- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-21
- Bylos Nr.
- 2A-415/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- akcinės bendrovės SEB banko
- Ieškovas
- T. A.
- Trečiasis asmuo
- komanditinei ūkio bendrijai „Homburg NT“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Proporcija“, uždarajai akcinei bendrovei „Durų sistemos ir Ko“, uždarajai akcinei bendrovei „Tradicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Polimeras“, uždarajai akcinei bendrovei „Saturnita“, uždarajai akcinei bendrovei „Alseka“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltermos prekyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Kaminta“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus rentinys“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltisches haus“, uždarajai akcinei bendrovei „Irvesta“
- Kategorijos
- 35.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo bei 2011 m. kovo 18 d. papildomo sprendimo ir ieškovo T. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-236-527/2011 pagal ieškovo T. A., perėmusio likviduojamos dėl bankroto Kauno miesto 3 statybos ir remonto uždarosios akcinės bendrovės teises, ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui, tretiesiems asmenims komanditinei ūkio bendrijai „Homburg NT“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Proporcija“, uždarajai akcinei bendrovei „Durų sistemos ir Ko“, uždarajai akcinei bendrovei „Tradicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Polimeras“, uždarajai akcinei bendrovei „Saturnita“, uždarajai akcinei bendrovei „Alseka“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltermos prekyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Kaminta“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus rentinys“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltisches haus“, uždarajai akcinei bendrovei „Irvesta“ dėl skolos už atliktus darbus priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas likviduojama dėl bankroto Kauno miesto 3 statybos ir remonto UAB 2003 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB SEB bankui, tretiesiems asmenims KŪB „Homburg NT“, UAB,,Proporcija“, UAB „Durų sistemos ir Ko“, UAB „Tradicija“, UAB „Polimeras“, UAB „Saturnita“, UAB „Alseka“, UAB „Baltermos prekyba“, UAB „Kaminta“, UAB „Vilniaus rentinys“, UAB „Baltisches haus“, UAB „Irvesta“, prašydamas priteisti iš atsakovo 508 656 Lt skolą už atliktus statybos darbus pagal 2000 m. gegužės 16 d. statybos rangos sutartį bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki įvykdymo momento.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutartimi pradinis ieškovas (toliau – rangovas) buvo pakeistas jo teisių perėmėju T. A..
Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovui 6 000 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovo apeliacinį skundą ir panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 274 182,41 Lt skolą už atliktus darbus, ir perdavė šią civilinės bylos dalį Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Ieškovas T. A. patikslintu ieškiniu, paduotu teismui 2009 m. vasario 12 d., prašė priteisti iš atsakovo likusią, 2000 m. gegužės 6 d. statybos rangos sutartyje Nr. 05/16-VB1 numatytą statybos darbų kainos dalį – 274 182,41 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už piniginės prievolės termino praleidimą už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas AB Vilniaus bankas (dabar AB SEB bankas) 2000 m. gegužės 16 d. pasirašė su rangovu 2000 m. gegužės 6 d. statybos rangos sutartį, statybos darbų kaina buvo nustatyta 10 090 802 Lt, kuri atitiko ir rangovo su užsakovu suderintą sąmatą (sutarties 2 p.). Ieškovas pažymėjo, kad rangovas įsipareigojo darbus pradėti 2000 m. gegužės 22 d. ir juos užbaigti 2001 m. gegužės 31 d. (sutarties 3 p.), atsakovas įsipareigojo apmokėti už atliktus statybos darbus pagal pateiktus statybos darbų aktus F1 ir F2 ir PVM sąskaitas faktūras per 10 dienų po aktų pasirašymo (sutarties 4.1 p.), 3 procentų sutarties kainos sumą (302 724 Lt) užsakovas įsipareigojo sumokėti rangovui po 6 mėnesių po darbų užbaigimo ir valstybinės komisijos darbų priėmimo akto pasirašymo (sutarties 4.5 p). Ieškovo teigimu, rangovas atliko statybos darbus, pateikė aktus ir PVM sąskaitas faktūras, atsakovas sumokėjo rangovui 9 582 146 Lt, likdamas skolingas 508 656 Lt, ką patvirtina 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto Nr. 08-07/630 7 punktas. Ieškovas nurodė, kad rangovas pastatė objektą ir pridavė jį valstybinei komisijai 2001 m. rugpjūčio 30 d., ką patvirtina 2001 m. rugpjūčio 30 d. valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas bei 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto Nr. 08-07/630 4 punktas, be to, šią aplinkybę pripažįsta atsakovas 2008 m. birželio 27 d. atsiliepime į apeliacinį skundą. Ieškovas nurodė, kad pagal sutarties 4.5 punktą atsakovas privalėjo sumokėti garantinį kokybės užstatą (302 724 Lt) po šešių mėnesių užbaigus sutartinius darbus ir pasirašius valstybinės komisijos priėmimo darbų aktą. Ieškovo teigimu, darbai buvo atlikti, valstybinės komisijos aktas buvo pasirašytas, taigi ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai teigia, kad dėl rangovo kaltės statybos rangos darbai buvo atlikti nekokybiškai, jis į atsakovo pretenzijas nereagavo ir statybos broko neištaisė – atsakovas statybos rangos trūkumus ištaisė savo lėšomis ir tam išleido 371 463 Lt, iš kurių kurių 274 182,41 Lt sumą kaip priešpriešinį reikalavimą įskaitė ieškovui mokėtino užmokesčio už statybos rangos darbus pagal sutarties 4.5 punktą sąskaita.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu nusprendė priteisti ieškovui T. A. iš atsakovo AB SEB banko 2000 m. gegužės 6 d. statybos rangos sutartyje Nr. 05/16-VB1 numatytą 274 182,41 Lt statybos darbų kainos dalį, 4 619,12 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu, bei 6 483,65 Lt žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą; priteisti iš atsakovo AB SEB banko valstybei 6 484 Lt žyminį mokestį bei 154 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog rangovas atliko statybos darbus, pateikė aktus ir PVM sąskaitas faktūras, įskaitant ir aktus Nr. 21/39, 21/40, 21/42, 21/44 bei 2001 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą LBB Nr. 7658145, kurioje nurodytos 508 656 Lt sumos atsakovas rangovui nesumokėjo. Teismo teigimu, PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo (pajamų) suvestinė patvirtina, jog atsakovas sumokėjo rangovui 9 582 146 Lt, likdamas skolingas 508 656 Lt, ką patvirtina ir 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto Nr. 08-07/630 7 punktas. Teismas pažymėjo, kad valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas bei 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto Nr. 08-07/630 4 punktas patvirtina, jog rangovas pastatė objektą ir pridavė jį valstybinei komisijai 2001 m. rugpjūčio 30 d., be to, šią aplinkybę pripažįsta atsakovas 2008 m. birželio 27 d. atsiliepime į apeliacinį skundą. Teismas sprendė, kad sutarties 4.5 punkte numatyto garantinio kokybės užstato sumokėjimo 6 mėnesių laikotarpis suėjo 2002 m. vasario 28 d., ir atitinkamai atsakovas nuo 2002 m. kovo 1 d. turi pareigą visiškai atsiskaityti su rangovu, o pakeitus pradinį ieškovą nauju ieškovu T. A. – su juo. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutartimi, kuri viešai skelbiamais duomenimis įsiteisėjo 2002 m. liepos 12 d., rangovui buvo iškelta bankroto byla, 2003 m. kovo 31 d. nutartimi jis pripažintas bankrutavusiu. Teismo nuomone, tai, kad atsakovo teigimu, rangovui pažeidus savo sutartinius įsipareigojimus - statybos rangos darbus atlikus nekokybiškai, nereagavus į atsakovo pretenzijas ir statybos broko neištaisius – atsakovas statybos rangos trūkumus ištaisė savo lėšomis ir trūkumų ištaisymui (remonto darbams) atsakovas išleido 371 463 Lt, iš kurių 274 182,41 Lt rangovui mokėtino už statybos rangos darbus užmokesčio pasiliko sau pagal sutarties 4.5 punktą, prilygsta priešpriešinių reikalavimų įskaitymui.
