti duomenys apie slėptuvei priskirtą žemės sklypą ir jo suformavimą, nėra teisinio pagrindo patenkinti ieškinį. Atsakovo teigimu, žemės sklypo priskyrimas privatizavimo objektui ir jo formavimo klausimai yra priskiriami savivaldybės administracijos direktoriaus ir apskrities viršininko kompetencijai, todėl ieškovo reikalavimai atsakovui dėl neteisėto sklypo suformavimo yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad dar prieš sudarant ginčo sutartis ieškovui buvo žinoma informacija apie prie slėptuvės priskirto žemės sklypo plotą. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senatį (CK 1.125 str. 3 d., 5 d. 2 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: 1) pripažino negaliojančiomis 2007 m. liepos 31 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 114-07 (patvirtintą Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro, reg. Nr. 14-9385) ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 114ž-07 nuo jų sudarymo momento; 2) pritaikė restituciją natūra – priteisė iš ieškovo atsakovo naudai slėptuvę ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o iš atsakovo ieškovo naudai – 160 111 Lt; 3) priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 808 Lt sutarčių sudarymo išlaidų ir 8 716 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo (2 b. t., 173-181 l.).
Nurodė kad, siekiant nustatyti privatizuojamam statiniui – slėptuvei priskirtiną būtiną eksploatacijai ir parduotiną žemės sklypą, atsakovas privalėjo inicijuoti detalaus plano parengimą, kadangi privatizavimo objektas yra miesto teritorijoje (Teritorijų planavimo įstatymo (2004-09-28 – 2006-06-07 galiojusi redakcija) 22 str. 1 d. 7 p.), o kartu su privatizavimo objektais gali būti parduoti tik tie jiems priskirti žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose (2005 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų priskirtų privatizavimo objektams pardavimo ir nuomos“), todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. A27-1937 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir dydžio nustatymo“ buvo priimtas, pažeidžiant paminėtą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatą.
Teismo teigimu, iš byloje esančių žemės sklypo planų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. kovo 10 d. Žemės naudojimo patikrinimo akto matyti, jog slėptuvės ventiliacijos anga yra už sklypo ribos (apie 2 m. atstumu), įėjimas į slėptuvę yra už sklypo ribos, be to, nenumatytas privažiavimas prie slėptuvės, todėl yra pagrindo teigti, kad ieškovui (daikto pirkėjui) nebuvo perduotos teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri jam būtina naudoti pagal paskirtį.
Teismas pažymėjo, kad, rengiant objektą (slėptuvę) privatizavimui ir nustatant jo eksploatacijai reikalingo žemės sklypo ribas, nebuvo laikomasi 2005 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų priskirtų privatizavimo objektams pardavimo ir nuomos“ įtvirtintų taisyklių, pagal kurias tais atvejais, kai privatizavimo objekto priklausiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, yra kitame žemės sklype, o ne tame, kuriame yra privatizavimo objektas, jų užimti žemės sklypai parduodami ta pačia tvarka kaip privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas, jeigu tai numatyta sklypo, kuriame yra nurodytieji priklausiniai, detaliajame plane arba kaimų teritorijose – žemėvaldos plane (projekte), o kai žemės sklype kartu su privatizavimo objektu (statiniu ar įrenginiu) yra kitų savarankiškai funkcionuojančių statinių ir įrenginių, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), žemės sklype, suformuotame detaliajame plane, kaimo teritorijoje – žemėvaldų plane (projekte), šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, išskiriama dalis, kurios reikia privatizavimo objektui eksploatuoti, ir nustatomas šios dalies plotas.
Be to, teismas konstatavo, kad nebuvo laikytasi kitų teisės aktų reikalavimų – Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513) 29 punkto nuostatų, kad prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiavimo kelias arba nustatomas žemės servitutas, taip pat 31 punkto taisyklių, pagal kurias žemės sklypo riba turi būti ne arčiau kaip 3 m nuo esamų pastatų sienos ir suaugusių medžių (arba ne arčiau kaip medžio laja), išskyrus atvejus, kai žemės sklypų savininkai susitaria kitaip. Dėl to ieškovui buvo apribota galimybė visiškai eksploatuoti privatizuotą slėptuvę bei ją rekonstruoti (STR 1.01.06:2002, STR 2.02.09:2005).
