- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-23
- Bylos Nr.
- 2S-2028-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Pareiškėjas
- T. S.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos T. S. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos T. S. skundas dėl antstolės veiksmų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėja, laikydamasi proceso įstatymo nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, pareiškė antstolei V. M. skundą dėl jos veiksmų, tiksliau – dėl antstolės 2014 m. gegužės 26 d. patvarkymo, prašydama atšaukti patvarkymą ir nutraukti skolos išieškojimą. Pasak pareiškėjos, jos ginčijamas patvarkymas yra neteisėtas, nes, pirma, netinkamai nustatytas skolininkas (anot pareiškėjos, tikroji skolininkė yra individuali įmonė (duomenys neskelbtini)), antra, netinkamai apskaičiuotos vykdymo išlaidos. Pareiškėjos teigimu, ji 2006 metais akcinės bendrovės DNB banko sąskaitoje turėjo piniginių lėšų, todėl, anot pareiškėjos, 15 Lt baudos išieškojimas turėjo būti nukreiptas į lėšas, esančias banko sąskaitoje.
Antstolė, atsisakiusi patenkinti pareiškėjos skundą, persiuntė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolės teigimu, pareiškėja padarė administracinius teisės pažeidimus, todėl baudos, paskirtos už padarytus pažeidimus, turi būti išieškomos iš pareiškėjos turto. Pasak antstolės, paskutinį kartą teikiant užklausas Lietuvos Respublikoje veikiantiems bankams, nebuvo nustatyta, jog pareiškėja turi sąskaitą, esančią akcinėje bendrovėje DNB banke, kita vertus, 2014 m. gegužės 19 d. patikrinus pareiškėjos turtinę padėtį, buvo nustatyta, jog ji įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), todėl baudų ir vykdymo išlaidų išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjos darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog pareiškėja nėra sumokėjusi baudų, iš jos turi būti išieškomos visos vykdymo išlaidos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą. Pirmosios instancijos teismas pagal vykdomųjų bylų duomenis, be kita ko, nustatė, jog antstolė V. M. vykdo savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ (toliau tekste – ir savivaldybės įmonė) 2006 m. rugsėjo 13 d. nutarimą dėl 15 Lt baudos, 2011 m. balandžio 4 d. nutarimą dėl 60 Lt baudos, 2011 m. liepos 21 d. nutarimą dėl 80 Lt baudos, 2011 m. spalio 22 d. nutarimą dėl 60 Lt baudos, 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimą dėl 60 Lt baudos, 2013 m. spalio 7 d. nutarimą dėl 60 Lt baudos, 2013 m. gruodžio 7 d. nutarimą dėl 80 Lt baudos, 2013 m. gruodžio 8 d. nutarimą dėl 100 Lt baudos ir 2014 m. vasario 3 d. nutarimą dėl 80 Lt baudos išieškojimo savivaldybės įmonei iš pareiškėjos. Pasak teismo, pateikta medžiaga byloja, kad pareiškėja padarė visus administracinius teisės pažeidimus, vadinasi, visos baudos, paskirtos už padarytus teisės pažeidimus, turi būti išieškomos iš pačios pareiškėjos, o ne iš jos sutuoktinio ar individualios įmonės (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog pareiškėjai vykdomuosiuose dokumentuose nurodytu adresu buvo išsiųsti siūlymai per 5 dienas nuo siūlymų gavimo dienos sumokėti skolas ir padengti vykdymo išlaidas, bet šie siūlymai nebuvo įteikti pareiškėjai. Civilinio proceso kodekso 644 straipsnyje numatyta skolininko pareiga aktyviai domėtis vykdomąja byla, pranešti apie savo buvimo vietos pasikeitimą ir bendradarbiauti su antstoliu. Pareiškėjai adresuoti procesiniai dokumentai buvo siųsti vykdomuosiuose dokumentuose nurodytu adresu, todėl, pasak teismo, laikytina, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie atliktus veiksmus. Pareiškėjai nesumokėjus skolų ir nekompensavus vykdymo išlaidų, antstolė pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus.
Pasak pirmosios instancijos teismo, kitaip negu teigia pareiškėja, antstolė, 2006 m. gruodžio 7 d. atlikusi užklausą, nustatė, kad pareiškėja neturi piniginių lėšų tiek akcinėje bendrovėje DNB banke, tiek kituose bankuose.