Teismas nurodė, kad kartu su 2009 m. lapkričio 17 d. paaiškinimais atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, kurie, jo teigimu, patvirtina defektų buvimo faktą, tačiau, teismo nuomone, rangovo atstovų pasirašytas 2002 m. sausio 16 d. defektinis aktas (su papildomais reikalavimais) patvirtina tik dalį jame nurodytų rangovo samdytų subrangovų darbo trūkumų, taip pat dalį paties rangovo įsipareigotų pašalinti trūkumų. Teismas pažymėjo, kad šiame akte nurodyti užsakovo (eksploatuotojo) pageidavimai, teismo nuomone, negali būti laikomi rangovo darbų trūkumais, tuo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad rangovas šiuos darbus privalėjo atlikti pagal projektą. Teismas taip pat pažymėjo, kad trūkumais negali būti laikomi ir pagal akto 9 punktą rangovo apsiimti atlikti papildomi darbai po to, kai užsakovo pasitelktas projektuotojas atliks projektą ir atliks atitinkamus skaičiavimus dėl garažo perdangos apšiltinimo storio, kad nesirinktų kondensatas. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas AB Vilniaus banko 2001 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. 01-3166 yra adresuotas paties atsakovo bendrųjų reikalų departamentui, todėl, nesant byloje duomenų apie šio rašto pateikimą rangovui, nėra pagrindo jo vertinti kaip pretenzijos dėl statybos rangos darbų kokybės rangovui, tuo labiau, kad šiuo raštu iš rangovo nereikalaujama nurodytų trūkumų pašalinti ir jam nepranešama informacija apie jo darbo trūkumus. Teismo teigimu, 2002 m. vasario 5 d. gamybinio pasitarimo protokolas Nr. 1/02/129/2001 patvirtina, kad rangovas pripažino buvus kai kuriuos trūkumus (nepilnai sutvarkytos buitinės patalpos, už ką atsakingas subrangovas UAB „Tradicija“, nesutvarkytas šaltas vandentiekis į buitines patalpas), kurių pašalinimui rangovas skyrė sau terminą iki 2002 m. vasario 9 d. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas 2002 m. balandžio 4 d. atsakovo raštas, kuriame kalbama jau po garantinio kokybės laikotarpio pasibaigimo nustatytus trūkumus, taip pat yra tik vidinio naudojimo aktas, kuriuo nieko nepranešama rangovui.
Teismas nurodė, kad iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų matyti, kad kai kurie trūkumai objekte buvo, tačiau, pritardamas ieškovo argumentams, teismas konstatavo, jog didelė dalis atsakovo papildomai pateiktuose rašytiniuose įrodymuose atsispindinčių defektų paties rangovo arba jo subrangovų iki objekto pridavimo valstybinei komisijai 2001 m. rugpjūčio 30 d. buvo pašalinti, be to, didesnė dalis defektų, kurie buvo papildomai konstatuoti per garantinio kokybės užstato laikotarpį, t. y. 2002 m. sausio 16 d. defektiniame akte, rangovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų atstovų pasirašytame 2002 m. gegužės 2 d. akte, pasirašytame ne tik po darbų priėmimo, bet ir pasibaigus garantinio kokybės užstato laikotarpiui, jau nebuvo konstatuoti. Teismo teigimu, palyginus 2002 m. gegužės 2 d. aktą su 2002 m. sausio 16 d. defektiniu aktu, kuris, atsakovo teigimu, patvirtina defektų buvimo faktą ir paneigia bet kokias abejones dėl defektų, nustatytų 2002 m. gegužės 2 d. akte, buvimo fakto, matyti, jog 2002 m. gegužės 2 d. akte iš 2002 m. sausio 16 d. defektiniame akte paminėtų trūkumų bei užsakovo pageidavimų buvo likę tik nesustatyti 6 vnt. gaudytuvų į stiklines duris (kurie per nustatytą terminą buvo sustatyti ir dėl jų ginčo nebeliko) bei nepilnai veikiančios ventiliacijos trūkumai, visi kiti 2002 m. gegužės 2 d. akte nurodyti defektai (statybos brokas) buvo nauji (išryškėję ar pastebėti vėliau), palyginus su 2002 m. sausio 16 d. defektiniame akte išvardintais trūkumais.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje svarbiausia ne tai, ar darbai rangovo buvo atlikti su trūkumais ir su kokiais konkrečiais trūkumais, tačiau ar buvo pagrindas atsakovui savo sąskaita šalinti statybos darbų trūkumus po bankroto bylos rangovui iškėlimo ir ar atsakovas turėjo teisę, remdamasis tuo, kad trūkumų šalinimui išleido daugiau nei sutartyje numatytas 3 procentų objekto kainos garantinis užstatas, įskaityti šį užstatą pasilikimo sau būdu, t. y. nesumokant jo rangovui.
Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutartis, kuria rangovui iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2002 m. liepos 12 d. Teismas pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant ir vienarūšių finansinių reikalavimų įskaitymą. Teismo teigimu, turint dėmesyje tai, kad garantinis užstatas buvo rangovui priklausanti darbų kainos dalis, atsakovo turėtos išlaidos šalinant darbų trūkumus, atsiradusios jau po bankroto bylos rangovui iškėlimo, negalėjo būti dengiamos iš rangovui priklausančio garantinio užstato, tokiu būdu atliekant įskaitymą, vien dėl to, kad rangovui buvo iškelta bankroto byla.
Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis jo pateikta ataskaita - ARP (darbinių) sąskaitų akivaizdine, nurodo, jog rangovo atliktų darbų trūkumams ištaisyti (defektams pašalinti) jis išleido 373 057,11 Lt, t. y. sumą, viršijančią garantinį kokybės užstatą, ką, atsakovo teigimu, patvirtina ir 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės aktas Nr. 08-07/630, kuriame nurodyta labai panaši nustatytų defektų darbų ištaisymo kaina – 371 463 Lt.
Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais į bylą įrodymais, sprendė, jog visos ataskaitoje - ARP (darbinių) sąskaitų akivaizdinėje nurodytos 373 057,11 Lt išlaidos (atsakovo įvardijamos kaip atsakovo išlaidos rangovo atliktų darbų trūkumams ištaisyti) atsakovo buvo patirtos jau po bankroto bylos rangovui iškėlimo. Teismas iš pateiktų įrodymų konstatavo, kad net ir patys darbai, už kuriuos atsakovas šią pinigų sumą sumokėjo, taip pat buvo atlikti jau esant iškeltai rangovo bankroto bylai. Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais įrodymais, darė išvadą, jog didesnė dalis minėtoje akivaizdinėje nurodytų išlaidų su rangovo atlikto darbo trūkumais nėra susijusios. Teismas nesivadovavo 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto Nr. 08-07/630 išvada, jog taisyti atsakovo defektai 373 057,11 Lt sumai, kadangi ši ekspertizės išvada buvo padaryta remiantis vieninteliu dokumentu - atsakovo atstovo pateikta 2002 m. sausio 1 d.-2003 m. sausio 27 d. sąskaitų akivaizdine, neanalizuojant kitų dokumentų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės aktas Nr. 08-07/630 surašytas 2004 m. birželio 17 d. apžiūrėjus pastate atliktus darbus, nors, kaip matyti iš trečiojo asmens KŪB „Homburg NT“ pateiktų įrodymų, šis pastatas, kaip turtinis įnašas, buvo perduotas įgijėjui UAB „VB nekilnojamasis turtas“ naujai išleistų akcijų emisijai apmokėti pagal 2003 m. gegužės 8 d. UAB „VB nekilnojamasis turtas“ akcijų pasirašymo sutartį, t. y. pastatas ekspertizės darymo metu jau nebepriklausė atsakovui. Atsižvelgdamas į tai, kad ši ekspertizės išvada buvo padaryta remiantis vieninteliu dokumentu - atsakovo atstovo pateikta 2002 m. sausio 1 d.-2003 m. sausio 27 d. sąskaitų akivaizdine, neanalizuojant kitų dokumentų, teismas, išanalizavęs visus išreikalautus dokumentus, šia eksperto išvada, prieštaraujančia šiems dokumentams, nesivadovavo.
Atskirai vertindamas 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės aktą Nr. 08-07/630, kuriame nurodyta nustatytų defektų darbų ištaisymo kaina – 371 463 Lt, teismas pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, jog minėta 371 463 Lt suma įvertinti darbai tikrai buvo atlikti atsakovo sąskaita, t. y. kad atsakovas už šiuos visus darbus sumokėjo, siekiant pašalinti rangovo Kauno m. 3 statybos ir remonto UAB darbų trūkumus. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas neįrodinėjo ir šių ekspertizės akte konstatuotų defektų šalinimo darbų apimčių bei jų atlikimo terminų, kas šioje byloje itin svarbu, atsižvelgiant į bankroto bylos rangovui iškėlimo faktą, be to, atsakovas nepateikė jokių PVM sąskaitų faktūrų, patvirtinančių medžiagų įsigijimą ir darbų apimtį, bei įrodymų, pagrindžiančių, kokiuose objektuose tos medžiagos buvo panaudotos, kas atliko remonto darbus, atliktų darbų aktų ir kt.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, vadovaudamasis į bylą pateiktais įrodymais, sprendė, jog visi sąskaitų akivaizdinėje nurodyti statybos-remonto darbai, kuriais buvo šalinami objekto trūkumai, taip pat ir įvykdytas įskaitymas iš garantinio užstato, buvo atlikti jau po Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutarties iškelti rangovui bankroto bylą įsiteisėjimo.