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad, sudarius galimybes ieškovui susipažinti su privatizuojamam objektui parengta žemės sklypo kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo keičiamos ir iš naujo nustatomos esminės svarbios šio objekto eksploatacijai aplinkybės – žemės sklypo ribos, bei nepareiškus pastabų ir laisva valia sudarius žemės pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovas neturi pagrindo ginčyti sandorio. Pasak teismo, iš prie Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pridėto žemės sklypo plano M 1:500 matyti, jog jame nėra pažymėta, kad dalis slėptuvės yra už suformuoto sklypo ribų, todėl ieškovas objektyviai neturėjo galimybės pagal pateiktus dokumentus įvertinti pirmiau nurodytų norminių aktų pažeidimų, kurie buvo padaryti, formuojant žemės sklypą ir nustatant jo ribas. Teismo nuomone, pagrįstas ieškovo argumentas, kad ieškovas turėjo pagrindo tikėtis, jog valstybę atstovaujantys asmenys pagal įstatymų reikalavimus prie privatizuojamo objekto suformuos tokį žemės sklypą, kuris yra būtinas privatizuojamam daiktui tinkamai eksploatuoti.
Teismas sprendė, kad ieškovui buvo parduotas nekilnojamasis daiktas, kurio įėjimo anga ir ventiliacinė šachta yra ieškovui nepriklausančiame žemės sklype, o pirkėjo teisės į žemės sklypą, ant kurio yra įėjimo anga ir ventiliacinė šachta, nebuvo aptartos ginčo sutartyje; kad ventiliacijos stovas yra valstybinio miško teritorijoje, kurios privatizavimą riboja teisės norminiai aktai, todėl negalimas CK 6.394 straipsnio 3 dalies taikymas, tačiau pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį tokios sutartys pripažintinos negaliojančiomis (CK 1.80 str.1d.) bei taikytina restitucija natūra, įpareigojant ieškovą perduoti atsakovui nusipirktą daiktą, iš atsakovo priteisiant pirkimo kainą ir sandorio sudarymo išlaidas.
Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 24 178 Lt nuostolių priteisimo, nurodydamas, kad nenustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai, kadangi ieškovas 2 metus nenustatė ginčo kilimui reikšmingų aplinkybių.
Teismas sprendė, jog atmestini atsakovo ir trečiųjų asmenų prašymai taikyti CK 1.125 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą, 5 dalies 2 punkte numatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytą 1 mėnesio terminą administraciniam aktui apskųsti, nes jie netaikytini ginčo santykiui, kuris yra kildinamas iš nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ginčijimo, kuriam taikomi bendrieji ieškinio senaties terminai (CK 1.125 str. 1d.).
Teismas, vadovaudamasis CPK 93 ir 98 straipsniais, ieškovui iš atsakovo priteisė 3 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 4 502 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl nuostolių priteisimo, ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 24 178 Lt (2 b. t., 199-202 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuostolių nepriteisimo prieštarauja teismo sprendime išdėstytoms išvadoms ir civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančioms teisės normos.Atsakovo neteisėti veiksmai, kurie lėmė ieškovo nuostolius, buvo atlikti ginčo sutarčių pasirašymo metu, o atsakovo kaltė buvo konstatuota teismo sprendime. Be to, atsakovas žinojo, jog, sudarydamas paminėtas sutartis, pažeidžia teisės aktų reikalavimas, ir neatskleidė šios informacijos ieškovui, tokiu būdu jį suklaidindamas.Sutartis pripažinus negaliojančiomis, visiško nuostolių atlyginimo principas įtvirtina pareigą visiškai atlyginti padarytus nuostolius nuo jų padarymo momento, nepriklausomai nuo to, kada ieškovas sužinojo apie padarytą pažeidimą, kadangi nepraleista ieškinio senatis.Ieškovas turėjo pagrindo tikėtis, jog atsakovas, atstovaudamas valstybę, elgsis taip, kaip to reikalauja teisės aktai, o atsakovo atlikti neteisėti veiksmai paaiškėjo tik 2009 metais, kai pradėjus rengti slėptuvės projektinę dokumentaciją rekonstrukcijai, buvo atlikta topografinė nuotrauka bei gauta informacija iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos dėl žemės sklypo ribų.Nors teismas konstatavo, kad ieškovas objektyviai neturėjo galimybės pagal pateiktus dokumentus įvertinti norminių aktų pažeidimų, taip pat pripažino, jog šis faktas jam tapo žinomas tik 2009 m., tačiau padarė priešingą išvadą, kad nenustatyta atsakovo kaltė, kadangi ieškovas 2 metus nenustatė