Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus atstovui M. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 128906 „Dėl G. K. šalpos neįgalumo pensijos neskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Skyrių paskaičiuoti ir paskirti jam šalpos neįgalumo pensiją nuo 2017 m. gegužės 4 d. Prašo iš Skyriaus valstybės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad jam pasikreipus į Skyrių dėl šalpos neįgalumo pensijos skyrimo, jo atžvilgiu buvo priimtas, jo nuomone, neobjektyvus ir neteisėtas Sprendimas. Pareiškėjui neįgalumas nustatytas 2017 m., todėl ir buvo pasikreipta į Skyrių tam, kad jam būtų paskirta ir mokama šalpos neįgalumo pensija. Tačiau, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį, kuriuo piliečiams laiduojama teisė gauti neįgalumo pensiją, pensija nebuvo paskirta, dėl ko pareiškėjas patiria žalą. Nesutikdamas su Skyriaus argumentu, kad pareiškėjas neturi pakankamo būtino valstybinio socialinio draudimo stažo, pareiškėjas paaiškina, kad ilgą laiką praleido įkalinimo įstaigoje, kurioje jam darbas net nebuvo pasiūlytas, ir tik nuo 2018 m. liepos 10 d. yra paleistas į laisvę. Dėl objektyvios priežasties, t. y. dėl to, kad nuteistieji nėra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, pareiškėjas ir negali turėti reikiamo stažo. Lietuvos valstybė, įgyvendindama Neįgaliųjų teisių konvenciją, yra įsipareigojusi užtikrinti neįgaliųjų lygias galimybes į pensijų išmokas ir programas. Priimtu skundžiamu Sprendimu pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas, jo teisė įgyvendinti neįgaliojo teisę į socialinę apsaugą yra nepagrįstai apribojama.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas advokatas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visiškai.

Atsakovas Skyrius atsiliepime (b. l. 23–24) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi į Skyrių su prašymu jam skirti šalpos neįgalumo pensiją ir kartu pateikė darbingumo lygio pažymą. Įvertinus prašymą ir pažymą buvo nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2038 m. kovo 7 d. nustatytas 55 proc. netektas darbingumas. Ši aplinkybė pagrindžia tai, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų gauti šalpos neįgalumo pensiją (pareiškėjui nustatytas mažesnis nei 60 proc. netektas darbingumas), todėl šiuo pagrindu ir buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas painioja šalpos neįgalumo pensiją ir socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Skundžiamas Sprendimas niekaip nesusijęs su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, susijusiais su valstybinio socialinio draudimo stažo vertinimu. Valstybinio socialinio draudimo stažą vertina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), prieš skirdama socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, o ne Skyrius.

Teismo posėdyje Skyriaus atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta šalpos neįgalumo pensija, teisingumo ir pagrįstumo.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Skyrių su 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymu (b. l. 25–27), prašydamas suteikti jam šalpos neįgalumo pensiją. Prie šio prašymo pareiškėjas Skyriui pateikė ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymą DL Nr. 849 (b. l. 28), iš kurios matyti, kad pareiškėjui nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2038 m. balandžio 7 d. nustatytas 55 proc. netekto darbingumo. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir susipažinus su jo pateiktais dokumentais, priimtas skundžiamas Sprendimas (b. l. 8), kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui šalpos neįgalumo pensijos nuo 2017 m. gegužės 4 d., nes jam nustatytas 55 proc. netektas darbingumas, o šalpos neįgalumo pensija skiriama asmenims, kuriems nustatytas 60 proc. ir daugiau netektas darbingumas. Apie Sprendimą pareiškėjas informuotas Skyriaus raštu „Dėl G. K. šalpos neįgalumo pensijos neskyrimo“ (b. l. 7).

Pažymėtina, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių ir procedūros dėl šalpos neįgalumo pensijos skydimo nėra, pareiškėjas iš esmės nesutinka su skundžiamu Sprendimu, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Todėl šioje administracinėje byloje vertintina, ar skundžiamas Sprendimas naikintinas pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų pagrindu.