Teismas sutiko su ieškovo atstovo argumentais, jog nepakanka tiesiog atlikti remonto darbus šalinant rangos darbų trūkumus. Teismas nurodė, kad atsakovo sutartinė prievolė sumokėti darbų kainą buvo aiškiai išdėstyta sutartyje, tuo tarpu atsakovo turimas reikalavimas dėl konkrečių patirtų nuostolių, susidedančių iš skirtingų defektų pašalinimo, atlyginimo, kaip išvestinė prievolė, nebuvo aiškiai išreikšta, tuo labiau, kad atskiri defektai buvo šalinami ne tuo pačiu metu, be to, įskaitymas yra draudžiamas tuomet, kai reikalavimas ginčijamas teisme, taip pat tuomet, kai bent vienai iš teisinio santykio šalių yra iškelta bankroto byla ir pan. Teismo įsitikinimu, akivaizdu, jog šiuo atveju bet kokie įskaitymai, esant iškeltai rangovo bankroto bylai, atsakovo negalėjo būti atlikti, nes bankroto civilinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos draudžia nuo bankroto bylos iškėlimo vienarūšių finansinių reikalavimų įskaitymus. Teismo nuomone, bankroto bylos rangovui iškėlimas tiesiogiai įtakojo atsakovo teisę vykdyti įskaitymus iš garantinio užstato, atsakovo atlikti įskaitymai, prieštaravę ĮBĮ nuostatoms, pažeidė tiek pradinio ieškovo, tiek jo reikalavimą perėmusio ieškovo (fizinio asmens) teises.
Pasisakydamas dėl 3 procentų garantinio statybos užstato ir jo paskirties teismas nepritarė atsakovo argumentams, jog ta 3 procentų sutartinės rangos darbų kainos dalis neturi būti mokama rangovui, jeigu per šešis mėnesius po darbų užbaigimo ir valstybinės komisijos akto sudarymo atsiranda statybos darbų trūkumai. Teismo teigimu, aiškinant sutarties 2, 4.5, 5.2, 5.5 ir 7.2 punktus laikytina, kad garantinis kokybės užstatas – tai fiksuotos darbų kainos (10 090 802 Lt) dalis, kurią rangovas sulaiko 6 mėnesius ir kuri yra kaip garantas užsakovui, kad šis iš jos galės patenkinti reikalavimus dėl atliktų darbų kokybės trūkumų; ta suma, per 6 mėnesius paaiškėjus statybos darbų trūkumams ir defektams, užsakovas garantuoja tų trūkumų ištaisymą. Teismas nurodė, kad jei rangovas nepašalintų savo darbų trūkumų arba atsisakytų apmokėti užsakovui darbų trūkumų pašalinimo išlaidas, tam galėtų būti naudojamas garantinis užstatas. Teismas pažymėjo, kad įstatymai ir taip numato rangovo pareigą pašalinti darbų trūkumus arba atlyginti užsakovui jų pašalinimo išlaidas, tačiau šiuo atveju šalys susitarė dėl garantinio užstato, kuris, nors ir atlikdamas garantinę funkciją, kartu yra ir statybos rangos darbų kainos dalis. Teismas nurodė, kad statybos darbai buvo atlikti, valstybinės komisijos priėmimo darbų aktas buvo pasirašytas, todėl atsakovas, vadovaudamasi sutarties 4.5 punktu, 3 procentų objekto kainos garantinį kokybės užstatą turėjo po šešių mėnesių po valstybinės komisijos priėmimo darbų akto pasirašymo apmokėti rangovui. Teismas pažymėjo, kad sutarties komentuojamame punkte ir nurodyta – ši suma yra įskaityta į objekto fiksuotą kainą. Tam, kad galėtų šio užstato ar jo dalies negrąžinti, teismo nuomone, užsakovas turėjo nustatyti darbų trūkumus ir, rangovui šių trūkumų neištaisius per nustatytą protingą terminą, pats ištaisyti juos arba bent jau įvertinti trūkumų ištaisymo kainą ir tik tuomet atlikti tų sumų užskaitymą (iki bankroto bylos rangovui iškėlimo). Aiškinant sutartį taip, kaip ją bando aiškinti atsakovas, teismo teigimu, jokios prasmės neturėtų sutarties 7.2 punktas, kuriame šalys susitarė, kad rangovas, užsakovo nurodytu laiku nepašalinęs defektų, nustatytų per garantinį laiką, moka užsakovui 2 procentų dydžio baudą nuo defektinio akto sumos ir atlygina užsakovo išlaidas, susijusias su defektų šalinimu, ir dėl to užsakovo patirtus nuostolius. Teismo įsitikinimu, atsakovo nepanaudota garantinio užstato suma turėjo būti grąžinta dar iki bankroto bylos rangovui iškėlimo, o atsakovas dėl patirtų nuostolių, šalinant darbų trūkumus, turėjo teisę rangovo bankroto byloje reikšti kaip kreditorius finansinį reikalavimą ir, nepažeisdamas kitų rangovo kreditorių teisių, jo patenkinimą gauti iš bankroto procese realizuoto bankrutavusio rangovo turto.
Teismas nurodė, kad sutarties 5.5 punktas nustatė, kad objektui suteikiamas 5 metų garantinis terminas, paslėptiems darbams 10 metų garantinis terminas, o pagal sutarties 7.2 punktą rangovas, užsakovo nurodytu laiku nepašalinęs defektų, nustatytų per garantinį laiką, turi atlyginti užsakovo išlaidas, pastarojo patirtas šalinant defektus. Teismo nuomone, atsakovas visų pirma turėjo pareikalauti rangovą pašalinti per garantinį laikotarpį atsiradusius statybos darbų rangos trūkumus per jo nustatytą terminą, o rangovui tų trūkumų (ar jų dalies) nepašalinus, vėliau turėjo informuoti, kad defektus pašalino savo jėgomis ir sąskaita bei pareikalauti atlyginti su tuo susijusius nuostolius. Teismo teigimu, tik tokia eilės tvarka atlikęs veiksmus atsakovas galėjo laikyti save turinčiu į rangovą vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, kurio terminas yra pasibaigęs, atitinkamai, tik turėdamas tokį reikalavimą, atsakovas galėjo reikiama tvarka vienašališkai pareikšti apie jo įskaitymą.
Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog ieškinys turėtų būti atmestas vien dėl to, kad 2002 m. gegužės 2 d. akte, kurį taip pat pasirašė ir rangovo atstovai V. M. ir V. K., buvo numatyta, jog garantinis mokestis genrangovui pagal rangos sutarties sąlygas nepriklauso. Teismas pažymėjo, kad 2000 m. gegužės 16 d. statybos rangos sutartis, pagal kurią pradinį ieškovą ir atsakovą siejo rangos teisiniai santykiai ir kuria buvo susitarta dėl garantinio kokybės užstato mokėjimo sąlygų, buvo pasirašyta generalinio direktoriaus V. M., duomenų, kad rangovo generalinis direktorius būtų suteikęs aktą pasirašiusiems rangovo atstovams keisti sutarties nuostatas arba jas traktuoti kitaip nei nurodyta pačioje sutartyje, į bylą nepateikta. Aktas, surašytas atsakovo ir pasirašytas atsakovo sudarytos komisijos narių, įskaitant ir neįgaliotų keisti sutartį rangovo atstovų, teismo nuomone, negali panaikinti rangovo teisės į užstato išsireikalavimą (prisiteisimą) iš atsakovo, nesant į bylą pateiktų duomenų, jog rangovo generalinis direktorius (arba jo įgaliotas asmuo, o po bankroto bylos iškėlimo – administratorius), t. y. atstovaujamasis, šiam sandoriui pritarė, tuo labiau, kad pagal CPK 5 straipsnio 2 dalį atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.
Teismas nurodė, kad ieškovas su 2009 m. gruodžio 18 d. prašymu pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius aplinkybes: 1) statybos objekte Tilžės g. 157, Šiauliuose, buvo darytos techninio projekto korektūros ir atlikti papildomi, sutartyje nenumatyti darbai, už kuriuos nebuvo su rangovu atsiskaityta; 2) rangovas reikalavo atsakovą sugrąžinti sulaikytus 508 656 Lt, tačiau net ir panaikinus pagrindą pradinio ieškovo lėšų areštui, bankas pinigų negrąžino, todėl spręstina, jog sulaikyti 508 656 Lt buvo visiškai atsitiktinė suma, kurios atsakovas buvo likęs nesumokėjęs ir kurios nusprendė nebemokėti finansinių sunkumų turinčiam rangovui, kuriam tuo metu jau buvo keliama bankroto byla; 3) atsakovas ar/ir jo samdyti asmenys (ne rangovo subrangovai) objektui buvo padarę žalos – sugadinę sienas, sudaužę langus, iškomplektavę vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemą; 4) priešingai, nei teigia atsakovas 2009 m. lapkričio 17 d. paaiškinimuose, tikrai ne už visus statybos rangos darbus buvo atsakingas rangovas; 5) dalies reikalaujamų ištaisyti defektų rangovas nepripažino, nes tokių darbų nebuvo numatyta projekte, kurio įvykdymui ir buvo pasirašyta statybos rangos sutartis.