ginčo kilimui reikšmingų aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį (2 b. t., 182-187 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atsakovui 2001 m. vasario 14 d. Turto perėmimo aktu nuosavybės teise perėmus slėptuvę ir ją įtraukus į privatizavimo objektų sąrašą, buvo atlikta slėptuvės inventorizacija ir kreiptasi į Vilniaus rajono savivaldybę bei Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl privatizavimo objektui (slėptuvei) žemės sklypo priskyrimo, nors iki šio statinio parengimo privatizavimui slėptuvė buvo suformuotame ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotame žemės sklype (Registro Nr. 41/16171), o ginčo žemės sklypo plotas buvo sumažintas, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Žemės įstatymu ir Žemės reformos įstatymu. Ginčo žemės sklypo teritorijoje nebuvo baigtas L. B. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir grąžinimo procesas, todėl atsakovas neturėjo pagrindo reikalauti iš atsakingų už teritorijų planavimą institucijų (Vilniaus rajono savivaldybės ir VAVA) Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise valdomam ir Nekilnojamojo turto registre jos vardu įregistruotam žemės sklypui (ginčo sklypui) rengti detalųjį planą. Juolab kad, nepripažinus negaliojančiais Vilniaus rajono savivaldybės ir VAVA sprendimų, kurių pagrindu atlikta žemės sklypo teisinė registracija, nebuvo pagrindo konstatuoti ieškovo teisių pažeidimų, kylančių viešo aukciono būdu privatizuoto turto atžvilgiu. Teismas neatsižvelgė į atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentus bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. spalio 29 d. rašte Nr. A33-6180-(4.25) nurodytą faktą, kad žemės sklypo ribos nuo slėptuvės sienos yra atitrauktos ne mažiau kaip 1 m., kad prie paminėto pastato yra numatytas privažiavimo kelias, todėl nepagrįstai nurodė, jog ieškovas negali eksploatuoti ir rekonstruoti privatizuotos slėptuvės. Be to, nepagrįsta ir teismo išvada, kad dalis slėptuvės yra už žemės sklypo.Ieškovas prieš ginčo sutarčių sudarymą buvo supažindintas su ginčo sklypo planine medžiaga, privatizavimo objekto ir jam priskirto sklypo faktine padėtimi, riboženkliais pažymėtomis ginčo sklypo ribomis, be to, ieškovas apžiūrėjo paminėtą objektą ir nepareiškė pastabų dėl jo būklės ar patekimo į slėptuvę, o tai patvirtina liudytojo R. K. parodymai. Todėl teismas be pagrindo neatsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nes iš konkurso ar aukciono rezultatų atsirandantiems reikalavimams dėl parduotų daikto trūkumų taikomi sutrumpinti ieškininės senaties terminai (CK 1.125 str. 3 d., 5 d. 2 p.). Ginčo sutarčių sudarymui buvo pritarta Privatizavimo komisijos sprendimu (2007 m. rugpjūčio 17 d. protokolas Nr. 2V-24 (501), kuris pagal savo esmę yra administracinio pobūdžio aktas, ir kurio apskundimui taikomi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatyti terminai. Sudarant ginčo sandorius, nebuvo pažeistas Žemės įstatymo reikalavimas, pagal kurį nekilnojamasis daiktas negali būti perleistas be žemės sklypo, kurį tas daiktas užima ir kuris būtinas jam naudoti pagal paskirtį.Galiojant Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d., Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymams bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. kovo 15 d. pažymai, kurie nebuvo panaikinti po VAVA 2009 m. rugsėjo 10 d. Žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 143, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ginčo sutartis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.Pritaikius restituciją, atsakovo padėtis nepagrįstai pablogėtų, o ieškovo – pagerėtų, o tai patvirtina atsakovo į bylą pateiktas dokumentas, patvirtinantis 2010 m. lapkričio 5 d. ginčo objektų rinkos vertę (CK 6.145 str. 2 d.).Teismas sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už atliktų geodezinių matavimų netikslumus ir institucijų, atsakingų už teritorijų planavimą, priimtų sprendimų pagrįstumą, nors atsakovui, kaip privatizavimo institucijai, negali būti taikoma atsakomybė už Teritorijų planavimo įstatymo ir su juo susijusių poįstatyminių teisės aktų pažeidimus. Juolab kad teismo sprendimu atsakovui buvo užkirstas kelias reikalauti iš privatizavimo kylančių nuostolių atlyginimo.5 procentų metinių palūkanų priteisimas ieškovo naudai prieštarauja restitucijos esmei, kadangi