Teismo teigimu, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog pareiškėja nėra sumokėjusi baudų, iš jos turi būti išieškotos visos vykdymo išlaidos. Anot pirmosios instancijos teismo, antstolė pateikė vykdymo išlaidų apskaičiavimą, kuriame nurodyta, jog vykdymo išlaidų suma – 1 287,82 Lt (būtinos vykdymo išlaidos – 440 Lt, papildomos išlaidos – 339 Lt, išlaidos, kurias antstolis sumoka tretiesiems asmenims, – 12,80 Lt, atlygis antstoliui – 200 Lt, vartotojų kainų indeksas – 1,380). Teismo vertinimu, antstolės nurodytos išieškotinos vykdymo išlaidos apskaičiuotos laikantis Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, nuostatose nustatytų vykdymo išlaidų dydžių, todėl darytina išvada, jog, priešingai negu teigia pareiškėja, antstolė teisingai apskaičiavo vykdymo išlaidas.
Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų.
Pareiškėjos atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normą, nes neįteikė pareiškėjai skundžiamos nutarties kopijos;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja yra tikroji skolininkė. Pareiškėjos teigimu, ji yra asmuo be pilietybės, nes 2001 metais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl, anot pareiškėjos, ji neturi asmens kodo ir Lietuvoje laikotarpiu nuo 2001 metų iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. apskritai nebuvo tokios asmenybės kaip T. S.
Šalies argumentai
Antstolė, atsiliepdama į pareiškėjos atskirąjį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atskiruoju skundu, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Antstolės atsiliepimas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas patvarkymas, kuriuo antstolė atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamos nutarties analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas apeliantės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl nutarties kopijos įteikimo / išsiuntimo
Pirmosios instancijos teismas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės skundą dėl antstolės veiksmų, vadinasi, apeliantei, kaip, beje, ir antstolei, kurios veiksmus skundžia apeliantė, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo skundžiamos nutarties priėmimo dienos turėjo būti išsiųsta skundžiamos nutarties patvirtinta kopija (Civilinio proceso kodekso 292 straipsnis).
Apeliantė, reikšdama tiek skundą dėl antstolės veiksmų, tiek skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, nurodė, jog jos korespondencijos adresas yra „iki pareikalavimo; Centrinis paštas, LT-01001 Vilnius“. Bylos medžiaga (b. l. 17) patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas proceso įstatymo nustatytu terminu išsiuntė apeliantei jos nurodytu korespondencijos adresu procesinius dokumentus, tarp jų – skundžiamos nutarties patvirtintą kopiją, kurie, kaip galima numanyti iš pačios adreso formuluotės, nebuvo (pasirašytinai) įteikti pareiškėjai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste veikė taip, kaip galėjo ir turėjo veikti pagal proceso įstatymą, todėl, priešingai negu teigia apeliantė, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normą. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė, nurodydama, kad jos korespondencijos adresas yra „iki pareikalavimo; Centrinis paštas, LT-01001 Vilnius“, prisiėmė neigiamų padarinių, galinčių pasireikšti dėl procesinių dokumentų negavimo, kilimo riziką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminė faktinė aplinkybė yra ta, kad, nors apeliantei inter alia adresuota skundžiamos nutarties patvirtinta kopija nebuvo įteikta jos nurodytu korespondencijos adresu, ji vis vien sugebėjo proceso įstatymo nustatyta tvarka realizuoti savo procesinę teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Dėl skolininko, kaip vykdymo proceso šalies, tinkamumo
Apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, laikosi pozicijos, kad ji nėra pasyvioji vykdymo procesų, pradėtų pagal savivaldybės įmonės nutarimus, šalis, tai yra skolininkė, nes ji nėra Lietuvos Respublikos pilietė. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas apeliantės prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo ir ji nuo šio dekreto pasirašymo dienos neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Kita vertus, ši faktinė aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kitas asmuo, o ne apeliantė, antstolės vykdomais nutarimais buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Administracinio teisės pažeidimo atsakomybės subjektas gali būti ne tik Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir asmuo be pilietybės arba kitos valstybės pilietybę turintis asmuo. Atitinkamai skolininkų vykdymo procese ratas taip pat nėra ribojamas Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu. Apeliantė neginčija, kad būtent ji padarė teisės pažeidimus, už kuriuos ji antstolės vykdomais nutarimais buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Pareiga atsakyti už padarytus teisės pažeidimus yra asmeninė prievolė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, pagrįstai konstatavo, jog apeliantė yra tikroji ir vienintelė pasyvioji vykdymo procesų, pradėtų pagal savivaldybės įmonės nutarimus, šalis, tai yra skolininkė.
Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apeliantės atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šioje apeliacinėje byloje, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šioje apeliacinėje byloje nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį nepakeistą.