Teismo teigimu pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovas tiesiog nesumokėjo priklausančios pagal sutartį sumos, nes teismo nutartimi kurį laiką šios lėšos banko sąskaitoje buvo areštuotos. Teismas nurodė, kad 2002 m. sausio 3 d. raštu Nr. 5-01 rangovas reikalavo grąžinti 508 656 Lt, kurių užsakovas, tuo pačiu ir rangovo sąskaitą aptarnaujantis bankas, nesumokėjo, nes lėšoms buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas pažymėjo, kad prašoma 508 656 Lt suma susidėjo iš vėliau jau bylos metu įskaitytos ir apeliacine tvarka neskųstos 234 473,59 Lt sumos bei patikslintu ieškiniu prašomos priteisti 274 182,41 Lt sumos. Teismo teigimu, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas, kaip užsakovas, žinodamas, kad rangovui inicijuojama bankroto byla ir kad jo sąskaita AB SEB banke areštuojama, nesumokėjo pagal paskutinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 7658145 sunkioje finansinėje ir organizacinėje padėtyje esančiam banko klientui – rangovui, vėliau įskaitė perimtą iš subrangovo UAB „Hronas“ reikalavimą 234 473,59 Lt sumai.
Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškinys tenkintinas ir priteistina iš atsakovo ieškovui 274 182,41 Lt 2000 m. gegužės 6 d. statybos rangos sutartyje Nr. 05/16-VB1 numatyta statybos darbų kainos dalis.
Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. papildomu sprendimu nusprendė išspręsti procesinių palūkanų priteisimo klausimą ir priteisti ieškovui T. A. iš atsakovo AB SEB banko 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (274 182,41 Lt) nuo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Teismas atkreipė dėmesį, kad pradinis ieškovas likviduojama dėl bankroto Kauno m. 3 statybos ir remonto UAB 2003 m. lapkričio 14 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki įvykdymo momento, 2004 m. sausio 4 d. dublike šis reikalavimas dėl priteisimo 6 procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki įvykdymo momento buvo pakartotas. Teismas pažymėjo, kad nors, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas, t. y. atsakovas, turi pareigą mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau pradinis ieškovas tokio reikalavimo atsakovui nereiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2007 m. gruodžio 20 d. nutartimi pradinį bylos ieškovą pakeitus jo teisių perėmėju T. A., kuriam pradinis ieškovas likviduojama dėl bankroto Kauno m. 3 statybos ir remonto UAB 508 656 Lt AB SEB Vilniaus banko debitorinį įsiskolinimą pardavė 2006 m. balandžio 20 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartimi už 10 300 Lt, ieškovas T. A. 2009 m. vasario 12 d. patikslintu ieškiniu išreiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už piniginės prievolės termino praleidimą už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pradinis ieškovas, kuri viso proceso metu buvo atstovaujamas advokato, teisme nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos, o reiškė tik reikalavimą priteisti palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sprendė, jog tokiu būdu išieškotojas (pradinis ieškovas), kurio reikalavimą įgijo dabartinis ieškovas, savo pareiškimu bei veiksmais buvo atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos, kas reiškia, jog dabartinis ieškovas, negalėdamas įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamos skolininko teisės ir labiau suvaržomos jo prievolės, be teisėto pagrindo prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
Teismo teigimu, ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas tik nuo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nors ieškovas ir yra fizinis asmuo, tačiau, teismo nuomone, iš jo priteistinos 6 procentų, o ne 5 procentų, dydžio metinės palūkanas už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki įvykdymo momento, nes tiek atsakovas, tiek pradinis ieškovas, kurio reikalavimus perėmė ieškovas T. A., yra (ieškovas – buvo, nes išregistruotas) privatūs juridiniai asmenys, o ieškovo T. A. (fizinio asmens) reikalavimo teisė atsirado iš reikalavimo perleidimo, kai reikalavimo įgijėjui pereina visos papildomos teisės, taigi ir pradinio ieškovo neatsisakyta teisė reikalauti 6 procentų metinių palūkanų už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki įvykdymo momento.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą bei 2011 m. kovo 18 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Priimdamas sprendimą teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Kadangi ieškiniu ieškovas ginčijo ir kėlė abejones dėl atsakovo pozicijos pagrįstumo, atsakovas, pateikdamas atsiliepimą, buvo priverstas ir ginčyti ieškovo reikalavimą, ir įrodinėti savo pozicijos, kurią ieškiniu neigė ieškovas, pagrįstumą. Tokia situacija iš esmės prieštarauja civilinio proceso esmei ir sudaro nelygias galimybes apginti atsakovo teises ir teisėtus interesus, be to, pažeidžia šalių rungimosi principą. Šalių lygiateisiškumo principą pažeidžia ir situacija, kuomet teismo sprendimas motyvuojamas bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis. Nėra teisinių prielaidų pripažinti, kad ieškovas turi teisę naudoti su pirminio ieškovo bankrotu susijusius atsikirtimus.Teismas, darydamas išvadas dėl rangos sutarties nuostatų turinio, pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, todėl netinkamai aiškino sutarties nuostatas, susijusias su garantinio kokybės užstato esme. Garantinio kokybės užstato esmė ir yra ta, kad jis mokamas tuo atveju, jei užsakovas neturi jokių pretenzijų dėl atliktų darbų, tačiau tuo atveju, jeigu pastate yra defektų, rangovas praranda teisę reikalauti išmokėti garantinį kokybės užstatą, lygų 3 procentų nuo darbų kainos dydžiui. Atitinkamai, kadangi neatsiranda 4.5 punkte sulygta sąlyga, garantinis kokybės 6 mėnesių terminas taip pat negali būti pradedamas skaičiuoti. Taigi savo prigimtimi garantinis kokybės užstatas yra premija, gaunama sukūrus nepriekaištingą, t. y. be trūkumų ir defektų, darbų rezultatą. Be to, teismo vertinimas, jog pasirašę aktą rangovo atstovai pakeitė rangos sutarties nuostatas, taip pat yra klaidingas. Aktu rangovo atstovai konstatavo, jog rangovo statytame objekte dėl rangovo kaltės yra defektų. Būtent atsižvelgdami į šias aplinkybės jie kartu konstatavo, jog rangovas neturi teisės reikalauti garantinio kokybės užstato.Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo argumentų dėl įskaitymo neatlikimo ir dėl bankroto bylos rangovui iškėlimo.Atleisdamas ieškovą nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį teismas diskriminavo atsakovą. Ieškovas negalėjo perimti Rangovo teisių, atleidžiančių ieškovą nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį. Nepagrįstai atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ieškovas įgijo galimybę nevaržomai naudotis procesinėmis teisėmis. Šiuo požiūriu atsakovas buvo diskriminuojamas pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą.Teismo sprendimas yra pažodinis ieškinio atkartojimas. Teismas pažeidė CPK 265 ir 263 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus – cituojant ieškinyje išdėstytus argumentus, kurie buvo paremti prezumpcijomis ir faktinių bylos aplinkybių nepagrindžiančiais įrodymais, teismas negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo.Atsižvelgiant į tai, kad procesinių palūkanų priteisimas yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo priteisti skolą, panaikinus teismo sprendimą, naikintinas ir teismo priimtas papildomas sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas T. A. nurodo, kad nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Ieškovo teigimu, teismas visapusiškai ištyrė bei teisingai įvertino bylos įrodymų duomenis, atsižvelgė į teisės taikymo praktiką, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, kurios atitiko faktines bylos aplinkybes, įstatymus ir teismų praktiką. Mano, kad šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai pažeisti nebuvo. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, dėl rangos sutarties aiškinimo. Teigia, kad priešingai nei teigia atsakovas, atsakovo nurodytas rangos sutarties aiškinimas neatitiktų nei tikrojo sutarties nuostatų turinio, nei tikrosios šalių valios ir ketinimų, nei sąžiningumo kriterijų. Dėl atsakovo argumentų apie įskaitymo neatlikimą ir pradinio ieškovo bankroto bylos iškėlimo nurodo, kad atsakovas pradiniam ieškovui iškėlus bankroto bylą negalėjo atlikti savo priepriešinio reikalavimo į pradinį ieškovą įskaitymo, be to, atsisakius įrodinėti ir savo nuostolių, kuriuos atsakovas, paties atsakovo teigimu, sau atlygino garantinio kokybės užstato pasilikimo sau būdu, dydį, teismas pagrįstai nusprendė ieškovo ieškinį tenkinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas T. A. prašo apeliacinės instancijos teismą pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. papildomą sprendimą, priteisiant iš atsakovo ieškovui 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (274 182,41 Lt) nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad pradinis ieškovas niekada nebuvo pareiškęs, jog atsisako materialinės teisės reikalauti procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo, jokiais konkliudentiniais veiksmais ar neveikimu pradinis ieškovas atsakovui taip pat nedavė aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog dalyje dėl procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo mokėjimo atsakovas yra atleidžiamas. Pažymi, kad dabartinis ieškovas iš pradinio ieškovo pagal 2006 m. balandžio 20 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo protokolą Nr. 6/04/20 bei 2006 m. birželio 25 d. turto be varžytynių aktą Nr. 6/04/20 nusipirkęs pradinio ieškovo debitorinį reikalavimą dėl 508 656 Lt, kartu perėmė ir visas papildomas ir šalutines teises, įskaitant ir teisę į palūkanas, todėl visiškai pagrįstai galėjo naudotis CPK nustatyta teise tikslinti ir didinti ieškinio reikalavimus ir tokia teise pasinaudojo. Apelianto teigimu, teismo papildomame sprendime padarytai išvadai, jog reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos nepareiškęs pradinis ieškovas tokiu būdu atsisakė procesinių palūkanų skaičiavimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos, prieštarauja ir teismo nurodomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nei pradinis ieškovas, nei reikalavimo teisę iš jo perėmęs dabartinis ieškovas niekada nebuvo atsisakę teisės reikalauti procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo, teismo papildomas sprendimas keistinas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas nurodo, kad nesutinka su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad pradinis ieškovas atsisakė teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento ir šios aplinkybės lemia, kad dabartiniam ieškovui galėjo būti perleistos tik teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško jo įvykdymo momento. Atsakovas pažymi, kad reikalavimas priteisti procesines palūkanas nuo 2004 m. balandžio 7 d., kuomet pats ieškovas reikalavimo teisę į banką įgijo tik už 10 300 Lt, nepagristai suvaržytų banko teises ir būtų neadekvatus ieškovo teisių užtikrinimas ir gynimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo AB SEB banko apeliacinis skundas atmestinas ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Ieškovo T. A. apeliacinis skundas tenkintinas ir Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. papildomas sprendimas pakeistinas.