ilgas bylos nagrinėjimas vyko ne dėl atsakovo, o dėl ieškovo veiksmų, kuris ne kartą tikslino ieškinio reikalavimus.Nesutiktina su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, nes ginčo teisinę situaciją nurodytoje byloje suformavo ne atsakovas. Be to, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos bylos nagrinėjimo metu nebuvo pagrįstos dokumentais, kuriuose būtų nurodyta, už kokias konkrečias paslaugas šioje byloje buvo sumokėta, ir kurie leistų nustatyti, ar priteistų išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų įkainių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti (2 b. t., 208-212 l.). Nurodo, kad ieškovas tik 2009 m. rugsėjo 18 d. gavo ginčo sklypo kadastrinių matavimų bylos kopiją, iš kurios matyti, kad dalis slėptuvės priklausinių nepatenka į jai priskirtą žemės sklypą, kad nėra galimybės patekti į slėptuvę. Ieškovo teigimu, L. B. interesų konfliktas galėjo būti išspręstas tik parengiant detalųjį planą arba neparduodant privatizuojamo objekto, jeigu jam eksploatuoti suformuotas žemės sklypas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų. Ieškovas pažymėjo, kad ginčo sutarčių sudarymo dieną atsakovą saistė pareiga parduoti privatizuojamo objekto eksploatacijai reikalingo ploto žemės sklypą. Pasak ieškovo, jis pareiškė reikalavimą dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o ne daikto trūkumų, todėl šiam reikalavimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti (2 b. t., 204-206 l.). Nurodo, kad pinigų nuvertėjimas yra vertybių sumažėjimas, kuriomis yra užtikrinama pinigų vertė, o pinigų kiekis išlieka toks pats, todėl šis procesas negali būti siejamas su atsakovo ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų veiksmais, dėl kurių galėtų kilti atsakovui civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246-6.249 str., 6.271 str.). Juolab kad ieškovas iki ginčo sutarčių pasirašymo buvo supažindintas su slėptuvės faktine padėtimi ir jai priskirto žemės sklypo ribų išdėstymu.
Atsiliepime į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovo – patenkinti (2 b. t., 215-216 l.). Nurodo, kad žemės sklypas, priskirtas slėptuvei, yra pakankamo dydžio ir tinkamas naudoti slėptuvę pagal paskirtį, o jo riba buvo nustatyta ne mažiau nei 1 m nuo slėptuvės pastato sienų, pamatų iki sklypo ribos. Be to, 3 m atstumas nuo statinio iki žemės sklypo ribos yra privalomas tik naujai statybai, o bylos nagrinėjimo metu servitutai nustatyti gretimam žemės sklypui, kad būtų užtikrintas privažiavimas iki slėptuvės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, bei tinkamai pritaikė civilinio proceso taisykles ir materialinės teisės normas.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
CK 6.394 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu tokia sutartis patvirtinta, ji yra negaliojanti (CK 6.394 str. 2 d.); be to, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame yra tas daiktas, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms; kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas (CK 6.394 str. 3 d.).
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 22 straipsnį (nuo 2007 m. kovo 1 d. galiojanti redakcija; toliau – Privatizavimo įstatymas), valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai, tarp jų – 2005 m. rugsėjo 16 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“, kurio 2.1 punkte (2006 m. birželio 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 619 redakcija) nustatyta, jog, privatizuojant valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – statinius ir įrenginius ar jų dalis (toliau vadinama – privatizavimo objektai) pagal Privatizavimo įstatymą, kartu su privatizavimo objektu turi būti parduodami ar išnuomojami valstybei priklausantys žemės sklypai ar jų dalys, kurių reikia privatizavimo objektams eksploatuoti (toliau vadinama – privatizavimo objektams priskirti žemės sklypai); perleidžiant privatizavimo objektą, kartu parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, o tais atvejais, kai pagal teisės aktus žemės sklypai negali būti parduodami privačion nuosavybėn arba pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą, pagal teisės aktus neturi teisės įsigyti nuosavybėn šiam objektui priskirto žemės sklypo, privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas išnuomojamas šio objekto pirkėjui.
