Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei R. V. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama Ieškovo apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl vieno iš bendraturčių teisės gauti pajamas nuomojant dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2005 m. spalio 1 d. nuomos sutartimi E. Š. IĮ „SALTORĖ“ buvo išnuomotos 217, 14 kv. m. patalpos, pastato išplanavimo plane pažymėtos 1-33, 1-32, 1-38, 1-29, 1-30, 1-24, 1-41, 1-42, 1-22, 1-17, 1-16, 1-15, 1-18, 1-20, esančios (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-7). Šia sutartimi šalys susitarė dėl 1 500 Lt mėnesinio nuomos mokesčio (b. l. 6). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. birželio 19 d. sprendimu tenkino R. V. M. (Atsakovės) ieškinį dėl atidalinimo iš bendrosios dalines nuosavybės, t. y. atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės patalpas – konditerijos cechą ir kavinę-valgyklą, esančias (duomenys neskelbtini), ir priteisė Atsakovei patalpas, turinčias 182, 27 kv. m. bendro ploto, o Ieškovui patalpas, turinčias 182, 15 kv. m. ploto, tarp jų ir patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas Nr. 1-20 (b. l. 61-62). Atsižvelgiant į tai, 2005 m. spalio 1 d. sudaryta nuomos sutartis buvo pakoreguota ir 2006 m. liepos 1 d. Atsakovė bei E. Š. IĮ „SALTORĖ“ sudarė nuomos sutartį, pagal kurią patikslino išnuomojamų patalpų plotą, sutartyje nurodant, kad išnuomojamos patalpos, kurių bendras plotas 182, 04 kv. m. (b. l. 8-9). Kadangi tarp nuomojamų patalpų dalių buvo nurodyta ir patalpų dalis Nr. 1-20, ir nuomininkas naudojosi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-20 ir 1-21, esančiomis (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3783-465/2009 2009 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo Ieškovo ieškinį patenkino ir iškeldino E. Š. IĮ „SALTORĖ“ iš minėtų Ieškovui nuosavybės teise priklausančių patalpų (b. l. 101).

Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pažymėjo, kad E. Š. IĮ „SALTORĖ“ įmonei buvo išnuomotos ir faktiškai naudojamos ne visos patalpos, o tik tam tikros Atsakovei priklausančios patalpų dalys bei patalpų dalis, priklausanti Ieškovui, pažymėta Nr. 1-20, todėl Ieškovui iš Atsakovės priteisė tik dalį nuomos mokesčio, nuomos laikotarpiu gauto E. Š. IĮ „SALTORĖ“ naudojantis patalpomis Nr. 1-20. Ieškovas apeliaciniame skunde su tuo nesutinka ir teigia, kad jam nuo nuomos sutarties sudarymo (2005 m. rugsėjo 1 d., nes nuomos sutartimi šalys susitarė ją taikyti nuo šios datos) iki 2007 m. liepos 3 d., t.y. Atsakovei Nekilnojamojo turto registre įregistravus daiktines teises į atidalintą turto dalį, priklauso ½ d. nuomos mokesčio, o ne tik už patalpą, pažymėta Nr. 1-20, kadangi šiuo laikotarpiu bendraturčių dalys buvo ne realios, o idealios.

Bylos kontekste aktualu pažymėti, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Taigi, formuluojant bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąvoką įstatyme specialiai pabrėžta, kad turimos omenyje dalys nuosavybės teisėje į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos idealiosiomis dalimis. Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška, pavyzdžiui, 1/2, 1/4, 3/8. Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, kitaip tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktika nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga, Teismų praktika Nr. 32). Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Vadovaujantis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad išnuomotos patalpos Ieškovo ir Atsakovės buvo valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir jiems priklausė po ½ d. ginčo objekto. Iki anksčiau nurodyto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo atidalintos nuomojamo nekilnojamojo daikto patalpos, ir suformuoto objekto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (2007 m. liepos 4 d.), šalys disponavo idealiosiomis, bet ne realiosiomis dalimis. Tačiau ši aplinkybė niekaip neįtakojo Ieškovui ir Atsakovei priklausančių dalių apimties – jiems ir po naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo priklausė po pusę išnuomoto nekilnojamojo turto, todėl Atsakovė turėjo teisę išnuomoti ½ d. minėtų negyvenamųjų patalpų, nepriklausomai nuo to, ar buvo kiekvienam bendratučiui priskirtos konkrečios objekto patalpos, ar ne. Apeliacinės instancijos teisme neginčijama apylinkės teismo išvada, kad nuomos sutartimi (jos patikslinimu) Atsakovės buvo išnuomota tik viena patalpa, pažymėta 1-20, viršijanti Atsakovei priklausančią ½ turto dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Atsakovė, sudariusi nuomos sutartį, turėjo teisę disponuoti puse nekilnojamojo turto, tačiau faktiškai buvo išnuomavusi 11, 35 kv. m. daugiau (patalpa Nr. 1-20), ginčo sprendimu visiškai pagrįstai Ieškovui buvo priteistas nuomos mokestis, gautas Atsakovei suteikus nuomininkui šį plotą.

Anot Ieškovo, pajamos, gautos iš bendro turto, bendraturčiams dalintinos proporcingai jų nuosavybės daliai – lygiomis dalimis. Pagal CK 4.76 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad Ieškovas galėtų remtis nurodyta taisykle, jei nuomos sutartimi būtų nuomojamas visas šalims priklausantis nekilnojamasis turtas. Iš byloje gi esančios nuomos sutarties ir jos pakeitimo matyti, jog Atsakovė nuomojo tik jai priklausančią daikto dalį, išskyrus patalpą 1-20, nuomos mokestį už kurią pirmosios instancijos teismas priteisė iš Atsakovės Ieškovui. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teisinio pagrindo tenkinti Ieškovo reikalavimą dėl pusės nuomos mokesčio Ieškovui priteisimo už laikotarpį nuo nuomos sutarties sudarymo (tiksliau 2005 m. rugsėjo 1 d.), iki 2007 m. liepos 3 d. nagrinėjamoje byloje, nėra.

Atmetus Ieškovo apeliacinį skundą, prašymas priteisti iš Atsakovės Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. palikti nepakeistą.