Dėl nustatytų byloje aplinkybių
Byloje nurodyta, kad užsakovas AB Vilniaus bankas (dabartinis pavadinimas AB SEB bankas) su rangovu Kauno m. 3 statybos ir remonto UAB 2000 m. gegužės 16 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 05/16-VB1. Statybos darbų kaina buvo nustatyta 10 090 802 Lt, kuri atitiko rangovo su užsakovu suderintą sąmatą (sutarties 2 p.). Rangovas įsipareigojo darbus pradėti 2000 m. gegužės 22 d. ir juos užbaigti 2001 m. gegužės 31 d. (sutarties 3 p.). Užsakovas įsipareigojo apmokėti už atliktus statybos darbus pagal pateiktus statybos darbų aktus F1 ir F2 ir PVM sąskaitas faktūras per 10 dienų po aktų pasirašymo (sutarties 4.1 p.). 3 procentų sutarties kainos sumą (302 724 Lt) užsakovas įsipareigojo sumokėti rangovui po 6 mėnesių po darbų užbaigimo ir valstybinės komisijos darbų priėmimo akto pasirašymo (sutarties 4.5 p.). Rangovas atliko statybos darbus, pateikė aktus ir PVM sąskaitas faktūras, užsakovas sumokėjo rangovui 9 582 146 Lt, nesumokėjo 508 656 Lt. Rangovas pastatė objektą ir pridavė jį valstybinei komisijai 2001 m. rugpjūčio 30 d. ir tai patvirtina 2001 m. rugpjūčio 30 d. valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutartimi rangovui buvo iškelta bankroto byla, 2003 m. kovo 31 d. nutartimi rangovas buvo pripažintas bankrutavusia įmone. Ieškovas 2006 m. balandžio 25 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 6/04/20 nusipirko 508 656 Lt reikalavimo teisę į AB SEB Vilniaus banko debitorinį įsiskolinimą. Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutartimi pradinis ieškovas Kauno m. 3 statybos ir remonto UAB buvo pakeistas jo teisių perėmėju ieškovu T. A..
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovo AB SEB banko apeliacinio skundo argumentų.
Dėl sprendimo motyvų
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovo AB SEB banko apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pažodinis ieškinio atkartojimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys paneigia nurodytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus. Procesinis įstatymas nedraudžia teismui sutikti su šalių procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir juos kaip motyvus nurodyti sprendime. Šalys procesiniuose dokumentuose gali nurodyti visas turinčias bylai reikšmės aplinkybes ir visus turinčius reikšmę ginčo išnagrinėjimui teisinius argumentus, todėl tokiu atveju teismas, sutikdamas su ieškovo ar atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis bei teisiniais argumentais, neprivalo sprendime papildomai nurodyti nereikšmingas bylai kitas aplinkybes ir teisiškai nereikšmingus kitus argumentus bei motyvus dėl ginčo išsprendimo.
Dėl proceso
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 15 d. parengiamojo teismo posėdžio metu įpareigodamas šalis galutinai suformuluoti ieškininius reikalavimus ir atsikirtimus, pateikiant patikslintą ieškinį ir atsiliepimą į patikslintą ieškinį, pažeidė civilinio proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus bei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Apelianto AB SEB banko nuomone, ieškovui patikslintame ieškinyje apibendrinus faktines bylos aplinkybes ir nurodžius nesutikimo su atsakovo atsikirtimų motyvais argumentus, atsakovas pateikdamas atsiliepimą į patikslintą ieškinį buvo priverstas ne tik ginčyti ieškovo reikalavimą, bet ir įrodinėti savo atsikirtimų, kurie ieškovui turėtų tapti žinomi tik po ieškinio pateikimo, pagrįstumą. Pagal CPK 226 straipsnį pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys turi galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pasiūlė šalims galutinai suformuluotus ieškininius reikalavimus ir atsikirtimus į juos išdėstyti raštu, pateikiant patikslintą ieškinį ir atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo įpareigojimas nepažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų, kadangi šalims buvo sudarytos vienodos, lygios galimybės patikslinti bei apibendrinti savo pozicijas (reikalavimus, atsikirtimus) ir šalys tokiomis galimybės pasinaudojo. Pagal civilinio proceso tikslus bei civilinio proceso koncentracijos bei kooperacijos principus pirmosios instancijos teismo nustatyta pasirengimo nagrinėti bylą teisme tvarka, užtikrino sąlygas greitesniam ir koncentruotam procesui.
Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, aiškino ir nagrinėjo tik atsakovo atsikirtimų į ieškovo reikalavimus argumentų pagrįstumą, ieškovo reikalavimų pagrįstumo neaiškino. Atsakovo teigimu, ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tinkamą darbų atlikimą ir defektų pastate nebuvimą ar jų ištaisymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo procesiniuose dokumentuose yra išdėstyti ieškinio reikalavimus pagrindžiantys argumentai, nurodyti ieškovo argumentus patvirtinantys byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tyrė, analizavo bei aiškino ir ieškovo, ir atsakovo argumentus, vertino visus byloje esančius įrodymus ir išvadas padarė pagal įrodymų visetą bei visas byloje nustatytas aplinkybes.
Apelianto AB SEB banko apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas neįrodė ir apskritai neįrodinėjo aplinkybių, kad statybos rangos darbai buvo tinkamai atlikti ir atsakovo priimti, paneigia byloje esantis 2001 m. rugpjūčio 30 d. valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovo nustatytų defektų ištaisymą galėtų patvirtinti tik šalių pasirašyti defektų pašalinimo aktai, nepaneigia galimybės darbų trūkumų buvimo ar nebuvimo bei pašalinimo faktus įrodinėti ir nustatyti pagal kitus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai tyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus.
Apeliantas AB SEB bankas nepagrįstai teigia, kad šalių lygiateisiškumo principas buvo pažeistas pirmosios instancijos teismui sprendimą motyvuojant bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, kad sprendimo motyvai dėl įskaitymo negalimumo rangovui iškėlus bankroto bylą bei ieškovo atleidimas nuo žyminio mokesčio netinkami, kadangi iš bankrutavusio pradinio ieškovo (rangovo) reikalavimo teisę nupirkęs dabartinis ieškovas neturi bankrutuojančios įmonės statuso ir tokio statuso teikiamų teisių. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Reikalavimo perleidimas yra šalių susitarimas (sutartis), kurios pagrindu viena šalis (pradinis kreditorius arba cedentas) perleidžia kitai šaliai (naujajam kreditoriui arba cesionarijui) savo reikalavimo teisę į skolininką, o naujasis kreditorius (cesionarijus) perima šią reikalavimo teisę tokiomis sąlygomis, kurios nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo prievolės. Reikalavimo teisės perleidimas susijęs su CK 6.101 straipsnio 2 dalyje bei CK 6.107 straipsnio 1 dalyje nurodytomis nuostatomis, pagal kurias naujasis kreditorius kartu su įgyjama reikalavimo teise kartu įgyja ir papildomas civilinio teisinio santykio objekto sąlygotas ir jį aptarnaujančias teises (prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytas teises, teisę į palūkanas bei delspinigius, kt. teises), t.y. įvyksta universalus reikalavimo teisės perėmimas, o skolininkas naujojo kreditoriaus reiškiamam reikalavimui gali reikšti tik tuos atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Dabartinis ieškovas reikalavimo teisę iš pradinio ieškovo įgijo pradiniam ieškovui bankrutavus, bylą nagrinėjant teisme. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesinės teisės, tiek materialinė teisės normas.
Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas ieškovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, suteikė neribotą teisę ieškovui reikšti nepagrįstus reikalavimus atsakovui, kadangi dabartinis ieškovas iš bankrutavusio pradinio ieškovo reikalavimo teisę perėmė ginčą tarp pradinio ieškovo ir atsakovo nagrinėjant pirmosios instancijos teismui. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimas, esant materialiajam teisiniam ginčo santykiui. Perėmęs materialiąsias subjektines teises, asmuo perima teisę reikalauti jas ginti. Procesinių teisių perėmimo apimtį lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis bei specialiosios proceso teisės normos. CPK 48 straipsnio 2 dalis nustato, jog teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas. CPK žyminį mokestį reglamentuojančios normos žyminio mokesčio sumokėjimo momentą sieja su tinkamu teisės į teisminę gynybą realizavimu, t.y. žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, kuris išsprendžiamas nagrinėjant ieškinio priėmimo klausimą. Po procesinių teisių perėmimo byla nagrinėjama toliau, bet ne iš naujo, t.y. kitaip, kaip pakeitus netinkamą šalį tinkama. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žyminio mokesčio dabartiniam ieškovui mokėti papildomai nereikia.
Dėl rangos sutarties sąlygų
CK 6.193 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Teisingam ginčo išnagrinėjimui svarbu tinkamai išaiškinti 2000 m. gegužės 16 d. statybos rangos sutarties Nr. 05/16-VB1 sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad minėtos 2000 m. gegužės 16 d. statybos rangos sutarties 1 ir 3 punktais rangovas įsipareigojo iki 2001 m. gegužės 31 d. pastatyti AB Vilniaus banko Šiaulių filialo pastatą, adresu Tilžės g. 157, Šiauliai. Sutarties 2 punkte nustatyta fiksuota sutarties objekto kaina – 10 090 802 Lt. Pagal sutarties 4.1 punktą užsakovas įsipareigojo apmokėti už atliktus statybos darbus pagal pateiktus statybos darbų aktus F1 ir F2 ir PVM sąskaitas faktūras per 10 dienų po aktų pasirašymo. Sutarties 4.5 punkte numatyta, jog užsakovas užbaigus 1 punkte numatytus darbus ir pasirašius valstybinės komisijos priėmimo darbų aktą, kaip garantinį kokybės užstatą 3 proc. apmoka po 6 mėnesių (302 724 Lt) ir ši suma yra įskaičiuota į objekto fiksuotą kainą pagal sutarties 2 punktą.
Bylos medžiaga patvirtina, jog rangovas atliko statybos darbus, pateikė aktus ir PVM sąskaitas faktūras, tame tarpe ir aktus Nr. 21/39, 21/40, 21/42, 21/44 bei 2001 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą LBB Nr. 7658145, kurioje nurodytos 508 656 Lt sumos užsakovas rangovui nesumokėjo. PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo (pajamų) suvestinė, kiti dokumentai patvirtina, kad užsakovas sumokėjo rangovui 9 582 146 Lt sumą ir nesumokėjo 508 656 Lt sumos. 2001 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas bei 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto Nr. 08- 07/630 4 punktas patvirtina, jog rangovas pastatė objektą ir pridavė jį valstybinei komisijai 2001 m. rugpjūčio 30 d. Todėl sutarties 4.5 punkte numatyto garantinio kokybės užstato sumokėjimo 6 mėnesių terminas suėjo 2002 m. vasario 28 d. Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutartis, kuria rangovui buvo iškelta bankroto byla, apskųsta apeliacine tvarka nebuvo ir įsiteisėjo įstatymo nustatytu terminu.
Apeliaciniame skunde atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu rangos sutarties 4.5 punkto aiškinimu, pateikia savo rangos sutarties aiškinimą, pagal kurį sutartyje nurodytas garantinis kokybės užstatas buvo sąlyginė prievolė, t.y. šalių aptarta premija, į kurią užsakovas galėjo pretenduoti tik sukūręs be trūkumų ir defektų darbų rezultatą. Atsakovas teigia, kad pagal rangos sutarties 4.5 punktą garantijos kokybės užstatas turėjo būti mokamas tik esant dviems sąlygoms: kai užbaigiami pastato statybos darbai ir kai yra sudarytas pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Atsakovo teigimu, kadangi neatsirado viena iš sutarties 4.5 punkte numatytų sąlygų, t.y. nebuvo sukurtas be trūkumų ir defektų statybos rangos darbų rezultatas, nebuvo pradėtas skaičiuoti ir sutarties 4.5 punkte nustatytas 6 mėnesių garantinio kokybės užstato terminas.
Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo aiškinimas rangos sutarties neatitinka tikrojo sutarties nuostatų turinio, tikrosios šalių valios ir ketinimų.
Rangos sutarties 4.5 punkte šalys susitarė, kad garantinis kokybės užstatas yra ne premija, o kainos dalis. Sutarties 4.5 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ši suma yra įskaičiuota į objekto fiksuotą kainą. Garantinio kokybės užstato suma buvo skirta atsiskaityti su rangovu už atliktus paskutinio etapo rangos darbus, o ne sumokėti rangovui papildomą sumą kaip premiją. Dėl atliktų darbų buvo surašyti aktai, už darbus išrašytos ir užsakovui pateiktos PVM sąskaitos faktūros. Laikant, kad garantinio kokybės užstato suma rangovui būtų priklausiusi kaip premija, rangovas PVM sąskaitas faktūras premijos sumai būtų išrašęs įvykus atsakovo nurodomoms sąlygoms. Užsakovas rangovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus priėmė, pretenzijų dėl atliktų darbų nepareiškė, kadangi be užsakovo pretenzijų statybos rangos darbų rezultatas buvo priduotas valstybinei komisijai, kuri pripažino statinį tinkamu naudoti. 2001 m. rugpjūčio 30 d. valstybinės komisijos statinio pripažinimui tinkamu naudoti aktas patvirtina, kad priimant statybos darbų rezultatą užsakovas pretenzijų dėl statybos rangos trūkumų ar defektų nereiškė. Statinys užsakovo buvo pradėtas naudoti pagal paskirtį, todėl nuo 2001 m. rugpjūčio 30 d. skaičiuotinas garantinio kokybės užstato 6 mėnesių terminas.
Aiškinant rangos sutartį, konstatuotina, kad minimą garantinio kokybės užstato dydžio kainos dalį, užbaigus pastato statybos darbus ir pasirašius valstybinės komisijos priėmimo darbų aktą, šalys susitarė kaip garantinių kokybės darbų atlikimą užtikrinantį užstatą 6 mėnesius laikyti pas užsakovą. Nurodyta rangos darbų kainos dalis po darbų atlikimo ir valstybinės komisijos priėmimo darbų akto pasirašymo turėjo būti laikoma pas užsakovą ir laikinai užtikrinti rangovo prievolę pašalinti išaiškėjusius statybos rangos defektus ar padengti galimus užsakovo nuostolius, t. y. minimu laikotarpiu atsiradusių ar paaiškėjusių defektų šalinimo išlaidas.
Kitoks sutartyje nurodyto garantinio kokybės užstato aiškinimas kaip sąlyginės prievolės neatitiktų CK 6.193 straipsnio nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių nuostatų. Statybos darbai retai atliekami be mažiausio defekto. Aiškinant sutartį pagal atsakovą užsakovui garantiniu 6 mėnesių termino laikotarpiu nustačius net mažiausios vertės defektą, neatsirastų pareiga sumokėti didelės dalies darbų kainos. Atsakovas vėliau savo aiškinimą sutarties keitė, nurodydamas, kad prievolė sumokėti garantinį kokybės užstatą atsakovui neatsirado ne todėl, kad per 6 mėnesių garantinį kokybės užstato laikotarpį buvo nustatyti defektai, bet dėl to, kad iš viso nebuvo įvykdyta viena iš sutarties 4.5 punkte nustatytų sąlygų, t.y. nebuvo užbaigti pastato statybos darbai ir tokiu būdu 6 mėnesių garantinio kokybės užstato terminas nebuvo pradėtas skaičiuoti. Toks atsakovo sutarties aiškinimas yra netinkamas ir neteisingas, kadangi atsakovo nurodoma sąlyga nuo 2001 m. rugpjūčio 30 d. valstybinės komisijos statinio pripažinimui tinkamu naudoti akto pasirašymo buvo įvykdyta, pradėtas skaičiuoti garantinio kokybės užstato terminas, kuris baigėsi 2002 m. vasario 28 d.
Atsakovo siūlomas sutarties 4.5 punkto aiškinimas reikštų sutartimi sankcijos rangovui dėl nekokybiškai atliktų darbų nustatymą. Nei sutarties 4.5 punkte, nei sutarties 7 punkte, kuris reglamentuoja šalių atsakomybę, nei kituose sutarties punktuose šalys nesusitarė, kad garantiniu terminu nustačius trūkumus rangovui sutarties 4.5 punkte nurodyta suma už atliktus darbus nemokama. Priešingai, šalys rangovo atsakomybę reglamentuojančiame sutarties 7 punkte susitarė, kad rangovas, užsakovo nurodytu laiku nepašalinęs defektų, nustatytų per garantinį laiką moka užsakovui 2 proc. dydžio baudą nuo defektinio akto sumos ir atlygina užsakovo išlaidas, susijusias su defektų šalinimu, ir dėl to užsakovo patirtus nuostolius. Rangovo atsakomybės apimtis dėl nekokybiškai atliktų darbų aiškiai apibrėžta sutartyje, o garantinio kokybės užstato paskirtis tik 6 mėnesių laikotarpyje garantuoti, kad kokybės trūkumus nustatęs užsakovas nuo defektinio akto sumos paskaičiuotas 2 proc. dydžio netesybas, taip pat patirtas išlaidas, susijusias su defektų šalinimu, ir dėl to patirtus nuostolius galės iš rangovo išsireikalauti lengvesniu, t.y. išskaitymo iš garantinio kokybės užstato sumos būdu. Teisme liudytoju apklaustas liudytoju buvęs atsakovo teisininkas J. K. parodė, kad rangos sutartis buvo parengta atsakovo, todėl galimai dviprasmiškos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sąlygas priėmusios šalies, t.y. ieškovo, naudai (CK 6.193 str. 4 d.).
Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad rangovo darbuotojai, pasirašydami 2002 m. gegužės 2 d. aktą, kuriame įrašyta, kad garantinis mokestis genrangovui pagal rangos sutarties sąlygas nepriklauso, patvirtino tikrąjį, šalių valią atitinkantį, sutarties aiškinimą. 2002 m. gegužės 2 d. akto turinys rodo, kad akto tekstas paruoštas užsakovo komisijos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad rangovo darbuotojai V. K. ir V. M. neturėjo įgaliojimų keisti sutarties nuostatų ar traktuoti jas kitaip, t.y. pritarti užsakovo komisijos akte nurodytam sutarties sąlygų išaiškinimui. Juridinis asmuo teises ir pareigas įgyja bei jas įgyvendina per savo organus ar atitinkamus įgaliojimus turinčius asmenis. Rangovo darbuotojai V. K. ir V. M. nebuvo rangovo įgalioti atsisakyti pagal rangos sutartį priklausančio užmokesčio už atliktus darbus, aiškinti rangos sutarties sąlygų ar patvirtinti užsakovo pateikiamo sutarties sąlygų aiškinimo. Rangovo generalinis direktorius V. M. ir įmonės bankroto administratorius tokiam rangos sutarties pakeitimui, neįgaliotų asmenų sutarties aiškinimui nepritarė.
Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų dėl garantinio kokybės užstato prigimties ir tikslo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtina, kad atsakovo argumentai dėl garantinio kokybės užstato aiškinimo kaip sąlyginės prievolės teismo buvo įvertinti, tačiau teismas nusprendė juos atmesti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitokiu rangos sutarties aiškinimu, kuris pagrįstas teismo sprendimo motyvais.
Dėl įrodymų apie rangos sutarties vykdymą
CK 6.687 straipsnis reglamentuoja statybos rangos darbų apmokėjimą, o 6.694 straipsnis nustato statybos rangos darbų perdavimą ir priėmimą.
Esant užsakovo ir rangovo ginčui dėl atliktų statybos darbų kokybės statybos rangos sutarties šalys turi įrodyti nurodomas aplinkybes dėl atliktų darbų kokybės. Vien tik užsakovo nurodymas darbų perdavimo ir priėmimo akte darbų trūkumų, tai ginčijant rangovui, be kitų įrodymų gali būti nepakankamas rangovo atliktų darbų trūkumams įrodyti.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje dėl pagal statybos rangos darbų sutartį atliktų darbų kokybės nustatymui reikšminga yra tai, kad 2001 m. rugpjūčio 30 d. valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte, 2003 m. gegužės 8 d. UAB „VB nekilnojamas turtas“ akcijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyti pastato Tilžės g. 157, Šiauliuose, trūkumai, pastato statybos darbų trūkumai.
Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi dokumentais, t. y. atsakovo vidinio susirašinėjimo dokumentais, rangovo susirašinėjimo su subrangovais dokumentais, tačiau dauguma tokių dokumentų buvo sudaryti iki 2001 m. rugpjūčio 30 d., kada pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti.
Byloje surinkti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad didžiąja dalimi buvo pašalinti 2002 m. gegužės 2 d. aktu nustatyti trūkumai. Atsakovas nepateikė į bylą defektų šalinimo darbų vertę pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad užsakovas neprivalo įrodyti defektų šalinimo darbų vertės ir kad tokios patirtos išlaidos buvo įskaitytos iš rangovui priklausančio garantinio kokybės užstato ar atitinkama verte įskaitymo būdu buvo sumažinta rangos darbų kaina, nurodydamas, kad nėra atsiradusios sąlygos sąlyginei prievolei įvykdyti, taip pat, kad atsakovas iš garantinio kokybės užstato atsilygino nuostolius garantinio kokybės užstato sau pasilikimo būdu. Teisėjų kolegijos nuomone, jei atsakovas garantinio kokybės užstato suma atlygino savo nuostolius, tai atsakovui reikia įrodyti, kokie tai nuostoliai ir koks jų dydis.
Vien užsakovo pretenzija ar teiginys, kad rangovo atlikti darbai yra su trūkumais, nėra nurodyta aplinkybė nėra nurodytą aplinkybę aiškiai patvirtinantis įrodymas. Rangovui ginčijant atliktų darbų defektų buvimą, statybos rangos darbų defektų ir jų apimties įrodinėjimas yra ir darbus priimančio užsakovo pareiga.
Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. 2001 m. lapkričio 20 d. atsakovo raštą Nr. 01-3166, 2002 m. balandžio 4 d. atsakovo raštą Nr. 01-1735. Nurodyti atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti teisingai ir motyvuotai. 2001 m. lapkričio 20 d. atsakovo raštas Nr. 01-3166, 2002 m. balandžio 4 d. atsakovo raštas Nr. 01-1735 nėra adresuoti rangovui, t.y. raštai yra užsakovo vidinio susirašinėjimo dokumentai, rangovui raštais nepateikiamos pretenzijos ar reikalavimai. Atsakovas įrodymų, kad šie raštai yra saugomi tarp rangovo saugotinų dokumentų, nėra pateikęs į bylą. Ant dokumentų esantis Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvo antspaudas nepatvirtina, kad dokumentai buvo saugomi rangovo archyvinėje byloje. Nustačius, kad minėti atsakovo raštai pateko tarp rangovo archyvinių dokumentų, nebūtų nustatyta, kada jie buvo rangovui pateikti, kadangi nurodomi atsakovo raštai kaip atsakovo egzistavusių pretenzijų pagrindimas galėjo būti pateikti ir bankrutuojančio rangovo bankroto administratoriui. Nurodyti raštai nepatvirtina, kad atsakovo reiškiamos pretenzijos dėl nustatytų trūkumų buvo pagrįstos ir su jomis rangovas sutiko.
Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto išvadomis, kurios, atsakovo teigimu, pagrindžia, kad rangovo pastatytas pastatas buvo su dideliais trūkumais. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad negalima vadovautis 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akto išvada, kadangi ekspertizės išvada, kad taisyti atsakovo defektai 373 057,11 Lt sumai, yra visiškai nemotyvuota ir padaryta remiantis vieninteliu neinformatyviu dokumentu - atsakovo atstovo pateikta 2002 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 27 d. sąskaitų akivaizdine. Kiti atsakovo pateikti į bylą įrodymai pagal sąskaitų akivaizdinę atliktus mokėjimus pagrindžiančių atsakovo patirtų išlaidų taip pat nepatvirtina. Kiti atsakovo pateikti įrodymai galimai patvirtina tik mažas atsakovo išlaidas, patirtas po bankroto bylos rangovui iškėlimo. Nurodyti pateikti į bylą įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai, teisingai ir motyvuotai įvertinti.
Pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog patyrė 2007 m. rugpjūčio 21 d. ekspertizės akte papildomai nustatytų defektų ištaisymo išlaidas 371 463,00 Lt sumoje. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad atliekant ekspertizę statinio Tilžės g. 157, Šiauliuose, apžiūra buvo atlikta 2004 m. birželio 17 d., kai pastatas atsakovui jau nebepriklausė. Pagal 2003 m. gegužės 8 d. UAB „VB nekilnojamasis turtas“ akcijų pasirašymo sutartį pastatas kaip turtinis įnašas buvo perleistas UAB „VB nekilnojamasis turtas“, todėl darytina išvada, kad ekspertizės akte papildomai nustatytų defektų šalinimo išlaidų atsakovas negalėjo patirti. Tai patvirtina aplinkybės, kad 2003 m. gegužės 8 d. UAB „VB nekilnojamasis turtas“ akcijų pasirašymo sutartyje, nurodant įnešamo turto kokybę, įskaitant ir pastato Tilžės g. 157, Šiauliuose, būklę, nurodoma, kad dėl nepiniginio įnašo, įskaitant ir pastato Tilžės g. 157, Šiauliuose, kuriuo apmokamos pasirašomos akcijos, UAB „VB nekilnojamasis turtas“ neturi jokių pretenzijų. 2003 m. gegužės 8 d. UAB „VB nekilnojamasis turtas“ akcijų pasirašymo sutarties 4.4 punkte nurodoma, kad bendrovė patvirtina, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę ir apžiūrėjo turtą turto buvimo vietoje, dėl turto būklės ir kokybės sutarties pasirašymo dieną neturi jokių pretenzijų.
Dėl rangos sutarties 4.5 punkto vykdymo
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi nutarė perduoti ieškinio reikalavimą dėl 274 182,41 Lt skolos už atliktus darbus priteisimo Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad šioje byloje būtina išsiaiškinti, ar buvo pagrindas atsakovui savo sąskaita šalinti statybos darbų trūkumus ir ar dėl to atsakovas turėjo teisę įskaityti sutartyje numatytą garantinį kokybės užstatą, taip pat nurodė, kad dalis statybos darbų, kuriais buvo šalinami minimi trūkumai, o taip pat ir dalis įskaitymo galėjo būti atlikta jau po bankroto bylos rangovui iškėlimo Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutartimi, kad pagal atsakovo atstovo paaiškinimą Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje atsakovas garantinį užstatą užskaitė atlikdamas statybos darbus nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. (t. 2, b. 1. 38), todėl turėjo būti išsiaiškinta, ar minimas įskaitymas nebuvo įvykdytas po bankroto bylos rangovui iškėlimo, ir turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar bankroto bylos iškėlimas neįtakojo susiklosčiusių civilinių teisinių santykių bei atsakovo teisės vykdyti įskaitymus iš garantinio mokėjimo, ar iki reikalavimo teisių šioje civilinėje byloje dabartiniam ieškovui fiziniam asmeniui perleidimo 2006 m. balandžio 20 d. nebuvo pažeistos bankroto civilinius teisimus santykius reglamentuojančios teisės normos, draudžiančios nuo bankroto bylos iškėlimo vienarūšių finansinių reikalavimų įskaitymus (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).
Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad byloje turėjo būti išsiaiškintos aplinkybės, susijusios su atsakovo nurodoma teise sumažinti statybos darbų kainą užskaitant garantinį kokybės užstatą bei tokio užskaitymo atlikimo tvarka.
Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo argumentus dėl įskaitymo neatlikimo. Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad įskaitymai dėl statybos darbų defektų nebuvo atliekami ir aplinkybė, ar defektų šalinimas ir faktinis atsiskaitymas už tokį šalinimą vyko po bankroto bylos rangovui iškėlimo, nagrinėjamai bylai nėra reikšminga. Atsakovo neteisingu teigimu, atsakovo prievolė mokėti garantinį kokybės užstatą yra sąlyginė ir pareiga mokėti rangovui rangos sutartyje numatytą garantinį kokybės užstatą apskritai neatsirado.
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai bei pagrįstai padarė kitas išvadas, kad garantinio kokybės užstato terminas rangovui iškėlus bankroto bylą jau buvo suėjęs, t.y. garantinio kokybės užstato terminas skaičiuotinas rangovui užbaigus pastato statybos darbus ir 2001 m. rugpjūčio 30 d. užsakovui kartu su valstybinės komisijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti atstovais priėmus statybos darbų rezultatą, o tam, kad pasibaigtų atsakovo sutartinė prievolė rangovui grąžinti garantinį kokybės užstatą, iki bankroto bylos rangovui iškėlimo turėjo būti atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas.
Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes konstatuoja, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsižvelgiant į tai, kas nustatyta vadovaujantis pateiktais įrodymais, spręstina, kad įvykdytas įskaitymas iš garantinio kokybės užstato buvo atliktas jau po Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 4 d. nutarties iškelti rangovui bankroto bylą įsiteisėjimo.
Užsakovas iškėlus bankroto bylą rangovui remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu negalėjo atlikti savo priepriešinio reikalavimo rangovui įskaitymo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui atsisakius įrodinėti savo nuostolių, kuriuos atsakovas, atsakovo teigimu, sau atlygino garantinio kokybės užstato pasilikimo sau būdu, dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovo T. A. apeliacinio skundo argumentus.
Ieškovas 2011 m. kovo 2 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu priimti papildomą sprendimą ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 procentų dydžio metines palūkanas už piniginės prievolės termino praleidimą už priteistą sumą, skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimui dėl palūkanų taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas, kad civilinė byla buvo iškelta 2003 m. lapkričio 14 d., kad reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo buvo pareikštas 2009 m. balandžio 7 d., ieškovas prašė procesines palūkanas papildomu sprendimu priteisti nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pradinis ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą tik dėl procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento priteisimo, todėl sprendė, kad tokiu būdu pradinis ieškovas, kurio reikalavimą bylą nagrinėjant teisme perėmė dabartinis ieškovas, savo pareiškimu bei veiksmais atsisakė procesinių palūkanų skaičiavimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos, todėl ir cesijos sutartimi negalėjo perduoti dabartiniam ieškovui teisių daugiau nei jų turėjo pats.
Atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę ir materialinio teisinio reikalavimo atsisakymas yra dvi skirtingos kategorijos. Civilinių teisinių santykių subjektas negali atsisakyti teisės įgyvendinti ar ginti egzistuojančią subjektinę teisę, tačiau įstatymas numato, jog tam tikrais atvejais civilinių teisinių santykių subjektas gali atisakyti savo materialinės teisės. Vienas iš materialinio teisinio reikalavimo atsisakymo pagrindų yra nustatytas CK 6.129 straipsnyje, reglamentuojančiame skolininko atleidimą nuo prievolės įvykdymo. CK 6.129 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai (CK 6.129 str. 2 d.). Atsisakymas neturėtų būti tapatinamas su kreditoriaus atliekamais civilinės teisės įgyvendinimo veiksmais ar neveikimu. Bylos duomenys patvirtina, kad pradinis ieškovas nebuvo pareiškęs, jog atsisako materialinės teisės reikalauti procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo, konkliudentiniais veiksmais ar neveikimu pradinis ieškovas atsakovui taip pat nedavė aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog dalyje dėl procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo mokėjimo atsakovas yra atleidžiamas.
Dabartinis ieškovas, iš pradinio ieškovo nupirkęs pradinio ieškovo reikalavimą dėl 508 656 Lt sumos, kartu perėmė ir visas papildomas ir šalutines teises, įskaitant ir teisę į palūkanas (CK 6.101 str. 2 d.), todėl pagrįstai galėjo naudotis CPK nustatyta teise tikslinti ir didinti ieškinio reikalavimus ir tokia teise pasinaudojo.
Pirmosios instancijos teismo papildomame sprendime padarytą išvadą, kad reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos nepareiškęs pradinis ieškovas tokiu būdu atsisakė procesinių palūkanų skaičiavimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos, neigia paties pirmosios instancijos teismo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006 pritarė žemesniųjų instancijų teismų išvadoms, kad ieškovui perėmus iš pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę dėl pagal 1998 m. spalio 30 d. teismo sprendimo priteistos 400 000 Lt sumos sumokėjimo, naujasis kreditorius įgijo ir teisę pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį bei CK 6.210 straipsnio 1 dalį reikalauti iš skolininko ir procesinių palūkanų priteisimo, nepaisant to, kad 1998 m. spalio 30 d. sprendimu procesinės palūkanos nebuvo priteistos. Vėlesnis nerealizuotos teisės reikalauti sumokėti procesines palūkanas teisminis gynimas, net ir po to, kai dėl pagrindinės prievolės jau buvo priimtas teismo sprendimas yra galimas ir nepaneigia pačios materialinės teisės. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė reikalavimą dėl dalies procesinių palūkanų priteisimo tik dėl to, kad tarp šalių po teismo 1999 m. spalio 30 d. sprendimo dėl 400 000 Lt skolos priteisimo buvo sudarytas susitarimas, kurio sąlygomis vadovaujantis teismas pripažino, jog ieškovas atsisakė nuo procesinių palūkanų už konkretų laikotarpį.
Teisėjų kolegijos pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pradinis ieškovas ir reikalavimo teisę iš jo perėmęs dabartinis ieškovas nebuvo atsisakę teisės reikalauti procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas keistinas, priteisiant iš atsakovo ieškovui 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (274 182,41 Lt) nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo AB SEB banko apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo T. A. apeliacinis skundas tenkintinas ir Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimas pakeistinas, nurodant, kad palūkanos priteisiamos nuo 2004 m. balandžio 7 d., kitą papildomo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. papildomą sprendimą, nurodant, kad palūkanos priteisiamos nuo 2004 m. balandžio 7 d. Kitą papildomo sprendimo dalį palikti nepakeistą.