Pagal įstatymą, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pagrindų (CK 1.80 str. 2 d.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas, laimėjęs atsakovo organizuotą viešą aukcioną valstybės nekilnojamajam turtui parduoti, 2007 m. liepos 31 d. sutartimi iš Lietuvos Respublikos nuosavybės teise įsigijo privatizavimo objektą – 163,46 kv. m. ploto slėptuvę (unikalus Nr. 4195-8025-7182), o 2007 m. rugpjūčio 31 d. sutartimi – 0,0500 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0955-5517), reikalingą eksploatuoti privatizavimo objektui (slėptuvei), esančius (duomenys neskelbtini) (slėptuvės ir žemės sklypo kaina – 160 111 Lt; 1 b. t., 8-14 l.). Ginčo sutarčių 2 punkte pardavėjas (atsakovas) patvirtino, kad nėra viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo (ieškovo) nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektus, be to, prie Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties buvo pridėtas parduodamo žemės sklypo planas (M 1:500), kaip neatskiriama šio sutarties dalis (1 b. t., 14 l.). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčo žemės sklypas buvo suformuotas 2005 m. kovo 17 d., atlikus kadastrinius matavimus (1 b. t., 169-170 l; CPK 179 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus (tarp jų 2009 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei 2009 m. rugsėjo 20 d. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento raštus, VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugsėjo 10 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 143 (1 b. t., 20 l., 23-25 l., 28-29 l.), UAB „Geovelda“ 2009 m. birželio 1 d. skaitmeninį topografinį planą (1 b. t., 65-70 l.), VTF pateiktą ginčo žemės sklypo planą (1 b. t., 173 l.), VĮ „Registrų centras“ 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. KS-2760 (2 b. t., 113 l.), turėjo pagrindo teigti, jog slėptuvės dalis – ventiliacinė anga ir įėjimas į slėptuvę išeina už jai eksploatuoti suformuoto žemės sklypo ribų, be to, žemės sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytų reikalavimų žemės sklypams dėl privalomo privažiavimo kelio prie kiekvieno žemės sklypo arba kelio servituto nustatymo bei minimalaus atstumo tarp žemės sklypo ribos ir esamų pastatų sienų bei suaugusių medžių (nurodyto įsakymo 29, 31 p. (2007 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 3D-265/D1-308 redakcija). Juolab kad atsakovas 2006 m. sausio 17 d. rašte Nr. (34)-SR-198 Vilniaus rajono savivaldybei nurodė, jog pagal pateiktą derinti 500 kv. m. ploto ginčo žemės sklypo planą, slėptuvės įėjimas nepatenka į suformuotą žemės sklypą, t. y. žinojo apie pažeidimus, formuojant šį žemės sklypą (1 b. t., 168 l.). Pagal ginčo Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties priedo – žemės sklypo plano duomenis, nematyti nurodytų pažeidimų, todėl teismas turėjo pagrindo teigti, jog ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, galėjo nežinoti apie padarytus pažeidimus (Sutarties 10 p.; 1 b. t., 14 l.).
Dėl aukščiau nurodyto apygardos teismas, įvertinęs paminėtų ir kitų įrodymų visetą, teisingai nustatė, jog ginčo sutartimis ieškovui nebuvo perduotos teisės į tokią žemės sklypo dalį, kurią užima slėptuvė ir kuri būtina šiam statiniui naudoti pagal paskirtį, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. spalio 29 d. raštas Nr. A33-6180-(4.2) bei prie jo pridėta „ištraukos iš Vilniaus rajono savivaldybės valstybinių miškų schemos kopija“ nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių, patvirtintų paminėtais įrodymais, tarp jų VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus patikrinimo aktu (CPK 176, 185 str., 197 str. 2 d.). Taigi, sudarant ginčo sutartis, buvo pažeistos 2005 m. rugsėjo 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1 punkto (2006 m. birželio 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 619 redakcija) nuostatos ir CK 6.394 straipsnio reikalavimai, t. y. imperatyvios įstatymo normos. Todėl teismas turėjo pagrindo pripažinti negaliojančiomis ginčo sutartis nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.).