Ginčo teisinius santykius reglamanetuoja šalpos pensijų rūšis, šių pensijų finansavimo šaltinį, teisę į šalpos pensijas turinčius asmenis, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas bei tvarką nustatantis Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (2018 m. sausio 1 d. redakcija). Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintos šalpos pensijų rūšys: 1) šalpos neįgalumo pensijos; 2) šalpos senatvės pensijos; 3) šalpos našlaičių pensijos. Įstatymo 5 straipsnis nustato, kad teisę gauti šalpos neįgalumo pensiją turi: 1) asmenys, kuriems nustatytas sunkus, vidutinis ar lengvas neįgalumas; 2) asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai; 3) tėvai (įtėviai), globėjai ar rūpintojai, kurie yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, ir kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Už vieno neįgalaus asmens slaugą šalpos pensija gali būti paskirta tik vienam asmeniui; 4) motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki 8 metų penkis ar daugiau vaikų ir pripažintos nedarbingomis ar iš dalies darbingomis, netekusiomis 60 procentų ir daugiau darbingumo; 5) asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti I ar II grupės invalidais), išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose. Sprendimo dėl šalpos neįgalumo pensijos skyrimo / neskyrimo priėmimo tvarką reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 30-1880 patvirtintas Valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos – šalpos pensijų ir (ar) tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, kurio 18 punkte nustatyta, kad šalpos pensijos ir tikslinės kompensacijos skiriamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu įgalioto Socialinių išmokų skyriaus valstybės tarnautojo sprendimu, o 19 punkte – apie priimtą sprendimą neskirti šalpos pensijos ir (ar) tikslinės kompensacijos, nurodant šalpos pensijos ir (ar) tikslinės kompensacijos neskyrimo priežastį, pareiškėjas informuojamas raštu per 5 darbo dienas nuo sprendimo neskirti priėmimo, išsiunčiant (įteikiant) priimto sprendimo neskirti šalpos pensijos ir (ar) tikslinės kompensacijos nuorašą ir grąžinant jo pateiktus dokumentus.

Nustatytas faktines aplinkybes įvertinus nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad šalpos neįgalumo pensiją turi teisę gauti asmenys, atitinkantys Įstatymo 5 straipsnio 1–5 papunkčiuose įtvirtintus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad nustatytus kriterijus asmuo atitinka, įtvirtinta asmeniui, teikiančiam prašymą ir su juo reikalingus dokumentus, kuriuos įvertina ir atitinkamą sprendimą, atitinkantį pagrindinius tokiam sprendimui keliamus reikalavimus, priima Skyrius. Kriterijai, nustatyti šalpos neįgalumo pensijai gauti, nesusiję su asmens valstybinio socialinio draudimo stažu, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo valstybinio socialinio draudimo stažo atmestini kaip nesusiję su ginčo dalyku. Kaip matyti, ginčas iš esmės ir kilęs dėl Sprendimo, kuriuo Skyrius atsisakė pareiškėjui išmokėti šalpos pensiją. Iš byloje esančių rašytinių duomenų, ginčo šalių procesinių dokumentų turinio ir teismo posėdyje išdėstytų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas neginčija, jog jam nustatytas 55 proc. netektas darbingumas. Tai patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimu teisingai nurodyta, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto kriterijaus. Pareiškėjas neįrodinėja, kad atitinka kitus Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus kriterijus šalpos neįgalumo pensijai gauti. Atitinkamai, kitų argumentų, pagrindžiančių, kodėl pareiškėjui turi būti skirta šalpos neįgalumo pensija nei pareiškėjas, nei jo atstovas advokatas teismo posėdyje nenurodė. Atsižvelgus į tai, kad bylos medžiaga pagrindžia Skyriaus poziciją, kodėl pareiškėjui nėra suteikiama šalpos neįgalumo pensija, teisėjų kolegija neturi pagrindo pareiškėjo skundo argumentais naikinti skundžiamą Sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad šiuo metu jam yra mokama piniginė socialinė parama. Skyriaus atstovas patvirtino, kad pareiškėjui mokama socialinė pašalpa. Todėl pareiškėjo argumentas, kad šiuo metu valstybė nėra patenkinusi jo gyvybiškai svarbių poreikių atmestini kaip neatitinkantys tikrovės. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nanagrinėtini.

Bylos teisminio nagrinėjimo metu gautas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti, ar Įstatymo 5 straipsnio 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teikdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kelia abejonę dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiame kontekste aktualūs Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas, yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, paisydamas Konstitucijos, pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. ir 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai), taip pat diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Todėl pareiškėjo prašymas šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas ABTĮ 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Konstatavus, kad pareiškėjo skundas atmetinas kaip nepagrįstas, nėra teisinio pagrindo spręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.