Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. Š. priteista 8264Lt nukentėjusiajai J. I. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 23 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiu P. N. ne mažiau 6 smūgius į veidą, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų sumušimu, povoratinkline kraujosruva, muštinėmis žaizdomis ir kraujosruvomis dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste, nosies nugarėlėje, lūpose, nosies kaulų lūžiu, ko pasėkoje nuo galvos smegenų sumušimo P. N. mirė, taip tyčia nužudė P. N.

Apeliantas neneigia byloje nustatytų smūgių sudavimo nukentėjusiajam P. N. aplinkybių, tačiau teigia tai padaręs, norėdamas apginti bejėgį mušamą ir skriaudžiamą žmogų. Šis nusikaltimas nebuvo iš anksto suplanuotas, jam nebuvo rengtasi, nebuvo panaudoti jokie įrankiai, nebuvo jokių paskatų ar motyvų. Nusikalstama veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nesiekiant ir nenorint atsiradusių pasekmių.

Mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Nurodo, jog nukentėjusysis P. N. nuolat gėrė ir būdamas girtas nuolat mušdavo savo sugyventinę, atiminėdavo iš jos paskutinius pinigus. Dėl to P. N. sugyventinė dažnai skųsdavosi, šaukdavosi pagalbos. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir liudytojai L. K., E. Š., A. J., K. Š. Tačiau visi tam buvo abejingi ir niekas nesikišo. Nukentėjusysis P. N. terorizavo, mušė, tyčiojosi iš savo sugyventinės, kuri yra invalidė, ligota, beveik nevaikščiojanti, moteris. Apeliantas įvykio dieną, V. S. kviečiant pagalbos, nes ją muša P. N., užėjo kartu su ja į butą ir paklausė P. N., kodėl šis mušą V. S. P. N., būdamas girtas, pradėjo jį įžeidinėti, keiktis, vadinti necenzūriniais žodžiais ir agresyviai nusiteikęs stojosi iš lovos. P. N. tikslai jam nebuvo žinomi, todėl jo elgesys iššaukė jam didelį susijaudinimą ir atsaką į jo veiksmus. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo P. N. elgesys, nuolatinis invalidės moters terorizavimas ir mušimas bei perspėjimų to nedaryti ignoravimas, turėtų būti pripažinti provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, nes tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui. Nukentėjusiojo P. N. elgesys prieštaravo ne tik moralės, bet ir teisinėms normoms, o tai sukėlė emocinę įtampą ir didelį susijaudinimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo A. Š. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas neneigia byloje nustatytų smūgių sudavimo nukentėjusiajam P. N. aplinkybių. Tačiau teigia smūgius nukentėjusiajam sudavęs, norėdamas apginti bejėgį mušamą ir skriaudžiamą žmogų. Toks apelianto skundo teiginys suprantamas kaip jo teigimas, kad jis gynė kitą asmenį - nukentėjusiojo P. N. sugyventinę V. S. - nuo P. N. pavojingo kėsinimosi, tai yra veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad apeliantas būtų veikęs būtinosios ginties sąlygomis, nėra. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad nuteistasis sudavė P. N. ne mažiau šešis smūgius į veidą asmeninio konflikto ir pykčio metu, o ne gynybos tikslais. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis nuėjo pas P. N. į kambarį tikslu išsiaiškinti kodėl pastarasis prisigėręs muša savo sugyventinę. Jam būnant nukentėjusiojo kambaryje P. N. V. S. nemušė. Apeliantas parodė, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam todėl, kad pastarasis pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir keikdamasis bandė stotis nuo lovos, apelianto manymu, norėdamas jam trenkti, todėl jis nieko nelaukęs pirmas jam trenkė (t. 1, b. l. 199-200). Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis, ar V. S. būtų buvę sužaloti įvykio metu. Taigi, įrodymų, kad nukentėjusysis pavojingai realiai ir akivaizdžiai būtų kėsinęsis į nuteistojo, ar savo sugyventinės V. S. gyvybę, ar sveikatą, nėra. Todėl apelianto veika negali būti vertinama kaip padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata ir ši veika padaroma, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad nukentėjusiojo P. N. elgesys (netinkamas elgesys su sugyventine V. S., necenzūrinių žodžių vartojimas prieš apeliantą) sukėlė jam emocinę įtampą ir didelį susijaudinimą. Tokie apelianto teiginiai suprantami kaip apelianto manymas, kad jo veikoje yra BK 130 straipsnio dispozicijoje aprašytos sąlygos.

Veika pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojama tada, kai nustatoma, jog asmuo nužudomas staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip.

Šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų sudavęs smūgius ar kaip nors kitaip kėsinęsis į apelianto gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis prieš nuteistąjį būtų naudojęs psichinį poveikį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pats apeliantas nuėjo pas nukentėjusįjį ir pradėjo su juo aiškintis dėl jo netinkamo elgesio su sugyventine. Tai, kad būdamas neblaivus nukentėjusysis buvo agresyvus ir galėjo grubiai ką nors pasakyti, nuteistajam nebuvo naujiena ir itin įžeisti negalėjo. Todėl toks nukentėjusiojo P. N. elgesys kaip necenzūrinių žodžių vartojimas prieš nuteistąjį nelaikytinas itin įžeidžiančiu apeliantą poelgiu, galinčiu sukelti didelį susijaudinimą. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad A. Š. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga. Jis gerai atsimena veikos aplinkybes, detales, įvykio metu nebuvo nei apsvaigimo, nei psichozinio sutrikimo būsenoje (t. 1, b. l. 155).

Taigi, esant aptartoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad A. Š. nukentėjusįjį P. N. tyčia nužudė tarpusavio konflikto metu. Apygardos teismas teisingai nustatė, kad A. Š. veikė netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad A. Š. buvo supykęs dėl P. N. netinkamo elgesio su savo sugyventine. Tačiau jis, suduodamas nukentėjusiajam smūgius kumščiu į veidą, tai yra į galvos sritį, kur išsidėstę gyvybei svarbūs organai, suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali kilti žmogaus mirtis ir nors nenorėjo atimti gyvybę, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. Š. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jis pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą nuteistas.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta. Prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo netinkamą, provokuojantį elgesį, taip pat atsižvelgti į kitas aplinkybes ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Šis apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam A. Š. už jo padarytą nusikalstamą veiką yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikta netiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinta aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra pripažinta ir aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šią aplinkybę apeliantas savo skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ši aplinkybė jau yra pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgta skiriant bausmę.

Nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas neteistas (t.1, b. l. 144), metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas, tačiau anksčiau jis buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Duomenų apie netinkamą nuteistojo elgesį byloje nėra (t. 1, 157-158).

Baudžiamasis įstatymas už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes apeliantui paskyrė beveik minimalią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams ir 6 mėnesiams. Tokia bausmė atitinka BK 61 straipsnyje numatytoms bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, taisyklėms. Šio įstatymo 2 dalyje yra nurodoma, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas, įvertinęs dvi nustatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai), atsižvelgęs į tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, A. Š. paskyrė bausmę tik 6 mėnesiais viršijančią minimalią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir prieštaraujanti BK 61 straipsnyje numatytoms bausmių skyrimo taisyklėms.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.