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad nagrinėjamu atveju taikytini sutrumpinti 1 mėnesio ir 6 mėnesių ieškininės senaties terminai (CK 1.125 str. 3 d., 5 d. 2 p.), kurie nustatyti reikalavimams dėl parduoto daikto trūkumų, kylantiems iš konkurso ar aukciono rezultatų. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirkimo – pardavimo sutarčių teisėtumo, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris šioje byloje nėra praleistas (CK 1.125 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčija viešo aukciono rezultatų, be to, ieškinio pagrindas grindžiamas ne parduotų nekilnojamųjų daiktų trūkumais, bet imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarant ginčo sutartis, dėl ko nėra pagrindo taikyti apelianto nurodytų sutrumpintų ieškinio senaties terminų (CK 1.125 str. 3 d., 5 d. 2 p.).
Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju netaikytina restitucija (CK 6.145 str. 2 d.).
Aukščiau minėta, jog, pripažinus negaliojančiu imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 1.80 str. 2 d.). Atsakovas, sudarydamas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį ir, kaip nustatyta, apie tai žinodamas (2006 m. sausio 17 d. atsakovo raštas Nr. (34)-SR-198; 1 b. t., 168 l.), turėjo numatyti ginčo sandorių nuginčijimo padarinius, dėl ko atsakovas prisiėmė nurodytų padarinių (restitucijos) atsiradimo riziką. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad dėl restitucijos taikymo apelianto padėtis nepagrįstai pablogėtų, o ieškovo atitinkamai pagerėtų. Juolab kad atsakovas, sudaręs ginčo sutartis, iš ieškovo gavo 160 111 Lt piniginių lėšų, kuriomis galėjo disponuoti.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo argumentą, kad jis nėra atsakingas už padarytus pažeidimus. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Ginčo sutarčių pagrindu atsakovas iš ieškovo gavo 160 111 Lt, todėl, šias sutartis pripažinus negaliojančiomis, atsakovas privalo grąžinti ieškovui tai, ką iš jo gavo (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 1 d.). Dėl nurodyto, patenkinus ieškovo reikalavimus dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pagrįsta ir teismo išvada, kad atsakovas privalo apmokėti ieškovo patirtas bylinėjimosi (tarp jų ir advokato pagalbos) išlaidas, įrodymus apie kurias ieškovas buvo pateikęs iki bylos nagrinėjimo iš esmės (1 b. t., 1, 9-13, 71-72, 73, 141 l.; 2 b. t., 116-118 l.; CPK 93 str. 1 d.). Juolab kad ieškovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino atstovavimo išlaidų dydžio (Rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.18 p.).
Pažymėtina, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Šiomis įstatyme numatytomis palūkanomis skolininkas skatinamas kuo greičiau sumokėti kreditoriui priteistas pinigines sumas, o jų skaičiavimo terminas nustatytas įstatymu, dėl to apeliantas be pagrindo teigia, jog paminėtų palūkanų priteisimas prieštarauja geros moralės principams ar restitucijos esmei. Juolab kad įstatymas nenumato išimties dėl nurodytų palūkanų priteisimo, pritaikius restituciją.
Teisėjų kolega nepasisako dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kadangi nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimą, pareikštą ieškinyje nurodytu pagrindu, dėl 24 178 Lt nuostolių, paskaičiuotų pagal 2009 m. spalio mėn. Vyriausybės paskelbtą vartotojų kainų indeksą, priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. spalio mėn.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, netiesioginiais nuostoliais pripažįstamos asmens negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovas būtų galėjęs gauti papildomų pajamų, jeigu nebūtų sudarytos ginčo sutartys, o įstatymas nenumato atlyginimo ieškovo prašomų netiesioginių nuostolių, susijusių su piniginių lėšų perkamosios galios sumažėjimu.
Be to, apygardos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovas daugiau nei 2 metus nesikreipė nei į atsakovą, nei į teismą dėl jo teisių pažeidimo, sudarant ginčo sutartis. Juolab kad šiuo laikotarpiu ieškovas valdė ginčo žemės sklypą ir statinį bei turėjo galimybę ne tik juo naudotis, bet ir anksčiau nustatyti paminėtus ginčo sandorių pažeidimus, o, bylos duomenimis, ginčo turtas taip pat nuvertėjo dėl amortizacijos (2 b. t., 146-148 l.).
Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, jog apygardos teismas suklydo, atmetęs jo reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, jog atsakovas privalo atsakyti dėl ieškovui restitucijos būdu grąžinamų pinigų nuvertėjimo jo nurodytu laikotarpiu (CK 6.245 str.).
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.). Atmetus apeliacinius skundus, šalys neturi teisės į atlyginimą bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 302 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą.